Andrius Navickas. Ar politikai reikia šventųjų?

Tiesos.lt siūlo   2014 m. lapkričio 1 d. 13:29

7     

    

Andrius Navickas. Ar politikai reikia šventųjų?

Gyveno kartą žmogelis, kuriam atrodė, jog visus kitus Dievas myli kur kas labiau nei jį. Ypač jis pavydėjo politikams ir verslininkams. Jie esą gyvena be rūpesčių, maudosi turtuose, sprendžia kitų žmonių likimus, o štai jis, paprastas darbininkas, esą tempia ant pečių sunkų gyvenimo kryžių. Daugelį vakarų šis žmogelis savo nuoskaudas dėstė Dievui, vis pasvajodamas – ak, jei jam turtai ar galia atitektų, gyventų ir vargo nematytų.

Eilinį kartą jam tokias mintis bedėstant, pasirodė Dievo siųstas angelas ir tarė: „Atkaklus esi. Įkyrėjo tavo skundai Viešpačiui, ir Jis nutarė tau leisti pačiam pasirinkti naują gyvenimo kryžių.“ Žmogelis pradžioje labai nustebo ir išsigando, tačiau, išgirdęs angelo žodžius, iš karto pralinksmėjo.

Po akimirkos jis pamatė, jog stovi jiedu su angelu plyname lauke, kurio viduryje guli trys kryžiai: vienas auksu tviska, kitas – sidabru, o trečias – paprastas aptręšęs medinis. Angelui paraginus rinktis, žmogelis puolė prie auksinio kryžiaus, tačiau jo nė iš vietos negalėjo pajudinti, kad ir kaip stengėsi.

„Tai politikų kryžius“, – paaiškino angelas.

Tada žmogelis puolė prie sidabrinio, pakėlė jį nuo žemės, bet ir vėl pajuto, kad jėgų trūksta, ir tas kryžius prie žemės jį spaudžia.

„Tai verslininko kryžius“, – vėl paaiškino Viešpaties pasiuntinys.

Kiek sutrikęs žmogelis pripuolė prie aptręšusio medinio kryžiaus ir nesunkiai užsikėlė jį ant pečių. Po pirmųjų dviejų bandymų šis kryžius jam atrodė mielas ir patogus nešti. Jis klausiamai sužiuro į angelą, o šis šypsodamas ir sako: „O tai ir yra tas kryžius, kurį iki šiol per gyvenimą nešei ir vis skundeisi, kad nori sunkesnio, nori daugiau išbandymų...“

Nežinau, kas yra tikrasis šios istorijos autorius. Aš ją perskaičiau vieno ortodoksų teologo knygoje, tačiau ten buvo rašoma, kad šią istoriją jis išgirdęs iš savo Dvasios Tėvo ir nežinia, kur anas ją perskaitė.

Man istorija pasirodė labai tinkama mūsų laikams, kai kito kryžius ir naštos taip dažnai kelia pavydą ir pamirštame, kad kiekvienam Dievas duoda lygiai tiek, kiek geriausia. Pamirštame ir tai, jog tikrasis valdovas yra visų tarnas – iš to, kam daug duota, bus daug ir pareikalauta.

Taip pat ir evangelistai mums perduoda Jėzaus žodžius, jog lengviau kupranugariui pralįsti pro rakto skylutę, nei turtuoliui patekti į Dangaus Karalystę. Viešpats mažiau myli turtinguosius ir galinguosius? Veikiau pastarieji paprastai svaigsta nuo iliuzijos, kad yra reikšmingesni už kitus, kad yra savo paties viešpačiai, kad jiems nereikia dangiškojo Gydytojo.

Ko mes tikimės iš politikų? Juk būtent mūsų lūkesčiai ir yra tas kryžiaus, kurį tenka nešti politikams, svoris. Kiek mes padedame jiems įveikti pagundas bent jau savo maldomis? O gal mums paprasčiausiai patinka jaustis politikų neva išduotais, aukomis, paversti juos „atpirkimo ožiais“ už visus mūsų gyvenimo sunkumus?

