Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas

Alvydas Jokubaitis. Tauta ir politikų bejėgiškumas

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gruodžio 10 d. 10:57

39     

    

Alvydas Jokubaitis. Tauta ir politikų bejėgiškumas

Jokios save gerbiančios valstybės politikai negali savo noru pradėti kalbėti apie tautos ir valstybės nykimą. Net sovietų valdžia kalbėjo apie lietuvių tautos klestėjimą broliškų tarybinių respublikų šeimoje. Tai buvo demagogija. Tačiau demagogija nesibaigė kartu su Sovietų Sąjunga. Šiandien nėra garantijos, kad gudrusis istorijos protas su lietuviais nežaidžia jiems iki galo nesuprantamo žaidimo. Apaštalas Paulius sakė: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7:15). Jeigu politikai nedarytų to, ko nekenčia, nebūtų atotrūkio tarp jų žodžių ir darbų. Jie sako pasiruošę aukoti gyvybę už tėvynę, bet iš tikrųjų nepažįsta net elementaraus dosnumo, sako mylintys laisvę, bet priklauso nuo Mamonos, kuria švietimo reformas, bet žmonių sielose darosi tamsiau, žada sveikatos reformas, bet visi žinome, jog tai stebuklinės pasakos variantas. Politikos iracionalumas yra begalinis. Net nusikaltimus padarę politikai yra racionalios būtybės, nes sugeba rasti protingų priemonių neprotingiems tikslams pasiekti. Ne ką protingesni ir eiliniai piliečiai. Ten, kur jie balsuoja už politikus, iš tikrųjų yra balsavimas už įspūdžius. Demokratija pasiduoda palenkiama į visas puses. Kartais demokratai būna karštais nacionalizmo šalininkais, kartais pasidaro jo kritikais. Viskas priklauso nuo politinių aplinkybių. Dėl demokratijai būdingo nepastovumo neturėtų stebinti, kad tautinės valstybės šalininkai šiandien sau kelia kitus reikalavimus negu prieš šimtą ir daugiau metų. Demokratija ne tik įsitvirtino kartu su tautiniais sąjūdžiais, bet ir gali būti pagrindine juos naikinančia jėga. Lietuvos ateitis priklauso ne nuo demokratijos procedūrų, bet nuo jomis besinaudojančių piliečių. Klydo visi pokomunistinio laikotarpio mąstytojai, kalbėję apie tautos ir demokratijos nesuderinamumą. Jeigu demokratijos sąlygomis nyksta tauta, tai kalti tautiečiai, o ne demokratija. Lietuvių politinis elitas tris pastaruosius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpinimąsi tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą kaip nenumatytas šalutinis poveikis įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją didesnių veikėjų. Šiandien susiduria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities utopijomis.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo rūbais. Žmonės jį klausinėjo: „Kas mirė?“ Nojus atsakydavo, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir jį dabar klausinėjančius. Kada jie sunerimę klausdavo apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakydavo „rytoj“, pridurdamas prie šio pasakojimo svarbius žodžius: „Poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja, nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų.“ Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio pasakojimo apie žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius ir pasakė: „Padėsiu tau statyti arką, ir gal tai tavo pranašystę padarys klaidingą.“ Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos, nebus kam apraudoti tautos, (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be mūsų, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą. Emigracija iš Lietuvos įgavo ne įprastinio socialinio reiškinio, bet politinio tvano pavidalą. Niekas nežino skaičiaus, kurį pasiekus bus pasakyta, jog tai ne dėsningumas, bet katastrofa.

Jeigu mokslininkai ir statistikos departamentai surinktų duomenis apie galimą Lietuvos išnykimą, tai netaptų gyvenimo pagrindu, nes tuo neįmanoma patikėti. Mokslininkai kalba apie globalinį klimato atšilimą, tačiau kol kas niekas nestato arkos, bet tik diskutuoja apie mokslininkų prognozių nepatikimumą. Skaičiai negali kalbėti apie artėjančią katastrofą, kurios žmonės dar niekada nepatyrė. Net pateikus pakankamai duomenų, žmonės netiki tuo, ką mato. Jie mano, kad, kol jie dar gyvi, niekas neturi teisės kalbėti apie tautos pabaigą. Tai moralinių įsitikinimų, o ne empirinių duomenų analizės reikalas. Jeigu dabartiniai Lietuvos politikai imtų įrodinėti žiną tautos ateitį, jais nebūtų galima tikėti, nes niekas nežino ateities. Nėra ateities mokslo ir patikimų garantijų, kad nedarome kažko, ko neturėtume daryti. Taip reikia mąstyti ne todėl, jog lietuvių politikai yra blogesni už kitų tautų politikus. Reikalas kitas – ne ranka per silpna, bet ginklas per sunkus. Kaip mokslininkai negali apsaugoti nuo jų sukurtų ginklų nešamų katastrofų, taip ir politikai nėra apsaugoti nuo jų pačių ribotumo. Jie yra ne tik iškylančių problemų sprendėjai, bet ir jų kūrėjai. Dabartinės Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik atsibudus suverenui, ir tai jau tautos, o ne politikų reikalas. 

