Socialinės inžinerijos eksperimentai

Andrius Martinkus. Vandėja

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gegužės 20 d. 7:03

25     

    

Andrius Martinkus. Vandėja

1802 m. Josepho Auberto paveiklas, vaizduojantis skandinimus Nante

satenai.lt

Paskutinis akmuo, išimtas griaunant Bastiliją, tapo pirmuoju akmeniu statant dujų kameras Osvencime.

Israel Eldad

Istoriją galima rašyti įvairiai. Galima matyti joje pergalingą Pasaulinės dvasios žygį, kurio metu Absoliuto prote atsiranda ir išnyksta jo mąstymo įrankiai – tautos-mintys, kultūros-mintys, civilizacijos-mintys ir t. t. Galima istoriją interpretuoti kaip klasių kovą, nuožmaus engiamųjų ir engėjų antagonizmo areną, kurioje kada nors istorijoje glūdintis dėsningumas sukurs beklasę visuomenę. Istorijos procesą galima mąstyti kaip tarpusavyje nesusietų arba labai menkai tesusietų „istorijų“ koegzistavimo ontologinę erdvę, kurioje tarsi grybai dygsta „kultūros“, įkalintos neišvengiamuose jų kūdikystės, jaunystės, brandos ir senatvės perioduose, kurių pabaiga visada ta pati – mirtis, tokia pati kaip ir biologinio organizmo. Galima į istoriją žvelgti pro geopolitinę „jūros“ ir „kontinento“ prizmę, istoriją, vaizduojamą kaip Leviatano („jūros“ civilizacijų) ir Begemoto („kontinento“ civilizacijų) priešprieša. Galima manyti, kad istorijos variklis yra iš kosmoso ateinanti paslaptinga spinduliuotė, dėl kurios istorijoje įvyksta „pasionariškumo“ sprogimai – gavę tokios spinduliuotės dozę, Aleksandras Makedonietis su savo pulkais pasiekė Indiją, musulmonai per pirmą islamo šimtmetį užkariavo teritoriją nuo tos pačios Indijos rytuose iki Ispanijos vakaruose, o savo valdžią Kinijai ir rusų kunigaikščiams (ir visiems, kas tik buvo tarp jų) primetę mongolai sukūrė didžiausią kada nors pasaulio istorijoje egzistavusią kontinentinę imperiją.

Tokios istorijos sampratos šio teksto autoriaus netenkina dėl vienos bendros priežasties – visose jose nuvertinama žmogaus laisva valia, kuri krikščioniškojoje istorijos filosofijoje visada turi būti pripažįstama kaip viena pagrindinių – šalia transcendentinės dieviškosios valios – istorijos procesą kreipiančių jėgų. Kad ir kaip nemalonu tai būtų kai kam girdėti, tenka priminti, kad autentiška krikščioniškoji istorijos filosofija kalba ir apie trečią istorijoje veikiančią jėgą, aišku, irgi valią – piktąją valią, žmonių giminės priešo ir žmogaus Kūrėjo priešo valią. Šių trijų valių kombinacija, tiksliau pasakius, Kūrėjo ir Jo priešininko kova žmonių širdyse, kalbant šv. Augustino terminais, žmogaus valios buvimas tarp „dviejų valstybių“, dviejų dvasinių tikrovių, sudaro krikščioniškojo istorijos proceso supratimo branduolį. Kai teigiama (kaip tai daro vienas lietuvių filosofas savo knygoje apie neapykantą), kad vadinamųjų „sąmokslo teorijų“ metafizinis pagrindas yra krikščioniškoji demonologija (piktosios valios idėja), pasakoma daug tiesos. Tačiau šių eilučių autoriui – kitaip nei minėtam filosofui – ši tiesa byloja ne sąmokslo teorijų nenaudai. Kaip tik atvirkščiai – sąmokslo teorijos yra daug arčiau krikščioniškosios istorijos filosofijos už visas pirmoje šio teksto pastraipoje išvardytas pažiūras. Daugumos sąmokslo teorijų silpnoji vieta – ribotumas, išplaukiantis iš „blogio nešėjų“ (pvz., „žydai“, „masonai“ ir pan.) absoliutinimo. Pašalinus šį ribotumą, lieka sąmokslo teorijų tiesa – istoriją valdo ne jai imanentiški „dėsniai“ ir ne spinduliai iš kosmoso. Istorija yra su Dievu arba su Jo priešininku bendradarbiaujančios žmogaus valios nuolat kuriamas procesas. Todėl kai sakoma, kad, tarkime, vadinamoji „globalizacija“ yra „objektyvus“ procesas, prie kurio reikia „derintis“, nes taip, kaip yra, ir „turi būti“, paprasčiausiai įžūliai meluojama ir yra, liaudiškai tariant, „plaunamos smegenys“. Iš tikrųjų reikalaujama derintis ne prie „objektyvios“ tvarkos, bet prie tvarkos, kuri yra labai konkrečių subjektų, t. y. žmogiškųjų valių, kūrinys. Šio pasaulio tvarka turi savo architektus.

XVIII a. pradžioje Prancūzijos vakaruose Dievui ir artimui tarnavo šventas žmogus. Nors Louis-Marie Grignionas de Montfort’as (1673–1716) buvo kanonizuotas tik 1947 m., šio šventojo, pasirinkusio apaštalavimo tarp neturtingų valstiečių kelią, veiklos išskirtinumą liudijo per dešimt tūkstančių į jo laidotuves susirinkusių žmonių ir – o tai daug svarbiau – XVIII a. paskutinio dešimtmečio įvykiai jo misijų kraštuose. Šiemet sukanka 220 metų Vandėjos sukilimui. Šios Prancūzijos provincijos, plytinčios Luaros upės žemupio pietuose, žmonės sukilo tada, kai galutinai paaiškėjo už gražių šūkių slypinti okultinė-satanistinė naujos Paryžiaus valdžios prigimtis. Vandėjos žmonės suprato, kad jų „laisvės, lygybės, brolybės“ supratimui nėra vietos naujos Paryžiaus valdžios planuose. Jie suprato, kad Paryžiaus planuose „laisvė“ reiškia pirmiausia išsilaisvinimą iš Dievo, „lygybė“ garantuojama tik tiems, kurie iš Dievo išsilaisvins, o „brolybė“ apima ne visus žmones – kaip to mokė Kristus ir Jo mokinys de Montfort’as – o tik „apsišvietusius“ naujo mokslo adeptus, kuriems Liuciferis (Šviesnešys) – o kas gi kitas iš vandėjiečių atėmė jų kunigus ir uždarė jų bažnyčias? – apreiškė naujas „teises“, iš kurių viena pagrindinių buvo teisė naikinti tuos, kurie nenori iš Dievo išsilaisvinti. 1793–1796 m. vadinamasis Vandėjos karas tapo kruviniausiu Prancūzijos revoliucijos epizodu. Ir tai neatsitiktinai. Niekur kitur Prancūzijoje ginkluotas pasipriešinimas revoliucijai neturėjo tokio religinio karo pobūdžio, koks buvo sukilimas Vandėjoje. Ilgus šimtmečius prieš Dievą ir Jo Bažnyčią kovojanti dvasia slėpėsi už įvairių religinių „iškabų“, įvairių – „teisingesnių“ – krikščionybės interpretacijų, pradedant arijonizmu ant Romos imperijos griuvėsių, albigiečiais ir katarais viduramžiais, baigiant konkuruojančiomis Reformacijos atšakomis. Per Prancūzijos revoliuciją ši dvasia nusimetė savo kvazikrikščioniškas kaukes, ir Vandėjos valstiečiai, pirmą kartą krikščionybės istorijoje metę ginkluotą iššūkį „naujajai pasaulio tvarkai“, patyrė visą tos pasaulio tvarkos architektų įtūžį ir neapykantą. De Montfort’o vandėjiečių sielose pasėtos sėklos subrandino Vandėjos valią pasipriešinti piktai Kristaus priešininko valiai, užsimojusiai sunaikinti Europos (arba „Vakarų“) kultūros pamatus ir Prancūzijos revoliucija pradėjusiai iki šiol besitęsiantį (o XXI a. pradžioje, regis, pagreitį įgaunantį) ne tik Europos kultūros (dabar jau drąsiai galima sakyti – „kultūros likučių“), bet ir žmogiškumo apskritai naikinimo darbą.

