Andrejus Piontkovskis. O nuostabus naujasis „Rusų pasauli“!

Tiesos.lt redakcija   2014 m. rugsėjo 22 d. 0:37

10     

    

Andrejus Piontkovskis. O nuostabus naujasis „Rusų pasauli“!

Andrejus Piontkovskis | 3republic.org.ua

„Russia is a riddle, wrapped in a mystery, inside an Enigma“ („Rusija yra galvosūkis, gaubiama paslapties, kuri slypi Mįslėje“) – vienas iš labiausiai žinomų Nobelio literatūros premijos laureato Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) aforizmų. Šie jo 1939-ųjų spalį per radiją pasakytos kalbos žodžiai greičiausiai buvo įkvėpti anos epochos įvykių – stalininio pakto su Hitleriu ir Lenkijos padalijimo. Frazė turi tęsinį, cituojamą žymiai rečiau. Nepajėgdamas įminti rusiškojo galvosūkio, sutrikęs autorius klausia: „Вut perhaps there is a key. That key is Russian national interest“ („Bet galbūt [šiam galvosūkiui] įminti yra raktas. Ir šis raktas – nacionalinis Rusijos interesas“).

Savo spėjimuose garbusis anglas klydo. Stalino plane dėl Antrojo pasaulinio karo nebuvo jokio „nacionalinio Rusijos intereso“. Šis planas atvedė iki dešimčių milijonų rusų žūties – tragedijos, nuo kurios pasekmių Rusija taip ir neatsigavo. Raktas, leidžiantis suvokti Rusijos išorės politiką, išties egzistuoja. Toji politika Rusijos istorijoje beveik visuomet buvo grindžiama ne nacionaliniais interesais, o šalį valdančio diktatoriaus asmeniniais interesais.

1939 metais SSSR išorės politika buvo išskirtinai vieno žmogaus – Josifo Stalino reikalas. 2014-aisiais – kito žmogaus – Vladimiro Putino reikalas. Šiandien raktas, „atrakinantis“ Rusijos išorės politikos mįslę, kaip ir 1939-aisiais – šio žmogaus mentalitetas, jo gyvybinių prioritetų sistema ir tikslai, kuriuos jis sau iškelia. Šiuo metu V.Putino pamatinis veiklos prioritetas – valdžios išsaugojimas iki gyvos galvos. Mat labai jau akivaizdžios buvo V.Putino kolegos Ch.Mubarako ir ypač kolegos M.Kaddafio valdžios praradimo pamokos. Todėl tauriam valdžios išsaugojimo tikslui visiškai pajungta ir Putino vykdoma Rusijos išorės politika.

Nuolatinio hibridinio karo su Ukraina eilinį ciklą Putinas pradėjo ne vasario 20-ąją, kaip kad iškaldinta Krymo nukariavimo didvyrių atminimo medaliuose, o dar praėjusių metų viduryje, kai spaudimu, šantažu, papirkimu jis privertė Ukrainą atsisakyti pasirašyti Asociacijos su Europos Sąjunga susitarimą. Putinas suvokė, jog šio susitarimo įgyvendinimas pirmiausia privestų prie naujų žaidimo taisyklių pačioje Ukrainoje. Europai pasakytas ukrainietiškas „taip“ 90 proc. reikštų „ne“ kriminalinio kapitalizmo postsovietiniam modeliui. Europinį vystymosi modelį pasirinkusios Ukrainos sėkmė – tai „koščėjaus“ mirtis putinizmui, šiai skurdžiai filosofijai, kurią propaguoja žemesniojo rango kėgėbistai, pakvaišę nuo jų reketuojamų baldų parduotuvių ir naftos kompanijų.

Ukrainos sėkmė Rusijos visuomenei taptų pernelyg užkrečiančiu pavyzdžiu ir artimiausioje istorinėje perspektyvoje lemtų neišvengiamą Putino režimo žlugimą. Todėl, pagal Putino sumanymą, Ukraina privalo arba visiems laikams pasilikti postsovietinių „pachanatų“ sistemoje, arba turi būti suskaldyta. Krymo aneksija tapo pirmuoju šio nuosprendžio žingsniu. Kovo 18-osios Putino kalba buvo sumanyta kaip Kremliui maksimaliai naudinga propagandinė Krymo prijungimo prezentacija urbi et orbi. Manau, jog ir pačiam oratoriui ši kalba nelauktai tapo tam tikru reikšmingu įvykiu – ji padėjo Putinui suvokti asmeninę problemą, jam gal ir svarbesnę, negu siekis nuslopinti ukrainiečių revoliuciją.

