Andrejus Piontkovskis. Numirti už Narvą

Tiesos.lt redakcija   2014 m. gruodžio 2 d. 8:33

13     

    

Andrejus Piontkovskis. Numirti už Narvą

svoboda.org

Prieš pusę metų ekspertų bendrijai pateikiau vieną Ketvirtojo pasaulinio karo scenarijaus variantą. Glaustai šis scenarijus toks: siekdami įgyvendinti įkvepiančią koncepciją, kovo 18-ąją dieną išdėstytą Putino kalboje apie Rusijai nuo amžių priklausančių žemių suvienijimą, nevilties apimti ir ryžtingai nusiteikę unikalaus genetinio kodo rusakalbiai Narvos (Estija) gyventojai surengia referendumą dėl prisijungimo prie „Rusų pasaulio“. Jų laisvos valios išreiškimo rezultatams patvirtinti į Estijos teritoriją atostogauti pasiunčiami iki dantų ginkluoti žalieji žmogeliukai su atpažinimo ženklais (ar be jų), ir jie dalykiškai sustato naujus pasienio riboženklius.

Kokie būtų agresyvaus NATO bloko veiksmai tokioje situacijoje? Vadovaujantis šios organizacijos įstatų svarbiausiuoju 5-uoju straipsniu visos narės-valstybės privalėtų Estijai nedelsiant suteikti karinę paramą. Estijos sąjungininkių atsisakymas vykdyti duotus įsipareigojimus taptų epochiniu istorinės reikšmės įvykiu: tai reikštų NATO pabaigą, JAV, kaip pasaulinės reikšmės valstybės ir Vakarų saugumo garanto, baigtį ir Putino Rusijos visišką politinį dominavimą ne tik „Rusų pasaulio“ areale, bet ir visame Europos kontinente.

Ir vis dėlto atsakymas į klausimą, ar NATO ims ginti Estiją, jeigu ją pabandytų suskaldyti branduolinė valstybė, nėra jau toks akivaizdus. Juo labiau, kad pranašesnėms konvencinėms NATO jėgoms grasinant naujoms šventojo „Rusų pasaulio“ riboms Putinas pareikštų, jog priverstas į tai atsakyti labai ribotu branduoliniu smūgiu: sunaikintų, pavyzdžiui, kelias Europos valstybių sostines.

Ir dabar įsivaizduokite, jog esate Nobelio taikos premijos laureato Obamos vietoje. Jis vienintelis, kuris dar kažkaip galėtų įsikišti į nelauktai paaštrėjusį konfliktą, susijusį su Amerikoje niekam nežinomu – kad jis kur prasmegtų! – miesteliūkščiu Narva. O visa europinė ir visa amerikietiškoji bendruomenė, kaip ir prieš 75-erius metus, vieningai sušuktų: „Mes nepasirengę mirti už Dancigą (Narvą)! Estijos krizės negalima bandyti spręsti kariniu būdu. Prie linijos, skiriančios žaliuosius žmogeliukus ir Estijos savigynos armiją, būtina nedelsiant nusiųsti ESBO misiją, vadovaujamą šiuose dalykuose patyrusios ponios Taljavini“.

„Narvos paradoksas“ – tai Putino gebėjimas vienu smūgiu visus Vakarus priversti pasirinkti neįmanomas išeitis: arba žeminanti kapituliacija ir pasišalinimas iš pasaulio istorijos, arba branduolinis karas su kitoje realybėje gyvenančiu žmogumi – šis paradoksas pastaraisiais mėnesiais buvo ir tebėra aptariamas daugelyje pasaulinių smegenų centrų. Aš buvau kai kurių tokių diskusijų dalyvis.

Dar spalio pabaigoje skaitytojams esu sakęs, jog Vakarai neturi adekvataus Narvos paradokso sprendimo. Negana to, išryškėjo viena parodomoji tendencija, apibrėžianti kai kurių šalių – NATO narių – elgseną. Į tai savo straipsnyje atkreipė dėmesį „Washington Post“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Jackson Diehl. Samprotaudamas apie tokių šalių kaip Vengrija, Čekija, Slovakija „proputiniškus“ pasireiškimus, jis teisingai pažymi, jog tokia elgsena paaiškinama ne tik ir jau ne tiek grynai ekonominėmis priežastimis. „Kai kurios iš jų, atrodo, jau bando apsidrausti savo pasirinkimuose – tiek saugumo, tiek ir ideologijos sferose. Jos priėjo išvados, jog neverta laukti ir praktiškai, savo kailiu, įsitikinti, ar Putinas juokavo apie savo žaibiškus žygius į buvusio sovietinio bloko šalių sostines ir ar iš tikrųjų šias šalis gelbėti atskubės Obamos vadovaujama NATO“.