Šio rašinio tikslas nėra sukilimo eigos nupasakojimas. Kiekvienas, mokantis kurią nors iš didžiųjų Europos kalbų, nesunkiai ras pakankamai informacijos elektroninėje erdvėje. 1793 m. kovą sukilę smulkiųjų vietos aristokratų vadovaujami valstiečiai – Katalikiškoji ir karališkoji armija, kaip jie save vadino – po kelių reikšmingų pergalių Vandėjoje, Bretanėje ir Normandijoje prieš nepalyginti geriau ginkluotas Respublikos pajėgas (po keliolikos metų su jomis Napoleonas pradės Europos užkariavimą) 1793 m. gruodžio 23 d. buvo visiškai sutriuškinti mūšyje prie Savnė (netoli Nanto). Po šios Respublikos pergalės Vandėjos karas, kuriame vienas po kito krito sukilėlių vadai – Jacques’as Cathelineau (1759–1793 liepą), Charles’is de Bonchamps’as (1760–1793 spalį), Louis de Lescure’as (1766–1793 lapkritį), Louis d’Elbée (1752–1794 sausį), Henri de la Rochejaqueleinas (1772–1794 sausį), – perėjo į kokybiškai naują etapą. Ir nors Jeanas-Nicolas Stofflet (1751–1796 vasarį) ir François de Charette’as (1763–1796 kovą) dar tęsė kovą, sukilėliai realios grėsmės Paryžiui jau nebekėlė. Koks baisus buvo pralaimėjimas prie Savnė – kaip, beje, ir kokia savita buvo „armija“, prieš kurią Respublika pasiekė šią įspūdingą pergalę, – liudija nugalėtojo generolo François Josepho Westermanno raportas Paryžiui: „Vandėjos nebėra… Aš palaidojau ją Savnė miškuose ir pelkėse… Vykdydamas jūsų įsakymą, aš sutrypiau jų vaikus mūsų žirgų kanopomis; aš išpjoviau jų moteris, taigi jos daugiau nebegimdys banditų. Man negalima prikišti nė vieno palikto belaisvio. Aš sunaikinau juos visus. Keliai nusėti lavonais. Į Savnė banditai nuolat ateina pasiduoti, ir mes šaudome juos be perstojo… Gailestingumas nėra revoliucinis jausmas.“ Reikia manyti, kad tai nėra viduramžiškas pasigyrimas (kokių apstu viduramžių kronikose), kai nukautų priešų skaičius buvo sąmoningai padidinamas. Generolas Westermannas netūno viduramžių „tamsybėse“. Jis – „apsišvietęs“ žmogus, kovojantis su „tamsybininkais“. Reikia manyti, kad jis rašo taip, „kaip iš tikrųjų buvo“. Vis dėlto, jei Vandėjos karas būtų pasibaigęs prie Savnė, ko gero, būtų galima kalbėti apie apskritai pilietiniams karams būdingus žiaurumus, galbūt apie „karo nusikaltimus“ ir pan. Tačiau Savnė buvo tik pradžia. Todėl Prancūzijos revoliucijos 200 metų sukakties išvakarėse pasirodė knyga, kurioje tai, kas vyko Vandėjoje nuo 1794 m. sausio iki tų pačių metų rugpjūčio, įvardijama kitu žodžiu.

„Le génocide franco-français: la Vendée-Vengé“ – taip vadinasi istoriko Reynaldo Sechero 1986 m. išleista knyga. (Anglų kalba ji išleista pavadinimu „A French Genocide: the Vendée“.) Atsirado Sechero kolegų, kurie knygą įvertino teigiamai. (Bene žymiausias jų yra Pierre’as Chaunu, 1794 m. įvykius Vandėjoje pavadinęs „pirmuoju ideologiniu genocidu“.) Tačiau vyraujanti reakcija į Sechero veikalą, paties autoriaus žodžiais tariant, buvo „tyla ir neapykanta“. Nenuostabu. Juk jeigu viena iš modernios Prancūzijos valstybės ištakų yra Vandėjos hekatomba, tuomet Prancūzijos padėtis (bent jau moraliniu požiūriu) yra ne ką geresnė už Turkijos – kurios modernios valstybės viena iš ištakų, be abejonės, yra armėnų genocidas – padėtį. Tačiau Vandėjos problema nėra vien tik Prancūzijos problema – panašiai kaip Prancūzijos revoliucija nėra vien tik Prancūzijos nacionalinės istorijos įvykis. Prancūzijos revoliucija pradėjo naują Europos (o ir pasaulinės) istorijos epochą. Atitinkamai „globalizuojasi“ ir Vandėjos problema. 1794 m. įvykius Vandėjoje Secheras vadina „pirmuoju genocidu moderniosios Europos istorijoje“. Kitais žodžiais tariant, 1794 m. Vandėja yra – nei daug, nei mažai – tiek armėnų genocido, tiek Holokausto, tiek Rusijos bolševikų, Kinijos komunistų, Pol Poto ir kitų nusikaltimų, kuriems taikomas terminas „genocidas“, prototipas. Tačiau ir tai dar ne viskas. Pripažinimas, kad Vandėjoje įvyko pirmasis genocidas moderniosios Europos istorijoje, reikštų ne vien simbolinį – nors ir labai skausmingą – smūgį šlovingam Prancūzijos revoliucijos atminimui. Jis mestų šešėlį visai moderniosios Europos istorijai. Kitos knygos, kurios autorius Markas Levene’as pripažįsta Vandėjos įvykius buvus „genocidu“, pavadinimas (ypač paantraštė) – „Genocide in the Age of the Nation State: The Rise of the West and the Coming of Genocide“ – gerai iliustruoja šį šešėlį. Ar nėra taip, kad Vandėjos hekatomba, „senąjį pasaulį“ gynusių paprastų žmonių masinis naikinimas dėl „naujojo pasaulio“, naikinimas, šalia kitų įvykių esantis to, kas šiandien vadinama „Vakarais“ (pasitelkiant Oswaldo Spenglerio terminologiją, Vakarų „civilizacija“, XVIII–XIX a. sandūroje pakeitusi Vakarų „kultūrą“), pradžioje, nėra viso labo atsitiktinis istorinis fenomenas, bet – kaip ir visi kiti vėlesni „genocidai“ – priklauso pačiai „Vakarų“ substancijai, jų „esmei“? Tas pats armėnų genocidas, priešingai nei paplitusi nuomonė, buvo daug labiau „vakarietiškas“ nei „rytietiškas“, būdingas Rytų „despotijoms“. Jaunaturkiai siekė sukurti „vakarietiško“ tipo „nacionalinę“ (t. y. turkų) valstybę.

