Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė

Andrius Martinkus. Pašto laikas, arba Kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą

Tiesos.lt siūlo   2021 m. rugsėjo 7 d. 18:25

3     

    

Andrius Martinkus. Pašto laikas, arba Kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą

„Šiaurės Atėnai“

AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centre (KLC) prabėgo ketveri mano gyvenimo metai. Tą laiką gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą. Žmogaus, kuris daug laiko praleidžia mažai apmokamoje darbo vietoje ir kuris turi mažai laisvo nuo darbo laiko. Per tą pašto laiką patyriau, kad didžiausia „paprasto žmogaus“ diskriminacija yra net ne mažas atlyginimas, bet laisvo nuo darbo laiko stoka. To laiko, kurį žmogus galėtų skirti dvasiniam tobulėjimui ir tiesos ieškojimui. Šitą laiką iš „paprasto žmogaus“ vagia laiko vagys, kurie daug laiko praleidžia viešai skleisdami melą ir gaudami už tai didelius atlyginimus.

Vasaros

Iš keturių metų laikų vasarų laikas pašte bėgo greičiausiai. Jis bėgo taip greitai, kad kartais man atrodo, jog buvo ne keturios vasaros, bet viena vasara. Viena vienintelė vasara, kurios metu su sutuoktine lankėmės Jurbarke, Veliuonoje, Vilkijoje, Birštone, Kadagių slėnyje Arlaviškėse, Anykščiuose, Druskininkuose, Merkinėje, o su sutuoktine ir dukra – Vilniuje, Klaipėdoje, Preiloje. Viena vienintelė vasara, kurios metu su sutuoktine nuėjome į kelis Pažaislio festivalio koncertus. Viena vienintelė vasara, kurios metu perskaičiau kelis grožinės literatūros kūrinius. O kiek aš jų perskaitydavau vasaromis, kai gyvenau ne „paprasto žmogaus“ gyvenimą! Kiek klausydavau koncertų! Ir man truputį gėda tai išpažinti.

Aišku, aš netapau „paprastu žmogumi“. Aš tik ketverius metus gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą. Ir gal būtent dėl šitos patirties keturios vasaros man susiliejo į vieną vienintelę. Jei būčiau tiesiog „paprastas žmogus“, gal būčiau daugiau perskaitęs, pamatęs, išklausęs. Bet juk aš esu ir rašantis žmogus. O tam, kad rašytum, – reikia laisvo laiko.

Vasara – atostogų metas. Atostogos visada bėga greitai. O „paprasto žmogaus“ atostogos – trumpos. Dvidešimt darbo dienų per metus. Keturios kalendorinės savaitės. Vienas mėnuo. Be to, ir tas mėnuo dažnai nėra išnaudojamas. Dažnas KLC darbuotojas vasarą atostogauja tris, o kai kurie – vos dvi savaites. (Aišku, galima eiti atostogų ir kitais metų laikais.) Taip darbuotojai taupo atostogų laiką, kaupia laiko atsargas, nes atleidimo ar išėjimo iš darbo atveju išmokami pinigai „už nepanaudotas atostogas“. Aš irgi atostogaudavau tris vasaros savaites.

Švietimo darbuotojai gali skųstis dėl mažų atlyginimų. Bet jie negali skųstis dėl trumpų atostogų. Nes du vasaros mėnesiai (liepa ir rugpjūtis) per metus yra dukart daugiau nei vienas mėnuo. Ir šiuo požiūriu jie irgi – ne „paprasti žmonės“. Nes už šiuos turi dvigubai daugiau atostogų laiko. O ypač ne „paprasti žmonės“ yra akademinė bendruomenė, aukštųjų mokyklų personalas. Kuriam keturiolika metų priklausiau ir aš.

Keturiolika metų kasmet atostogaudavau aštuonias liepos ir rugpjūčio savaites. Aštuonios savaitės – tai beveik trigubai daugiau už tris savaites! Štai kodėl ketverių metų pašto vasarų laikas pralėkė tarytum viena vasara.

