Visuomenės pokyčių analizė, Institucijų ir pareigūnų korupcija bei savivalė, Demokratija ir valdymas, Ugdymo politika

Andriaus Švarplio replika A.Lašui, arba Dar kartą apie viešojo sektoriaus (o ne Landsbergių verslo) nususinimą prisidengiant „teise ir laisve rinktis“

Tiesos.lt redakcija   2018 m. rugsėjo 8 d. 9:22

3     

    

Dr. Andrius Švarplys tęsia diskusiją, kilusią paaiškėjus, kad ir švietime įsitvirtinęs toks verslo modelis, kurio esmę – valstybės resursai nukreipiami turtingiausiųjų sluoksnio naudai, o pats sektorius nususinamas ir išsunkiamas –  savo straipsnyje „Grietinėlės graibymas, arba Landsbergių verslo modelio nonsensas“ itin taikliai ir išsamiai atskleidė dr. Romas Lazutka.

Tai, kad tokio verslo simboliu taptų būtent Austėjos Landsbergienės sukurtas privačių darželių ir mokyklų tinklas, padarė viską ir patys Landsbergiai, ir valstybinis sektorius, rūpinęsis suteikti jiems ypatingas nuomos sąlygas – itin gerai suremontuotas patalpas ir pan.

Į diskusiją įsitraukė ir dr. Ainius Lašas – jo tekstą Ar sugebame matyti toliau nei Landsbergių verslas? Atsakymas R.Lazutkai skaitykite portale 15min.lt, o perskaitę sugrįžkite į Tiesos.lt – čia dalijamės dr. Andriaus Švarplio įžvalgomis.


Keistai suformuluotas diskusijos motyvas: susidaro įspūdis, kad neva kažkas kabinėjasi prie Landsbergių verslo, siūloma žvelgti giliau – ne į Landsbergių verslo uždusinimą.

O R.Lazutkos didžiausias rūpestis – ne mokinių rezultatai, pradinio ar pagrindinio švietimo kokybės pagerinimas, o būtent socialinės nelygybės aspektas. Laisvosios rinkos postulato ydingas veikimas valstybės sąskaita. Ir tai matoma būtent plačiau – kaip viešojo sektoriaus (o ne Landsbergių verslo) nususinimas prisidengiant „teise ir laisve rinktis“, „privačios iniciatyvos savaiminiu gerumu ir kokybe“.

Esmė ta, kad negalime kalbėti apie tolesnes švietimo problemas pirmiau nesutarę dėl socialinio teisingumo švietimo sistemoje. Dėl rinkos santykių ne-įsileidimo į viešąjį sektorių. Nes labai dažnai po šūkiais „laisva rinka“, „konkuravimas dėl kokybės“ paprasčiausiai kuriasi grietinėlės graibstytojai ir monopolijos. Vietoj kokybės gaunamas pelnas.

Iš pažiūros racionalūs A.Lašo siūlymai yra svarstytini, diskutuotini, ginčytini ir t.t. Bet siūlymas neva nekreipti dėmesio į Landsbergių verslą iš esmės reiškia siūlymą užmerkti akis dėl viešojo sektoriaus išsunkimo modelio, kuris įsivyravęs Lietuvoje. Tai siūlymas apeiti esminę temą.

Ir tai ne pirmas kartas, kalbant apie šį autorių. Visai neseniai A.Lašas buvo aistringas universitetų jungimo palaikytojas ir kalbėjo apie masto ekonomiją kaip vieną pagrindinių argumentų. Abstrakčiai toks argumentas teisingas (kaip ir šiame straipsnyje samprotavimai apie mokytojų ir mokyklų vadovų kompetencijos svarbą). Tačiau lygiai taip pat praleidžiama esmė: masto ekonomija negali duoti efekto, kai vadovaujanti komanda (elitas) galvoja tik apie finansinių srautų perėmimą ir uždirbimą iš susijungimo. Negali turėti jokios kokybės iš jokių masto ar kitokių ekonomijų, kai krizės metu ir visuotinio akademinio personalo skurdo metu Universiteto rektorius pasididina ir taip keleriopai didesnį už vidurkį atlyginimą. Negali eiti į jokius pasaulio šimtukus, kai Universiteto galva plagijuoja habilitacinį darbą iš vadovėlio. Negali būti kokybės, kai agresyviai yra peršamas įvaizdis, suformuojama universiteto valdymo elitinė grupelė, o bendruomenė pasiunčiama kuo toliau nuo svarbiausių sprendimų. Negali būti pasitikėjimo, kai vaikantis įvaizdžio, chamiškai iškraipoma istorija – neva tai KTU yra 1922 m. Lietuvos universiteto tęsinys (turbūt KPI sovietmečiu labai sėkmingai puoselėjo laisvos Lietuvos universiteto tradicijas?..). Čia visiškai nenoriu veltis į „savo kiemo“ karą. Tik vardiju akivaizdžius simptomus.

Visi abstrakčiai racionalūs argumentai atsimuša į postsovietinę klaninę savęs tvirtinimo realybę. Todėl tai, ką šiame straipsnyje A.Lašas siūlo „pamiršti“, iš tikro yra reali sąlyga bet kokiam švietimo sistemos pagerinimui. Ne Landsbergių pinigai čia matomi, o per austėjišką švietimo prekybą matomas bendras viešojo sektoriaus išsunkimas, prisidengiant įvairiais įvaizdžiais, kaip „privati iniciatyva“, „laisva rinka“, „kokybė“, „pirmasis pasaulio šimtukas“ ir pan.