Padėti politikams – jokiu būdu nereiškia, juos liaupsinti ir jiems pataikauti. Neretai pati didžiausia pagalba – priminimas, kad per Paskutinį Teismą jie turės atsiskaityti Dievui, o ne žiniasklaidai; priminimas, kad politikai gal net labiau nei bet kuriai kitai sričiai reikalingi šventieji, t. y. tie, kurie nepamiršta, jog kiekvienoje situacijoje Dievo klausyti reikia labiau nei žmonių.

2000 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąjį Thomą More‘ą, kurį liturginiame kalendoriuje kasmet minime birželio 22 dieną, politikų globėju.

Iš prigimties ramus ir taikus, garsėjęs puikiu išsilavinimu bei išmintimi, Humanizmo epochos mąstytojas buvo labai populiarus to meto veikėjas, ėjo vienas svarbiausių pareigų Anglijoje – buvo lordas kancleris. Teigiama, kad jis nuveikė labai daug svarbių darbų žmonių labui, svajojo apie svarbias reformas, tačiau, kai pasipriešino karaliaus Henriko VIII siekiui atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos ir vesti Aną Bolein, pateko monarcho nemalonėn.

Spėju, dauguma šių laikų politikų tik palinguotų galva, kad lordas kancleris, galėjęs dar tiek daug gero nuveikti savo valstybei, užsispyrė esą dėl tokios smulkmenos. Tačiau Thomui More‘ui sąžinė ir tikėjimas buvo tas pamatas, kurio padorus žmogus negali atsisakyti net ir dėl taip kilniai atrodančio tikslo. Viename iš laiškų, rašytų jau iš kalėjimo dukrai, jis teigė, kad negalima sukurti nieko kilnaus ir vertingo, jei atsitrauki nuo sąžinės.

Kita vertus, juk, nepaisant kanclerio protestų, karalius pasielgė savo nuožiūra. Henrikas VIII ne tik vedė Aną Bolein, bet ir pasiskelbė aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. Dar vienas iššūkis Thomui More‘ui. Jam buvo pademonstruota, kad karalius elgsis kaip tinkamas, ir iškilo dilema, ar pasirašyti priesaiką karaliui, pripažįstant jo prisiimtą religinį titulą, ar ir toliau demonstruoti savo poziciją ir elgtis pagal sąžinę. Pirmuoju atveju Thomas More‘as galėjo susigrąžinti turėtą politinę įtaką. Eidamas atsakingas pareigas, išmintingas ir kilnus politikas galėjo labai palengvinti daugelio gyvenimą. Tačiau, jei jis atmes karaliaus reikalavimą, tai neabejotinai jo laukia Tauerio kalėjimas ir mirtis.

Thomas More‘as pasirinko sąžinę ir mirtį. Šiandien jis būtų pavadintas nepraktišku, nors jis pats būtų su tuo karštai ginčijęsis ir sakęs, kad didžiausias pragmatizmas yra toks, kai įsitikinimas ir gyvenimas dera tarpusavyje, kai savo darbus kloji ant tikėjimo pagrindo, o didžiausia kvailystė – rūpintis trumpalaike sėkme, spindesiu, kurie neišvengiamai sunyks.

1535 metų liepos 6 dieną Thomas More‘as buvo nukirsdintas. Kaip teigiama, ir prieš pat mirtį jis dar kartą pakartojo savo poziciją, jog gerbia karalių ir lieka jam lojalus, tačiau myli Dievą ir yra pasiryžęs Jo klausyti labiau.

Paradoksalus pavyzdys politikams, ar ne? Juk mes esame įpratę kur kas labiau vertinti Vytautą Didįjį, kuris buvo išplėtęs valstybę iki Juodosios jūros, nei, pavyzdžiui, šventąjį Kazimierą, kuriam maldos gyvenimas buvo svarbiau nei karaliaus sostas. Esame įpratę manyti, jog pergalė rinkimuose ar įtakingi politiniai postai yra svarbiau nei drąsa sakyti tiesą net tada, kai ji labai nepatogi.