Vasara yra, ko gero, svarbiausias metų laikas mano, kaip rašančio žmogaus, biografijoje. 2000 m. vasarą „Šiaurės Atėnai“ išspausdino mano pirmą tekstą. 2009 m. vasarą „Šiaurės Atėnai“ publikavo mano „Istoriosofinį etiudą Jubiliejaus tema (1009–2009)“ – tekstą, kurį laikau vienu svarbiausių savo tekstų ir kuriame klausiau, kodėl lietuvių tauta traukiasi iš istorijos, kodėl ji nebenori būti. Pagaliau 2018 m. vasarą – man jau gyvenant „paprasto žmogaus“ gyvenimą – „Šiaurės Atėnai“ išspausdino mano pirmą rašinį apie paštą.

Pašte pradėjau dirbti 2017 m. vasaros pabaigoje – paskutinę rugpjūčio savaitę. Apmokymai. Darbas dienomis nuo 7.30 iki 19.30. Iš namų išeiti tekdavo šeštą valandą, o sugrįždavau jau po aštuonių. Laisvo laiko – nulis. O nuo rudens prasidėjo pamainos.

Pamainos

Jų buvo keturios. Kaip keturi metų laikai keičia vienas kitą, taip viena kitą keisdavo keturios skirstytojų pamainos. Kaip kiekvienas iš keturių metų laikų turi 12 savaičių, taip keturios skirstytojų pamainos dirbdavo 12 valandų. Kaip pavargusi vasara perduoda estafetę rudeniui ir kaip pavargusi žiema perduoda estafetę pavasariui, taip ir mes – pavargusios dieninės ir naktinės pamainos – perduodavome estafetę kolegoms. Visada būna arba žiema, arba pavasaris, arba vasara, arba ruduo. Ir keturios skirstytojų pamainos užtikrindavo tai, kad žmonės gautų savo siuntinius ir laiškus žiemą ir pavasarį, vasarą ir rudenį.

Pamainos darbo laikas prasidėdavo pusę aštuonių ryto ir baigdavosi pusę aštuonių vakaro. Kitą dieną pamaina dirbdavo nuo pusės aštuonių vakaro iki pusės aštuonių ryto. Tada prasidėdavo laisvas nuo darbo laikas – 48 valandos, kai dirbdavo kitos pamainos. Dėl tokio slankiojo darbo grafiko kiekviena pamaina visavertį savaitgalį – su laisvu šeštadieniu ir sekmadieniu – turėdavo tik kartą per mėnesį. Taip atsitikdavo tada, kai būdavo dirbama naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Tokiu atveju pagal slankųjį grafiką į darbą reikėtų eiti sekmadienio ryte. Bet – ačiū Dievui! – sekmadienio dieną nedirbdavome. (Nes sekmadienį nedirba pašto skyriai, iš kurių gaudavome siuntas skirstyti.) Tokie savaitgaliai buvo vadinami „ilgaisiais savaitgaliais“. Tiesa, kartą per mėnesį tekdavo dirbti naktį iš penktadienio į šeštadienį. Bet diena po darbo naktinėje pamainoje, aišku, neprilygsta dienai po naktinio poilsio.

Metų laikai pamainų darbo laiko pradžią ir pabaigą apgaubdavo šviesa arba tamsa. Eidami žiemą iš namų į darbą, žengdavome į tamsą. Ir iš darbo išeidavome, kai jau arba dar būdavo tamsu. Vasarą, atvirkščiai, ateidavome į darbą ir iš jo išeidavome, kai saulė jau būdavo patekėjusi arba dar nebūdavo nusileidusi. Tik KLC viduje visada – žiemą ir vasarą, pavasarį ir rudenį, dieną ir naktį – būdavo šviesu. Nes dirbdavo pamainos.* Ne tik pamainos keisdavo viena kitą, bet buvo ir vietos, kuriose nuolat keisdavosi žmonės. Jie būdavo perkeliami iš kitų pamainų, išeidavo iš darbo ir būdavo įdarbinami. Per ketverius mano darbo KLC metus vien mano pamainoje iš darbo išėjo šeši skirstytojai. Daugelio netenkino darbo sunkumo, atlyginimo ir laisvo nuo darbo laiko santykis.

