Demokratija ir valdymas

Alvydas Jokubaitis. Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su tautine valstybe?

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 19 d. 7:58

19     

    

Alvydas Jokubaitis. Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su tautine valstybe?

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Pranešimas skaitytas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2017 metų spalio 24 dieną vykusioje diskusijoje „Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su Lietuvos valstybe?“. Diskusijos įrašą galite pažiūrėti šioje nuorodoje.

Lietuviai turi kalbėti apie galimą tautos ir valstybės išnykimą, nes būtent iš tokių samprotavimų atsirado modernioji tauta ir valstybė. Tai nėra koks nors nesusipratimas. Užtenka priminti, kad pusę paskutinio šimtmečio lietuviai gyveno be valstybės. Tautinis atgimimas prasidėjo suvokus tautinės savimonės neturėjusios tautos išnykimo grėsmę, kuri niekada nepasitraukė iš lietuvių gyvenimo. Tautinis atgimimas prasidėjo dramatiškais laikais, kai nebuvo ne tik valstybės, bet ir modernios tautos. Reikėjo sukurti naują tautą, ir tik po to buvo galima imtis savo valstybės statybos darbų. Tai du sudėtingi politiniai uždaviniai. Su tauta pasisekė labiau, negu su valstybe. Lietuviai ne tik atlaikė sovietinę okupaciją, bet ir surado jėgų atkurti nepriklausomą valstybę. Iššūkiai nepriklausomybei jiems yra toks pat suprantamas dalykas, kaip vokiečiams punktualumas, o italams jo nebuvimas. 1939 metais „Naujoji Romuva“ Stasio Šalkauskio klausė, „Kaip vaizduojatės Lietuvos ateitį“. Savo atsakymą Šalkauskis baigė pranašiškais žodžiais „toliau jau norėčiau ne kalbėti, bet rėkti“. Artėjančio šimtmečio proga reikia pasidžiaugti, kad šiandien kol kas dar galime kalbėti, o ne rėkti. Prieš pasakydamas pranašiškus žodžius, Šalkauskis nurodė kelis artėjančią politinę katastrofą paaiškinančius argumentus: (1) lietuviai neturi tinkamo kultūrinio apsiginklavimo; (2) ilgisi svetimos valdžios; (3) yra moraliai nuginkluoti. Tai dabartinės Lietuvos valstybės negalės, kurias galima apibūdinti kitais žodžiais: (1) lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą; (2) save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos ir finansai; (3) neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais.

S. Šalkauskis klydo, manydamas, kad tautinė valstybė yra kažkokia išskirtinė kultūros saugotoja. Jis nesuprato, kad ši valstybė ne tik nesuteikia „kultūrinio apsiginklavimo“, bet jį naikina. Tiek tautinė valstybė, tiek Europos Sąjunga grindžiamos ta pačia kultūros filosofija. Europos Sąjunga yra bandymas tautinių valstybių ydas šalinti ydingu metodu. Prabėgęs šimtmetis leido suprasti, kad tautinę valstybę gali sugriauti ją sukūrusi filosofija. Ši valstybė panaši į rusišką matriošką, kai atidarius vieną žaislą, būtinai randamas kitas. Tautinė valstybė yra multikultūralizmo kūrinys, kurį naikina multikultūralizmas.  XIX amžiuje lietuviai reikalavo, kad būtų pripažinta jų kultūra. Sovietmetis jiems primetė pirmą didelį išbandymą – lietuviai kaip tauta buvo priversti gyventi kartu su kitomis savo kultūrinį tapatumą ginančiomis tautomis, pavadintomis Sovietų Sąjunga. Pokomunistiniu laikotarpiu jie pamatė anksčiau nematytas multikultūriškumo puses. Paaiškėjo, kad į tautą kaip matriošką sudėta daug daugiakultūriškumo lėlių. Atsirado feminisčių tapatumas, prie kurio prisijungė kitų lytinių orientacijų tapatumas. Dar iki šių naujų tapatumų pasirodymo susvyravo lietuvių religinis tapatumas. Lietuvių politikai pradėjo manyti, kad 1918 metų stiliaus nepriklausomybė yra per didelis išbandymas, ir todėl būtina sugalvoti kažką lengvesnio. Europos Sąjunga duoda progą ją paversti kažkuo kitu. Po valstybės priedanga ugdomi lieteuropiečiai. Benedictas Andersonas pagarsėjo teze, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. Daugybė požymių rodo, kad reikia kalbėti apie įsivaizduojamą Lietuvos valstybę. Jeigu Lietuvos interneto portalai ir televizijos nustotų kalbėti apie valstybę – jos ir neliktų. Paskutiniame, gal trečiame nuo galo, vagone važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys traukinio vairuotojais, tačiau iš tikrųjų jie yra tik geležinkelio kasininkai, pardavinėjantys bilietus emigrantų išvykoms.   