Pagrindinis Sechero argumentas „už“ genocidą yra tai, kad Vandėjos skerdynės – kaip, beje, ir armėnų žudynės, Holokaustas, dirbtinai bolševikų sukeltas badas, Kambodžos gyventojų naikinimas ir t. t. – nebuvo spontaniškas, pilietiniams karams būdingas žvėriškumo proveržis, bet labai sąmoningai Paryžiuje suplanuota akcija, kuria siekta sunaikinti kuo daugiau maištingos provincijos gyventojų. Generolas Louis Marie Turreau, pagrindinis Paryžiaus politinės valios Vandėjoje vykdytojas, prieš savo giljotinavimą 1794 m. gruodį pareiškė: „Aš esu nekalta auka. Aš tik vykdžiau Komiteto įsakymus.“ (Turimas omenyje jakobinų Nacionalinio gelbėjimo komitetas.) „Vandėja turi tapti nacionalinėmis kapinėmis“, – šie baudžiamiesiems būriams (vandėjiečių pramintiems colonnes infernalles, „pragariškosiomis kolonomis“ – ir tai buvo ne metafora, o ontologinės tikrovės įvardijimas) vadovavusio Turreau žodžiai puikiai parodo, kad, „naujosios tvarkos“ atstovų požiūriu, maištingoji provincija su visais jos gyventojais tiesiogine prasme turėjo būti paaukota ant „laisvės, lygybės, brolybės“ aukuro. „Visi maištininkai – ginkluoti ir neginkluoti – turi būti nudurti durtuvais: moterys, mergaitės, vaikai… niekas neturi būti paliktas gyvas. Kaimai, sodybos, miškai ir viskas, kas dega, turi būti sudeginta“, – tokį Turreau nurodymą gavo 1794 m. sausį į Vandėją įžengusių „pragariškųjų kolonų“ vadai. Sechero duomenimis, maždaug 10 000 kv. kilometrų teritorijoje (daugiau kaip 6 kartus mažesnėje už Lietuvą) iš 50 000 visų pastatų buvo sunaikinta 10 000. Žmonės buvo žudomi visais būdais, kuriuos tik leido ano meto ginkluotė. Kam neteko mirti nuo kulkos, durtuvo ar kardo, buvo suvaryti į bažnyčias ir gyvi sudeginti. Žmonės (ypač moterys ir vaikai) buvo deginami ne tik bažnyčiose, bet ir specialiai tam pastatytose krosnyse. Kai vieno tokį egzekucijos būdą praktikavusių generolų buvo pasiteirauta, ar taip nėra persistengiama, buvo gautas atsakymas: „Taip Respublika nori iškepti savo duoną.“ Tai, kad skerdynių metu ypatingus pažeminimus tekdavo iškęsti moterims (prievartavimai, nėščiųjų pilvų perpjovimai ir pan.), nestebina. Pikantiškiau atrodo žmonių kūnų dalių „praktinis panaudojimas“. Nužudytųjų oda buvo naudojama būgnų, avalynės ir pirštinių gamybai. Keli šimtai lavonų buvo išvirti ir panaudoti muilui gaminti. Kad pabėgę į miškus vandėjiečiai išmirtų badu, provincija buvo žiauriai apiplėšta – konfiskuotos beveik visos grūdų atsargos, dešimtys tūkstančių gyvulių, per šimtą tūkstančių svarų įvairių metalo dirbinių… O Nanto mieste (kurį sukilimo pradžioje vandėjiečiai nesėkmingai bandė užimti) dar iki Vandėją užplūstant Turreau kolonoms darbavosi komisaras Jeanas-Baptiste’as Carrier. Kadangi nužudyti reikėjo tiek daug žmonių, kad giljotinų ir kulkų nepakako, buvo nuspręsta pasinaudoti vietos gamtinėmis sąlygomis – Luaros upe. Kaip ir mūsų laikų iškrypėliai, komisaras Carrier turėjo savotišką humoro jausmą. Jis suteikė naują, „netradicinę“, iki jo normaliems žmonėms nežinomą prasmę sąvokai „santuoka“. Nuogai išrengti žmonės buvo surišami poromis – vaikinai su merginomis, seniai su jaunomis moterimis, kunigai su vienuolėmis – ir skandinami Luaros upėje. Tai buvo vadinama „respublikoniškomis santuokomis“. Išvengusieji priešmirtinio pažeminimo buvo tiesiog šimtais sodinami į baržas ir skandinami Luaroje…

Kiek žmonių buvo nužudyta regione, kuriame 1793 m. pradžioje buvo apie 800 000 gyventojų? Mažiausias pateikiamas skaičius – 117 000. Didžiausias – pusė milijono. Bet kokiu atveju 1800 m. parapijų sąrašai liudija, kad, palyginti su 1793 m. pradžia, Vandėjoje gyveno trečdaliu žmonių mažiau. Tarp visų Prancūzijos regionų tai precedento neturintis atvejis. Tai, kad Vandėjoje įvyko kažkas išskirtinio visame kruviname Prancūzijos revoliucijos kontekste, kažkas baisesnio už tiesiog „terorą“, liudija dar 1795 m. išleista François Noëlio Babeufo – kurio tikrai negalima įtarti turėjus kokių nors simpatijų rojalistams – knyga „La guerre de la Vendée et le système de dépopulation“. Vandėjos įvykiams įvardyti autorius įveda naują sąvoką – populicide (žmonių žudymas). Termino „genocidas“ tuomet dar nebuvo.