Kaip konkrečiai strategiškai ir struktūriškai pagerinti švietimo kokybę yra atskira tema. Pradžiai reikėtų bent atskirti pelną ir valstybinį švietimą. Bendruomeniniai ryšiai kuria tarpusavio pasitikėjimą, be kurio negali atsirasti jokia kokybė, todėl reikia kuo labiau artinti bendruomenę prie sprendimo priėmimo proceso ir mažinti anoniminių biurokratų galią.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2018-09-10 15:05

Geras ir straipsnis, ir abu komentarai.

Išties, Tarabilda,       2018-09-8 22:31

„laisva rinka” yra oksimoronas. Kaip galima rinką vadinti l a i s v a, jei ją
v a l d o naudos (pelno) siekimas (iš esmės - aklas geismas, jo determinizmas)?
Juk ne siekimas bendrojo gėrio, kurio dėlei privalu grumtis su prigimtiniu egoizmu,
ją valdo? Jei liberastiškai interpretuojamos „laisvos rinkos” dalyvių elgesį apsprendžia godumas, kuris krikščionišku požiūriu yra yda (išimtys tik patvirtina tokią dalykų padėtį), tai „laisvos rinkos” ideologema kaip tik yra nelaisvės (liudijamos augančia socialine skirtimi) absoliučiai daugumai jos dalyvių priedanga.
Vakarų teisė į privačią nuosavybę sumanyta, skirta ir pateisinama
tik moralines dorybes išpažįstančių ir praktikuojančių žmonių atžvilgiu. NK

Tarabilda       2018-09-8 13:06

Lašas yra lašas į prasmirdudsius mūsų isteblišmento triusikus. Laisvosios rinkos instituto apologetui net nekyla klausimas apie landsberginio bizniuko moralumą. Neoliberalai moralės klausimą yura eliminavę iš visų diskursų.Todėl jie patys neišvengiamai bus eliminuoti iš didžiojo naratyvo, nežiūrint į pastangas išlikti, diegiant ir promoutinant liberalųjį fundamentalizmą, cenzūrą ir žmonių niekinimą. Laikrodis tiksi, kada?


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Viešpaties pagauti

Linas V. Medelis. Kaip mylėti vaikus, kai to moko nemylintys ir nemylimi

Algirdas Endriukaitis. Iš nepriklausomos Lietuvos teismų verdiktų: koloborantai, persekioję „Kronikos“ leidėjus, teisūs, visuomeninkai –  ne

Algimantas Rusteika. Sveikinu visus brangius Lietuvos žmones atvykus į 1939-uosius! (papildyta)

Vidmantas Valiušaitis. Apie Škirpą „visko“ M. A. Haroldas nežino

Suomija nori, kad migrantai grįžtų namo – du kartus padidinta grįžimo išmoka

Iš arti. Seimas Vyganto Malinausko ir Vytauto Sinicos akimis: atrodo, vaikai bus atiminėjami lengvai, dažnai ir ne vien kraštutiniais atvejais

Arvydas Juozaitis. Steikime Tautos iždą

Valdas Vasiliauskas. Kultūra, atskirta nuo valstybės

Vytautas Radžvilas. Šeštoji V. Putino kolona – stipresnė už penktąją

Antanas Maceina. Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje

Mateo Salvinio atsakas kairiųjų aktyvistui: „Siunčiu tau 20 imigrantų į namus“

Pasirašykime peticiją: Petro Cvirkos paminklas – okupacijos ir kolaboravimo simbolis, jam ne vieta Vilniaus širdy

Vytautas Sinica. Štai šeštoji kolona – visu gražumu

Robertas Grigas. Kunigui Juozapui Zdebskiui: „Tai ne putino uogos ant sniego…“

Raimondas Navickas. Ko moko jaunimą šis keistas filmas? arba Iliustracija VSD ir 2-jo departamento 2018 m. „Grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui..“

Verta prisiminti. Konstitucinis Teismas: Lietuvos valstybė – tai AŠ!

Frederikas Erixonas. Rinkimai pakeisiantys Europą?

Algimantas Rusteika. Miškų kirtimo nusikaltimas tęsiasi

Justas Mundeikis. Ekonomisto komentaras – Ko tikėtis viešojo sektoriaus darbuotojams iš Vyriausybės komisijos?

Nuo bačkos. Dainius Pūras. Viena iš sėkmingiausių sąmokslo teorijų – mitas apie tariamą Norvegijos nesėkmę šeimos ir vaikų teisių apsaugos politikoje

Savivaldos rinkimams artėjant. Kokią Vilniaus viziją rinksimės?

Atėjo laikas: visuomenė turi prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą

Karolis Kaklys. Ar įmanoma demokratiška savivalda be mažumos?

Austrijos Vyriausybė praneša: 62 proc. asmenų, įtariamų 2016-aisiais nužudę moteris, yra „užsienio kilmės“

Audrius Bačiulis. Vokietija ir Prancūzija pasirinko karą su Amerika. Kurioje pusėje Lietuva?

Vytautas Radžvilas. Pirmas žingsnis pokyčių link – nutraukti katės ir pelės žaidimą

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kas lemia šiuolaikinių intelektualų menkumą?

Algis Krupavičius. Dvi diagramos, kurias verta prisiminti prieš būsimus rinkimus

Rasa Čepaitienė. Romualdo Ozolo lietuviškosios kultūros samprata

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.