Daugiakultūriškumas yra daug rimtesnis iššūkis Lietuvos valstybei, negu atrodo jos šalininkams. Griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama daugybės kitų tapatumų revizija. Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės išdavystė. Nei vieno Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų darbuose nerasime dabartinę tautą lydinčios kultūros aprašymo. Tautinis atgimimas nebuvo vien siauras nacionalizmas, bet reiškė galingą kultūrinės kūrybos akstiną. Tautinio atgimimo sąjūdžių lyderiai siekė naujai besiformuojančią tautą pakylėti kultūrinių hierarchijų laiptais. Kuo labiau naujai besiformuojanti lietuvių tauta siekė aukštosios kultūros, tuo stipriau buvo vaduojamasi iš siauro nacionalizmo. To šiandien nenori matyti Europos Sąjungos šalininkai, kuriems tautinė valstybė būtinai reiškia atsilikimą ir uždarumą. Vietoj lipimo kultūrinių hierarchijų laiptais jie siūlo užmiršti hierarchijas. Pirmiausia jie pašalina tautinės valstybės kultūrines intencijas, o paskui siūlo užmiršti šio pašalinimo užmarštį. Valstybės šimtmetį švenčiame su tautinę valstybę griaunančiu įsitikinimu, kad net Lietuvos valstybės priešai gali dirbti Lietuvai. Tai skaudžiausias pokomunistinės Lietuvos valstybės patyrimas. Kai sovietinių okupantų koloborantai sugebėjo tapti politiniu elitu, Lietuvoje buvo panaikinta politinė išdavystė. To padariniai sunkūs. Ten, kur nebijoma politinės išdavystės, nelieka vietos valstybei. Turint aiškų išdavystės Rytuose supratimą, toks pat aiškumas reikalingas Vakaruose. Politikai gali prisigalvoti keisčiausių idėjų, tačiau valstybė reikalauja skirti išdavystę ir jos priešingybę. Savo valstybę gerbiantys piliečiai nesėda už vieno stalo su norinčiais sukurti kitą valstybę. Lietuvos politikų samprotavimai apie Europos Sąjungą dažnai prilygsta naujai Targovicai. Jie savo šalį suvokia ne kaip nepriklausomą politikos subjektą, bet kaip ES biurokratų koreguojamą objektą.

Lietuvos patriotui neįmanoma įrodyti, kad Europos Sąjunga yra geriau už tautinę valstybę. To nereikalauja net pati Europos Sąjunga, ir tik mūsų politikai sau išsikėlė šį tikslą. Net kai jie aiškina, kiek daug Europos Sąjunga davė Lietuvai saugumo ir ekonomikos požiūriu jie yra nacionalistai, nes Europos Sąjunga kažką gali duoti tik Europos Sąjungai. Iš šimtmečio minėjimo sugrįžę Lietuvos politikai turės atsakyti į sunkiausią klausimą: kaip atsitiko, kad jie sako dirbantys Lietuvai, o lietuviai emigruoja dirbti į kitas šalis. Akivaizdu, kad viena iš pusių meluoja. Per paskutinius tris dešimtmečius į Lietuvos valstybės ateitį pradėta žiūrėti fatalistiškai. Manoma, kad išnykus Lietuvos valstybei – bus gyvenama Europos Sąjungoje, o jai išnykus – viskas susitvarkys savaime. Lietuvos piliečiai nebesupranta kurį politinį tikėjimą išpažinti. Euroskeptikai lietuvius gina nuo eurooptimistų, ir atvirkščiai. Tai bet kurią valstybę griaunanti tendencija. Lietuviai į vienas kitą pradėjo žiūrėti kaip į savo svajonės vagis. Eurooptimistai bijo, kad skeptikai iš jų nepavogtų jų šalies ateities vizijos, o šie atsilygina tuo pačiu. Pasibaigus sovietmečiui, gavome didelę Dievo dovaną – nepriklausomą valstybę, tačiau dabar patiriame naujus didelius politinio tikėjimo išbandymus. Lietuva šiandien valdoma pagal principą Cuius regio eius natio. Nežinia, kas valdo Europos Sąjungą, tačiau šis paslaptingas valdytojas primetė savo religiją. Kartais atrodo, kad Lietuvą valdo Angela Merkel, kartais jai į porą gali būti priskirtas Prancūzijos prezidentas, kartais į šalį atvyksta mus savo reikalavimais dusinęs Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, dabar jau tapęs Europos prezidentu, kartais lietuviai pradeda kalbėti apie savivaldą.  Nesikeičia tik vienas dalykas – tris dienas per metus kalbama apie meilę tautai, o likusias viešpatauja individo religija.     