„Mes gyvename dvidešimtame amžiuje, teroro amžiuje, kuris yra kulminacija to Progreso, apie kurį tiek daug svajota aštuonioliktame amžiuje“, – 1993 m. sakė Aleksandras Solženicynas atidengiant memorialą Les Lucs-sur-Boulogne (kur 1794 m. vasario 28 d. „pragariškųjų kolonų“ kariai bažnyčioje žiauriai nužudė 564 vyrus, moteris ir vaikus; pastarųjų buvo 109, jauniausiai aukai – vos dvi savaitės). O ką galima pasakyti apie dvidešimt pirmą amžių, kurio antrajame dešimtmetyje gyvename mes? Suprasti, kas pasikeitė, o kas – ne, mums padės vieno iškilaus devyniolikto amžiaus sūnaus žodžiai. Neabejotinas respublikonas Victoras Hugo rašė: „Gimtasis kraštas ir tėvynė – šiuose dviejuose žodžiuose slypi visa Vandėjos karo esmė; nesantaika tarp vietinės idėjos ir visuotinės idėjos. Valstietis prieš patriotą.“ Šiuolaikinės situacijos skirtumas nuo tos, apie kurią rašė „Devyniasdešimt trečiųjų metų“ autorius, akivaizdus. Kaip, beje, akivaizdus ir šių situacijų panašumas. Tai, kas anuomet buvo „gimtasis kraštas“, dabar yra „tėvynė“. Tas, kuris anuomet buvo „vietinę idėją“ ginantis „valstietis“, dabar yra šiuolaikinę „vietinę idėją“ – „tėvynę“ – ginantis „patriotas“, stojantis skersai kelio Progresui, kurio nešėju skelbiasi šiuolaikinę „visuotinę idėją“ – „globalizmą“ – propaguojantis „kosmopolitas“. Reikia pasakyti, kad Hugo teiginyje esama vieno esminio trūkumo, tiksliau – nutylėjimo. Prie „patriotų“ save priskiriantis Hugo (kas jis būtų šiandien?) „valstietį“ padaro „vietinės idėjos“ gynėju. Iš tikrųjų Vandėjos kovotojai, kurių baltose vėliavose buvo pavaizduota raudona Jėzaus Širdis ir kryžius, buvo tikrosios „visuotinės idėjos“ gynėjai. Jie gynė savo „vietą“, savo gimtąjį kraštą, kad toje „vietoje“ – savo gimtajame krašte – galėtų nekliudomai garbinti Tą, kuris mirė už visus žmones. Jie gynė savo „vietą“ nuo netikros „visuotinės idėjos“ – nuo laisvės, kuri yra išsilaisvinimas iš Dievo, nuo lygybės, kurios sąlyga yra išsilaisvinimas iš Dievo, pagaliau nuo brolybės, kuri yra tokių išsilaisvinusiųjų brolybė. Ir šiuolaikinių „visuotinės idėjos“ nešėjų pagrindinis neapykantos objektas išlieka didžiosios pasaulinės religinės tradicijos (pirmiausia – krikščionybė) ir visos iš jų kylančios „tradicinės sampratos“. Todėl panašiai kaip anais laikais Vandėjoje Apšvietos vaikas komisaras Carrier išradinėjo naujas „santuokos“ rūšis, mūsų dienomis į gūdžią Europos provinciją – Lietuvą – atvykusi civilizuota eurokomisarė aiškina „tamsybininkams“ čiabuviams, kaip reikia suprasti lytį. Neabejotinai antgamtinės (nes Dievo sukurtoje gamtoje tėra dvi lytys) šviesos apšviestieji pažinimo neturintiems skelbia, kad lyčių yra daugiau. Tiesa, dėl jų skaičiaus nesutariama. Pagal vienų mokymą, jų – kelios. Pagal kitų – keliolika. Aišku tik, kad toks pažinimas, tokia gnozė XXI a. pradžios žmogų padaro daug artimesnį dvasių pasauliui už XVIII a. pabaigos prancūzų revoliucionierius, kurie tikėjo „tėvyne“, „gamta“, „prigimtimi“ ir tuo, kad „respublikoniškosios santuokos“ buvo „sudaromos“ tarp vyrų ir moterų.

Toje pačioje Vandėjos kalboje Solženicynas revoliucijų nešamų blogybių virtinę užbaigia „ilgalaike žmonių degeneracija“. Šiandien akivaizdu, kad Vandėjos hekatombą paaukojusios, visuose genociduose (tarp kurių, be abejonės, yra ir dar negimusių žmonių masinis naikinimas) ir socialiniuose eksperimentuose (iš pastarųjų paminėtini komunizmas ir neoliberalus globalistinis projektas, kurio sudėtinė dalis yra Europos Sąjunga) savo veidą demonstruojančios Revoliucijos rezultatas yra būtent toks. Revoliucija prasidėjo septynių Bastilijos kalinių išlaisvinimu. Sakoma, kad keturi iš jų buvo pinigų padirbinėtojai. Vienas – iškrypėlis aristokratas, įkalintas už kraujomaišą. Du – bepročiai. Prieš mus – beveik tobulas to, kas šiandien vadinama „Vakarais“, paveikslas. Finansinių parazitų valdoma iškrypimo propagandos ir globalaus zombinimo (jei norite – mankurtinimo) mašina. Nužmoginimo mašina. Didysis Prancūzijos revoliucijos filosofas Josephas de Maistre’as rašė, kad istorijoje nėra nekaltų aukų. Net pačios nekalčiausios aukos yra kaltos jau vien todėl, kad yra Adomo ir Ievos palikuonys. Prancūzija buvo kalta, ir ją ištiko revoliucija. Rusija buvo kalta, ir ją ištiko revoliucija. Lietuviams reikėtų gerai pamąstyti apie tą faktą, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Lenino ir Trockio satanokratija. Dar daugiau reikėtų mąstyti latviams, kurių raudonieji šauliai aktyviai dalyvavo steigiant tą satanokratiją. Jūs manote, tokie dalykai neturi turėti pasekmių? Už viską reikia mokėti. Iš dalies jau sumokėta – okupacija, tremtimis. Deja, kaip galima spręsti iš spartaus šių tautų nykimo, bausmė nesibaigė. Baisiausia tai, kad „pažangioji“ šių tautų dalis, regis, visai patenkinta tokia padėtimi. Šio teksto autorius neseniai per radiją išgirdo (kalbėjo kažkoks valdininkas), kad – tai nebuvo pasakyta tiesiai, bet buvo leista labai aiškiai suprasti – jis ir į jį panašūs yra blogi Lietuvos piliečiai, nes pasisako už „homofobiškus“ įstatymus. Buvo paaiškinta, kad neseniai tokie įstatymai buvo priimti Rusijoje, o mes gi esame kitoje „vertybinėje erdvėje“. Kitais žodžiais tariant, Lietuvos patriotas (kuris pagal apibrėžimą turi neapkęsti visko, kas vyksta Rusijoje, išskyrus prieš Putiną nukreiptus mitingus) turi pasisakyti už vienos lyties asmenų „santuokas“, o dar geriau – ir už jų teisę įsivaikinti. Iš balso buvo galima suprasti, kad kalba jaunas žmogus. O jau visiškas euromankurtas.

Žvilgsniui, kuriam istorija yra Dievo ir Jo priešininko mūšio, vykstančio žmonių sielose, laukas, istorijoje nėra atsitiktinių ar beprasmių įvykių. Vargu ar atsitiktinis dalykas yra tai, kad Rusija, išmetusi 1917 m. revoliucijos – genetinės Prancūzijos revoliucijos dukros – sukakties minėjimą iš valstybinių švenčių sąrašo, sėkmingiau priešinasi degeneracijai už tuos, kurie ir toliau švenčia pinigų padirbinėtojų, iškrypėlio ir bepročių išlaisvinimą. Bet kartu vargu ar atsitiktinis dalykas yra tai, kad būtent Prancūzijoje, kur Vandėjos žmonės pirmą kartą istorijoje stojo į kovą su okultine-satanistine valdžia, kilo pirmas masinis žmonių pasipriešinimas vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimui. Jau pralietas kraujas ant Prancūzijos revoliucijos metu pirmą kartą išniekintos Paryžiaus Dievo Motinos katedros altoriaus. Šiandien Vandėja yra visur, kur veiksmais, žodžiais ar maldomis priešinamasi tam, kuris kadaise, prisidengęs „laisvės, lygybės, brolybės“ šūkiu, išlaisvino sukčius, iškrypimą ir beprotystę.

satenai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vaidui       2016-05-26 0:55

ŠIUO METU lankosi, nes kai straipsnis “nuvažiuoja” per toli, jis niekam nebeįdomus išskyrus keletą asmenų. Kodėl Pačiam reikia aiškinti tarsi pirmokui?

