Įžvalgos

Alvydas Jokubaitis. Ar Lietuvos politikoje – vien liberalai? (Diskusija su Vytautu Radžvilu)

Tiesos.lt siūlo   2017 m. lapkričio 8 d. 17:54

3     

    

Alvydas Jokubaitis. Ar Lietuvos politikoje – vien liberalai? (Diskusija su Vytautu Radžvilu)

Pro Patria

Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, perskaitytą lapkričio 7 d. sambūrio „Pro Patria“ organizuotoje prof. Alvydo Jokubaičio ir prof. Vytauto Radžvilo diskusijoje „Ar Lietuvos politikoje – vien liberalai?“.
Sustabdytas diskusijos akimirkas galite rasti ČIA.

Diskusijos organizatoriai į klausimą „Ar Lietuvos politikoje – vien liberalai?“ sugebėjo sutalpinti tris skirtingus klausimus. Pirma, jie klausia, ar liberalios demokratijos sąlygomis gali veikti tikrai neliberalios jėgos. Antra, klausiama apie konservatizmo likimą. Lietuvos konservatorių nuosaikusis konservatizmas tapo konservuotų konservų tautologija. Trečia, diskusijos organizatoriai mato Radžvilo ir Jokubaičio požiūrio skirtumus. Pirmasis į politines permainas žiūri per neomarksizmo, o antrasis – per liberalizmo prizmę. Tai įdomiausias klausimas, nes atsakymai į kitus du beveik akivaizdūs. Leszekas Kołakowskis pastebėjo, kad garsioji Frankfurto neomarksistų mokykla yra marksizmo naikinimas ir paralyžius. Kadangi sunaikintas ir paralyžiuotas negali naikinti ir paralyžiuoti, reikia ieškoti kito dabartinių Lietuvos ir Europos politinių permainų šaltinio negu marksizmas. Susiduriame su keista politinio gyvenimo konfigūracija. Liberalioji demokratija gali būti suderinta su bet kokiomis politinėmis aspiracijomis, ir tai geriausiai rodo Johno Rawlso politinis liberalizmas. Vien tik liberalus ginančio politinio liberalizmo idėja yra nesusipratimas, nes liberaliai visuomenei bendrus principus turi pripažinti ir neliberalių įsitikinimų žmonės, įskaitant antiliberalus.

Kadangi Radžvilas į dabartines Lietuvos ir Europos Sąjungos permainas žiūri per neomarksizmo prizmę, o Jokubaitis jas sieja su liberalizmu, diskusiją reikia perkelti į socializmo ir liberalizmo skirtumų lygmenį. Pranešimui duota nedaug laiko, todėl vardan trumpumo ir aiškumo norisi pasinaudoti ispanų reakcionieriaus Juano Donoso Corteso idėjomis. Ispanų mąstytojas savo politinę karjerą pradėjo kaip liberalas, o baigė kaip vienas ryškiausių visų laikų Europos konservatorių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Donoso Cortesas palaikytų Radžvilo poziciją, nes manė, kad „socialistų mokykla“, kaip jis ją vadino, visais atžvilgiais yra pranašesnė už „liberalų mokyklą“. Jo nuomone, liberalai yra tik nevykę, neišprusę ir visada pusiaukelėje įstringantys socialistai.

Filmavo Aušra Gabalytė.

Tačiau nesinori pasiduoti pirmam Donoso Corteso skaitymo įspūdžiui. Šis autorius nematė nei carinės Rusijos marksistų, nei sovietinių stalinistų, nei Kinijos maoistų. „Liberalų mokykla“ šiandien yra stipresnė už „socialistų mokyklą“. Vien todėl, kad ji savo oponentams primetė konformistinį mąstymo apie politiką būdą. Remdamasis Hegelio dialektika, Marxas nenumatė marksizmo dialektikos. Jis būtų nustebęs, kad marksistai pralaimėjo liberalams, kuriuos jis vertino Donoso Corteso stiliumi – kaip mažesnės pagarbos vertą politinę jėgą. Sovietų Sąjungos ir sovietinio marksizmo žlugimas atvėrė kelią liberalizmo valdomai demokratijai. Sovietiniai marksistai vieninteliai išbandė praktinę alternatyvą liberaliajai demokratijai. Niekas nebandė sukurti konservatizmo, tačiau buvo kuriamas socializmas. Pokomunistiniu laikotarpiu įsigalėjo liberalioji demokratija. Tai, kas vadinama neomarksizmu yra prie liberalizmo prisitaikęs socializmas. Cortesas socialistus gerbė už nepataikavimą buržuazinei visuomenei ir ryžtą atvirai neigti Dievą, o ne būti nešališkais. To neliko mūsų dienomis. Socialistai tapo viena iš barokinių liberalios demokratijos puošmenų. Tą patį galima pasakyti apie konservatorius, kurie šiandien saugo tai, ką vakar gynė liberalai.