Dabartinė Lietuvos valstybė atitrūko nuo ją prieš šimtą ir daugiau metų išauginusios kultūros. Multikultūrinė matrioška pasiekė savo galutinį ardymo tašką – individą. Eurooptimistai mano, kad modernioji tauta buvo atstumiančio partikuliarumo ir egoizmo įsikūnijimas. Taip jie užmiršta, kad tautų apsisprendimo principas yra universalus principas, o Europos Sąjunga yra tokia pat partikuliari ir egoistiška, kaip ir tautinė valstybė. Tai geriausiai rodo iki nepadorumo užsitęsusi Turkijos stojimo į Europos Sąjungą istorija. Lietuviai prieš šimtą ir daugiau metų į tautą susibūrė tam, kad praturtintų save ir kitas tautas. Europos Sąjunga šiandien vadovaujasi kita filosofija – žmonijos praturtinimui nereikia tautos, nes individai tai gali padaryti tiesiogiai, be jos tarpininkavimo. Tai utopinio mąstymo pavyzdys. Individas nėra politinė sąvoka, ir jo pavertimas visuomenės gyvenimo atskaitos tašku sunaikina politiką. Tai jau dabar rodo piliečių politinio aktyvumo nuosmukis, partijų silpnumas ir atstovavimo problemos. Visos šios demokratinės politikos ydos yra individo idėja grindžiamos politinės religijos padarinys. Europos Sąjunga negali išsilaikyti ant savo kojų, be tautinių valstybių. Tačiau Briuselio biurokratai ir tautinių valstybių konstituciniai teismai iškilo aukščiau tautos. Toks įspūdis, kad ne tauta, o teisininkai sukūrė valstybę. Švenčių progomis tauta vadinama visagaliu suverenu, bet darbo dienomis priklauso nuo valdininkų.

Vakarų civilizaciją kankina daug gilesnės problemos, negu dabartiniai politinės darbotvarkės klausimai. Europos Sąjunga yra tautinės valstybės patirtos krizės padarinys, o ne vaistas nuo ligų. Vienas iš šios sąjungos kūrėjų Alexandre Kojèvas aiškino, kad dabartinis europiečių gyvenimo būdas yra artėjimas prie gyvūnų gyvenimo. Jo nuomone, nyksta gilesnis savęs ir kitų supratimas bei pašalinamas moralės suvokimas, kurį pakeičia įvairios „bičių dūzgimui“ prilygstančios diskusijos. Nereikia net įrodinėti, jog tai nebuvo moderniosios Lietuvos valstybės kūrėjų tikslas. Viskas prasidėjo nuo Motiejaus Valančiaus, o baigėsi Friedrichu Nietzsche. Valančius gali būti vadinamas Nietzschės amžininku, nors vokiečių filosofas gimė, kai Žemaičių vyskupas jau buvo keturiasdešimt trejų. Aname pasaulyje įvyksiančioje Lietuvos šimtmečio konferencijoje būtinai dalyvaus šios dvi išskirtinės Vakarų kultūros personos ir tai bus pagrindinis renginys.