Samprotavimus apie tai, kad politikai negali pastebėti artėjančios katastrofos, reikia pradėti nuo jų kaip politikų atsiradimo istorijos. Demokratinės visuomenės piliečiai politikais tampa per rinkimais vadinamą loteriją. Demokratiniai rinkimai nustojo būti rimta piliečių atstovų atranka ir tapo panašūs į karnavalą bei burtų mėtymą. Pagal atstovaujamosios demokratijos idėją, turi būti išrinkti geriausieji, tačiau to dažniausiai neatsitinka, nes į valdžią ateina jos išbandymų nepatyrę žmonės. Pergalė rinkimuose negali padaryti autoritetu, nes viskas priešingai – rinkimai tik patvirtina autoritetus. Dabartinės Lietuvos piliečiai žino, kad kiekvienas turi teisę sėsti prie valstybės vairo. Todėl valstybė tapo tik viena iš tarnybų, šalia komunalinės ir priešgaisrinės. Parlamentarai leidžia įstatymus, ministrai juos vykdo, mokytojai moko vaikus, gydytojai gydo pacientus, tačiau niekas nemato tautos ir valstybės gyvenimo visumos. Net jeigu vadovaujantis funkcinio mąstymo logika būtų įsteigtas „Lietuvos tautos ir valstybės išnykimo rizikos departamentas“, pastarasis nematytų visumos, nes būtų tik departamentas. Politikai neranda pagrindo rimtoms kalboms apie Lietuvos tautos ir valstybės ateitį. Vieniems atrodo, kad ateitis turi priklausyti tautai, o kiti savo viltis sieja su liaudimi. Du šimtus metų trunkantis tautininkų ir liaudininkų ginčas nėra lengvai išsprendžiamas ginčas. Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra ne tik šio ginčo sprendimas, bet ir jo skatinimas. Liaudininkų noras pajungti ir pažeminti tautininkus ir analogiškas tautininkų noras pajungti ir pažeminti liaudininkus baigėsi sovietų ir nacių socializmais. Kol kas nepavyko rasti pusiausvyros tarp tautos ir liaudies. Lietuviai kenčia nuo griežto kalbinio tautos ir liaudies terminų atskyrimo. Lietuviškai pradėjus keikti tautą, nacionalizmas gali būti keikiamas, užmirštant apie jo ryšį su liaudimi. Dėl skirtingų tautos ir liaudies terminų lietuviai negali naudotis volk arba people dviprasmybe. Sovietmečiu rusišką narod lietuvių patriotai perskaitydavo kaip tautą, dabar mielesnė liaudis.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninio gyvenimo pasirinkimų šalia specialybės, pomėgio, gyvenamosios vietos ir automobilio. Mokytojai moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet per visų įsitraukimą į darbus gali visiškai sunykti bendrumo dvasia, kuri šiandien jau net nevadinama dvasia, bet moksliškai apibūdinama kaip „tapatumas“. Lietuvių kultūrinis ir politinis tapatumas šiandien yra asmeninio skonio reikalas, kaip apsilankymas teatre ar muziejuje. Tai, kas ankstesniais laikais buvo suvokiama kaip duotybė, šiandien tapo asmeninio pasirinkimo reikalu. Tautos solidarumas yra keistas dalykas, nes jo neįmanoma paaiškinti kaip individų susitarimo. Solidarumas pirmiau yra faktas, t. y. jį turime arba neturime, ir tik po to gali būti aiškinamas kaip pareiga, jausmas ar tauta. Galima sakyti, kad ne lietuviai valdo savo solidarumą, bet solidarumas valdo juos. Lietuva nėra mokslininkų, teisininkų, ekonomistų ir politikų kūrinys, bet atsirado kaip už juos didesnio būtinumo dalis. Tautai reikia universitetų, aukšto bendrojo vidaus produkto, aukštųjų technologijų ir net tam tikrų meno formų, tačiau jų neįmanoma pagaminti kaip automobilio. Šiais visuotinio projektų rašymo laikais solidarumas nėra projektas. Modernioji Lietuva atsirado kaip tikėjimas. Sunku iki galo suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo, šiurkštaus charakterio ir net gramatikos neturinčios kalbos žmonės sugebėjo tapti tauta. Kai politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį, tačiau ateitis nėra tik pagerinta dabartis. Ji kaip Anderso aprašytoje biblinio siužeto parabolėje reikalauja gedėti dėl dabarties. Ne todėl, kad būtume pesimistai ir netikėtume ateitimi, bet todėl, kad ateitis mums nepriklauso. Dauguma lietuvių išpažįstamų religijų moko galvoti apie žmogaus gyvenimą po mirties.

Jeigu Lietuvos solidarumą būtų galima suvesti tik į teisingumą, lygybę ir socialinę gerovę, tai ji taptų nereikalinga. Visus šiuos dalykus galima užtikrinti kaimyninėje valstybėje, kur nors Latvijoje, Lenkijoje arba dar Europos Sąjungos nare buvusioje Didžiojoje Britanijoje. Politikų ir politikos mokslininkų surinkti empiriniai duomenys gali rodyti valstybės augimą, tačiau tuo pat metu gali vykti tikra tautinio solidarumo ryšių erozija. Vien todėl, kad dvasios erozija skiriasi nuo cheminės erozijos. Ten, kur dingsta kasdieniais veiksmais įtvirtinamas tautinis solidarumas, galima rengti daugybę bendrų renginių, tačiau jie jau nebekuria solidarumo. Dabartinis lietuvių požiūris į šeimą rodo požiūrį į tautos ateitį. Šiandien jau net Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjams neaišku, kas yra šeima. Tai, ką Konstitucinis Teismas pasakė apie šeimą, gali būti pasakyta apie tautą ir valstybę. Padarykime eksperimentą. Vietoj Konstitucinio Teismo nutarime esančio žodžio „šeima“ įrašykime „tauta“. Iš to išeina teiginys: „Tautos samprata grindžiama jos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei valstybės sampratai esminės reikšmės neturi.“ Labiausiai stebina paskutinis nutarimo sakinys apie turinio ir formos santykį. Atrodo, kad lietuvių gyvenimas šiandien turi turinį, bet neturi formos. Tai dabartinių šalies problemų pagrindas. Įsigalėjo klaidinga tautos turinio ir formos samprata.

