Demokratija ir valdymas

Alvydas Jokubaitis: Susiduriame su pavojumi, kad Lietuva gali išnykti kaip politinis subjektas

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 28 d. 23:21

26     

    

Alvydas Jokubaitis: Susiduriame su pavojumi, kad Lietuva gali išnykti kaip politinis subjektas

Donatas Puslys | Bernardinai.lt

„Vyksta už mus didesni procesai, tačiau jei esi rimtas politikos subjektas, privalai pats reaguoti į  juos. Išlikimas subjektu, tai yra esminė laisvės sąlyga, o šiandien aiškėja, kad lietuviai laisvę keičia į prisitaikymą ir supanašėjimą“, – teigia filosofas Alvydas Jokubaitis. Su juo kalbėjomės apie pagrindinius šiandien Lietuvai kylančius iššūkius.

Kartu su Raimundu Lopata esate parašęs knygą „Lietuva kaip problema“. Savo kasdienybėje girdime daug kalbų apie įvairias problemas – socialines, ekonomines, teisines, politines, tačiau jūs tarsi pakylate virš visų šių kasdienybės problemų ir kaip pagrindinę problemą įvardijate pačią Lietuvą. Kas leidžia teigti, kad šiandien jau ne kažkoks konkretus teisinis, ekonominis, socialinis ar politinis klausimas, o pati Lietuva tapo svarbiausia mūsų problema?

Man atrodo, kad šiandien, kai į viską žvelgiame plačiau, esminė problema yra ta, jog gali nebelikti Lietuvos kaip rimto politikos subjekto. XIX amžiuje atsirado modernioji Lietuvos tautinė valstybė, o šiandien jos gali nelikti kaip politikos subjekto.

Nėra aišku, kas tautinę Lietuvos valstybę gali pakeisti. Europos Sąjunga negali būti suvokiama kaip rimtas pakaitalas. Manau, kad būtent tai yra pagrindinė problema. Mes veržiamės pro duris, už kurių laukia pati didžiausia nežinia. 

Tautinės valstybės atsiradimas yra glaudžiai susijęs su demokratija. Kuriant tautinę Lietuvą buvo sukurtas ir demokratijos subjektas. Todėl dabar, kai pamažu tolstame nuo tautinės valstybės, vis daugiau regime problemų su demokratija.

Tie, kuriems patinka Europos Sąjunga, į šį projektą žvelgia pernelyg optimistiškai ir utopiškai. Jų žvilgsnis aiškiai per siauras. Eurooptimistai nori, kad lietuvis būtų pasaulyje, tačiau paklauskime, kas to nenori? Lietuviai nori būti pasaulyje, tačiau tas buvimas pasaulyje gali turėti įvairių formų. Būti pasaulyje dar nereiškia, kad Lietuva neturi būti suvereni valstybė, o lietuviai turi prarasti suvereniteto suvokimą.

Mes per plauką XX a. pradžioje tapome valstybe ir šiuo atžvilgiu esame tiesiog laimės kūdikis. Tačiau šiandien mes nelabai pasiruošę dabarties iššūkiams, nes turime aibę neišspręstų tapatumo problemų. Gyvename savotiškoje sąvokų maišalynėje. Nesuvokiame tautinės valstybės prigimties. Nesuvokiame, kaip ji siejasi su demokratija. Tai rodo nesibaigiantis LDK ir tautinės valstybės simbolių maišymas. Nereikia atmesti LDK, tačiau reikia aiškiai suvokti, kad mūsų pirmtakai kūrė visai kito tipo valstybę negu ta, kuri buvo po Vyčio vėliavomis. Šypseną kelia siūlymas statyti paminklą Basanavičiui, kur ant šalia jo padėto skydo (juokingas romantizmas) regime Vytį. Basanavičius buvo Lietuvos Respublikos, o ne LDK ar Abiejų Tautų Respublikos kūrėjas. