Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Tiesos.lt siūlo   2020 m. rugpjūčio 1 d. 7:45

8     

    

Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Vladimiras Laučius | DELFI.lt

„Beveik šimtą metų nugyvenęs mano uošvis Kazimieras bijo, kad iš Lietuvos himno greitai gali būti pašalinti žodžiai „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, nes tai gali nepatikti Lietuvos dukroms“, – sako politikos filosofas Alvydas Jokubaitis .

Jo žodžiais, liberalai taip aršiai kovojo su prietarais, kad galiausiai patys virto tam tikrų prietarų gynėjais.

„Lietuvos valstybę prieš šimtą metų sukūrė prietaringi žmonės […] Deja, mūsų valstybė šiandien jau veikia kaip save naikinanti jėga. Vardan nesibaigiančios modernizacijos ji atitrūko nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Dabar mus valdo nesibaigiančio naujumo bet kokia kaina prietaras“, – sako filosofas.

„Delfi“ pašnekovo nuomone, tautiniai sąjūdžiai patyrė kultūrinę nesėkmę, nes nacionalistai ėmėsi neįgyvendinamo uždavinio – suderinti klasikinį ir modernųjį filosofinį mąstymą.

„Klasikinei minčiai atstovauja teiginys apie absoliučią pareigą tautai, o moderniajai minčiai – šios pareigos neigimas. Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos mitinge po rinkimų buvo šimtai šios šalies nacionalinių vėliavų. Jo pralaimėjusio konkurento mitingas vyko be Lenkijos vėliavų, tarytum neutralioje teritorijoje“, – svarsto prof. Jokubaitis.

Fridricho Nietzsche’s mirusiu skelbtas Dievas gaivinamas dešiniųjų politinėje retorikoje. Konstitucijos Europai projekte norėta įrašyti krikščionybę ir Dievą. Konservatyvios dešiniosios vertybės dažnai pateikiamos kaip „krikščioniškos“. Šalia kartojamos odės tautiškumui, nacionalinei valstybei, bendruomeniškumui, gimtajai kalbai, tradiciniams lyčių santykiams prie patriarchalinės šeimos židinio, etc. Ar jums neatrodo, kad šių laikų konservatyvūs dešinieji bando prikelti nebegyvus dalykus ir bendrauja su pažangos nužudytų dievybių (vertybių) dvasiomis?

Nietzsche paskelbė nesibaigiantį vertybių perkainojimą. Nelikus Dievo kaip nepajudinamo atskaitos taško, dabar kiekvienas gali sukurti savo dievuką, kuris dažniausiai vadinamas vertybėmis.

Pastebėkit įdomų mūsų dvasinio gyvenimo reiškinį – dauguma mūsų nėra matę lytį pakeitusio žmogaus, tačiau mes pritariame teisei tai daryti. Mums tai yra pagarbos laisvei ženklas.

Pažvelgus iš filosofinės perspektyvos, mes norime įrodyti, kad nėra ne tik Dievo, bet ir prigimties. Tai pagrindinis moderniosios kultūros siekis – nėra nieko nustatyto, ko negalima būtų pakeisti. Mes tiesiog laukiame, kad kas nors pasakytų „negalima“. Tada visi būtinai sakysime „galima“. Pliažas Lukiškių aikštėje yra nekalčiausias šio dalyko įrodymas. Galima tai, kas buvo negalima.

Ką gali konservatoriai šiame naujame pasaulyje? Tik kartoti išmoktas ankstesnių laikų frazes, įsitikinimus ir lozungus. Tačiau ne jų žodžiams priklauso jėga. Konservatoriai yra vėluojantys modernistai. Jie įsivėlė į moderniųjų politikų sukurtą ginčą, ir taip tapo modernios diskusijos dalyviais.