Konstitucinio Teismo nutarimas rodo, kad šiais save pažangiais suvokiančiais laikais pradėjome užmiršti elementarius dalykus. Polemizuojant su teisininkais norisi priminti, kad moralė, politika ir teisė prasideda nuo formalių mandagumo taisyklių. Kitais žodžiais, Lietuva, kaip ir bet kuri kita tauta bei valstybė, prasideda nuo į vaikų lūpas įspraustų žodžių „ačiū“, „prašau“ ir „atsiprašau“. Vaikai neturi gilaus moralės supratimo, tačiau verčiami išmokti formalias mandagumo taisykles, kurios yra tik vienas iš elgesio formalizmo pavyzdžių. Mandagumo taisyklės verčia pamėgdžioti gero elgesio formą, ir tik šis formos pamėgdžiojimas atveria kelią giliau suprasti moralę. Turinys nesiskiria nuo formos, bet sudaro vientisą visumą. Mandagumo taisyklės vaikus įveda į ritualo, ceremonijos, protokolo ir politikos pasaulį. Valstybė, kaip ir bet kuris kitas žmogaus kūrinys, prasideda nuo formos. Šalia gimtosios kalbos, mandagumo taisyklės yra pirmas ir galbūt net pats svarbiausias, žmogaus žingsnis į moralės, teisės ir politikos pasaulį. Tauta ir valstybė prasideda nuo vaikų tapatinimosi su suaugusiųjų „geru“ ir „gražiu“ pripažįstamu elgesiu. Jaunimas nemėgsta mandagumo, nes jam nepatinka formalus elgesys, ir jauni žmonės dabar kartu būna tik tol, kol trunka jausmai. Tačiau valstybė neįmanoma be formos pajautimo. Politika prasideda nuo tėvų reikalavimo netriukšmauti, nemeluoti, nepertraukti ir nesikeikti. Iš primityvių elgesio taisyklių susiformuoja valstybės tapatumas. Bandymas iš elgesio pašalinti formą tolygus siekiui pašalinti žmogiškumą. Apie tai net nepatogu priminti, tačiau atrodo, kad artėja paprastų dalykų prisiminimo metas. Paprasti kaimo žmonės panašiais atvejais sakydavo, kad iš didelio rašto pradedame išeiti iš krašto. 

Valstybė prasideda nuo formos suvokimo, todėl aiškiai skiriame demokratiją ir diktatūrą, respubliką ir imperiją, Lietuvos Respubliką ir Lenkijos Respubliką. Ištikimybė yra viena svarbiausių dorybių, be kurios neįmanomos kitos dorybės. Be ištikimybės teisingumui neįmanoma būti teisingam, o puikybė visada reiškia neištikimybę nuolankumui. Lietuvos valstybės ateičiai taip pat pirmiausia reikia ištikimybės. Tai reiškia ne ištikimybę valdžiai ar istorijos vadovėlio tekstams, bet asmeninį įsipareigojimą tautos nepalikti pačiomis blogiausioms aplinkybėmis. Dabartinis politinis mąstymas orientuotas į ateitį, ir tai nėra geras ženklas ištikimybei, kuri orientuota į praeitį. Ištikimybei reikia pirmiau jos esančios priesaikos ir pasižadėjimo. Gėdingiausi praeito amžiaus nusikaltimai padaryti vardan ateities. Nors ištikimybė nėra savaiminis gėris ir nesunkiai gali atsidurti blogio tarnyboje, be jos neįmanoma tautos ir valstybės ateitis. Šiuolaikiniam žmogui sunku būti ištikimam, nes jis nuo pirmos klasės pratinamas prie mokslinės pasaulio sampratos – su jos požiūrio hipotetiškumu, reliatyvumu ir vertybiniu neutralumu. Tautinei valstybei reikia vidurio kelio tarp mokslo ir tikėjimo. Patriotizmas paremtas ne tik pažinimu, bet ir atmintimi bei ištikimybe. Ten, kur į tautą žiūrima tik kaip į pažinimo objektą, dingsta jos moralinės prasmės suvokimas. Tauta ir valstybė išlieka tik patriotizmą pripažinus dorybe. Žinant dabartinę lietuvių moralinės savivokos būklę, kai nė vienas universitetas neturi moralės filosofijos katedros ir Bažnyčia vienintelė nuosekliai bando formuoti moralinę savivoką, o visos kitos tradicijos užsiėmusios jos kritika, nėra pagrindo dideliam optimizmui dėl Lietuvos ateities. Politikai šiame svarbiame darbe negali nuveikti ką nors reikšmingesnio, nes to neleidžia politika. Dabartinė Lietuvos valstybė yra stato neutrale e agnostico. Dėl politinio teisingumo valstybė nesikiša į piliečių moralinius, religinius ir filosofinius ginčus. Dabartinė Lietuvos valstybė bijo žodžių, nes tai dvasios bruožas. Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžio, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžiams. Tai neregėtu mastu įtvirtina technokratinį mąstymą, kuris tautinę valstybę pakerta iš pašaknių, nes ji kaip nei viena kita valstybės forma išaugo iš kultūros ir tautinės dvasios. Teoriškai valstybė gali būti aiškinama kaip mechanizmas, tačiau tada iškyla klausimas apie politikos prasmę. Anderso parabolės Nojus kalbėjo apie tautą, o ne politinį mechanizmą. Nereikia budinti nepadoraus ir visiems atgrasaus nacionalizmo, tačiau reikia prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2017-12-15 2:13

A.Jokubaitis: ,, Modernioji Lietuva atsirado kaip tikėjimas. Sunku iki galo suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo, šiurkštaus charakterio ir net gramatikos neturinčios kalbos žmonės sugebėjo tapti tauta.”

Dėl žemo luomo. Pirmiausia,apie kokį laiką kalbama ? Ar autoriui atrodo,kad Mindaugas ar Gediminas buvo žemo luomo ? Kita vertus, daugelį tautų atgaivindavo išeiviai iš žemutinių luomų ir net svetimšaliai. Taip ir mūsų atveju, Kudirka - prancūzų kareivio palikuonis, Jablonskio pavardė slaviška, Lozoraičiai turėjo žydiško kraujo. Tauta juk ne vien ir ne tiek biologinis organizmas.
Dar dėl luomo žemumo. Vakarų Europoj kilmingieji iki dabartinių laikų sudarė apie 1-2 nuošimčius gyventojų, Lietuvoj - 5 nuošimčius, tame tarpe Žemaitijoj - septynis. Daugelis jų nebuvo dideli turčiai ir gyvenimas jų ne taip jau smarkiai skyrėsi nuo valstiečių. Tiesiog turėjo ne ūkinę prievolę,o karinę. Daugybė jų,net lenkiškai kalbančioji tautos dalis) dalyvavo tautiniame atgimime.