Donoso Cortesas rado įdomų, bet šiandien neįprastą socialistų ir liberalų skirtumų aiškinimo kelią. Jis uždavė dabartinei Vakarų politinei minčiai neįprastus klausimus. Jo nuomone, visos politinės partijos turi atsakymą į teologinius ir metafizinius klausimus „Kas yra Dievas?“, „Kas yra žmogus Dievo akivaizdoje?“, „Kas yra gėris ir blogis?“. Lietuvos konservatoriai suklupo ties šių klausimų riba. Jie iš eklektiško savo partijos pavadinimo ragina pašalinti „krikščioniškosios demokratijos“ terminą. Tačiau, kaip ir dera tikriems liberalams, įstrigo pusiaukelėje. Dabartiniai socialdemokratai taip pat labiau myli žmogų, o ne Dievą. Dar neteko girdėti, kad kas nors iš dabartinių liberalų rimtai samprotautų apie metafizinį blogį. Dabartinių politinių partijų nariai kalba apie gerą ir blogą valdymą, administravimo reformas, augantį arba mažėjantį vidaus produktą ir pažangą. Liberalai vadovaujasi dviem skirtingais įsitikinimais vienu metu. Jie kalba apie moralinių ir politinių įsitikinimų reliatyvumą, tačiau patys tiki absoliučiu savo įsitikinimų pranašumu. Liberalizmas leidžia politinį paradoksą – būti politiniu liberalu, bet nesilaikyti liberalios moralės sampratos, kurios iš tikrųjų nėra. Neomarksistai vadovaujasi ta pačia moralės samprata kaip ir liberalai. Greičiau vyšnios medis pražydės sausio mėnesį, negu liberalai susiginčys su neomarksistais dėl tautos, šeimos, savižudybės, pornografijos, abortų, eutanazijos ar Velykų šventės. 

Negalima sakyti, kad liberalai yra ateistai. Jie yra tikintieji ir ateistai vienu metu. Donoso Corteso nuomone, jie bijo neigti Dievą, nes gali būti, kad Jis yra, ir bijo pripažinti Dievą, nes gali būti, kad Jo nėra. Donoso Corteso įsitikinimu, liberalai yra bergždi, egoistiška ir mažiausiai išsilavinusi mokykla. Jie bijo aiškiai kalbėti apie gėrį ir blogį. Susidūrę su gėrio ir blogio klausimais, jie vengia aiškaus „teigiu“ ir „neigiu“, ir vietoj to naudoja garsųjį „individai gali rinktis vienaip ir kitaip“, be aiškaus „už“ arba „prieš“. Donoso Corteso žodžiais, liberalizmas yra pereinamojo laikotarpio produktas, kai žmonės nežino ką rinktis – Kristų ar Barabą. Šis liberalų skepticizmas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Padorūs žmonės renkasi gėrį, o ne pasirinkimo laisvę. Jie atmeta agnosticizmą. Taip darydami jie, aišku, gali suklysti, tačiau klaida suvokiama kaip geresnis kelias, negu moralinis ir politinis skepticizmas. Kai liberalai siūlo pašalinti kryžių iš mokyklų ir kitų viešųjų vietų, jie tai daro ne todėl, kad nekenčia krikščionybės, bet norėdami būti žmonėmis be viešai matomų moralinio, kultūrinio ir politinio atpažinimo ženklų. Jų širdžiai daug mielesnė niekieno žvilgsnio neužgaunanti postmodernaus meno skulptūra, o ne įpareigojantis krucifiksas.