Mūsų „viskas galima“ pasaulyje politika vis labiau tampa sunkiai įmanomu dalyku, nes nelieka bendrojo gėrio, išskyrus, aišku, sutarimą dėl visko nesutarti. Tačiau tai gan silpnas gėris. „Pliažu“ pavadinto smėlio krūva Lukiškių aikštėje yra nesibaigiančių gyvenimo eksperimentų pradžia. Dabar pliažu gali pavirsti parlamentas ir net kapinės – juk ten daug pliusų, t. y. kryžių. Žinau, kad po šio sakinio liberalai pasakė „ne, ne, mes to niekada nedarysime“. Tikrai? Norisi tikėti, tačiau pasaulyje be nustatytų ribų, nekintamų normų ir absoliuto – viskas įmanoma.

Kodėl liberalizmas laimi idėjines kovas? Iš pradžių įveikė Bažnyčią ir aristokratiją, po to – konservatizmą ir socializmą, absorbuodamas abi šias ideologijas. Dabar pribaiginėja ant kelių prieš liberalizmo dievus nesiklaupiančios kultūros likučius.

Mes tik visas šias įspūdingas pergales priskiriame liberalizmui. Tai pirmas į galvą ateinantis žodis. Iš tikrųjų triumfuoja Vakaruose po Renesanso įsitvirtinęs mąstymo apie žmogų, visuomenę ir politiką būdas. Kas jam būdinga?

Niekas nebėra savaime suprantama ir aišku, viskas pasidaro hipotetiška, kaip moksle. Visuomenė ir žmogus praranda savo kasdienį realumą ir pavirsta teorinėmis abstrakcijomis, tokiomis, kaip, tarkime, žmogaus teisės, kurių sąrašas gali būti plečiamas į begalybę. Į viską žiūrima iš išorės, neutraliai, atsisakius common sense. Sukaupiama daug įvairiausių žinių, tačiau nebežinoma, kas yra žmogus.

Žinių apie žmogų ir visuomenę kaupimas atskiriamas nuo moralės. Tai ne politinio judėjimo, o mūsų kultūros apibūdinimas. Mes norime visus padaryti lygius ir kartu trokštame, kad visi būtų skirtingi. Mes norime išlaisvinti visuomenę, bet kartu įrodinėjame, kad laisvė yra privatus reikalas.

Kodėl liberalai, išgirdę konservatyvias reakcijas į savo ideologines pergales, dažnai ima įrodinėti, kad liberalizmas čia niekuo dėtas?

Jeigu Vakarų kultūra turi savo raidos kryptį, kaip pasakytų Georgas Hegelis, tai liberalai yra teisūs. Ne jie yra pagrindiniai kultūros permainų kūrėjai. Vaikai nuo mokyklos ir dar anksčiau įžengia į kultūrą. Liberalai tik kartu su kitais patogiai sėdi modernybės kultūrinių permainų traukinyje. Jie garsūs tik tuo, kad garsiausiai rėkia, nepaiso normų, nesustodami plepa ir šokiruoja.

Tačiau jei liberalai priklauso nuo kultūros ir istorijos, visos jų kalbos apie laisvę – tuščios. Kalbu ne apie atskirus individus, nes tarp liberalų daug simpatiškų asmenybių, bet apie tendenciją.

Ar krikščionybė natūraliai dera su liberaliąja demokratija ir gali būti demokratinės politikos idėjiniu šaltiniu?

Demokratinis politinis režimas gina tikinčiųjų teises, bet bijo religiją prisileisti pernelyg arti, kad ji nepretenduotų į visuomenės dvasinės ugdytojos vaidmenį. Liberalioji demokratija turi didelių žmogaus ugdymo problemų ir todėl jaučia Bažnyčios konkurenciją.

Demokratinis mąstymas sukasi apie imanencijos idėją. Bet koks nutolimas nuo šio pasaulio paneigia demokratijos tapatumą. Aukščiausias moderniosios demokratijos autoritetas yra ne Dievas, o piliečių valia. Demokratinė valstybė siekia būti neutrali religijos atžvilgiu. Tikintieji gali būti nuoširdūs demokratijos šalininkai, tačiau demokratija – abejinga religijai.