Menko išsilavinimo. Na, mūsų bajorija, buvo išsilavinusi. Valstiečiai gal buvo mažiau išsilavinę dėl vėlyvo baudžiavos panaikinimo. Bet tose Lietuvos vietose,kur buvo anksčiau panaikinta baudžiava (Prūsų Lietuvoj, Sūduvoj, Latvijoj) ar vyravo karališkieji, pusiau laisvi valstiečiai, jie nebuvo menko išsilavinimo. Jie ir pratęsė lenkiškai kalbėjusios aukštuomenės pradėtą Lietuvos atgimimą.

Šiurkštaus charakterio. Ir kuo gi lietuvių būdas buvo šiurkštesnis už kitų aplinkinių tautų ? Bent jau liaudies kūryba kaip tik rodo priešingą savybę.

Kalbininkai, pvz Hjelmslevas,laiko,kad kalbos tapatumą sudaro gramatika.Žodynas gali smarkiai pakisti, bet jei gramatikos griaučiai išlieka, reiškia tai vis dar ta pati kalba. Kalbininkai laiko,kad lietuvių kalba yra seniausia indoeuropiečių (vokiečių vadinamų indoarijais)kalba. Rusų kalbininkas Toporovas net teigė,kad lietuvių kalba iš esmės ir yra ta kalbininkų bandoma rekonstruoti indoeuropiečių prokalbė. Bet jei laikytume,kaip A.Jokubaitis, kad lietuvių kalba neturėjo gramatikos,tai reikštų, kad tokios kalbos nė nėra. Ką tokiu atveju reikštų kalbininkų teiginiai apie jos senumą ?

Dėl tautos išlikimo. Tautą, mano nuomone, kuria prigimtinis poreikis ,,mylėti savo artimą”. O šis, manau, savaime kyla iš Dievo - t.y. kelio, tiesos ir gyvenimo - meilės. Kai šie pagrindai ima irti, ima irti ir tauta.

Dėl demokratijos.Kai kalbam apie demokratiją, dažniausia turim galvoj laisvę. Ar Lietuva laisva ? Vienu atžvilgiu tai tikrai - kaip sakė Kubilius, išsikovojome laisvę emigruoti. Bet ar mes turime politinių sprendimų laisvę ? Jei net didžiųjų Europos tautų valios nepaisoma.

iki pertraukos žiūrėjau       2017-12-14 22:33

Siekiant inicijuoti diskusijas lietuvių tapatybės klausimais gruodžio 4 dieną, pirmadienį, 9 val. Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) rengiama konferencija „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“, kurioje pranešimus lietuviškos tapatybės dabartinę  būklę skaitys profesoriai Alvydas Jokubaitis, Gintautas Mažeikis, Alvydas Nikžentaitis ir Vytautas Rubavičius.
Konferencijos iniciatorius – Seimo Kultūros komitetas.
Renginys bus tiesiogiai transliuojamas internetu ir Seimo „YouTube“ paskyroje (ieškoti ČIA arba ČIA).
Programa:
10.00   Konferencijos pradžia.
10.05   Seimo atstovo kalba
10.15   Prof. Alvydas Jokubaitis: „Kas lemia politikų bejėgiškumą tautos ir valstybės nykimo akivaizdoje?“.
10.50   Prof. Alvydas Nikžentaitis: „Tapatybės formavimo politikos Lietuvos kaimyninėse šalyse“.
10.25   Diskusija „Kokios tapatybės problemos kankina lietuvius?“.
11.25   Pertrauka

Autorius       2017-12-14 21:54

pasisakė Seimo Kultūros komiteto surengtoje Konferencijoje 2017-12-04 “Ar išliks Lietuva po 100 metų ar išnyks”. Po jo kalbėjo Nikžentaitis. Žiūrint į pastarąjį apėmė siaubas, nes jis užvaldė visą diskusiją ir visi (išskyrus A. JOKUBAITĮ pasidavė Nikžentaičio hipnozei. Viskas baigėsi baigėsi tikiu slogučiu, tarsi tai būtų Lenkija po karinio stovio įvedimo toks įspūdis.

StasysG----->Dzeikui       2017-12-11 11:15

Delfio filtrą (2017-12-11 9:48)? Ne visai taip. Daugiau A Jokubaitis LRT paskaitoje kalbėjo apie Lietuvos ateitį. Delfis ją atspasdino straipsnyje “Alvydas Jokubaitis: traukinio gale važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys vairuotojais”.

StasysG----->Dzeikui       2017-12-11 11:07

Shays’o nebuvau skaitęs. Bet FD Ruzvelto-Argentinos skirtingą požiūrį į konstituciją ir jų veiksmus dar kartą vakar peržiūrėjau str-yje D. Acemoglu “THE WORLD THROUGH INSTITUTIONAL LENSES”, 2013. Ačiū.

Autorius       2017-12-11 8:48

Nori reikštis visuomenėje, bet matyt pristabdo arklius, kad neištiktų Radžvilo likimas. Apima tos jausmas, kad Straipsniai parašyti taip, kad pralįstų pro Delfio filtrą:)

straipsni puikus,       2017-12-11 0:56

o Kaune ,priešais ,,Aušros ‘’ Gimnaziją , J.Vileišio skulptūrą ,tiesiai prieš  Centrinį  paštą ,šalia savivaldybės ,kur vadovauja eksmilicininkas ,  atidaromas restoranas ,  pavadinimu ,,BARDAKAS’‘.  Kam jieškot to ,, gudriojo istorijos p r o t o’’  ,  pakaktų nerinkt milicininkų į  valdžią...