Valančius šiame vaizduotės renginyje bus nustebęs, kad lietuviai tapo tokie raštingi, kad jau net gali skaityti Nietzschę. Jis dar labiau nustebs ir tikriausiai nenorės patikėti, kad lietuviai turi savo valstybę, kuri sukurta 1918 metais, praėjus keturiasdešimt trejiems metams po jo mirties. Toliau jo pokalbis su Nietzsche pakryps kiek liūdnesne vaga. Nietzsche papasakos apie Vakarų kultūros dekadensą ir nustebins, kad vyskupo ganytų Lietuvos valstiečių anūkai šiandien yra paskutiniai žmonės, kurie „į mažą viską paverčia“. Nietzschės diagnozė sugadins visą lietuvių politiniams renginiams būdingą tuštybę. Jo nuomone, jie neturi kito pasirinkimo – tik Europos Sąjungą, ir prie to būtinai pridurs savo „Stabų saulėlydyje“ parašytus žodžius „Nieko nebus: reikia judėti į priekį, t.y. žingsnis po žingsnio toliau į dekadensą“. Valančius bus priverstas suprasti, kad jo nuo caro valdžios užtartų ir išmokslintų valstiečių proanūkiai tapo tų, kuriais kažkada tikėta karikatūra. Dauguma jo laikų lietuvių žinojo, kad yra neišsimokslinę, tačiau dar nesuprato, kad modernusis švietimas Dievo, artimo ir tėvynės meilę gali paversti pornografija. Dabartinis Lietuvos gyvenimas rodo, kad pornografija yra politinė sąvoka. Kai kalbame apie tėvynės meilę ir ištikimybę, turime kalbėti ir apie jų priešingybę. Lietuvos politinis kūnas šiandien paverstas pirkimo ir pardavimo objektu. Šį kūną vis mažiau paliečia aukštesnė moralinė prasmė ir kilnus politinis nusiteikimas. Paskutinį šimtmetį lietuviams reikėjo kalbėti apie Lietuvos išnykimą tam, kad ji neišnyktų. Tai reikėtų daryti ir dabar, tačiau vis sunkiau rasti atsakymą į klausimą, kodėl prasminga likti lietuviais. Sunkiai įsivaizduojama Lietuvos valstybė, kurios piliečiai nesuvokia lietuvybės prasmės. Ekonominis žmogus vis labiau nugali politinį žmogų. Istorija apsuko keistą ratą, ir tauta vėl virsta liaudimi. Eurooptimistai neturi dėl to džiaugtis, nes ši permaina griauna bet kokį politinį tapatumą. 

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi būti pasiruošęs apie savo valstybę mąstyti be Europos Sąjungos. Tam yra dvi svarbios priežastys. Pirma, Lietuva yra mūsų tėvynė, o ES tik politinis kontraktas. Akivaizdu, kad brolis skiriasi nuo pusbrolio, motina nuo mylinčios pamotės, o draugas nuo mielo pakeleivio. Antra, Lietuva buvo Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos dalimi, tačiau visos šios priklausomybės baigėsi. Šalis turi išgyventi be Europos Sąjungos, arba ji nieko verta. Panašiai, kaip laisvas žmogus gali išgyventi be gyvenimo patogumų – televizoriaus ar dulkių siurblio. Kitas dalykas klausti, ar be Europos Sąjungos išgyventume geriau ar blogiau. Tarptautinių santykių požiūriu būtų blogiau. Iš Vakarų įtakos zonos patektume į Rusijos įtakos zoną. Toliau atsakymas paprastas – reikia išsiaiškinti, kodėl nepaisant ES trūkumų, Rusija yra blogesnis variantas. Mūsų miestų ir kaimų keliuose beveik nėra Rusijos automobilių, tiek pat mažai rusiškų aukštosios technologijos prekių, ir kas svarbiausia – lietuvių nevilioja rusų politinė patirtis. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Europos Sąjunga lietuviams yra tokia pat svarbi kaip Lietuva. Agresyvios kaimynės baimė neturi aptemdyti Europos Sąjungos problemų suvokimo. Grįžtame prie to paties, nuo ko pradėjome. Lietuvos valstybės šimtmetis yra gera proga susimąstyti apie jos išnykimą, nes gal būt tik taip neišnyksime. Tai krikščioniškas, ir todėl vakarietiškas požiūris, kai žmonės gyvena nežinodami mirties valandos. Lietuvių protėviai paliko mažą, tačiau nepriklausomą valstybę, tik užmiršo pasakyti, kas ją sunaikins – išorės priešai ar saviškiai integruotojai. Gali būti, kad lietuviai jau nori sunaikinti savo tautinę priklausomybę ir valstybę. Žinant jų pirmavimą pasauliniuose savižudybių reitinguose, tai pakankamai įtikinanti prielaida. Visiškai įmanoma, kad šalia tikrų savižudžių mūsų gatvėmis vaikšto trokštantys politinės savižudybės. 