Bet kuris, net ir žiauriausias autoritarinis režimas negali remtis vien tik prievarta. Tokiam režimui būtinai reikia tam tikro, sisteminį pavidalą įgijančio mito, gebančio kažkuriam laikui sugundyti žymią gyventojų dalį. Ir štai mūsų akyse gimsta naujas, pakylėjantis dvasią ir spinduliuojantis mitas apie rusų žemių vienytoją Tauridės Vladimirą (Tauridė – graikų ir romėnų istorinis Krymo regiono pavadinimas – vertėjo past.). Iki kovo 18-osios Putino tikslas buvo kontroliuoti Kijevą, o Krymo aneksija – tik vienas instrumentų šiam tikslui pasiekti. Po kovo 18-osios, pagal Kremliaus mitų kūrėjų užmačias, rusų žemių suvienijimas, buvusios Sovietų Sąjungos ar net buvusios Rusijos imperijos visos erdvės „kryminalizacija“ tampa pagaliau nuo kelių pakilusio ir garbingos nacionalinės idėjos įkvėpto rusų etnoso aukščiausiuoju mistiniu tikslu ir prasme. O tuo pačiu įteisinamas ir Putino – „Rusų pasaulio“ Mesijo – valdymas iki gyvos galvos.

Sprendžiant iš televizinės isterijos ir visuomenės nuomonių apklausų, nusileidusi nuo Karpatų kalnų ir pasklidusi po pasaulį iki pat Fort Rosso Kalifornijoje, mūsų unikalaus genetinio kodo arijų gentis šį dvasią pakylėjantį diskursą pasičiupo taip pat entuziastingai, kaip kad anuomet mobilizuojantį lozungą „nudobti išvietėse“. Šitoks romantiškai perdirbtas sisteminis mitas valdovui priimtinas dar ir dėl savaime atsirandančio įtikėjimo, jog tuomet neišvengiamai atsiranda išorės priešų ir „nacional-išdavikų“, o tai reiškia, kad lengvai ir visam laikui bus pasiteisinta ir dėl artėjančios ekonomikos griūties, ir dėl būtinybės rūsčiai nubausti nepritariančius. Tiesą sakant, jokios kitos Kremliaus valdžią įvirtinančios dienotvarkės Putinas suformuluoti jau nebeįstengia.

Tačiau, kaip prieš pusmetį jau buvau įspėjęs, Putinas neišvengiamai tapo naujojo herojiško mito, pavergusio jautrias rusų sielas, įkaitu. Propagandinė šio mito eksploatacija susijusi su tam tikru pavojumi, jo logika reikalauja dinamikos bei nuolatos besiplečiančios „Rusų pasaulio“ visatos vaizdo. Bet kokia statika ar užuomina apie atsitraukimą išorės priešo akivaizdoje yra mirtinai pavojinga, galinti pagimdyti baisų įtarimą net tarp karščiausių šalininkų: „Caras netikras!“ Todėl nuo šiol iki pat paskutinės savo valdymo dienos Putinas pasmerktas įrodinėti esąs „Vladimiras Tikrasis“ ir nuolat pataikauti savajai arijų genčiai bei jai nuolaidžiauti.

Sunkumų ėmė rastis nelauktai greitai. Apakintas Krymo triumfo, Putinas neatsižvelgė į tris svarbias aplinkybes. Visų pirma, jis neįvertino fakto, jog užgimstanti ukrainiečių nacija tvirtai pasipriešins šalies kolonizavimu grasinančiai „Rusų pasaulio“ idėjai. Dar kovo mėnesį įkaitintai arijų genčiai pasakytoje kalboje Putinas pažadėjo Novorosiją – aštuonias sritis, kurias Ukrainai neteisėtai perdavė bolševikai. Tenuteisia juos Dievas. Bet netrukus paaiškėjo, jog šešiose srityse iš aštuonių, priskirtų Novorosijai, neatsirado pakankamo nevispročių bobulių skaičiaus rengti masuotėms su bažnytinėmis vėliavomis ir Putino ikonomis. Tik dviejose srityse ir keliuose miestuose įsitvirtinto marga, iki dantų ginkluota kompanija, sudaryta iš FSB ir GRU pulkininkų, MMM dešimtininkų, RNE fašistų, kriminalinių nusikaltėlių, Kadyrovo parankinių, persirengusių kazokų, išprotėjusių Afganistano ir Kaukazo karo dalyvių-veteranų. Tam, kad jie nebūtų išvyti iš Ukrainos, prireikė nuolatinio reguliarios rusų armijos buvimo – su tankais, BTR-ais, įrenginiais „Grad“ ir net kai kada šaudančiomis į Malaizijos lainerius zenitinėmis raketų sistemomis „Buk“. Projektas „Didžioji Novorosija“ susitraukė iki atskirų Donecko ir Luhansko sričių rajonų.