Dzeikas       2017-12-10 18:59

StasiuiG:
Praktika atsake i si klausima pries 200 metu.Istatymas irasytas zmoniu sirdyse - lemia rasytini istatyma. JAV demokratija suklestejo ir is esmes jos versti nebuvo bandoma.Buvo kilusios man zinomos 2 gresmes jai:
1) ~1786m Daniel Shays sukilimas.
2) Didziosios krizes metu prezidentas Ruzveltas bande gauti ipatingus igaliojimus susitvarkyti su ukio stagnacija.Bet Federalinis teismas kirto per rankas neleisdamas ppaminti konstitucija.
Lotynu Amerikos gi valstybeles nusikopijavusios JAV konstitucija ir istatymus liko prie suduzusios geldos.Visi tie istatymai ir zmogaus laisves pasirode nevertos popireiaus ant kurios buvo surasytos.Duok tu cholopams kokias nori laisves gaves lupt jis iskart pamirs tas laisves.
Arba, jei centrine valdzia persilpna duot lupt cholopams jie ims plesikauti ir patys nepaisys net ir to striuko istatymo.Visa ta pamateme ir Lietuvoje 1989-93mm Toliau buvo tik ciuozimas nestacion nuokalnen kai demokratines normos buvo palaikomos is Briuselio, o ne is tautos.

nieko gero ,pons filosofe       2017-12-10 12:28

na man tai toks filosofo paskraidymas nepasiekiamose “aukštybėse” Lietuvos,kas liečia demokratiją joje,atveju atrodo ganėtinai klaidingas.Iki dabartinio lygio nustekentai Lietuvai su jos varganu pragyvenimo lygiu ir tai patvirtinančia piliečių masine evakuacija ,demokratija jau yra tiesiog kenkianti valstybingumui tvarka.Apsižvalgykim aplinkui ir akivaizdžiai įsitikinsim,kad tik pakankamą piliečių pragyvenimo lygį pasiekusiose pažangiose visuomenėse(USA,UK,Airija,Vokietija…) demokratija yra natūrali ir be jokių abejonių pati efektyviausia valdymo forma .Todėl labai idomu ,kad 1990 m. Lietuvoje demokratija tiesiog natūraliai suklestėjo.Išvada: piliečių pragyvenimo lygis ,garantuojantis masę privalumų(pasiektas visuomenės išsilavinimo lygis,kultūros ,meno pasiekimai,o galiausiai - ir pasiektas ūkinės veiklos efektyvumas,etc..) tiesiog buvo žyymiai aukštesnis ,nei daugeliui ir daugeliui dabartinės fasadinės…primestas varganas egzistavimas.Tikrai negarbinčiau dabartinės skurdžios mūsų Lietuvėlės kasdienybės.Su artėjančiais Naujaisiais,visus.

StasysG       2017-12-10 11:35

Tai kas yra tas vadovaujantis Lietuvos Respublikos likimui PROTAS, apie kurį Autorius prof A Jokubaitis čia rašo, citatuoju: ““Šiandien nėra garantijos, kad gudrusis istorijos p r o t a s   su lietuviais nežaidžia jiems iki galo nesuprantamo žaidimo”? Bet niekas nebando atsakyti kas jis yra. Gal tai yra 1992 m mūsų Konstitucija? Bet dr J. Ramanauskas rašo (2017-12-9 16:21), kad ji negalioja. Kodėl negalioja? Bandau rasti šaltiniuose. Nobelio laureatas D.C. North’as (I., psl 82):“Kalbant paprastai, jeigu valstybė disponuoja prievatine galia, tai tie, kurie jai vadovauja, naudosis šia galia tenkinti savo preikius likusios visuomenės sąskaita. Madisonas ir Ostromas išdėstė šios problemos sprendimą: tinkamos konstitucinės formos užkirs kelią tironiškam naudojimuisi politine galia. Tačiau W. Rikerio skepticizmas vis dar atrodo įtikinamas: ““Kita pagrindinė tema konstitucinių formų garbinimas - esą jos veiksmingai tramdo tironišką naudojimasi politine galia… Mano, kaip konstitucinio teoretiko kartu su prof Ostromu pradinė nuostata buvo sutikti su šia teze. Tačiau kiekvieną kartą, kai save įtikinu, jog atradau pavyzdį konstitucinių formų svarbą laisvei, netrukus toks atradimas mano rankose subyra. Nes kLausimas iš esmės liečia priežastingumo kryptį. Prof Ostromas mano, kad esame laisvų žmonių šalis iš dalies bent dėl to, kad turime konstitucines formas;  tačiau lygiai taip pat gali būti, kad turime tam tikras konstitucines formas dėl to, kad esame laisvų žmonių šalis.Tad esminis klausimas skamba taip: “Ar konstitucinė struktūra yra politinių sąlygų ir viešosios nuomonės priežastis, ar veikiau politinės sąlygos ir viešoji nuomonė yra konstitucinės struktūros priežastis?”. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia turime reikalao su vištos ir kiaušinio problema, kur nėra jokios priežastingumo krypties. Tačiau aš manau, kad priežastis egzistuoja ir kad konstitucinės formos paprastai yra išvestiniai dariniai. Labiau tikėtina, kad viešoji nuomonė paprastai lemia konstitucinę struktūrą, ir retai, jeigu apskritai kada nors, šios priklausomybės kryptis būna priešinga.Kaip sakė Rousseau, galų gale svarbiausias yra tas ĮSTATYMAS, kuris įrašytas žmonių širdyse”. (I)-“Institucijos, jų kaita…”, V.,2003.—-PS. Klausimas dar neatsakytas: koks svarbiausias Įstatymas įrašytas Lietuvos žmonių (piliečių) širdyse?