Laiko vagys

Laiko vagys yra tie, kurie viešai šlovina santvarką, kuriai esant lietuvių tauta jos istorinėje Tėvynėje susitraukė nuo 3,7 iki 2,8 mln. žmonių. Tai tie, kurie parėjusiam iš darbo „paprastam žmogui“ iš televizorių ekranų ir didžiųjų laikraščių puslapių pasakoja apie pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos „sėkmės istoriją“, apie tai, kokia puiki yra Lietuvos demokratija, palyginti su Rusijos autokratija, apie tai, kad – nepaisant kiekvienai santvarkai būdingų netobulumų – viskas Lietuvoje iš esmės yra taip, kaip ir turi būti. Savo „Istoriosofinį etiudą“ užbaigiau žodžiais: „Biologinis lietuvių tautos nykimas liudija ją nežinant savo buvimo šiame pasaulyje prasmės. Ji dar turi laiko tą prasmę atrasti. Bet laikas ribotas, ir sulig kiekvienais metais jo lieka vis mažiau.“** Laiko vagys vagia laiką ne tik iš „paprastų žmonių“ (kurie savo darbu išlaiko šiuos melo gamintojus), bet ir iš visos lietuvių tautos. Istorinį laiką, kuris skirtas susivokti, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Ir aš dėkingas „Šiaurės Atėnų“, „Kultūros barų“, „Literatūros ir meno“ redakcijoms už tai, kad publikavo mano tekstus, kuriuose buvo demaskuojamas laiko vagių propagandos melas. Šitie tekstai buvo parašyti iki mano gyvenimo „paprasto žmogaus“ kailyje pradžios, tada, kai turėdavau daug laisvo laiko. O, kaip aš jaučiau laiko vagių vykdomą „paprasto žmogaus“ apiplėšinėjimą tada, kai prasidėjo pašto laikas! Kaip jie saldžiai miegodavo, kai mes naktimis skenuodavome ir dėliojome į maišus ir lentynas siuntinius ir laiškus! Ir kaip mitriai jie skrebeno plunksnomis tuo metu, kai mes rytais, dienomis ir popietėmis valandų valandas skirstėme registruotą ir neregistruotą „Kiniją“ (t.  y. siuntas iš Kinijos) arba, grįžę namo po naktinio darbo, griūdavome į lovas! Tiesa, aš iš karto negriūdavau. Porą valandų gerdavau alų, naršydavau internete, klausydavau muzikos. Ir jausdavausi apvogtas, apiplėštas. Vis dėlto ir pašto laiku šį bei tą parašiau.

Kolegė

Viską, ką aš parašiau apie paštą, parašiau įkvėptas Kolegės. Ne, ji nieko nesiūlė man rašyti. Tiesiog per ją atėjo įkvėpimas. Visi geri sumanymai ateina iš Dievo. Bet Dievas gali pasirinkti, kaip rašantysis patirs įkvėpimą. Įkvėpimas gali ateiti per gamtos grožį, per istorinį sukrėtimą, per žmogų. Man įkvėpimas atėjo per „paprastą žmogų“ – per Kolegę.

Nors pašte nuo pat pradžių mane supo labai geri „paprasti žmonės“, iki Kolegės laikas pašte man buvo prakeiksmas ir nuolatinė kančia. Žiūrėjau į bėgantį laiką su siaubu – kiek akimirkų, valandų ir dienų praleista kūrybine prasme veltui. Kelis mėnesius vis negalėjau atrasti laisvo laiko rašymui. Jis buvo iš manęs pavogtas. O parašyti ką nors apie paštą – net minties tokios nekilo. Buvau čia tik dėl varganos „paprasto žmogaus“ algos. Kas gali įkvėpti tokioje situacijoje?