Atrodytų, jog savo hibridiniame kare su Baltijos kaimynėmis Kremlius pasiekė pirmąją psichologinę pergalę: trys NATO šalys iš „Višegrado ketverto“ (Višegrado ketvertas, arba Višegrado grupė – keturių Centrinės Europos valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos susivienijimas – vert. past.) jau įvertino savo rizikos laipsnį tam atvejui, jeigu NATO atsisakytų ginti Baltijos šalis nuo „amžiais Rusijai priklausiusių“ žemių vienytojo. Šio hibridinio karo instrumentai gana įvairūs: Rusijos URM pareiškimai apie etninių rusų engimą, RF karinių lėktuvų reguliarūs įsiveržimai į kaimyninių šalių oro erdvę, Estijos karininko pagrobimas, Lietuvos laivo areštas, „iš konteksto ištraukta“ Putino frazė apie tai, per kiek dienų jis nužygiuotų iki Rygos, Talino, Vilniaus, Varšuvos ir Bukarešto, ir dar daug kitų. Tame hibridiniame arsenale – ir ne tik Baltijos šalių atžvilgiu – vis didesnis vaidmuo tenka stiprėjančiam žvanginimui branduoliniu ginklu, tiesioginiam branduoliniam šantažui, oficialiai įtvirtintam naujojoje RF karinėje doktrinoje, leidžiančioje Rusijai panaudoti branduolinį ginklą regioninių ir net lokalių konfliktų atvejais.

Tačiau šiandien (gruodžio 1-ąją) jau visiškai kita situacija. Kolektyvinių Vakarų požiūris į Putino režimą per lapkričio mėnesį priartėjo prie tam tikro taško, iš kurio kelio atgal nėra. Putinas galiausiai savo pasiekė. Dabar „partneriai“ jį suvokia kaip strateginę problemą, reikalaujančią neatidėliotino ir aiškiai suformuluoto atsako. Sunku pasakyti, kas būtent šitaip paveikė buvusius Putino kolegas iš „G8“ ir privedė iki kumuliatyvinio atmetimo efekto. Matyt, jo pasisakymas Valdajuje, kuriame jis jau ne privačiame telefono pokalbyje, o viešai grasino sukelti dar kelis konfliktus„geopolitinių interesų sandūroje“: „Šiandien labai padidėjo tikimybė kilti visai eilei aštrių konfliktų – jeigu ir ne atvirų, tai netiesiogiai dalyvaujant stambioms valstybėms. Tokiu atveju rizikos faktoriumi tampa ne tik tradiciniai tarpvalstybiniai prieštaravimai, bet ir atskirų valstybių vidaus nestabilumas, ypač kai kalbame apie šalis, išsidėsčiusias stambiųjų valstybių geopolitinių interesų sandūroje, arba esančių ties kultūrinių istorinių ir ekonominių civilizacinių žemynų ribomis. Ukraina, apie kurią tikrai taip pat daug buvo kalbėta ir dar pakalbėsime, – vienas tokio pobūdžio konfliktų pavyzdžių“.

Valdajaus kalba logiškai papildė [Putino] pasisakymą Krymo klausimu – apie suskaldytą naciją, „Rusų pasaulį“ ir „nacionališdavikus“. Pastarasis tekstas buvo toks akivaizdus ir beveik visiškai sutampantis su Hitlerio kalba dėl Sudetų, jog žinomas Kremliaus propagandininkas Migranianas pamėgino sušvelninti nejaukų įspūdį, iškeldamas „gerojo Hitlerio“ koncepciją: taip, Putinas iš tiesų kalba kaip Hitleris ir veikia kaip Hitleris, tačiau kaip geras Hitleris, vienijęs nuo amžių vokiškas žemes, – tokiu reichskancleris neva buvęs iki 1939-ųjų metų. Tarsi patvirtindama Migraniano teoriją apie du Hitlerius, Sočyje pasakyta Putino kalba tapo dar akivaizdesniu skoliniu, bet jau iš blogojo Hitlerio tekstų – iš jo dviejų laiškų Čemberlenui, 1939-ųjų rugpjūčio 23 ir 25 dienomis padiktuoto Berchtesgadene, fiurerio pamėgtoje rezidencijoje Pietų Vokietijoje (pribloškiantį palyginamąjį citatų rinkinį yra pateikęs Andrejus Ilarionovas). Kelią nuo „gerojo“ Hitlerio iki „blogojo“ (pagal Migranianą) Putinas įveikė per aštuonis mėnesius (2014-ųjų kovas–lapkritis), maždaug per tokį pat laiką, kaip ir jo pirmtakas (1938-ųjų rugsėjis–1939-ųjų rugpjūtis).