Politikos globėjas T. More’as turėtų įkvėpti kiekvieną krikščionį politiką lavintis ir skirti daug dėmesio teisingesnės visuomenės siekiui, tačiau svarbiausia – jog kiekvienas krikščionis, kad ir kur darbuotųsi, kad ir kokias pareigas eitų, nepamirštų, jog svarbiausias mūsų tikslas ne karjera, materialinė gerovė, bet Viešpaties valios vykdymas čia ir dabar. Kaip skelbia Evangelijos: kas iš to, kad mes laimėsime, užkariausime visą pasaulį, jei mes prarasime savo sielą? Nebaisu pralaimėti rinkimus ar neturėti pakankamai politinių jėgų priimti svarbų įstatymą. Turime padaryti tiek, kiek galime čia ir dabar, o visa kita palikti Viešpaties veikimui. Tačiau net ir tarsi išmintingi ir reikalingi įstatymai, dauguma parlamente bus pralaimėjimas, jei tai bus pasiekta, nusisukant nuo to gyvenimo kelio, kurį kiekvienam yra paruošęs mums Viešpats.

Baigdamas noriu grįžti prie pasakojimo, nuo kurio pradėjau. Tiksliau – prie sunkiai pakeliamo auksinio kryžiaus, kurį tenka nešti politikui. Jis per sunkus žmogaus pečiams, ir todėl politiniame gyvenime matome tiek besiblaškančių žmogelių, kurie paliko savo kryžių ir tapo tik gailestį keliančiomis marionetėmis. Politiko kryžių nešti gali tik tas, kuris tą naštą dalijasi su kitais, ir pirmiausia – su Viešpačiu.

Šventasis yra ne tas, kuris pakelia daugiau nei kiti. Bet tas, kuris nuosekliai eina tik jam skirtu keliu nebijodamas priimti kiekvieną naštą iš Viešpaties, nes prireikus Jis visada paima mus ant rankų.

Žurnalas „Ateitis“

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Andriau       2014-11-2 13:58

Janas Husas irgi tvirtino, kad Dievą myli labiau. Sudegino gyvą.

papjaus...       2014-11-2 0:22

Venckienė bandė priešintis ir darė gerą darbą - papjovė...
O jei tik priešinsis ar bandysi išpjauti blogiečius - pats toks tapsi ir nieko nepakeisi šiame pasaulyje.
Vis tik protingi žmonės gyveno, suprato - kad auka ir geri darbai - vienintelis kelias.
Aišku, kokiais tik žodžiais jų neišvadina - ir mulkiais ir žertvomis ir dar kai kuo…
Bet tai tik patvirtina - kad jų - Dangaus karalystė. Taip parašyta.

Juozapas nepasirašėliui       2014-11-1 22:24

Taip per gerus darbus ir aukas ateina.
Būtent.
Tik taip ir ne kitaip.
Odėl pjovimo…
Matai, pirmiausia pjauna ...bailius ir…
mulkius.
Kai tokių nėra -pjovikai paprastai ...eina kitur avinų pasieškoti.
Matau, bandai mus koduoti nesipriešinimui.
Bandyk.
Badyk kaip pirštu į subinę -gal kas ir užkibs.
Bet čia -čia tu nelabai turi šansų.
Taigi - gal geriau susirink žaislus ir kėblink kitur aukų pasiieškoti.
Antraip pačiam gali tekti pajusti ašmenis po cibuliais.

nereikia šūdintis, Šv.Juozapai       2014-11-1 20:38

Per gerus darbus, per aukas ateina Dievo karalystė.
O velnio tarnai - matydami aukas ir gerus darbus - pradeda pjauti krikščionis ir tuo pačiu vienas kitą išsipjauna.
Tai va - daryk gerus darbus Šv.Juozapais, aukokis ir lauk kol ateis tave pjauti - kaip avinėlį - su peiliais komunistai.