Kolegė sugrįžo į darbą po ilgos ligos. Tai jau buvo po Naujųjų metų. Ir palengva pradėjo keistis mano santykis su pašto laiku. Darbo valandos pamažu darėsi nebe tokios ilgos ir kankinančios. Malonesnė tapo ir pati darbo vieta. O vasaros pradžioje atėjo įkvėpimas apie ją parašyti. Tai buvo prieš trejus metus. Dabar vėl vasara. Vėl rašau. Bet jau apie paskutinius rankinio skirstymo gyvavimo mėnesius.

Paskutinė žiema

Didžiųjų žiemos švenčių laikotarpiu AB Lietuvos pašto KLC skirstytojai dar dirbo taip, kaip kasmet dirbdavo šiuo laikotarpiu. Kalnai maišų, pilnos dėžės laiškų, nuolatinis skenerių pypsėjimas, skubėjimas, nuovargis. Bet sausio viduryje į KLC atvyko pašto valdininkas iš Vilniaus ir pranešė žinią, kurios skirstytojai laukė, bet norėjo ją išgirsti kuo vėliau. Aukštas pareigas pašte einantis žmogus susirinkusiems „paprastiems žmonėms“ pasakė: „Jūs turbūt žinote, kad paštas pereina prie išmaniojo skirstymo ir nuo pavasario Vilniaus logistikos centre visu pajėgumu pradės veikti automatizuoto siuntų ir laiškų skirstymo konvejeriai. Dabar visas skirstymo procesas bus centralizuotas ir vyks Vilniuje. Rankinis skirstymas regionuose iš esmės tampa nebereikalingas, todėl skirstytojų etatai regionuose bus panaikinti. Netrukus jūs gausite atleidimo lapelius, kuriuose bus konkrečiai išdėstytos atleidimo sąlygos. Nors ir nelabai maloni yra ši žinia, bet tokia tikrovė. O dabar grįžkite prie darbo.“ Nors aukštas pareigas einantis žmogus pasakė, kad žinia „nelabai maloni“, man, buvusiam „paprasto žmogaus“ kailyje (vėliau sužinojau, kad ne vien man), pasirodė, jog, kalbėdamas mums, jis jautė malonumą.

Po kelių dienų iš tikrųjų gavome atleidimo lapelius. Juose buvo parašyta: „Atsižvelgiant į tai, kad akcinėje bendrovėje Lietuvos pašte (toliau – bendrovė) įgyvendinant Išmaniojo skirstymo programą įdiegtas automatizuotas siuntų skirstymas ir keičiami siuntų skirstymo bei kiti susiję procesai, dėl šios priežasties Jūsų atliekama darbo funkcija bendrovei tampa perteklinė ir Jūsų etatas yra naikinamas.“ Dirbti turėjome iki kovo 15-osios.

Prasidėjo rankinio skirstymo likvidavimo procesas. Savo pačių rankomis turėjome tvarkingai sunaikinti savo darbo vietas. Vilniaus konvejeris gabalas po gabalo plėšė iš mūsų skirstymo kryptis, kas savaitę siaurindamas mūsų skirstymo teritoriją. Pirmiausia netekome Panevėžio su Pasvaliu, Biržais, Rokiškiu ir Kupiškiu. Paskui Vilnius perėmė Šiaulių kryptį su Radviliškiu, Pakruoju, Joniškiu, Kelme, Akmene, Telšiais, Mažeikiais ir Plunge. Tada atėjo Klaipėdos eilė su Kretinga, Palanga, Skuodu ir Šilute. Dar po savaitės netekome Alytaus ir Marijampolės su Druskininkais, Lazdijais, Varėna, Šakiais ir Vilkaviškiu. Ilgiausiai skirstėme į Kauno ir Tauragės apskritis – Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Prienus, Raseinius, Jurbarką, Šilalę. Ir, aišku, į patį Kauno miestą. Naktį iš vasario 25-osios į 26-ąją su Kolege paskutinį kartą išsiuntėme maišus į visus Kauno miesto paštus. AB Lietuvos pašto KLC skirstytojų pamainos nustojo egzistuoti. Bet vis dar egzistavo skirstytojų etatai.