Greičiausiai, tas pačias ideologemas ir praktines iniciatyvas Putinas išdėstė kanclerei Merkel jų istorinio, daug valandų trukusio susitikimo Bresbene metu; šį susitikimą kanclerė paliko ištikta šoko, sprendžiant iš precedento neturinčių aštrių Merkel komentarų ir jos žingsnių sugrįžtant į namus.

Šiandien Vakaruose nėra tokio masto politikų, kokie buvo Čerčilis ir Ruzveltas, tačiau panašu, jog kolektyvinis „Vakarų Čerčilis“, iš lėto atsitiesdamas, vis tik rado atsaką į didėjantį branduolinį Maskvos šantažą. Tokį atsaką technine prasme gali įgyvendinti tik JAV, ir lapkričio 21-ąją dieną jis buvo suformuluotas Vašingtone. Aptarimas tema „Santykių su Rusija krizė“, surengtas elitiniame Aspeno institute, susilaukė nemažai amerikietiškos diplomatijos veteranų, ekspertų iš Rusijos: buvusius JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojus Stroubą Telbotą (Strobe Talbott) ir Nikolasą Biornsą (Nicholas Burns), JAV prezidento patarėją nacionalinio saugumo klausimais Styveną Hedlį (Stephen Hadley), o taip pat pasiuntinius – Maskvoje reziduojantį Džimą Kolinzą (James „Jim“ Collins) ir Kijeve – Stiveną Paiferį (Steven Pifer)...

Branduolinė Kremliaus retorika, nukreipta tam, kad būtų sužlugdytas svarbiausias, 5-asis NATO įstatų straipsnis, buvo išgirsta, išanalizuota ir į ją dėmesingai atsižvelgta. Visi pasisakiusieji pritarė NATO karinių kontingentų – įskaitant amerikiečių kariškius – įkurdinimui ir nuolatiniam buvimui Baltijos šalių ir Lenkijos teritorijose. Šių kontingentų dydžiai lemiamos reikšmės neturi. Jie neskirti puolamiesiems veiksmams ir, reikia tikėtis, jiems neteks dalyvauti ir gynybinėse operacijose. Iš principo svarbus pats amerikiečių kareivių ir karininkų buvimo faktas. Jie – gyvasis agresijos sulaikymo ginklas, įkaitai, mirtininkai – galima ir taip pasakyti.

Visas Kremliaus šantažistų – jau beveik metus plepančių apie pono Kiseliovo radioaktyvius pelenus ir besijuokiančius ponios Semenovič „Iskanderus“ – išskaičiavimas paremtas tuo, jog į Baltijos šalis nusiuntę žaliuosius žmogeliukus ir mosikuodami branduoliniu vėzdu, jie įbaugins ir paralyžiuos Vakarus ir JAV, ir tuo privers užduoti klausimą: „Ar jūs pasirengę numirti už Narvą?“

Simbolinis amerikiečių kariškių buvimas Narvos rajone situaciją psichologiškai apgręžia 180-čia laipsnių. Pirmojo mandagaus žaliojo žmogeliuko atsiradimas toje vietovėje automatiškai reiškia, jog Rusijos Federacija pradeda plataus masto karą prieš JAV. Tuo pačiu egzistencinis klausimas būtų adresuojamas jau ne Vakarams, o Putinui ir jo artimiausiems bendražygiams: „Piliečiai Michal Ivanyčiau, Gangrena, Kosoj, Soldat (Putino ir jo ištikimų bičiulių pravardės – vert. past.) ir kaip ten dar jus vadina, ar jūs iš tikrųjų pasirengę numirti už Narvą? Nejaugi ramybė ne pagal jūsų kišenę?“

Kaip kad mums šiomis dienomis paporino antrasis (po Aleksejaus Venediktovo) pagal reikšmę valdžios viršūnes aplankantis „kurmis“ Stanislavas Belkovskis, aštri diskusija šia – tiesiogine žodžio prasme – itin opia tema jau seniai netyla „Rusų pasaulio“ vado aplinkoje. Aiškėja, jog ne visiems šiems puikiems rusų žmonėms su jų papildoma dvasingumo chromosoma „draugėje ir mirti nebaisu“. Taip, suprantama, niekas šito ir negeidžia, išskyrus patį vadą, dar balandžio mėnesį urbi et orbi paskelbusį apie tokį vos ne visų etninių rusų pasiryžimą.