Donoso Corteso nuomone, socialistai yra pranašesni už liberalus, nes nebijo aiškiai pasakyti „taip“. Pagrindinė liberalų klaida – per didelis susitelkimas į politinio valdymo ir viešojo administravimo klausimus, leidžiančius pabėgti nuo žmogui svarbių metafizinių principų. Socialistai mąsto daug drąsiau negu liberalai, ir nebijo atvirai neigti Dievo. Jie mano, kad žmogus iš prigimties yra gera būtybė, kurią sugadino netinkamos socialinės sąlygos. Tikras socialistas nėra liberalų stiliaus politinis reformatorius, bet reikalauja radikaliai pertvarkyti visuomenės gyvenimą. Jis yra revoliucionierius. Senoji „socialistų mokykla“ reikalavo ne reformų, bet revoliucijos. Socialistai ir marksistai tvirtino, kad Dievas ir gėris yra kapitalistų interesų priedanga. Tuo jie skiriasi nuo dabartinių kultūrinėms ir politinėms realijoms pataikaujančių liberalų. Tai įkūnija liberali nesibaigiančios diskusijos institucija. Kai kyla ginčas, liberalai įsteigia ginčo ginčijimo komitetą. Lukiškių aikštėje stovėjusio Lenino jie negali pakeisti dėl nesibaigiančių diskusijų. Šiuo atveju kalbama ne tik apie liberalus, bet ir apie tuos, kurie save vadina socialdemokratais bei konservatoriais. 

Donoso Cortesas stebina įžvalgumu. Pasirinkdamas konservatoriaus poziciją, jis pamatė tai, ko iš savo neomarksizmo interpretacijos perspektyvos nemato Radžvilas. Neomarksizmas yra ne socialistų, bet „liberalų mokyklas“ baigusių ideologų kūrinys. Kai liberalai baigia „socialistų mokyklas“, jie tampa ne socialistais, o liberalais. Net veikdami kaip marksistai, liberalais pasivadinę marksistai sulauktų Karlo Marxo kritikos, nes yra per daug liberalai ir per mažai marksistai. „Liberalų mokyklos“ auklėtiniai jungia du Donoso Cortesui nesujungiamais atrodžiusius principus – jie yra ir revoliucionieriai, ir konformistai. Tai prie buržuazinės visuomenės prisitaikiusių socialistų elgesys. Šiandien jau reikia kalbėti ne apie liberalizmą ir marksizmą, bet postmodernizmą. Sumaišius liberalizmą ir socializmą, gaunasi Nietzschės įkvėptas postmodernizmas. Savo „Linksmajame moksle“ Nietzsche rašo: „Mes norime pasidaryti tokie, kokie esame, nauji, nepakartojami, neprilygstami, patys sau leidžiantys įstatymus ir patys save kuriantys“. Tai daugiau liberalo, o ne darbininkus ginančio socialisto samprotavimas. Radžvilas pervertina neomarksistų vaidmenį. Vakarų intelektualai marksizmą pavertė kultūros kritika, ir todėl pagrindiniu herojumi tapo Nietzsche, o ne Marxas. Allanas Bloomas viename iš straipsnių Rawlso Theory of Justice vadina Pirmąja filosofija Paskutiniam žmogui. Tai siūlymas liberalizmą suprasti kaip Nietzschės filosofijos tęsinį. Marxas niekada nesitaikstė su kapitalizmu, o neomarksizmas tik tobulina kapitalizmą. Neomarksistų  liberalios kalbos šiandien gali išgąsdinti tik ant universiteto auditorijų palangių sutūpusius paukščius. Marxas kėlė baimę galingiausių pasaulio valstybių žvalgyboms. Liberalizmo pergalė prieš marksizmą yra viena didžiausių praėjusio amžiaus politinių pergalių. Tačiau kartu tai liberalių visuomenių problema, nes liberalai moka griauti, bet nemoka statyti.