Paskutinis pavasaris

Kovo 1-ąją AB Lietuvos paštas visiškai perėjo prie automatizuoto siuntų skirstymo. Ir tai yra „bene svarbiausias modernizacijos pokytis per visus 102 Lietuvos pašto veiklos metus“***. Tačiau šita modernizacija buvo tipiška neoliberali optimizacija, kai pagrindine vertybe laikomas ne žmogus, o pelnas. Pradėta buvo nuo maždaug 380 darbo vietų regionuose sunaikinimo ir aklo pasitikėjimo diegiama naujove. Ir paštą ištiko didžiausia siuntų pristatymo krizė per visą Lietuvos pašto istoriją.

Artėjant kovo 15-ajai KLC skirstytojams buvo pasiūlyta dar pasilikti. Taip ir buvo pasakyta: „Vilnius nesusitvarko.“ Ne visi pasiliko. Kai kas išėjo iš principo. Paėmė priklausančią išmoką už du mėnesius ir už nepanaudotas atostogas ir su ramia sąžine išėjo. Bet didžioji dalis pasiliko. Iki gegužės 17-osios.

„Jūsų atliekama darbo funkcija bendrovei tampa perteklinė“, – atleidimo lapeliai buvo išdalinti akivaizdžiai per anksti. Negana to – KLC atsirado keliolika moterų ir merginų iš laikino įdarbinimo agentūros. Dar niekada po KLC stogu siuntų neskirstė tiek daug rankų. Dirbome dabar penkias dienas per savaitę nuo pusės aštuonių iki keturių. Savaitgaliai – laisvi. Per trejus su puse darbo pamainomis metų buvau jau pamiršęs, kaip tai atrodo.

KLC buvo užverstas siuntomis iš Vilniaus, o pašto feisbukas – pasipiktinusių klientų komentarais. Ir piktintis buvo dėl ko! Siuntos begėdiškai vėlavo. Dar gegužės pradžioje rasdavome siuntų, išsiųstų praėjusių metų gruodį. Aš pats sveikinimą su šv. Kalėdomis, draugo išsiųstą iš JAV gruodžio 22-ąją, savo pašto dėžutėje radau birželio 8-ąją. Tiesa, didžioji dalis taip begėdiškai vėluojančių siuntų buvo vadinamieji „neregistruoti kinai“, t.  y. neregistruotos siuntos iš Kinijos.

Ir į kokias tik kryptis mes neskirstėme! Turėjome žengti į terra incognita, visiškai mums nepažįstamą kraštovaizdį. Anksčiau mes skirstėme tik į Kauno rajono gyvenviečių paštus. O dabar man teko skirstyti laiškus į Simno, Daugų, Merkinės, Veisiejų, Seirijų, Leipalingio paštus. Nes buvo panaikinti skirstytojų etatai Alytuje, Lazdijuose, Varėnoje. Kiti kolegos skirstė į kitų apskričių miestelių paštus. Skirstėme (kas galėjo pagalvoti, jog taip gali būti!) į Nemenčinės, Avižienių, Pagirių, Rudaminos, Mickūnų, Lavoriškių, Maišiagalos ir kitų Vilniaus rajono gyvenviečių paštus. Ir net į paties Vilniaus miesto paštus.