Pusė jų (sąlygiškai kalbant, konservatoriai) mano, jog mūsų pergalė branduoliniame kare bus lengva ir pasiekta praliejus nedaug kraujo, daugiausia – svetimo. Pasigailėtinas ir neryžtingas Obama paprasčiausiai nesuspės ir neišdrįs ištiesti rankos, siekdamas savojo branduolinio lagaminėlio. Todėl ir su šypsena „draugėje numirti“ jiems, deja, taip ir neteks. Kita pusė (sąlygiškai kalbant, progresyvieji), nė kiek neabejojantys vado didybe, kviečia jį pelnyti dar vieną didelę pergalę – sužlugdyti klastingus JAV planus, neleisti mus įtraukti į niokojantį karą ir santykiuose su Vakarais sugrįžti prie busines as usual (įprastų verslo operacijų). Ir vieni, ir kiti naiviai tikisi, jog vienaip ar kitaip jiems pavyks Vakaruose išsaugoti savus aktyvus, nekilnojamąjį turtą, vaikučius universitetuose, medicininį aptarnavimą ir dar kokius nors mažmožius.

Ir vieniems, ir kitiems turiu dvi naujienas. Business as usual jau nebus. Aktyvai – geriausiu atveju – bus užšaldyti. Atsakydamas į branduolinį smūgį JAV ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, įveikęs įgimtą drovumą ir neryžtingumą, suspės ištiesti ranką lagaminėlio link. Būkite tikri – jau ištiesė.

svoboda.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Juozapas       2014-12-2 22:19

Autorius užsimena, kad oligarchai gali pašalinti problemas keliantį putlerį.
Gali.
Ko negali “krymnaš” ideologija - gali pinigai.
Ar galėsime kažkaip pastebėti tokios įvykių eigos posūkio užuomazgas?
Taip.
Pagal ruskymo konstitucją prezidentą negalintį eiti pareigų pavaduoja kas?
Premjeras?
Lyg tai.
Tai va- kuomet pamatysime ženklus rodančius, kad “kasamasi” po medvedjevu, tuomet galima bus pradėti manyti, kad sprendimas pašalinti putlerį jau priimtas.
Kodėl oligarchų negalėtų tenkinti mulkis medvedjevas, juk jis galėtų būti pakankamai klusni marionetė?
Manau, kad negali.
Tiems kas norės pasiųsti vakarėnams signalą, kad “rusija vėl gera ir pūkuota”, tie turi tai parodyti labai įtikinančiu argumentu.
Kad ir formalai buvęs prezidentu, medvejevas netinka nes turi Gruzijos užpuolimo dėmę savo biografijoje, be to medvedjevas buvo pernelyg akivaizdi putino “kukla”.
Manau, kad nutarus pradėti putlerio pakaitalo ruošimą didžąjai politinei scenai, siekiant atlaisvinti vietą, prasidės laipsniškas rusyno ekonomikos problemų korimas ant medvedjevo.
Bus kuriama opinija, kad toks premjeras ...daro žalą Fiurerio autoritetui -t.y. bus stengiamasi rokiruotę atlikti putlerio rankomis.
Tuomet sąmokslininkai tiesiog pakiš “geriausią kandidatūrą”.
Gal ta kandidatūra jau ir nokinama kokiuose žemesniuose ešelonuose.
Antras žingsnis -būsimo pakaitalo pergalių tėvynės matuškos liaudies labui lipdymas.
Kai kandidatas bus paruoštas prezentacijai, ir paskirtas premjeru, galima laukti greitos atomazgos.
Carą ištiks “netikėta ir visiškai natūrali” liga arba mirtis.
“Vaistukų” kurie nepalieka infarktą ar kt. staigią ir “natūralią” baigtį rusijos spectarnybų lobynuose netrūksta.
Šio scenarijau išsipildymo ilgai laukti neturėtume užtrukti.
Jis pradės veikti, kai bus pradėti areštuoti Vakaruose esantys oligarchų-kgbistų turtai.
Kai bus pradėti ubagais paleidinėti patys įtakingiausieji ruskijos režimo šulai, veiksmas startuos žaibiškai.
Draugystės draugystėmis, tačiau iš milijardierių per naktį tapti plikšiais niekas nenori.
Žmonės dėl saujos grąšių gerkles dažnai vieni kitiems perkanda.
O dėl milijardų praradimo pavojaus, sunku suvokti ką kažkas gali padaryti.
Vienžo- sekime kas vyksta po caro kilimu.

>strategas        2014-12-2 20:18

Esi teisus: Lietuvos protus okupavo rusofobinė propaganda, dosniai finansuojama JAV.