VaidasVDS       2016-05-25 16:23

Letas: “Ne apie Patį kalbama.”
Letas: “o kas be VSD su FSB, Vaido ir Barabanovos dar čia lankosi?”
Nelabai supratau, ar čia tik aš, Jota bei dvi struktūros lankosi?
Tuomet natūraliai kyla klausimas - o kuriai iš tų struktūrų priklauso Letas ir “personažas”? smile

Letas Vaidui       2016-05-25 15:23

Niekad nesakiau, neva Vaidas - nickas. Ne apie Patį kalbama.
Letujui yra atsakymas anonimui, parašiusiam “Letui” vietoj savo vardo. Vadinas, jis ir bus Letujas. O jei kur nors po tokiu atsakymu nepasirašiau, tai nebent manydamas, jog tai savaime aišku. Ar manai, kad skaitytojai buki?

VaidasVDS       2016-05-25 7:52

Letai,
tikrovėje esu Vaidas, be jokių VDS. Esu asmuo, o ne nikas. Nesu VSD. Aiškinau jau ne kartą, kad VDS yra VaiDaS ir vien dėl to, kad Vaidų yra daugiau, nei vienas aš.
Už kiekvieno niko stovi asmuo, naudojantis niką. Tad negalima asmens pavadinti tik reiškiniu. Čia gal labiau tinka tik teisinėms formuluotėms.
Aš gerbiu žmones, kurie nekaitalioja savo nikų ar vardų (kad ir netikrų), nerašo keliais ar keliolika nikų, nes tokie žmonės negali būti visiškai nuoširdūs ir jiems būdinga antidvasinė savybė - apsimetinėjimas.
Todėl štai Juozapas yra reiškinys, nes nuolat naudoja daugybę nikų, o Letas tik kartais yra reiškinys (kai pasivadina, pvz. Letuijui), o ar Jota yra reiškinys, aš nežinau. Atsakyti galime tik kiekvienas už save. Šiame tinklapyje aš tikrai nesu reiškinys, pasitikrinkite pas adminus, jei norite…

Letas Palmaitis       2016-05-25 3:43

Paskubom rašydamas į šviesmečius nepretenduoju, beje, ir atsakiau tik Vaidui (o kas be VSD su FSB, Vaido ir Barabanovos dar čia lankosi?)
Ne kiekvienas anonimas yra reiškinys, bet tik tas, kuriam uždėtas ideologinis krūvis. Šiaip yra akivaizdi niekšybė naudotis anonimiškumu puolant asmeniškai.

personažas       2016-05-24 19:24

Nickas ne asmuo, o greičiau reiškinys. Atleisti galima asmeniui, o ne reiškiniui.
Fenomenaliai puikus išaiškinimas.
Skaitau ir gėriuosi, tik mintyse , hmmm, nusidedu. Mat apima toks tegul ir “baltas” pavydas, jog ko gero tokio mąstymo lygio gyvenime pasiekti nepavyks.
Suprantu, jog ne kiekvienas gimstame talentingas, bet vistiek, kažkiek apmaudu jog iki gerb. Leto suvokimo man yra keletas šviesmečių kosmoso…
Pagarba, Jums Letai.

Letas Vaidui       2016-05-24 13:49

Ačiū, Vaidai, už pamokslą. Neturiu ką atleisti, nes nematau sau padarytos nuodėmės. Nematau ir “konflikto”. T.y. konfliktas eina per visus žmones ir per šią Tiesos.lt vienodai. Rodos, mano pozicija išreikšta ne kartą nedviprasmiškai, kodėl turiu nuo jos atsisakyti? Vyksta karas, kiekvienas dirba savo darbą, Barabanova irgi.
Kas dėl atleidimo, tai atleisti ar neatleisti galima asmeniui, bet ne neasmeniui. Nickas - tai ne asmuo, bet greičiau reiškinys. Konfliktas tarp asmens ir reiškinio? Kur pasakyta, kad reikia susitaikyti su bet kokiu reiškiniu? Suprantama, tada ir karo nebūtų, būtų “tik” pasidavimas vergovei.
Taigi turėk ir humoro jausmą!

VaidasVDS       2016-05-24 8:09

Letai,
na kam taip vargti.
Pamiršote, kad geriausias būdas išsklaidyti konfliktą, surasti ramybę, gauti atleidimą sau, tai atleisti kitiems.
Jei pamiršote Jėzaus maldos žodžius “ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, tai galėtumėt prisiminti Mt 18 “21 Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ 22 Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.”

Liapis Trubeckojus Letui       2016-05-23 18:54

Poema gera. Labai gražu, kad pamaloninote ponią Jotą Duginovną Koloradkiną- Barabanovą jai miela kalba. Bet tikimybė jog ta hibridinė krymnašė perskaitys yra menka. Matot, ji turi kiaulės akis. O kiaulė juk skaityti nemoka.
Vienok kiaulė moka lipt ant altoriaus.
Būtų musė, musgaudžių pakabintume, bet kaip nuo kiaulės atsiginti, neišmanom.
Poezija nepadės. Penkiapėdis jambas tos chriūšos neima. Gal jai kokį afrikinį kuilį iš gudų parvesti? Gautų virusiuką ir patiestų karkas. Nors,...
Dingojasi, kad tos čiukės vienok joks šernas ir už bulvių maišą nenorėtų...

Letas Palmaitis: Poema       2016-05-23 14:01

Dvi dienas vargau kūrybos kančiose rašydamas poemą, kurią skiriu bažnyčiai Barabanovai:
Климовская барабашка
Лезет со своей какашкой,
Как придут с Востока “братья”
Станет явно одобрять их:
Ведь те дугинские глисты
Все традиционалисты -
Нет “качинского вопроса”:
Слава Третьему Христосу!
Проклял Макаби героев,
Заменил их всех на гоев.
Возвратились в рвоту гои -
Вот они теперь герои!