Šiais sekuliarizacijos laikais galima matyti, kad tarp tikėjimo Dievu ir tautinės ištikimybės egzistuoja ryšys. Lietuvių tautinei valstybei pradžią davė paprasti Katalikų Bažnyčios parapijų tikintieji. 1918 metais sukūrus nepriklausomą valstybę, parapijas pakeitė nauji administraciniai vienetai, mokyklos ir universitetai. Nei vienas iš šių naujų darinių netapo patikimu valstybės saugotoju. Šiandien Lietuva pavirto administraciniu vienetu, mokyklos užsidaro, o universitetai nutautėja. Bandoma įkvėpti politinį tikėjimą, tačiau tai tik jo surogatas. Eurooptimistų ir euroskeptikų ginčas yra Lietuvos pralaimėjimas, nes save gerbianti valstybė dirbtinai nekursto piliečių nesutarimų. Arba prieš šimtmetį klydo Lietuvos valstybės steigėjai, arba neteisūs dabartiniai jos tęsėjai. Tik atsakę į šį klausimą, galime tikėtis sulaukti dar kelių nepriklausomos valstybės dešimtmečių. Tai, kas šiandien vadinama Europos Sąjungos integracija reikėtų pavadinti įvairiausių migracijų paženklinta Lietuvos dezintegracija. Apie šį integracijos ir dezintegracijos sutapimą nenori kalbėti mūsų politikai, nes tai reiškia valstybės žlugimą. Tautinė valstybė atsirado iš lietuvių kovos už kilnesnę kultūrą, ir todėl belieka apsimesti, kad pasiekta pergalė. Iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau. Susiduriame su pralaimėjimu. Šalkauskis panašioje situacijoje žodžius keitė riksmu. Arba lig šiol Lietuva vadintos valstybės liaudis pabandys tapti politine tauta, arba artėja jos pabaiga. Lietuva šiandien yra tokia saugi ir aprūpinta, jog galime tikėtis lengvos politinės mirties. Problemos esmė ne buvimas Europos Sąjungoje. Tiesiog šalį valdantis politinis elitas nenori būti valstybininkais. Ne kokiais nors kvailais nacionalistais, bet nepriklausomos valstybės piliečiais. Žvelgiant teoriškai, lietuviai neprivalo turėti savo valstybės, ir gana ilgai jos neturėjo. Tačiau laikas baigti veidmainiauti, ir žmonėms pasakyti, kad jie iš politinės tautos pamažu virsta liaudimi. Lietuviai vis mažiau jėgų randa save teigti politiškai, ir vietoj to nesustodami tik plepa apie politiką. Vokiečių gatvėje yra įsikūręs Šiuolaikinio meno centras, kuris eilinių piliečių akimis neturi ryšio su menu. Kartais atrodo, kad mūsų dabartinė valstybė darosi panaši į šio meno centro eksponatą. Apie savo valstybę pradėjome kalbėti atsainiai, kaip apie Marcelio Duchampo 1917 metais pirmą kartą eksponuotą pisuarą. Prabėgus šimtui metų, reikia iš naujo aiškintis, kuo demokratinė respublika skiriasi nuo imperijos. Panašu, kad 1918 metų Lietuvos valstybės kūrėjai daug geriau suprato, kuo meno kūrinys skiriasi nuo santechnikos įrenginio, o respublika nuo imperijos.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

V. S. R.        2018-01-20 19:40

Daugelį šio pranešimo tezių galima plėtoti iki valstybinio maštabo strategijos. Na, ką. Profesorių, kaip jau ne kartą buvo istorijoje, istorija ir psisimins.