Juozapas       2014-11-1 19:31

Gal kažkur politikai ir vaikšto tampydami kryžių ant kuprų.
Gal..
“Musyse” tokio atvejo nesimato.
“Lietuviški” politikai yra labiau panašūs į skarabėjus, t.y. mėšlavabalius kurie ant kuprų boginasi savo lobį - “įmyžą”, melagingą įvaizdį, tiksliau - šūdo gabalą.
Kiti, “modernesni” - tą šūdą tiesiog ridena po moraline dykuma virtusį kraštą.
Visa šalis išraižyta mėšlo vėžėmis, visa Lietuva prašvinkusi srutų smarve.
Ar reikia politikai šventųjų?
Nežinau, ar šventieji iš tos šūdo mąsės prilipdytų puodų...
Žinia, įgudęs meistras ir iš šūdo nulipdo saldainį,(tokių įgudusių meistrų nestokojame), bet,..
Aš manau, kad ne šventųjų reikia politikai.
Dabartinei “politikai” reikia šakių ir bizūno.
Reikia…
Tik tarp žodžių “reikia” ir “yra”, bėda- nerealiai didžiulė praraja.
Ir praraja ta ne kur nors o visuomenės narių galvose bei širdyse.
Žmonėse nėra šventumo niekam.
Didžioji dalis liumpeniškos visuomenės nusimestų tuos neišvaizdžius medinius Kristaus kryžius ir su dideliu ūpu iškeistų į skarabėjų turtus.
Tik šventa visuomenė gali kurti šventą politiką.
Lietuvoje tatai kol kas tik utopijos lygyje ir labai retas gali įsivaizduoti.
O visgi jeigu, tai kaip?
Per Tiesą, per Tikėjimą, per Pasiaukojimą, per Kančią.
Vardan Viešpatis Tvarkos.
Pasitikint Jo valia ir Tikint Jo globa.
Skamba nepatraukliai.
Ir atrodo nepatraukliai.
Žinau…
Tuomet lieka tęsti tai ką ir darome - nieko nedaryti.
Taip ir tūnome visi kas sau.
Tikimės kad tūnome saugūs.
O tuo metu vikrieji skarabėjai tekini lakso ridendami savo lobius.
Kartą pabandžiau pažiūtėti iš arčiau kas per šūdas tuose skarabėjų rieduliuose.
Vaizdas buvo nemalonus.
Iš tolo atrodo kaip šūdo gabalas.
Ir smirda kaip šūdas.
Tačiau iš arti pažiūrėjus, pasirodo tuose gniutuluose yra ne kas kitas kaip dar neseniai ramiai tūnoję liumpenai.
Sėdi va toks žmogelis po medžiu ir nesidairo.
Pro šalį prabėgantis politinis skarabėjas -šast, ir žmogelis jau rieda prilipęs bendroje masėje.
Ir taip kasdien, visur kame.
Skarabėjai risnoja po visus pašalius ir iš pasyvių mulkių lipdo savo politinį kapitalą.
Visas krašto teritorijos paviršius padengtas mėšlu - šūdų gabalais tapusiais žmogėnais.
Tai kaip ir kur mums tą šventumo ženklą pastatyti?
Negi vidury šūdų?
Nežinau, nežinau.
Suvokiu tik viena - jeigu šventųjų atsiras, -tokiu atveju šentųjų pagarbinimas bus ne itin iškilmingas-  teks nori nenori klauptis savo mėšle.
Matyt kitaip ir nebūna -norint apsikuopti reikia nebijoti ir išsišūdinti.

 

kompartijos auksinis kryžius       2014-11-1 18:19

kažkaip keistai užmiršo gerb.Navickas, kad dauguma politikų (Lietuvoje - visi) yra savo sielas velniui pardavę už auksinį kryžių.
Ir tas kryžius labai lengvas - tik daryti reikia blogus darbus pagal velnio nurodymus, o velnias pats atneša tą auksinį kryžių į namus ir dar papildomą padeda į banko sąskaitą.

VaidasVDS       2014-11-1 16:13

Autorius gana taikliai atrinko temai tikrai teisingas vietas tiek iš Naujojo Testamento, tiek ir iš kažkokio tikrai Dievo ieškančio asmens asmeninio Apreiškimo ar vizijos.
Ir iš tiesų šiandien sekuliarizmu persunktoje politinėje arenoje nepaprastai sunku ieškoti “šventųjų” ir labai sunku nešti politikams net ir medinius kryželius.
Bet politikas niekuo nesiskiria nei nuo vargetos, nei nuo inteligento, nei nuo dvasininko. Jis turi lygiai tokias pat galimybes ieškoti Dievo. Tačiau tikrai ieškančiam Dievo politikui šiandien tikriausiai beveik neįmanoma įkopti bent jau į lietuviškos politikos viršūnes, kaip ir pakelti tą straipsnyje minimą auksinį kryžių. Apsimetinėjimas, melas, žiūrėjimas tik į savo viršininkus, o ne į Dievą - tai pagrindinės šiandieninės politiko savybės, bet jos yra grynai antidvasinės savybės…


Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.