VaidasVDS       2016-05-22 11:01

Paulius šiek tiek persistengė.
Bandė įtikti valdžiai, bet net ir tai jam pačiam nepadėjo, nes neteisingai išaiškino Jėzaus požiūrį.
Iš Apreiškimo:
“Politinis požiūris. Jis savo apaštalus įspėjo, kad jie būtų atsargūs savo pastabomis apie tuomet egzistavusius įtemptus santykius tarp žydų tautos ir romėnų vyriausybės; jis uždraudė jiems kokiu nors būdu veltis į šitas problemas. Jis visada rūpestingai vengė savo priešų politinių spąstų, visą laiką atsakydamas: ”Atiduokite Cezariui tai, kas priklauso Cezariui, o Dievui atiduokite tai, kas priklauso Dievui.” Jis neleido sau, kad jo dėmesys būtų atitrauktas nuo jo misijos sukurti naują išgelbėjimo kelią; jis neleido sau, kad dėmesys nukryptų į ką nors kitą. Savo asmeniniame gyvenime jis visada deramai laikėsi visų pilietinių įstatymų ir taisyklių; mokydamas viešai jis niekada neaptarinėjo pilietinės, visuomeninės ir ekonominės sferų. Šiems trims apaštalams jis sakė, kad jis rūpinasi tiktai žmogaus vidinio ir asmeninio dvasinio gyvenimo principais.
    Dėl to, Jėzus nebuvo politinis reformatorius. Jis neatėjo tam, kad pasaulį pertvarkytų; net jeigu jis tą ir būtų padaręs, tai tą pertvarką būtų buvę galima pritaikyti tiktai tuo metu ir toje kartoje. Nepaisant šito, jis iš tikrųjų žmogui parodė geriausią kelią, kaip gyventi, ir nė viena karta nėra išlaisvinta nuo to darbo, kad atrastų, kaip Jėzaus gyvenimą geriausiai pritaikyti prie savo pačios problemų. Bet niekada nedarykite klaidos ir nesutapatinkite Jėzaus mokymų su kokia nors politine ar ekonomine teorija, su kokia nors visuomenine ar industrine sistema.”
——
“Nėra nieko nesuderinamo tarp dvasinės karalystės sūnystės ir pasaulietinės arba pilietinės vyriausybės pilietybės. Būtent tai ir yra tikinčiojo pareiga Cezariui atiduoti tai, kas priklauso Cezariui, o Dievui atiduoti tai, kas priklauso Dievui. Negali būti jokio nesutarimo tarp šitų dviejų reikalavimų, vienas iš jų yra materialus, o kitas yra dvasinis, nebent atsitiktų taip, jog koks nors Cezaris išdrįstų uzurpuoti išskirtines Dievo teises ir reikalauti, jog dvasinė pagarba ir aukščiausiasis garbinimas būtų reiškiamas jam. Tokiu atveju garbinkite tiktai Dievą, tuo tarpu tokius suklaidintus žemiškuosius valdovus stenkitės apšviesti ir šitokiu būdu juos taip pat vesti į Tėvo danguje pripažinimą. Nesuteikite dvasinio garbinimo žemiškiesiems valdovams; taip pat ir jums nereikėtų naudotis žemiškųjų vyriausybių, kurių valdovai gali kada nors tapti tikinčiaisiais, fizinėmis jėgomis tam, kad paremtumėte dvasinės karalystės misijos darbą.
    ...
    Jums nereikia garbinti savo žemiškųjų valdovų ir jūs neturėtumėte vartoti žemiškosios galios tam, kad paremtumėte dvasinę karalystę; bet jūs turėtumėte demonstruoti kupinos meilės tarnystės teisingą pagalbą tikintiesiems ir netikintiesiems vienodai. Karalystės evangelijoje gyvena toji galinga Tiesos Dvasia, ir netrukus aš tikrai išliesiu šitą pačią dvasią visiems materialiems kūnams. Šios dvasios vaisiai, jūsų nuoširdi ir kupina meilės tarnystė, ir yra ta stipri visuomeninė svirtis, kad pakeltų tas tamsos rases, ir šitoji Tiesos Dvasia taps ta priemone, kuri didins ir jūsų galią.
...
    Kol žemiškųjų vyriausybių valdovai stengsis pasinaudoti religinių diktatorių valdžia, tol jūs tie, kurie tikite šita evangelija, galite tikėtis tiktai nemalonumų, persekiojimų, ir net mirties. Bet pati ta šviesa, kurią jūs nešate pasauliui, ir net tai, kokiu būdu jūs kentėsite ir mirsite už šitą karalystės evangeliją, galiausiai, irgi, apšvies visą pasaulį ir dėl to palaipsniui politika atsiskirs nuo religijos. Šitos karalystės evangelijos atkaklus skelbimas kurią nors dieną atneš visoms nacijoms naują ir neįtikėtiną išsivadavimą, intelektualią nepriklausomybę, ir religinę laisvę.”

Ko norit?       2016-05-21 18:44

„13.1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešąjąi valdžiai, nes nėra valdžios,  kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos.? Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui.“ Rom,13, 1

arne       2016-05-21 18:16

O ar ne visa valdžia nuo dievo pagal bibliją?

to:Jauni liberalai fanatiškai        2016-05-21 17:42

kokio riboto ar net kvailo protelio tamstele esi! Ar galima paraasyti dar didesne nesamone, po siuo str.?! Cituoju: ,,svaigstantis jaunimas emigruoja į Ameriką,net pamiršęs tėvui parašyti žinutę,apakęs nuo dolerių manijos,kai jų tėvas iš sielvarto miršta.Ar labai džiugins tie doleriai?Tokia kaina.” Gal esi tas tevas, mirstantis is sielvarto - gal blogai auginai vaikus? O parodyk man ta vieta, kur galima raskyti dolerius nuo medziu ir susirgti , apakti ,,nuo doleriu manijos”? Negirdejau, neregejau, kad doleriai butu lengvai uzdirbami.Didele dalis isvykusiuju remia savo artimuosius. Jei i Lietuvos biudzeta ivairiais paramos keliais kasmet is emigravusiuju suplaukia apie 7 mlrd. litu (persiskaiciuok i eurus), skirtu artimiesiems, o jie juos isleidzia ne kur kitur, bet Lietuvoje, tai taip prisidedama prie ekonomikos ,,klestejimo” Nepavyko su vaikais - uzuojauta, susirask ir savo kaltes dali. O str. vertas atidaus skaitymo ir pamastymu. Liberalai, beje, su Masiulio afera, parode savo tikraji veida. Na, jei dar panagrines Masiulio ministravimo laikotarpi, tai suras dar daugiau isplautu ar pasisavinti pinigu…Vienas neeme. Juk vienas lauke ne karys!

Jota 22.54 ir kitiems       2016-05-21 10:16

Ar dažnai matai užpakalį žiūrėdamas į veidrodį? Arba darykis plastinę operaciją, arba eik pas psichiatrą (ypač jei ir aplink rodosi panašūs vaizdai). Haliucinacijos.

A. Martinkus lengvai išsisuka suabstraktinęs situaciją: “Pašalinus šį ribotumą, lieka sąmokslo teorijų tiesa – [...]. Istorija yra su Dievu arba su Jo priešininku bendradarbiaujančios žmogaus valios nuolat kuriamas procesas”.
Kai tokios sąlygos, tuomet istoriją gali kurti bet kas.
Nors iš tiesų kiekvieno žmogaus sieloje vyksta arši kova, vis dėlto taip nėra. Niekas nevyksta chaotiškai, istorija kuriama dėsningai, - pats autorius vėlgi tai pripažįsta.

O šiaip (kad ir iš šios svetainės patirties) daug kas nesuvokia, su kuo bendradarbiauja, KAS iš tikrųjų tarnauja   Liuciferiui ir kas jį užuolankomis teisina (“kažkoks Jo kūrinys (”šėtonas”) mažiausiai yra vertas būti Jo priešininku.”)