Iki gegužės 17-osios neužbaigėme. Pasilikome dar iki liepos 1-osios. Paskutines dvi gegužės savaites paskutinį kartą dirbome kartu su Kolege. Nuo kovo 1-osios nebedirbome kartu. Kai buvo panaikintos pamainos, Kolegė perėjo dirbti į spaudos skirstymą. Užprenumeruotų laikraščių ir žurnalų skirstymas į Kauno miesto ir Kauno apskrities miestų ir miestelių paštus išliko KLC žinioje. Kolegės kolegė išėjo atostogų. Taigi turėjau galimybę padėti Kolegei. Ir tai buvo gražiausios paskutinio pavasario pašte dienos.

Paskutinė vasara

Vasara – atostogų metas. Sužinojęs, kad dar galime likti dirbti iki rugsėjo 1-osios, išėjau atostogų ir aš. Dviem savaitėms. Kai grįžau, skirstymo sektoriuje darbo man jau nebebuvo. Mano atliekama darbo funkcija pagaliau iš tiesų tapo perteklinė. Bet trūko darbininkų KLC sandėlyje. Tai tokia vieta, kurioje laikomos prekės, skirtos parduoti pašto skyriuose. Juk dabar pašto skyriai kartu yra ir tarsi parduotuvės, kuriose galima įsigyti pačių įvairiausių daiktų – nuo buitinės chemijos iki valstybinės simbolikos. Taigi nuėjau į sandėlį. Bet tai jau buvo visai kita stichija nei ta, kurioje praleidau ketverius metus. O vieną dieną, kai truputį pavėlavau į darbą, sandėlio viršininkas pasakė, kad aš pavogiau iš jo penkiolika minučių. Aš, „paprastas žmogus“, – viršininkas gi nežino, kad aš nesu „paprastas“, o tik taip atrodau, – pavogiau penkiolika minučių?! O dangau! Tai aš esu apvogtas. Tai iš manęs ketverius metus buvo vagiamas laikas. Gana. Išeinu.

Man priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Sutaupiau devyniolika darbo dienų. „Atostogausiu“ iki rugsėjo 1-osios.

Paskutinė mano darbo diena buvo rugpjūčio 4-oji. Nuo šiol aš vėl – ne „paprasto žmogaus“ kailyje. Bent kol kas. Lygiai prieš trejus metus – 2018 m. rugpjūčio 3 d. – „Šiaurės Atėnai“ publikavo mano pirmą tekstą apie paštą. Vasara.


* „Paštas (KLC). Iš skirstytojo perspektyvos“, Šiaurės Atėnai, 2018 m. rugpjūčio 3 d.
** „Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (1009–2009)“, Šiaurės Atėnai, 2009 m. birželio 26 d.
*** Iš Lietuvos pašto interneto svetainės.

satenai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kita vertus, paprastu       2021-09-8 8:23

žmogumi būti yra prabanga.Būti nematomu ir naudotis to privalumais.Svarbiausia susitarti su savimi.

Dzeikas       2021-09-7 21:38

Po JAV buvau sugrizes i Lietuva. Persilaikiau teises (pavairavus Niujorke reikia irodyti,kad Lietuvoj vairuoti sugebesi). Nusisamdziau sunkvezimio vairuotuoju , kad neprarast igudziu, jeigu manote,kad tik smuikininkai ir pianistai igudzius praranda - klystate.
Mane “mokina”. Vazinejame nuo 4 ryto. Apie 14 val. sakau - sustok, papietaut reikia. Nera kada, valgyk vaziuodamas.
Kita diena vaziuoju pats. Dispecere , ukrainiete lietuviskai pramokusi , sefo paklode dirbanti lygiagreciai dispecere, duoda uzduoti: nuvaziuok ten ir ten, paimk ta ir ana. Ziuriu adresa, kalab-iu kaimas , gatve, namo numeris…Rajonas ir pasto indeksai nenurodyti. Perklausiau. “A kyba durnas” Gi sakau - Kalab-iu kaimas, gatve tokia tai. Vaziuoju. Ko tikejausi - tas ir atsitiko. Kaimas dvinys. Tokiu pavadinimu ne vienas. Surandu pats, nes dispecere aiskiai paklode geriau dirba negu dispecere. Kitas tokiu paciu pavadinimu uz 50 km buvo. Kita diena prasau sefo prideti 50 lituku, uz ne del mano kaltes sugaista laika. Bendradarbiai pasukineja pirstu prie smilkinio - as daugiau nebedirbu.
Cia apie tai i koki ozio raga susuko “laisva Lietuva” cholopus. EDa sunkvezimio vairo nepaleisdami, kai sefas juos ruryja pasiulo (ne papraso) muilo sefui savo saskaita? Tai ka toje Lietuvoj veikti atvaziavus? Kam dar tinka be nususislapinimo pakelej vaziuojant is Lenkijos i Suomija?