Demokratai stovi žmogaus valios, o tikintieji – religinės transcendencijos pusėje. Šis nuostatų skirtumas sukuria įtampą tarp demokratijos ir religijos. Ateistai turi pagrindo nepasitikėti tikinčiųjų pareiškimais apie ištikimybę demokratijai, nes jie tikrai abejoja šia santvarka. Net ir rodydami simpatijas jai, jie kritikuoja ją lydinčius kultūrinius ir moralinius reiškinius. Tarp demokratijos ir religijos yra moralinio pobūdžio nesutarimų, pasirodančių ginčuose apie šeimą, santuoką, abortus, homoseksualizmą ar eutanaziją.

XX a. antroje pusėje ir XXI a. Bažnyčios vaidmuo Vakarų pasaulyje smarkiai sumenko. Ar protinga su krikščionybe sieti Vakarų dvasinio, kultūrinio, politinio atgimimo viltis? Su kuo apskritai jas galima sieti?

Bažnyčia gali tapti dvasinio atsinaujinimo šaltiniu, tačiau tam privalo įgyvendinti dvi sąlygas. Pirma, žmonės turi laisva valia tapti jos nariais. Antra, ji pati turi būti dvasinio atsinaujinimo, o ne klerikalizmo pusėje.

Politiniu lygiu Bažnyčia šiandien prilyginta filatelistų ir medžiotojų klubui. Jos vienintelis šansas – įgyti netiesioginę dvasinę valdžia piliečių sieloms.

Daugybė požymių rodo, kad Vakarai šiandien pajėgūs atnaujinti mobiliuosius telefonus, o ne žmogaus dvasią. Turėjome Renesansą, krikščionišką reformaciją ir protestantizmą, Apšvietos sąjūdį ir romantizmą. Dabar bandome įsikalbėti postmodernizmą, nors tai tik kitas Nietzsche’s filosofijos vardas.

Lieka tik vienas šansas ateičiai – žmones pakeisti tuo, kas dabar vadinama „dirbtiniu intelektu“. Mums jau dabar viskas atrodo padaryta iš plastilino, o save suvokiame kaip transformerius. Pierre Manent pastebėjo, kad per koronaviruso pandemiją šunis ir kitus gyvūnus buvo galima palaidoti žmogiškiau nei žmones, nes niekas formaliai nereguliavo jų laidojimo tvarkos.

Bet juk šiuolaikinė visuomenė – be galo jautri, humaniška. Gerbianti žmogaus teises, gebanti užjausti, empatiška, nesitaikstanti su homofobijos ir rasizmo apraiškomis. Tokio jautrumo žmogaus teisėms, gyvybei, gerovei ir lyčių įvairovei nebūta per visą žmonijos istoriją. Kas jums šioje situacijoje nepatinka?

Vakarai turi kuo didžiuotis. Tačiau tokia jau šio pasaulio dialektika – tai, ko mes siekėme, netikėtai atsigręžia prieš mus pačius, virsta prieštaravimais ir nenuoseklumais.

Tikra liberali visuomenė turi leisti neliberalių įsitikinimų žmonėms gyventi pagal savo supratimą. Dabar to lieka vis mažiau. Liberalai mano, kad žmogiškumas prasideda nuo laisvės. Tačiau taip nemano krikščionys – bent jau katalikai. Krikščionybė numato prigimtinį įstatymą, logos, Dievo nustatytą tvarką.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius, pasibaigus sovietmečiui, atsakydamas į vieną iš Romualdo Ozolo klausimų, pasakė gąsdinančius žodžius – kad tarybų valdžia katalikus prilygino kvailiams. Sugrįžta baimė, kad liberalai nepradėtų daryti to paties.