VaidasVDS       2016-05-21 9:38

Nenuostabu, kad blogiui nepatinka tikri Jėzaus mokymai…
Bet pasaulis apie juos sužinos, nepriklausomai nuo to, ar tai tenkina blogio pasekėjus. Štai mažytė jo tikrų mokymų dalelė (nesugebėsite ko nors blogo įžiūrėti):
    “Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gabtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegu ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir kad galėtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje.” 
    Nors šviesa ir išsklaido tamsą, bet taip pat ji gali būti ir tokia “akinanti,” kad suglumintų ir sugniuždytų. Mus įspėja, kad savo šviesą skleistume taip, jog mūsų bičiulius ji vestų į naujus ir dieviškus išaukštinto gyvenimo kelius. Mūsų šviesa turi šviesti taip, kad neatkreiptų dėmesio į save pačią. Net ir kiekvieno profesiją galima panaudoti kaip veiksmingą “reflektorių” šitos gyvenimo šviesos paskleidimui.
    Stiprus charakteris neatsiranda dėl to, jog nesielgiama blogai, bet jis atsiranda dėl to, kad realiai yra daromas gėris. Nesavanaudiškumas yra žmogiškojo didingumo ženklas. Aukščiausieji saviraiškos lygiai yra pasiekiami garbinimu ir tarnyste. Laimingą ir aktyvų žmogų skatina ne baimė elgtis blogai, bet didžiulis noras elgtis gerai.   
    “Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos.” Asmenybė iš pagrindų yra nesikeičianti; tai, kas keičiasi – auga – yra moralinis charakteris. Šiuolaikinių religijų pagrindinė klaida yra jų negatyvizmas. Tą medį, kuris neveda vaisių, “iškerta ir įmeta į ugnį.” Moralinė vertybė negali atsirasti vien tik dėl represijos – paklusimo reikalavimui “Nedrįsk.” Religiniam gyvenimui baimė ir gėda yra neverti motyvai. Religija yra veiksminga tiktai tada, kada apreiškia Dievo tėvystę ir sustiprina žmonių brolystę.   
    Veiksmingą gyvenimo filosofiją formuoja kosminės įžvalgos ir žmogaus emocinių reakcijų į visuomeninę ir ekonominę aplinką visumos suvienijimas. Prisiminkite: Nors paveldėtų potraukių negalima modifikuoti fundamentaliai, bet emocinę reakciją į tokius potraukius pakeisti galima; todėl moralinę prigimtį galima keisti, charakterį galima pagerinti. Stipriame charakteryje emocinės reakcijos yra integruotos ir koordinuotos, ir šitaip yra sukuriama suvienyta asmenybė. Nepakankamas suvienijimas silpnina moralią prigimtį ir sukelia nepasitenkinimą.
    Be vertingo tikslo, gyvenimas tampa beprasmis ir nenaudingas, ir dėl to atsiranda didelis nepasitenkinimas. Jėzaus kalba, įšventinant šiuos dvylika, sudaro pagrindinę gyvenimo filosofiją. Jėzus ragino savo pasekėjus naudoti patirtinį įtikėjimą. Jis įspėjo juos nepasikliauti vien tik intelektualiu sutikimu, patiklumu, ir pripažintu autoritetu.
    Švietimas turėtų būti toks būdas, kaip sužinoti (atrasti) mūsų natūralių ir paveldėtų potraukių patenkinimo geresnius metodus, o iš šitų pagerintų emocinio pasitenkinimo būdų atsirandanti visuma yra laimė. Laimė mažai priklauso nuo aplinkos, nors maloni aplinka didele dalimi gali prie jos prisidėti.”

Dzeikas       2016-05-21 7:55

Straipsnio ideja kokia tai isblukusi ...istorinius faktus priminti? Konisaro Carrier “perlenkimai” minimi tarybiniame naujuju laiku istorijos vadovelyje.Genetini rysi atrado tarp 1789 ir 1917mm ivykiu?
Na aciu uz priminima.O tai ideja kame, ka daryti, kad nepasikartotu?
De Montfort itaka? Visdelto nepakankama sustabdyti Prancuzijos elito puvima, degradavusio bemaz iki dabartines Lietuvos atatikmens.
Straipsnis kaip uzuomina kokie ivykiai laukia Lietuvos?
Gal but.Tik lietuviskai nenuoseklus ir istesti laike(su nevienkartiniais dubliais).
Butu naudingiau panagrineti kertinius faktus galejusius pasukti Istorija kita linkme isvengiant 1789 ir 1917 ivykiu ir salygojusiu paskesnes tragedijas.

ruskių pakalikei jotai       2016-05-20 22:54

pasižiūrėk į veidrodį ir pamatysi tikrą subinę

Jota       2016-05-20 20:23

Palmaičiui: susikišk tu tą savo “žydišką” krikščionybę ten, kur nesueina, kaip sakoma. Nėra jokios tokios “žydiškos” krikščionybės, nėra lietuviškos anei rusiškos. Tėra tik tam tikras kultūrinis apvalkalas. Krikščionių Bažnyčia yra naujoji tauta, kurioje jokio vaidmens nebevaidina nei žydai, nei afroamerikiečiai ar kas jie ten bebūtų, nei italai ar ispanai.

O apie Vandėją konkrečiau yra parašyta fsspxuose -  http://fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=203&Itemid=40.
Gaila, anksčiau rašęs puikius idėjiškus straipsnius, Andrius pradeda blankti.
Piktasis turi sistemą, o ne vien puola atsitiktines sielas. Reikėjo į tai atsižvelgti.

Letas Palmaitis       2016-05-20 15:00

Susieti Vandėją su Osvencimu gali tik protingas asmuo. Beje, Eldadas čia ne pirmasis protingas. Tačiau žydai perdaug prisikentėjo už savo nepanašumą ir nenoro priimti “pagonių vertybes”, kad ramiai svarstytų “sąmokslo teorijas”, kurios labai tinka pritaikyti “nepanašiems”, o todėl “potencialiai pavojingiems” (ypač, kai iš tokio tapatinimo kažkas išgauna naudos). Džiaugiuosi, kad pagaliau atgimsta žydiška krikščionybė (Jokūbo Bažnyčia), kurioje ne vien šaltai ir objektyviai analizuojamos neigiamų “konstantininės bažnyčios” (t.y. visos tradicinės pagonių krikščionybės tiek Vakaruose, tiek Rytuose) pusių priežastys, nuo kurių žydai amžiais kentėjo (plg. mesijinio mąstytojo Danielio Gruberio http://www.elijahnet.net/), bet ir galima laisvai aptarinėti ir priežastis, kodėl “tie, kuriems naudinga” “padeda” masėms sieti visas negandas su žydais.
Mėgstamiausias kritikų objektas yra globalizmo bankinė esmė, o didieji pasaulio bankininkai yra žydų kilmės, nes Vakarų bankininkystė būtent žydų ir ištobulinta, nes palūkanų bankininkystė palaikė žydų egzistenciją europinėje diasporoje, kada Bažnyčia dar laikėsi doros ir draudė palūkanas tarp savųjų. Kita vertus, nuolatiniai persekiojimai ir varinėjimai, savaime aišku, nekėlė žydams meilės engėjams, o tai puikiai atspindi ir tradiciniai žydų raštai, kuriais engėjai “kaltina” žydus, tarsi raštai savaime būtų padarę jiems kokį blogį. Tad antižydiškos (o tik tokios paprastai ir turimos galvoje) “sąmokslo teorijos” yra primityviõs “logikos” su apibendrinimais padarinys.
Šiandien globaliniai bankininkai sudaro pasaulinį elitą kartu su visai nežydiškos kilmės asmenimis, o jiems visiems didžiai nusispjauti į tautą, kuri primityvų fantazijomis, neva globalistų numatyta “pasauliui valdyti”. Tarp Rockefellerių ir jų kilmės tautos ne didesnis ryšys nei tarp Rimando Stonio su dujotekanomis ir lietuvių tautos. Nežinau, kaip Eldadas paaiškintų Davido Rockefellerio idėjų ryšį su pasaulio politiką formuojančia to paties Davido Rockefelleriu įkurta Bilderbergo grupe: quotes.liberty-tree.ca/quote/david_rockefeller_quote_103d -
ar tai “sąmokslo teorija” (kažkieno sugalvota kvailystė), ar reali globalistinė programa? Man tik aišku, kad ji neturi nieko bendra su žydų tauta ir jos dvasine misija. Priešingai: globalizmas žydų nepagailės. Izraelyje tai puikiai suprantama.
Kita vertus, maišyti čia masonus nėra korektiška. Masonai nėra jokia “žydų organizacija”, bet prieš krikščionybę (tuo pačiu - ir prieš mesijinį judaizmą) nukreipta įvairialypė be griežto “formato” “revoliucinė” ideologija, kuri ir atsakinga už daugelį procesų Europoje ir JAV nuo Prancūzų revoliucijos iki pat dabartinio globalizmo. Sakyti, neva šiandien “valdo masonai”, yra kvaila: valdo globalinis kapitalas tiek, kiek sugeba. Tačiau masoniškas revoliucingumas neišgaravo, o tradicinėse struktūrose (pvz., Vatikane) veikia visai sėkmingai tuo pačiu globalizmu remdamasis.
Nemanau, kad istorija yra D-vo ir Jo priešininko mūšis žmonių sielose. Tai, ko gero, “konstantininės” krikščionybės primityvokai perinterpretuotas Apreiškimas Šv. Jonui. Abraominėje pasaulėžiūroje D-vas yra Kūrėjas ir Viešpats, o kažkoks Jo kūrinys (”šėtonas”) mažiausiai yra vertas būti Jo priešininku. Sakyčiau, kad D-vo vertas Jo priešininkas greičiau būtų nebent entropija (kun. Al. Menio mintis). Tačiau istorija, daugelio krikščionių įsitikinimu, turi D-vo numatytą Tikslą, kuris (beje, ir anot T. de Chardino) yra Pats Mesijas. Tai atitinka klasikinius judaizmo lūkesčius.