Antra, netikėtumu Kremliui tapo sąlyginai griežtos JAV ir ES sankcijos, gana jautriai paveikusios ir šiaip jau sąstingio apimtą Rusijos ekonomiką. Iš pradžių Vakarų reakcija buvo gana saikinga: Krymo aneksijos akivaizdoje jie net buvo linkę [prieš šį faktą] užmerkti akis, jeigu ne tuo pat metu pareikštas „Novorosijos“ projektas ir juo labiau – „Rusų pasaulio“ mega-koncepcija. Net ir kukliausias bandymas realizuoti šią koncepciją grėstų mažiausiai dviejų valstybių – NATO narių – teritoriniam vientisumui. Jei apie Ukrainą B.Obama ir A.F.Rasmussenas nedelsdami pareiškė: ši šalis – ne NATO narė, todėl JAV ir Šiaurės Atlanto aljanso karinis įsikišimas absoliučiai neįmanomas – apie Latviją ir Estiją taip jau nepasakysi.

Vien tik mintis apie galimą karinį susidūrimą su branduoline supervalstybe, dar ir valdomą kitoje realybėje gyvenančio žmogaus, NATO šalių lyderiams atrodo kaip košmaras. Vakarai likimo bandyti nenori ir būtent todėl pasirengę čia ir dabar panaudoti visas įmanomas ekonomines ir politines priemones tam, kad „Rusų pasaulio“ chimera, pavojinga tiek pačiai Rusijai, tiek ir aplink esančioms šalims, patirtų pralaimėjimą Donbase ir apie ją būtų pamiršta visiems laikams.

Trečia, sankcijų sukeltos ir toliau gilėjančios ekonominės problemos žymiai paaštrino prieštaravimus tarp dviejų viršutiniame Putino režimo ešelone susitelkusių grupuočių – globaliųjų kleptokratų ir nacionalinių kleptokratų. Savo „verslais“ ir vartojimo stiliumi visiškai su Vakarais susiję globalieji kleptokratai patiria didžiules finansines netektis ir didėjančius įprastos gyvensenos nepatogumus. Tuo tarpu nacionaliniai kleptokratai, visada pasirengę patriotiškai vogti Rusijoje ir lėbauti Krymo bei Jungtinių Arabų Emiratų kurortuose, priešingai, įvykiuose įžvelgia istorinį šansą galutinai nustumti nuo valdžios lovio savo konkurentus – Jelcino valdymo laikotarpiu iškilusius oligarchus. Kaip tokį vyksmą prieš daugelį metų rekomendavo mūsų eurazijinis mąstytojas Duginas: „Būtų protingiau, jeigu daugeliui rusų patriotų (naujiesiems „ekonominiams „opričnikams“) būtų suteikta galimybė suskaidyti atlantistų prisivogtas imperijas, padalijant jas nedideliais „opričniniais“ pajais (postoligarchiniais vaučeriais [vertybiniais popieriais – vertėjo past.]) – kad nekiltų problemų, slapstant perteklių“.

Po Kremliaus kilimu besiriejančių buldogų skalijimai ir jų kailio skiautės pasiekia mus „analitinių“ straipsnių ir paskirtų „kalbančių galvų“ duodamų intervių pavidalu. Paskaitykite, pavyzdžiui, profesoriaus Karaganovo manifestą „Išvengiant Afganistano-2“, demaskuojantį antimodernistines nekonkurencingas jėgas, kurios, prisidengdamos patriotizmo vėliava, siekia nustumti labiau išsilavinusius ir efektyvesnius biurokratijos ir buržuazijos sluoksnius. Arba, įvairovės dėlei, – pulkininko Girkino-Strelkovo tekstus, rūsčiai smerkiančius Novorosiją Minske išdavusias hienas – išdavikus, įsiskverbusius į aukščiausius valdžios ešelonus ir net vadinančius save prezidento draugais. Kaip kažkada Kerenskis tarp bolševikų ir Kornilovo, o vėliau Gorbačiovas tarp Jelcino ir GKČP, taip šiandien ir Putinas atsiduria tarp dviejų valdžios viršūnėse įsitvirtinusių įtakingų politinių grupių, iš abiejų pusių vis labiau jį veržiančių ir nepatenkintų jo vykdoma politika: tarp godžių oligarchų ir kvaištelėjusių imperininkų, tarp šeštosios kolonos ir šeštosios palatos. Ir vieni, ir kiti iš inercijos vis dar ištikimai apeliuoja į prezidentą, kaip į vyriausiąjį arbitrą, tačiau jų kantrybė senka, o jų rankos išdavikiškai siekia kaklaskarių ir tabakinių.*

3republic.org.ua

* Aliuzija į Rusijos imperatoriaus Pavelo I-ojo nužudymą 1801 metais Sankt Peterburge. Perversmą organizavę rūmų gvardijos karininkai sunkia auksine tabakine smogė carui į galvą ir po to pasmaugė jį kaklaskare.