Donoso Cortesas buvo įsitikinęs, kad susidūrus liberalams ir socialistams turi laimėti socialistai. Tai lemia liberalų veidmainiškumas ir dviveidiškumas – jie teigia tai, ką naikina, ir naikina tai, ką teigia. Jie viską suveda į politinį konfliktą šalinančias diskusijas, ir taip galiausiai sugriauna savo politinį tapatumą bei patenka į už juos daug stipresnių socialistų rankas. Sunku surasti liberalios demokratijos valstybę, kur iš tikrųjų valdo liberalizmo vardą pavadinime turinti partija. To ir nereikia. Liberalai valdo ne tiesiogiai, bet per kultūrą. Jie gali neturėti valdžios, tačiau tai nereiškia liberalios demokratijos nuosmukio. Liberalai mano, kad geras politines institucijas galima sukurti dabarties reformomis, o socialistai savo aukso amžių mato ateityje – kur nors komunizme ar Europos Sąjungoje. Tai, atrodytų, palaiko Radžvilo mintį, kad Europos Sąjunga yra neomarksistų vaizduotės kūrinys. Tačiau nereikėtų skubėti su išvadomis. Donoso Cortesas pervertino socialistų revoliucinį potencialą. Jis teisingai apibūdino XIX a. pirmos pusės socialistus, tačiau dabar labiau įtikina MacIntyre‘o padėties suvokimas: „Šiuolaikinėse politinėse sistemose debatai vyksta beveik išimtinai tarp konservatyvių liberalų, liberalių liberalų ir radikalių liberalų. Tokiose politinėse sistemose beveik nėra vietos pačios sistemos kritikai, t.y. abejojimui pačiu liberalizmu”.

Vakarų kultūrinė ir politinė modernizacija nėra neomarksistų kūrinys, bet numato daug sudėtingesnę aplinkybių samplaiką. Šiandien jau laikas pradėti kalbėti apie modernybės pabaigą, o ne neomarksizmą. Vakarų modernizacija praranda tikslą. Liberalai savo agnozticizmu viską pavertė tokiais santykiniais dydžiais, kad neliko atskaitos taškų. Socialistai į savo mitingus vaikšto netikėdami tuo, ką sako apie darbininkus. Piliečiai nebetiki nei socialistų, nei konservatorių žodžiais, nes išmoko, kad nereikia sakyti nei „taip“, nei „ne“. Šiandien sunku suprasti tą jėgą, kuri lygiai prieš šimtą metų įkvėpė Rusijos maištą. Dabartinis Rusijos prezidentas savęs nevadina komunistu, tačiau neprotestuotų vadinamas „liberalu“. Neliko skirtumo tarp politinių ideologijų, kurias pakeitė rinkėjų balsų medžioklė. Donoso Corteso aprašytas liberalus pozicijos neturėjimas sugriovė visas kitas pozicijas. Liko vien tik platesnės perspektyvos neturinčios politinės diskusijos ir gilėjantis žodžių bei veiksmų atitrūkimas. Dabartiniai socialistai pasidarė panašūs į liberalūs, kurie tuo pačiu metu sako ir „taip“, ir „ne“. Jeigu socializmo reputaciją šiandien iš tikrųjų gina neomarksistai, tai reikia pripažinti liberalų pergalę. Dabartiniai socialistai nežino vardan ko turi aukotis. Jie mano, kad žmogus yra ekonominė būtybė, kurią turi aiškinti ekonomistai, o ne filosofai ir teologai.

Liberalai primetė tokį nusistovėjusių politinių perskyrų nutrynimą, kad socialistai tapo didžiausiomis jų reliatyvizmo, subjektyvizmo ir politinio pasyvumo aukomis. Toliau veikia senas socialistų noras išvaduoti žmones iš priespaudos, tačiau šis išvadavimas vis labiau virsta žmogaus išvadavimu nuo žmogiškumo. Pildosi ne Marxo svajonė sukurti laisvų ir lygių piliečių visuomenę, bet Jeremy Benthamo ekstravagantiškas įsitikinimas, kad nėra visuomenės, ir pagrįstai galima kalbėti tik apie individus. Viešpatauja Donoso Corteso „liberalų mokyklai“ priskirtas moralės ribų naikinimas. Šiandien jau neaišku, kuo gėris skiriasi nuo blogio, moteris nuo vyro, meno kūrinys nuo šlamšto, ištikimybė nuo išdavystės, liberalizmas nuo konservatizmo, demokratija nuo oligarchijos, dogma nuo kritikos, Apšvieta nuo švietimo darbuotojų tamsos. Liberalai nugalėjo socialistus sukurdami idėjų, principų, sąvokų ir įsitikinimų sumaištį. Šį dalyką galima paaiškinti remiantis Donoso Corteso liberalizmo charakteristika. Tai viena iš pirmųjų ir kartu viena geriausių charakteristikų. Iš jos suprantame, kad liberalų jėgą sudaro moralinės ir politinės laikysenos neapibrėžtumas. Ko vertas dabartinis socialistų sąjūdis, kai socialistai nebenori sukurti socializmo ir tik reformuoja liberaliąją demokratiją. Jie tapo panašūs į Leonardo Da Vinčio Monai Lizai ūsus nupiešusį Marcelį Duchampą. Socialistai ir kitos politinės partijos šiandien yra liberalų Monos Lizos ūsai.