Visą straipsnį skaityti delfi.lt portale.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kis       2020-08-1 16:27

kiekvienas sakinys turigyvenimiskus irodymus,o tokie isminciai kaip “prasalietis"ir panasi publika galetu savo “isminti"pasilaikyti arciau saves.Liberalizmas-mano galva,tai kazkas griaunancio,laisve nera toji substancija,kuriai viskas dzin,kiek pas mus praejo tu liberalu?Nesuskaiciuosi ir kur jie,kas like is ju?Viskas kas ju garbinama bevaisiai darbeliai.Ka gali Armonaite?Ar kokius “gerus"darbus atlikes Simasius,apie kita publikas neverta burnos ausinti.

ah1       2020-08-1 15:17

liberalizmas perauga į bardaką,  o bardakas į vergiją - tvarką atitinkamą, trumpai - liberalizmas mechanizmas naujai tvarkai įvesti, arba nieko naujo pagal Platono “Valstybė” arba pagal TSRS suformuotą Garbačiovo perstatymą/ perestroką praktiką

neįtikino       2020-08-1 12:55

““Kodėl liberalizmas laimi idėjines kovas?”“

Visi nauji veidai, visos negirdėtos mintys iš pradžių būna įdomios , viliojančios , daug žadančios . Kai gyvenimas patikrina tas idėjas, kai liberalas tampa oligarchu , nenorinčiu dalytis “prikauptu ” turtu , įgytu machinacijomis, korupcinių įstatymų pagalba , vagystėmis iš bendro katilo, apvogdamas jam dirbančius - nesumokėdamas sąžiningai dirbančiajam už darbą - ir taip sukūręs neregėtą socialinę nelygybę ir neteisingumą , taip patikrintos idėjos pasirodo melu, pasirodo idėjos š..do kvapą turinčios, įvyniotos į patrauklų, gražų blizgantį liberalizmo ideologinį popieriuką.
O laisvę , kaip savo vertybių Vertybę  įvardinantys liberalai tampa tironais ir despotais , tam pasitelkiantys įstatymus, Konstitucijas ir t.t , kitus melo burbulus, kuriais, geležinėmis veržlėmis( baudomis , baudelėmis) įtvirtina savo “amžiniems laimėjimams pasmerktas” idėjas.

Kremlius išmoko skaičiuoti?       2020-08-1 12:44

Kad sunaikintum priešą, reikia pamąstyti, kaip kuo lengviau ir pigiau tai padaryti. Tam reikia, kad iki tau įžengiant jie būtų patys savo jėgomis save susilpninę, susiskaidę, dezorganizuoti. Kam švaistyti valstybės lėšas tankams, raketoms ir pan., jei spiegiančių pažangių liberalių minia pati pavers valstybę ir buvusią vieningą tautą skutais?

Kaunas       2020-08-1 11:25

Labai teisingos ir geros mintys.Tiesiog laukiame liberaliu paziuru atstovu komentaru.Kazkodel galvoju ,kad ju nebus arba bus labai mazai,nes autoriaus mintys labai logiskos ir teisingos.Noretusi ,kad straipsni perskaitytu kuo daugiau jaunimo,kuris yra susizavejes liberalu skleidziamomis idejomis.Labai patiko,kad liberalu propaguojamos vertybes atsisuka pries juos pacius.Pagarba Autoriui,retai tenka skaityti ismintingus straipsnius.

DD plius DD       2020-08-1 10:16

Dievų naudą velniai gaudo, perfrazavus Žemaitę.

Teisingas       2020-08-1 10:04

Filosofinis straipsnis, išsami analizė, a komentatorius prašalietis kaip visada pro šalį.