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kritikas Pikčiurna       2014-09-25 3:27

Vis dažniau susigrumia pro ir kontra. Visi iš dalies teisūs. Vakaruose taip pat yra daug blogybių ir pavojų, bet ten nors veikia teisinė sistema ir įsipareigojimai, kurie nors trumpam, bet garantuoja interesų pusiausvyrą. Nors teisė ir pinigai taip pat yra mirtini ginklai ypač žmonių be moralės ir atsakomybės rankose, bet jie nors tiesiogiai neatima nekaltų gyvybių, jas taikiai paverčia vergais. Putinas pasikėsino į atvirą tarptautinių įsipareigojimų laužymą, o tai Pasaulį gražina į laukinių džiunglių laikus, kai visi gyventojai tampa gyvais taikiniais politikų taikiklyje, nors savo šalyje taip pat įteisino nežabotą išoriškai panašią į vakarietišką oligarchinė vergiją.
Monopolinė globalizacija kėsinasi Pasaulį pavergti, bet globalus karas kėsinasi viską sunaikinti. Kas blogiau?
Akivaizdu, kad šią dilemą išsprendus, reikia ieškoti trečio kelio, kuris globalizmui sukurtų konkurenciją. Atsakymas jau seniai žinomas - multikultūrinis suverenitetas bei laisvas apsisprendimas. Bet globalistai vis nenori pasiduoti, o pilietiškumas merdi.

Letas Palmaitis       2014-09-24 15:00

kavkazcenter.com/russ/content/2014/09/23/106336.shtml

praeivis        2014-09-23 12:57

Medalinskas lzinios lt buvo gera ideja pametes: suteikt visai pasaulinei rusu diasporai teise migruot i tevyne. Maziau rupesciu Putinui butu… O ir siaip jau jie turetu nejaukiai jaustyis tokiuose bloguose Vakaruose. Rusijoj, po Putino sparneliu, jiems butu kur kas geriau.
Manau sia “tautu apsisprendimo teise” gyvent salyje, kuri taip patinka, turetu pasinaudoti ir Respublikos kampanija su Rolandu Paulausku, Zigmu Vaisvila, Vitu Tomkumi… skaterti daroga…

>> rekomenduoju        2014-09-23 12:52

Mikalauskas tik ruskai skaityti…. koks jis apzvalgininkas. Nenustebciau, jei rasciau ji A.Paleckio bolseviku partijos Frontas sarase. Dabar Karsta Komentara vien neobolsevikai okupave.

šitam:" REKOMENDUOJU"       2014-09-23 9:49

ir kam gi tuos mikalausko straipsnius skaityti? Jo minčių pilna visose rusiškose televizijose. Tokią “tiesą” mes jau nuo amžių žinome:  mus, rusus, puola niekšiški vakarai, mes tik ginamės… Jie ginasi, ginasi… ir vis plečiasi..

Rekomenduoju       2014-09-22 12:18

paskaityti ‘Karštą Komentarą” Mikalausko straipsnius.Daug kam akys nušvis,jeigu iš tiesų norisi žinoti tiesą.

Krikščionybės krizė.       2014-09-22 7:43

Ir ypač vakaruose.Rusijoje tikintieji kovoja tik už gyvybę.Aukštesni egzistenciniai klausimai amžiname pavojuje.Vakarų pavyzdys tikrai ne visada patraukia.Palaidūnai.Jau ir Lietuvos seime , partijose serija keistų vedybų.Nesinori sakyti iškrypusių.

Blogis pasmerkia pats save,bet       2014-09-22 7:02

reikia neleisti,kad jis demoralizuojančiai paskui save nusitemptų milijonus gyvybių.Branduolinis pavojus ryškus,kaip niekada.

Kad Rusijoje       2014-09-22 7:01

kvaištelėjęs diktatorius dedasi Mesiju,tai nieko naujo,nežinia,kiek dar klaiko tas posmelis kartosis per šimtmečius,jei vakarai nieko nedarys,tik vartos,vartos,vartos.Bet didelį nerimą kelia,kad vakaruose neatsiranda drąsus vadovas ar keli,kurie pasakytų “Karalius nuogas”,pasakytų ir padarytų.

blogis yra susikaldęs       2014-09-22 5:57

kaip puiku, kad blogis yra susiskaldęs - ir laiko klausimas, kada jis save sunaikina.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo

Ramūnas Karbauskis. R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.