Kadangi pradžioje minėjau konservatorius, reikia nors trumpai sugrįžti prie jų. Pats Donoso Cortesas buvo konservatorius, save nuo liberalų ir socialistų atskyręs „katalikybės“ terminu. Vis dar galima sutikti bandančių įrodyti, kad konservatoriai žino, ką būtina išsaugoti Vakarų kultūroje. Tai pusiau tiesa, o dar labiau melas. „Liberalų mokykla“ pajungė konservatorius, kurie save vadina konservatoriais, tačiau mąsto ir veikia kaip liberalai.

Dabartinius konservatorius labiau domina sociologija, o ne metafizika. Tai stipriai nustebintų Donoso Cortesą, kuris liberalus ir socialistus vertino teologijos matais. Dabartiniai konservatoriai tikriausiai sakytų, kad stipriai pasikeitė modernioji visuomenė. Tačiau tada jų laukia sunkus oponentų klausimas – „Ar visuomenė taip stipriai nepasikeitė, jog nebereikalingas tapo konservatizmas?“. Konservatoriai virto Donoso Corteso aprašytais „taip“ ir „ne“ liberalais. Kadangi pastarieji nugalėjo socialistus, konservatoriai susirgo liberalizmu sergančių socialistų ligomis. Dabartinius konservatorius domina ne amžių pašventinta tiesa, bet požiūrio naujumas. Jie tapo liberalais, ir net mano, kad gali būti geresni liberalai už liberalus, ir net geresni socialistai už socialistus. Vakarų politiką šiandien formuoja kelių mažai besiskiriančių atspalvių liberalai. Dabartinis politinis gyvenimas pasiekė lygį, kai senieji partijų pavadinimai praranda prasmę. Tam, kad veiktų demokratija, bandoma vaidinti skaidymąsi į ideologijas. Tačiau tai vis mažiau įtikinantis spektaklis, nes jo pabaigoje visada pasirodo „taip“ ir „ne“ sakantis liberalas. Jis paskelbia, kad liberalizmas yra gėris, tačiau liberalios visuomenės piliečiai neturi būti liberalais. Tai didelis paradoksas – net liberalizmo priešai tampa liberalais.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ne į temą       2017-11-8 23:35

Koks dar “marksizmas”? Jei mokytojo vardas Marxas ,tai jo mokymas turėtu vadintis marxizmas.

Neturnt atskaitos       2017-11-8 21:28

taško,kuris yra Biblija,būtų sunku išlaikyti pusiausvyrą šiame pasaulyje.Būtų sunku suprasti,kas vyksta.Ten viskas parašyta.

aba       2017-11-8 19:39

Įspūdinga.Ypač,kai kalbant apie ŠIUOLAIKINĮ liberalizmą,remiamasi Cortesu,mirusiu prieš 160 metų.Deja,taip ir neaišku,kodėl dabartinės demokratinės valstybės vadovaujasi ne krikščionybe,ne marksizmu ar kitu -izmu, o smerktinu (juk taip?) liberalizmu.
Ir,svarbiausia,kuo-pažangesniu-reikėtų jį pakeisti?


Rekomenduojame

Seimas aiškinsis, kokia jo pozicija dėl ES ateities vizijos: parengti trys skirtingi projektai

Vienas iš šiuolaikinės dvasininkijos veidų..., arba Kai politinis korektiškumas svarbiau negu krikščionybė!

Gintaras Karosas. Vytis

Kavarskas pagerbs laisvės kovotojų, šios parapijos ganytojų mons. Alfonso Svarinsko ir Algimanto Keinos atminimą

Rimantas Jonas Dagys. Kaip gyvensime ratifikavę Stambulo konvenciją, arba Ką reiškia „gender blender“ (video)

Lietuvos medikų sąjūdis kviečia pasirašyti nacionalinį susitarimą

2017-ųjų Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei s. Nijolei Sadūnaitei. Sveikiname!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Dešimtmetį skurdinami aukštųjų mokyklų dėstytojai: padėtis katastrofiška

EP reakcija į „Rojaus popierius“: raudona kortelė padedantiems slėpti mokesčius

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Algimantas Rusteika. Apie pasaulį anapus ekrano

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.