To na, pasakykit jūs man, 2014-12-2 15:23        2014-12-2 19:49

Na, tik jau nesakykit, kad Putinas kalba vien apie Lietuvą. Mūsų delfistai, o ir kiti portalai smile nei dienos be Putino, be Rusijos. Straipsnių ne po vieną... Mes tuo klausimu nepralenkiami. Paskaitykit, pavartykit patys įsitikinsit…matau mažai skaitote komentatoriau.

strategas        2014-12-2 16:14

todel pirmoji okupacija ir yra protu okupacija. Po to jau viskas paprasta, galima be suvio uzimt. Kaip Gebelso propagandos deka buvo be suvio uzimta Austrija su Cekija.

Rusų Putkai       2014-12-2 16:06

Priš nuspausdamas BRANDUOLINĮ mygtuką ,pabučiuok DUKTERIS ir palinkėk,kad jos gautų pakankamą radiacijos dozę ir kristų iš karto be kančių.

Vytautas Ju.       2014-12-2 15:47

Susidaro įspūdis, kad Rusijos ginkluotojų pajėgų generalinis štabas persikėlė į viešąją erdvę. Kad ten pastoviai kuriami karų planai, tarp raudonųjų ir mėlynųjų, ne naujiena, bet kam civiliams to reikia? Taip strateguojant, galima ir Rusijos armijos generolus pralenkti.

na, pasakykit jūs man,       2014-12-2 14:23

kodėl mes galim be Putino, o jis be mūsų NIEKAIP?
neišgyvena be mūsų, ir nors tu ka… ką..

ha ha        2014-12-2 14:03

vakar mūsų vienintelė “patriotė” Rūta Raudonoji vėl surinko šutvę paksistų, kad pateisintų jos “tiesą”, jog ne ji, o Dalia raudona. Mat ne tokiais žodžiais pavadino Kremliaus politiką kaip dera. Jos, Gražulio, Puteikio ir Žemaitaičio manymu, tik labai raudona ponia galėjo Pakso gero draugo - Kremliaus politiką pavadinti “turinčia teroristinių požymių”.

Neįtikino šių ponų net vienos rusės, kalbėjusios su aiškiu rusišku akcentu,  skambutis su pareiškimu, kad ji atsisako kalbėti rusiškai ir kad jai tokios Kremliaus “gynybos” ginant rusakalbius, visiškai nereikia… Bet diskutuot su šiais veikėjais, tas pat ką su radijom, jie kitų negirdi… kalbą tą patį per tą patį kaip prisukti mechanizmai… Št`ai kas ta mūsų penktoji kolona.

To nėra taip baisiai 2014-12-2 10:26        2014-12-2 14:00

Nekelkite į aukštumas JAV, o pasidomekit kas nutiko amerikonu geldai iplaukus pro Basfora Krymo grazynimo metu. Kodėl islėkė kaip akis išdege?

internauts        2014-12-2 13:46

Putino Kremliaus mąstymas yra azijatiškas. O azijatams musulmonams primetinėti demokratiją yra visški beviltiškas reikalas. Azijatiškam mastymui lieka tik du pasirinkimai - žmogžudiškas chaosas arba stiprus stiprus vienvaldis vyras. Tai galima būtų paaiškinti islamo religija, įdiegusia protams,kad jie yra klusnūs Dievo vergai, o ne laisvi piliečiai.  Azijatiškos kilmės Ivanas Žiaurusis sunaikino rusiškas Novgorodo, Pskovo, Tverės demokratijas ir jos jau nebeatsigavo. Rusijos tertorijos plėtimasį Aziją rusams buvo pražūtingas. Tuo galima būtų paaiškinti ir ukrainiečių bei moldavų norą atsiskirti nuo Putino demoniškos kanopos.

Na matyt       2014-12-2 13:18

amerikonai, musiau,  gana turtingi, kad gali tiek ilgai išlaikyti tokį pliurpalą kaip Piontkovskis.

hmm..        2014-12-2 12:24

Valdajaus kalba tik rodo, kad Putins jau senai kūrė konfliktus pasulyje. Tik Valdajuje jis jau atvirai atvirai ėmė grąsinti,nes tai ką darė kitiems, pagaliau atsisuko ir link Rusijos “interesų zonos. Prakeita vergo-vergvaldžio sąmonė.

nėra taip baisiai       2014-12-2 9:26

neįvertina kompiuterizuotų JAV smegenų trestų - o jie tikrai labai labai protingi - suras optimalų sprendimą kvailiems ruskeliams sutramdyti.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.