Taip!!!       2021-09-7 21:12

Didžiausia „paprasto žmogaus“ diskriminacija yra net ne mažas atlyginimas, bet laisvo nuo darbo laiko stoka. To laiko, kurį žmogus galėtų skirti dvasiniam tobulėjimui ir tiesos ieškojimui. Šitą laiką iš „paprasto žmogaus“ vagia laiko vagys, kurie daug laiko praleidžia viešai skleisdami melą ir gaudami už tai didelius atlyginimus.


Rekomenduojame

Prof. Jonas Grigas. Pavojingiausia kada nors išrasta technologija

Suomijoje dėl krikščioniškų pažiūrų teisiama buvusi ministrė

Pokalbis su prof. Alvydu Jokubaičiu

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: nacionalinio konstitucinio identiteto elementu negali būti atsisakymas pripažinti šeima tos pačios lyties asmenų sąjungą

Romualdas Ozolas. Tikslas ir uždavinys: atkurti valstybę

Vytautas Radžvilas. Ir vis dėlto tikrovė stipresnė už ideologiją

Edvardas Čiuldė. Vilniaus universiteto nekrozė

Gėjų manifestas

Raimondas Navickas. Pažvelkime į VU lyčiai jautrios kalbos gaires kitu kampu

Justas Sakavičius. Valdžios tikslas – sudaryti nepakeliamas sąlygas neskiepytam žmogui

Asta Višinskaitė - Katutė. Partnerystės įstatymo stūmimo kampanija

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen: Danija laimingiausių šalių trejetuke, nes ten įteisinta vienalyčių porų partnerystė

Anglijoje per penkerius metus planuojama uždaryti daugiau nei 360 bažnyčių

Ir vėl valdantiesiems „parūpo“ miškai

Vengrų europarlamentaras: Europos sąjungoje paskelbtas Šaltasis karas

Nuo bačkos. Seimo narys Matas Maldeikis: Lenkija eina neteisingu keliu

Pareiškimas dėl Mokslo ir studijų ideologizavimo aukštosiose mokyklose

Rasa Čepaitienė. „Universitetuose įsitvirtina ideologinė cenzūra ir kitaminčių persekiojimai“

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Skvernelio partija – nei kairė, nei tautinė

Vaistininkai griebiasi už galvos – neturintys galimybių paso išvis nebegalės nusipirkti vaistų

Asta Katutė. Vilniaus universitetas: ideologiniai sprendimai mainais į Europos Sąjungos lėšas?

Ramūnas Aušrotas. Kai norima prismaugti iki galo

Eglė Gatelytė. Ekspertai apie „bandomąjį projektą“ Vokietijos mieste: tai tik pradžia, būkit pasiruošę

Česlovas Iškauskas. Briuselis auklėja Lietuvą

STI: Parengtas skundas į Konstitucinį Teismą dėl galimybių paso

Studentai nebetyli – vienijasi prieš diskriminaciją universitetuose

Tyrimas: JAV gyventojai vis palankiau vertina marksizmo idėjas

Garsioji knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ – jau ir lietuviškai

Nuo bačkos. Buvęs eurokomisaras Vytenis Andriukaitis: jei negali skiepytis, pasirink kitą profesiją

Vengrija: Vakarų Europoje dygstant mečetėms, mes statome bažnyčias

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.