Pikc       2018-01-20 19:25

-> “dazniausiai su Tamsta sutinku” - tai mes ir nesiginčijame: mano mintis būtent ta ir buvo, kad jei kultūrą atskirsime nuo nacionalizmo, teoriškai ji bus - bet kiek ji bus naudinga tautai?
-> Al. - Targovicos konfederatų tikslai gal ir geri buvo, bet sprendimas jų siekti su Rusijos pagalba buvo GEROKAI naivus.
Na, o patologiškai nacionalizmo nekenčiančių “pačiuožusių” liberastų pezalai tiesiog neverti dėmesio - ta “vieno klausimo šyza” jau “iki skausmo” žinoma. wink

V.R.       2018-01-20 19:00
O.G       2018-01-20 13:01

Koks šimtmetis be savo lito, bankų, tuoj bus ir be savo lietuvių kalbos. Reikia naikinti perversmininkus, kurie pasinaudodami žmonių iškovota nepriklausomybe - užgrobė Lietuvą. Dabar mes esame dar baisesnėje padėtyje, negu buvome. Man nesuvokiama, kaip mūsų žemė nešioja tuos išdavikus.

Dzeikas       2018-01-20 5:57

Pikc., “kvaili nacionalistai” sveikino Smetonos perversma 1926m ir Suvalkijos valstieciu streiko dusinima - kitokiu metodu socialinio dialogo jie nezinojo ir zinoti nenorejo.
Tiems “nacionalistams” TSRS okupacija buvo “mazesnis blogis” negu “ukio sugriovimaS” (suprask ju asmeniniu imoniu), ar Vokietijos okupacija(sioje vietoje argumentas buvo “rusus mokame apgaudineti”).
Tamstos teiginyj “kvaili nacionalistai” tipo ginklu priesinosi TSRS” tera 5% prie tiesos.Tiek mazdaug smetoniniu pakaliku(mano poziuriu) isties atsidure miskuos - pabegt nespejo, o gyvenymas nepratusiam prie totalitarizmo zmogui (nesuzombejusiam) tapdavo beprasmis kai nelikdavo galimybes is jo istrukti. Daugumoj ginklu priesinosi zmones is kuriu neimanoma buvo atimt savigarbos jausmo.Apsisnargliavusiu Smetonos gerbeju ten buvo vienetai.
Todel NKVD Lietuvoje Smetonos suformuoto valdzios virsuniu naikinima tegalima teikti neigiama vertinima TIK is bendrojo humanizmo supratimo. Emociniu poziuriu jis paveikus tiek pat, kiek vaizdas kai zmogzudziai dauzo vagis ir siaip paslemekus - gera darba daro, bet ne tie kam deretu.

Al.       2018-01-20 1:44

,,Lietuvos politikų samprotavimai apie Europos Sąjungą dažnai prilygsta naujai Targovicai. Jie savo šalį suvokia ne kaip nepriklausomą politikos subjektą, bet kaip ES biurokratų koreguojamą objektą.”

Targovica buvo pasipriešinimas Gegužės trečiosios konstitucijai,Lietuvą pavertusiai Lenkijos sritimi. Dabar Targovica yra ProPatria, agituojanti prieš valstybingumo naikinimą.

Pikc        2018-01-19 23:16

dazniausiai su Tamsta sutinku,bet si karta-TSRS kultura buvo ,,tarybine savo turiniu,nacionaline-forma”.

Pikc       2018-01-19 23:03

Reik pasakyt, keistas straipsnis. Lyg ir teisingai A. Jokūbaitis rašo - bet vis kokia nors “šyza” išlenda. Pavyzdžiui, kad ir dėl tų “kvailų nacionalistų”. O juk būtent tie “kvaili nacionalistai” kovojo ir sukūrė Nepriklausomą Lietuvą 1918 m., “kvaili nacionalistai” kovojo prieš okupantus miškuose, “kvaili nacionalistai” atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m., “kvaili nacionalistai” tą nepriklausomybę gynė prie AT, televizijos bokšto ir kitur. O ir pats autorius, kalbėdamas apie tautinės tapatybės ir valstybės išsaugojimo svarbą, stoja į vieną gretą su tais “kvailais nacionalistais”. Pavyzdžiui: “Arba lig šiol Lietuva vadintos valstybės liaudis pabandys tapti politine tauta, arba artėja jos pabaiga.” Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra TAUTINĖ valstybė, šitas autoriaus teiginys yra kuo gryniausias nacionalizmas. smile
Apskritai, skaitant autoriaus tekstą, susidaro įspūdis, tarsi kokiame Sąjūdžio mitinge kalbantis patriotiškų pažiūrų žmogus karts nuo karto pradėtų postringauti apie “miškinius banditus”, “buržuazinius nacionalistus” ir “liaudies priešus”. smile
Pavyzdžiui, šitas “įžvalgas” laisvai galima būtų išgirsti iš kokio nupušusio liberasto:
“Jis [Šalkauskis] nesuprato, kad ši [tautinė] valstybė ne tik nesuteikia „kultūrinio apsiginklavimo“, bet jį naikina.” (ir kaip Nepriklausoma Lietuva naikino tą “kultūrinį apsiginklavimą”?)
“Tautinis atgimimas nebuvo vien siauras nacionalizmas, bet reiškė galingą kultūrinės kūrybos akstiną.” (tik komuniagoms ir liberastams tautos siekis turėti savo valstybę ir joje savarankiškai tvarkytis atrodo “siauras”)
“Kuo labiau naujai besiformuojanti lietuvių tauta siekė aukštosios kultūros, tuo stipriau buvo vaduojamasi iš siauro nacionalizmo.” (užsikompleksavusių liberastų, polonofilų, rusofilų ir pan. faunos giesmelė apie tai, kaip reikia atsisakyti savasties, nes svetimos kultūros, mat, “aukštesnės”)
“Lietuvos patriotui neįmanoma įrodyti, kad Europos Sąjunga yra geriau už tautinę valstybę. To nereikalauja net pati Europos Sąjunga [...]” (aha, nereikalauja - ji reikalauja tautines valstybes NAIKINTI smile)
“Lietuviai prieš šimtą ir daugiau metų į tautą susibūrė tam, kad praturtintų save ir kitas tautas.” (pala, tai anksčiau lietuvių TAUTOS nebuvo, ar kaip čia dabar?)
“Tačiau Briuselio biurokratai ir tautinių valstybių konstituciniai teismai iškilo aukščiau tautos. Toks įspūdis, kad ne tauta, o teisininkai sukūrė valstybę.” (bet juk tada tai NĖ VELNIO ne tautinė valstybė - ir būtent tai yra problema)
Trumpai tariant, pats tekstas lyg ir neblogas, bet per daug teršalų. Arba, jei autorius tokias sąvokas, kaip “nacionalizmas” (kuris, beje, tautos išlikimui yra conditio sine qua non) vartoja ne įprasta, normalia (https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/N/nacionalizmas), bet liberastų ir kitų raudonųjų primetama prasme (kaip šovinizmo sinonimą), tada turėtų tai specialiai tekste pažymėti - ir atskirti nuo tikro nacionalizmo. Tik kokia prasmė - juk yra nacionalizmas, ir yra šovinizmas. Tai visiems žinomos ir suprantamos sąvokos, kurias supainioti galima nebent tyčia, ideologiniais tikslais
Pabaigai - dėl bandymų atskirti kultūrą ir nacionalizmą: priminsiu, kad sovietinės okupacijos laikais kultūros niekas nedraudė - buvo visokie dainų ir šokių kolektyvai, dainų šventės, o ir Rumšiškių etnografinis muziejus tais laikais įkurtas. O štai už nacionalizmą laisvai kalėjiman sėsti galėjai (čia jei pasisekdavo). wink

buratinas       2018-01-19 18:33

Perskačeu nu ale nieko nesupratau. Perdauk nepažistamū radžiū.
Skajtau kad mūm nerejke tokiū strajpsnių bo iš to jokios naudos.
Tiesiok rejke ait balsuot i isirinkt tinkamą Vada kuris viską mum padaritū.
Svarbeuse balsavimas!

to Taip, pone Jokubaiti       2018-01-19 17:51

Sakai, kad už Prezidentę Dalią geresnis bus OBCHSS, ane? Ieškai pats durnių čia?

Viskas prasidėjo       2018-01-19 17:48

nuo to, kad KGB ne durna, Jūsų žiniai, ir jauniems agentams tokių slapyvardžių nedavinėjo.