Dzeikas       2017-12-10 9:18

Va pajudino partizanu vado atminima - kilo masinis protestas.Ne, reikalas aisku sventas - smeiziama kankini apgint.
Taciau panasiai tauta PRIVALEJO reaguoti ir i Prunskienes (dabar jau nebepolitike) 1991m poelgius, ir i Grybauskaites biografijos slepima, ir i zmogaus teisiu pazeidinejimus tada dar ne ESineje Lietuvoje - cia spjuvis pidrijotams tvirtinantiems ,kad ES kalta del Lietuvos bedu.ES tik dave parfiumo pasikvepinti Lietuvai,kad nedvoktu.Naivu tiketis,kad jie nupraus mus.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-12-10 3:30

Drįsiu paprieštarauti autoriaus teiginiui, kad “Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžio, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžiams.”.

Taigi į Seimą dėl antikonstitucinių rinkimų prieš rinkimus kreipiausi 11 kartų ir negavau jokio atsakymo, jokio užsiminimo, tai net 11 kartų kreipiantis rinkėjui…. iš Seimo girdėjosi ir tebesigirdi SPENGIANTI TYLA, kuri įrodo, kad Seimui yra giliai nusispjauti ant rinkėjų. O jei kas norėtų apie tai konkrečiai sužinoti, tai skaitykite 2016-09-11 straipsnį “Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”
http://www.ekspertai.eu/ultimatumas-seimui-del-lr-teisiniu-pagrindu-griovimo89825

Jei kas norėtumėte pasigilinti daugiau tuo klausimu, tai prašau pastudijuokite 2017-03-11 straipsnį “Okupuota nepriklausomybė”
http://www.ekspertai.eu/okupuota-nepriklausomybe91670

Nesikuklinkite, visi buvusio ir esamo Seimo nariai kiekvienas asmeniškai emailais yra su tais straipsniais supažindinti. Nė vienas NESUREAGAVO. Tik viena kukli išimtis.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-12-10 3:16

Mano komentare nurodyta Prezidentės Dalios Grybauskaitės tautybė yra “litvakė”.
Tai, kad nesuprastumėte, kad tai kas nors išgalvota, tai pasiklausykite šio video nuo 3:54 minutės ir pamatysite, kad pati asmeniškai nieko neverčiama Prezidentė save įvardina “I am litvak…”. Ar turime teisę ją kitaip vadinti, nei ji pati save įvardina, pasisako, kas tokia yra.
Tai tuomet suprasime, kodėl apdovanojo kitą litvakę, kurios būrys Kaniūkų kaimą, apie 300 žmonių su vaikais ir pastatais SUNAIKINO.

https://www.youtube.com/watch?v=V3FXKZCbO6A

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-12-10 3:01

to “ar jūs pastebėjot, kad     2017-12-9 23:11”.

Suprantu, kad tamstai nepatinka mano komentarai. Tačiau pasakyk man vieną dalyką, kur panaudojau žodį “AŠ”? Ko gero bus sunkoka, nes tai ypatingai retai man vartotinas žodis, todėl, kad man ne mano nuomonė svarbu, o svarbu matyti įvykius. Kiekvienam savo teiginiui turiu pagrindimą ir tas pagrindimas jau yra paskelbtas viešai straipsnių pavidale. O tamsta, pasirodo, net savo vardo ir pavardės nedįstate parašyti, o tai reiškia, nes pats savo minčių bijote. Taigi abejoju tamstos sugebėjimu suvokti adekvačiai.

Va matau, autorius parašo tekstą ir pasirašo savo vardu. Suprantu, tai garbinga. O iš pakampės puldinėti, tai tik niekšų priedermei.

Taigi laukiu nuorodos, kur ir kada panaudojau žodelį “AŠ”? Nors vieną vienintelę nuorodą.

ar jūs pastebėjot, kad       2017-12-9 22:11

tokie komentatoriai kaip Dzeikas, dr. Jonas Ramanauskas, jų vienintelis tikslas per visus portalus ne ką nors objektyvaus pranešti, o paskelbti AŠ, AŠ, AŠ, AŠ....KA-KA-RIE-KŪ. O juk yra vieno žymaus žmogaus posakis: kai kalbėsite, venkite žodžio “AŠ”.

Juozapas       2017-12-9 21:43

Kad suprastume, kokia mūsų kultūros politika verta pasiklausyti tikro menininko pasakojimo apie patirtis bendraujant su šūdmaliais.

Tapytojas A.STASIULEVIČIUS:
“Buvome pas Ramūną Karbauskį Seime.
Įteikiau parodų, kurios vyko Šiuolaikinio meno centre, sąrašą.
Pirmoji paroda - dramblio šūdai, o dar buvo paroda „Lytinis aktas su gyvuliais“ Mykolo Žilinsko galerijoje ir t.t.
Ar reagavo gerbiamas Karbauskis? Nieko. Absoliučiai.
Todėl buvo didžiulė klaida pasitikėti žaliaisiais.
Kažkas taikliai yra pasakęs, kad jie tikrai žali politikai.”

paste       2017-12-9 21:33

Ko siekiama dabar vykdoma ir Vyčio, ir apskritai tautinių simbolių ignoracija? Siekiama, kad nebūtų susitelkta. Kam tai yra naudinga?
Ponams, kurie kuria ne vieningą Europą, bet sumaišytą Europą.
Tendencingai siekiama, kad atsirastų tas “rusvaspalvis” europietis.
Tai yra ideologinio formato dalykas.
Ir ponai, kurie šiandien atakuoja Vytį ir tautinius simbolius, tai daro todėl, kad jie veikia laikydamiesi tam tikro ideologinio formato.
Kas už to stovi, toli ieškoti nereikia.
Reikia kalbėti apie Džordžą Sorošą, apie jo įtakas visam šiam procesui. Ir apie konkrečius žmones, kurie tuo užsiima Lietuvoje.
Niekada anksčiau neteko girdėti, kad tūlai iš ŠMC ar “kultūros” ministerijos būtų dideli kultūros ar meno mąstytojai.
Šie asmenys finansuojami būtent už tokią poziciją.
Ką daryti?
Senovės Graikijoje buvo sukurtas toks ostrakizmo įstatymas.
Jis buvo taikomas tiems, kurie pažeidžia miesto, tautos pagrindines nuostatas dėl gyvenimo, kurie iškelia savo interesu virš visų kitų:
Būdavo nubalsuojama, kad tokius ponus reikia vyti lauk.
Ir jie būdavo vejami. Be jokių ceremonijų.
Čia, Lietuvoje turi būti lygiai tas pats.
Visas šitas sorošinis, liberastinis-tolerastinis gaivalas, kuris šiandien yra pakliuvęs Lietuvoje į valdžią, turi būti vejamas lauk.
Tai tie parsidavėliai turi emigruoti ir jiems neturi nebelikti vietos Lietuvoje.