VaidasVDS       2016-05-20 13:49

Kaip informacinis, straipsnis visai neblogas - ne kiekvienas mokėsi tokios istorijos, kokia pateikta straipsnyje.
Bet kai kurios straipsnio išvados blogos.
Satanizmo šmėkla vis dar klaidžioja pasaulyje…
Šėtonas pralaimėjo Jėzui dar Jėzaus laikais ir tai pasakyta labai aiškiai net Biblijoje: “Jn 12 31 Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.”
Mes likome tik su “satanizmo” pasekmėmis bei Jėzaus nurodymu kaip kovoti su blogiu, kas vėlgi yra pasakyta ir Biblijoje: “43 Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.[i15] 44 O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus,[i16] 45 kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.[i17] 46 Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! 47 Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!”
Bet ar laikėsi šių nurodymų patys krikščionys? Katarų genocidas, kryžiaus karai, inkvizicija, raganų medžioklė ir dar daug tamsiųjų viduramžių “darbų” privedė prie to paties, apie ką šis straipsnis - prie pačių krikščionių genocido. Blogis gimdo blogį. Ir tik meilė gali įveikti blogį.
Gal meile ir nebuvo įmanoma įveikti blogio pagonių laikais ar viduramžių laikais, bet civilizuotos visuomenės laikais tai tikrai yra įmanoma. Bet tam, kad galėtum įveikti blogį gėriu ir meile, reikia žinoti tikrus Jėzaus mokymus. Dalis jų yra Naujajame Testamente, bet jų (tikrų arba neiškraipytų) ten yra tikrai mažai, būtent dėl to šis pasaulis vis dar toks pats - tiek su senomis bėdomis dėl religijų ir karų, tiek su naujomis bėdomis dėl tų šiuolaikinių “vertybių”, kuriomis gana pagrįstai piktinasi straipsnio autorius. Ir tik tada, kada šis pasaulis susipažins ir supras tikrus Jėzaus mokymus, tik tada jis keisis iš tikrųjų. Tikrus Jėzaus mokymus jūs galite rasti Apreiškime, Urantijos Knygoje: http://www.urantia.org/lt/urantijos-knyga/skaitymas , pradedant nuo 120 dokumento. Kiti Knygos dokumentai taip pat labai svarbūs, bet dabartiniam pasauliui pirmiausiai reikia atrasti tikrus Jėzaus mokymus…

G.P.       2016-05-20 11:15

Puikus ir labai aktualus tekstas. Ačiū Autoriui.

Pikc       2016-05-20 11:03

Gana įdomus tekstas, bet yra keistų punktų - pvz. Lietuvos “kaltumas”, kad ją sovietai pripažino (dzin, kad tik po to, kai gavo į dūdą, pabandę ją užgrobti), reveransas Rusijai, kuri “sėkmingiau priešinasi prieš degeneraciją”, nes išbraukė bolševikų revoliucijos dieną iš valstybinių švenčių sąrašo (dzin, kad ten degeneracijos - nors vežimu vežk, kaip ir tų pačių bolševikų garbinimo). O apskritai, būčiau linkęs pritarti Apuokiukui - “savo tvarką” įvedinėjančių, skerdžiant kitaip manančius buvo visose kultūrose ir religijose. Tiesą sakant, religija (arba ideologija - jos iš esmės tapačios) dargi padidindavo žiaurumų mastą.

Apuokiukas       2016-05-20 8:56

Autorius akcentuoja tik vieną iš pasaulio istorijoje vykusių genocidų. Prisiminkim kitą genocidą ( į kurį niekas nenori kreipti dėmesio ) - egiptiečių pirmagimių išžudymą. Prisiminkime ,,pažadėtosios žemės” vietinių gyventojų atžvilgiu taikytą nuostata ,,užėmus miestą - išžudyti visus gyventojus”. Prisiminkim Amerikos žemyno indėnų genocidus. Ir visi šie genocidai vykdyti katalikų arba beveik tiesiogiai Jahvės vadovaujamų žmonių. Taip kad autoriaus požiūris, kad geruosius katalikus žudė blogieji Dievo atsisakiusieji, yra siaurokas.
Aišku, už šį istorijos priminimą - ačiū.
Taip kad genocidai vykdomi ir su Dievo, ir su laisvamanybės idėja. Ko gero, genocidai įvyksta, kai žmogus, veikiamas puikybės ( tiksliau sakant, leidęs sau, kad jį veiktų puikybė ) stojasi į Dievo vietą ir ima žudydamas kitus kurti savo įsivaizduojamą gėrį.

Jauni liberalai fanatiškai       2016-05-20 7:40

balsuos už kyšį paėmusį liberala,kuris jiems net didvyris.Tai dar būtų smulkmena,palyginus su pasekmėmis.Manymu,kad pasaulyje viskas gali būti pasiekiama lengvai…Nors ,sekant straipsnio mintimi,ir iš tiesų,viskas turi savo kainą...pavyzdžiui,svaigstantis jaunimas emigruoja į Ameriką,net pamiršęs tėvui parašyti žinutę,apakęs nuo dolerių manijos,kai jų tėvas iš sielvarto miršta.Ar labai džiugins tie doleriai?Tokia kaina.


Rekomenduojame

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.