Prašalietis       2020-08-1 9:44

...“sako politikos filosofas Alvydas Jokubaitis”...
Kas buvo pasaulio pažinimo,teisų ieškojimo laikais vadinama filosofu? Tai buvo labiausiai išsilavinęs žmogus, kuris sugebėjo savo epochos pažinimo galimybių lygyje ieškoti tiesų ir jas nenuginčijamai įrodyti visiems kitiems.
Šiandieninis “politikos filosofas” A. Jokubaitis nesugeba atskirti net elementarių geometrinių formų. Jam Lukiškių aikštėje įrengta poilsiui smėlio užpilta aikštelė pasidarė “smėlio krūva”. “Politikos filosofas” Jokubaitis nežino kaip atrodo krūva. Būtų gerai, kad koks mažaraštis valstietis ar su celofaniniu maišeliu į Lukiškių aikštę atvykęs “patriotas” iš Šiaulių, parodytų “politikos filosofui”, kaip iš tiesų realybėje atrodo smėlio ir kitokios krūvos ir krūvelės. Tik primityvus “politikos filosofas” gali nemažiau primityviai publikai kažką “filosofiškai pasakoti” apie Ničės skelbimą “Dievas numirė” ar šiandieninių “konservatyvių dešiniųjų bandymą prikelti nebegyvus dalykus ir bendrauti su pažangos nužudytų dievybių (vertybių) dvasiomis?”... Bent kiek išsilavinęs žmogelis žino, kad viskas kas yra Dievas, dvasios ir kiti už žmogaus pažinimo galimibių esantys dalykai gali būti žmogelio tik mąstomi, “įjungus” taip vadinamą transendentinį mąstymą. Apie Dievo “mirimą, gaivinimą, bendravimą su dvasiomis” ir t.t. “protingai ir filosofiškai” publikai pasakoja tik primityvūs propagandistai….kaip A. Jokubaitis, Konstitucinio Teismo teisėjai, Nausėda su savo “gerovės valstybe t.y. Rojumi žemėje” ir t.t.


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė. Atjautos koeficientas

Algimantas Rusteika. Laikas atšildyti užšalusias širdis

Andrius Švarplys. Broliai ir sesės katalikai, galbūt nereikia vynioti į vatą to, kas šiaip nėra suvyniojama?

Iš skaitytojų pašto: Artūras Skrinska. Utopinis rinkėjas

Ramūnas Aušrotas. Dar kartą apie tai, ką Popiežius sako, ir ko nesako

Robertas Grigas. Tikrovės faktai, kurių jokios autoritetų ištarmės atšaukti negali

Ramūnas Aušrotas. Nėštumo nutraukimas įtarus vaisiaus ligą ar neįgalumą prieštarauja Lenkijos Konstitucijai

Lietuvos vyskupų konferencijos informacinis pranešimas apie Popiežiaus išsakytas mintis filme „Francesco“

Vygantas Malinauskas. Bažnyčios mokymas nėra asmeninė Popiežiaus nuosavybė

Algimantas Rusteika. Sekmadienį laukia rinkimai be tikrų pasirinkimų

Justas Mundeikis. Magiškas švietimo finansavimas 2021 m. biudžete

Ramūnas Aušrotas. LRT iškraipė tekstą – popiežius Pranciškus pasakė: „Jie turi teisę būti šeimos dalimi“

Giedrė Barčkutė. Ar konservatoriams pavyks laimėti katalikų rinkėjų balsus?

Vytautas Radžvilas. Netikėjimo kaina: juk ir mes tai galėtume

Romas Lazutka. Nebus gerovės, kol vieni kitus laikysime kvailiais (apie 13 pensiją ir ne tik)

Audrius Bačiulis. Naujienos iš Karabacho fronto

JT piktnaudžiavimas žmogaus teisėmis (I)

Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai, kvailiai – valdžioje

Agnė Širinskienė. Kas būna, kai prišneki apie svainio partiją

Popiežius Pranciškus apie neoliberalizmą

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai ir kvailiai – valdžioje

Švedija keičia kursą – jungiasi prie rytų europiečių: policija prabilo apie „grėsmę sistemai“, griežtinti įstatymus reikalauja net buvęs ABBA narys

Eidamas 101-uosius metus mirė partizanas Jonas Svilainis-Liūtas

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.