Kiekvienas mes...       2017-12-9 20:53

Kiekvienas mes raštingi,nei buvo mūsų seneliai ir tėveliai XIX-XX a. a.,kai lietuviui buvo draudžiama rašyti ir skaityti.Kiek rovė,neišrovė....Jei Lietuva nebūtų turėjusi savo drąsių sūnų ir dukrų,aukojusių net savo gyvybes,tuomet nebūtų šiandien Lietuvos.
Egoizmas ir noras lobti žlugdo Tėvynės gyvastį.Tik gobšuoliai pamiršo,kad turtų amži-
nybėn neišsineš,teks palikti čia.Tai ar verta savo garbę ir padorumą mainyti į gardaus valgio šaukštą???
Gobšuoliai,nedarykit gėdos savo vaikams.

Dzeikas       2017-12-9 20:28

Kokie nenuoseklus portalo tiesos.lt skaitytojai:
dr. Jonas Ramanauskas ivardijo ta pati, ka as pasakiau apibendrintai ir panaudojes alegorija su zmogumi, - t.y. valstybes dehumanizacija ir izombinimas reiskiasi butent daktaro minetais reiskiniais -  ir gavo kruva “laiku” su 0 “dizlaiku” (sio komentaro parasymo momentu).
Tai ponai bukite logiski ir nuoseklus savo vertinimuose, arba atydziai skaitykite.
O gal iprotis nusirasineti vidurineje daugeliui cia smoge rikoshetu - zmogus tuom piktnaudziaves praranda geba apibendrinti faktu visuma ir rasti bendra vardikli faktams ir idejoms.
O gal tai ir yra sociumo debilejimo priezastis?

StasysG       2017-12-9 20:25

Aš matau, kad kažkas tikrai diriguoja Lietuvos nepasisekimams. Autorius tą patvirtina: “Šiandien nėra garantijos, kad gudrusis istorijos p r o t a s   su lietuviais nežaidžia jiems iki galo nesuprantamo žaidimo. “

> Pikts       2017-12-9 20:21

Pikčius teisus. Su pabaiga visai užvėlė pagrindinę mintį. Gerų minčių yra, tik jas kaip “razinkas” reikia išsirinkinėti. Autoriui nepakenktų pačiam perskaityti dar kartą ir išgryninti tekstą. Straipsnis to vertas.

Pikc       2017-12-9 16:30

“Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžio, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžiams.” - čia jis rimtai? smile
“Nereikia budinti nepadoraus ir visiems atgrasaus nacionalizmo” - ane? O apie ką tada straipsnis? Kalbėjimas apie tautą POLITINE, o ne ETNINE (cepelinai, šaltibarščiai ir tautiniai šokiai) ir YRA nacionalizmas.

Pikc       2017-12-9 16:02

“ir net gramatikos neturinčios kalbos” - ėėė... ke? :D

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-12-9 15:21

“Alvydas Jokubaitis. Tauta ir politikų bejėgiškumas”.

A.Jokubaitis šmeižia politikus, kad jie bejėgiai. O jie iš visų jėgų stengiasi naikinti Valstybę, o ponas A.Jokubaitis to nė nepastebi? Lietuvos valstybė yra naikinama iš pagrindų, fundamentaliai. Konstitucija yra padaryta NEGALIOJANČIA, rinkimai į Seimą yra antikonstituciniai, LR Konstitucinis Teimas veikia ne pagal Konstituciją, LR Prezidentė litvakė Dalia Grybauskaitė yra valstybės konstitucinė nusikaltėlė, kuri niekina LR Konstituciją. Apie visa tai jie jau ne kartą raštiškai emailais ir viešais straipsniais yra INFORMUOTI, tačiau net išmekenti nei MŪŪŪŪ, nei BEEEE neišmekena, o prieš Konstituciją veikia ENERGINGAI. Lietuva yra OKUPUOTA dabar.

labai       2017-12-9 14:22

Šaunuoliai lietuviai kad parduos žemę užsieniečiams- galės nusipirkt Putinas. 

dzeikui       2017-12-9 13:42

apie tokius kaip Tamsta A.ČECHOVAS yra parašęs: “Čia reikalingas tam tikras LYGIS, žemiau kurio visi ryšiai nutrūksta ir tarpusavio supratimas neįmanomas”. Taigi, Tamsta esate žemiau to lygio, kuriame yra Alvydas Jokubaitis, todėl nieko stebėtino, kad Tamstai, skaitant tokio aukšto lygio ir sudėtingumo A. Jokubaičio tekstą, kaip tam zombiui lūžinėja loginis ryšys tarp sakinių ir vaidenasi “kuriamos minties išsigimimas ir irimas” ir “4-os vėžio stadijos finalas” - mažo žmogelio liliputiška svajonė. Atmenat žiaurų sovietmečio juokelį: straipsnis “ne dla durakov”.

$+$       2017-12-9 13:09

Yra įdomių minčių. Kai kuras rikiuočiau kitokią seka, bet tai esmės nekeičia.
⤵⤵⤵
“politikai nėra apsaugoti nuo jų pačių ribotumo. Jie yra ne tik iškylančių problemų sprendėjai, bet ir jų kūrėjai.”