Viskas prasidėjo nuo "Dėdulės" Landsbergio       2018-01-19 14:58

Štai ką rašo Stasys Stungurys savo straipsnyje: „Dėdulė“ Vytautas Landsbergis neturi moralinės teisės kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę

Prof. Vytautas Bernatonis viename interviu „Laisvam laikraščiui“ labai teisingai pasakė: „Apie teisingumą Sausio 13-osios byloje kalbėti neverta, jei V. Landsbergis apklausiamas joje kaip liudytojas, o ne kaip kaltinamasis“. Ir iš tikrųjų, niekas Lietuvos nepriklausomybei nėra tiek daug žalos padaręs, kaip vadinamasis „patriarchas“ – Vytautas Landsbergis!..
    Panašiai kaip ir Raudonoji Dalia, „Dėdulė“ V. Landsbergis – tai okupantų statytinis, o ne asmenybė, kurią tauta buvo įpareigojus nuveikti rimtus darbus!.. Tarybiniais metais jis nesireiškė jokiose Lietuvos nepriklausomybės kovose. Jo nematėme mes ir 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitinge, kai buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. V.Landsbergis nedalyvavo ir Verkiuose, rengiant ir aptariant Sąjūdžio įkūrimą
    Tęsinį galite paskaityti S. Stungurio straipsnyje…  Gal paskaitis ir konservatoriai ir pakeis savo nuomonę apie “Dėdulę”.

Dzeikas       2018-01-19 13:13

Jei 100-metis reikstu stdisveikinima IR su korupcija it netiesa - pilkite ta tautine valstybe I ta pacia paplavu duobe. Nes kolkas savoka “Lietuva” it “netiesa” neatskiriamos. O kol tail patriotizmas tolygus tyciniam idiotizmui.

Petras       2018-01-19 11:40

labai rimtas straipsnis,Bet kas iš to,Kam reikėtų skaityti - tie neskaito. O, jei ir skaito, tai panaudoję ir numeta.

kada baigsis tas elementarus smegenų ....       2018-01-19 11:03

tapo galutinai akivaizdu,kad TSRS sudėtyje buvo auksinis Lietuvos amžius: nematytai suklestėjo lietuviška kultūra,švietimas ,dingo bedarbystė išaugo pragyvenimo lygis.Bėda tik tame,kad tai visai neatitinka keliolikos dabartinių ideologų sampratos apie gerą gyvenimą: jokių milijonų,jokių privačių dvarų ,jokių tarnų...Juos galima suprast ,bet ....

Puikus        2018-01-19 10:52

Tikrai puikus prof. Alvydo Jokubaičio analitinis straipsnis. Yra ka pamąstyti ir būtina suvokti visiems.

ruta       2018-01-19 10:03

Aciu Gerb Autoriui uz puikia publicistika , deja, musu politines prostitutes sugeba tik parsiduoti Europos biurokratams , apie ju morale net neverta kalbeti ..

Kam tie       2018-01-19 9:07

retoriniai klausimai - ir taip aišku. Tad švęskime linksmai ir išradingai. O LRT laikrodis 6:30 tiksi iki neatsakymo Nijolei ir mums visiems, kurie užduoda tokius klausimus.

Taip, pone Jokubaiti       2018-01-19 8:16

Konservatlibderastai su Grybauskaite laaaaabaaaai gerai pasistengs. Bus nemažai ir pomočnykų iš socikų.


Rekomenduojame

Agnė Širinskienė. Apie neliečiamuosius

Audrius Bačiulis.Beprotybės kronikos: Leftistinių propagandistų miniai nepavyko parklupdyti didžiausio JAV verslo dienraščio „The Wall Street Journal“

Raimondas Navickas. Panašu, kad antisemitizmo ir etninės nesantaikos kurstytojai Lietuvoje išties kelia galvą

Andrius Švarplys. Vyksta didžiulė, giluminė, fundamentali demoralizacija

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Iš propagandos frontų. Užkalnis: pagaliau Lietuva atsiveria imigrantams. Pasitinku su gėlėmis

Raimondas Navickas. Versli moteris – kiekvieno politiko svajonė

Joana Noreikaitė. Liepos 17-toji

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.