“Todėl valstybė tapo tik viena iš tarnybų, šalia komunalinės ir priešgaisrinės.”

“Dabartinės Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik atsibudus suverenui, ir tai jau tautos, o ne politikų reikalas.”

 

per klaidą       2017-12-9 12:53

paspaudžiau dzeikui like’ą

pažeidžiant mandagumo taisykles       2017-12-9 12:31

tas dzeikas (ir dar toks jules) tai reto grožio Durnius ir nieko daugiau

Dzeikas       2017-12-9 12:05

Buvo toks papigis amerikieciu filmas, kurio veiksma jie kazkodel nukele i Balkanus, kazkur buv. Jugoslavijoje.Ne tai Serbija, ne tai Chorvatija.Del egzotikos turbut.Apie zombius. Ten buvo idomus psichologiniu poziuriu epizodas (rezisieriaus kurybinis eksperimentas), kur zombio ika(n)stas zmogus virsta zombiu.O kitas su saunyku laukia kol tas nustos buves zmogumi, kad galetu nusauti. Tarp ju vyksta nuosirdus pokalbis nes abu supranta neisvengiama baigti ir yra normalus, gera linkintys zmones.Auka Serbijos kariuomenes generolas ar aukstas karininkas.
Is pradziu pokalbis rislus ir sentimentalus, gilus.Kaip kalbetu zmogus kuriam beliko keliolika minuciu gyventi ir beprasmybei laiko nesvaisto. Po to ima vinguriuoti pokalbio logika.Po to trukineja logika tarp sakiniu, ima darytis nerislus zodziai, kol galiausiai uzriaumojes zveriu ir pasruvusiom akimis generolas puola pasnekova…
Panasiai ir su Lietuvos humanitariniu mokslu ir socialogine publicistika.Skaitau si Jokubaicio straipsni, stadija parodyta tame filme kai generolui virstanciu i zombi jau ima luzineti loginis rysis tarp sakiniu. Puiki iliustracija valstybes institutu kuriamos minties issigimumui ir irimui.
4-os vezio stadijos finalas, kai pacientas kazkodel dar gyvas.

ne kiekvienam       2017-12-9 12:04

duota suprasti tokį gilų straipsnį. Tas, kuris gilinosi į visus tuos dalykus (galbūt visą Gyvenimą), matys visą Dramblį, kurie nesigilino - burbuliuos apie Dramblio straublį, uodegą, ausis…., bet Visumos (Dramblio) nematys, nesuvoks…

pradėti reikia nuo formos brangūskomentatoriai        2017-12-9 11:53

“Mandagumo taisyklės verčia pamėgdžioti gero elgesio formą, ir tik šis formos pamėgdžiojimas atveria kelią giliau suprasti moralę”

AAA       2017-12-9 11:44

Nereikia painioti nacionalizmo (tautiškumo) su šovinizmu bei imperializmu. Nacionalistas, gerbdamas savo Tautą, gerbia ir kitų tautų norą būti savimi. O ir dabartinės demokratijos nėra atstovaujamosios, bet, deja, - deleguojamosios, nes niekas mums neatsiskaito, o ir atšaukti savus “atstovus” nėra tam sukurta aiški sistema.

Ar tas primygtinis dvigubos       2017-12-9 11:36

pilietybės siūlymas emigrantams neslepia paslėpto noro melžti emigrantus,jų pinigines ,apeliuojant į amžiną pareigos jausmą Tėvynei tiems,kurie atsisakė pilietybės.Kilnumo čia nedaug.Jau kas atsisakė pil.,tas ją nelabai ir vertino.

Vakar       2017-12-9 11:29

T.Venclova pas R.Valatką pripažino,kad tauta sukurta Dievo,bet tuo pačiu sakė,kad po 1000 metų mūsų tauta galimai išnyks.Arba egzistuos keliuose žemynuose.

Prašalaitis > Labai Geras straipsnis       2017-12-9 11:18

Kad ir kaip banaliai nuskambėtų pats tiesiausias ir greičiausias kelias - keisti save. Tačiau jis - tuo pačiu ir sunkiausias, todėl didžioji dauguma ir suka ratais aplinkui, sąmoningai ar ne visaip vengdami šio svarbiausio gyvenimo tikslo.
Be šios esminės sąlygos jokia net ir pati tobuliausia politinė sistema, ideologija ar religija nepajėgi išugdyti teisingos visuomenės.

branguslietuvosžmogus       2017-12-9 10:03

Autorius yra labai blogas žmogus nes pasikėsino į mūsų švč. Tikėjimą Rinkimais. Pavadino Rinkimus “loterija”. Tuo būdu mus įvardijo pigiais lošėjais. O sunaikinus Tikėjimą Rinkimų Stebuklu- kas mums tada dar lieka, a?
Neliktų prasmės gyventi.
Dabar dar laikomės tuo, kad pabalsavę ir pamatę jog bilietukas nelaimėjo, mes laukiame kito Rinkimų tiražo po keturių metų.
Taip ir stumiam laiką. Viltis mūsų Motina.
Be Rinkimų Tikėjimo Stebuklo liktume našlaičiais. Mums ne straipsnių reika, o gelbėtojų kurie viską padarytų greitai ir nemokamai.
Negi patys turėtume daryti?

Labai geras straipsnis       2017-12-9 2:34

Išmintis veržiasi iš kiekvieno sakinio. Beveik kiekvienas sakinys - kaip sentencija, kurią norisi įsidėmėti ir cituoti.
Bet lieka neatsakytas klausimas: ką daryti? Ką kasdien turėtume kiekvienas praktiškai daryti, kaip elgtis?

aba       2017-12-8 23:44

Manau,kad įdomesnė būtų studija:“Politikai ir tautos bejėgiškumas”.
Ar prisimenat nors vieną tautos pergalę prieš politikus?


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.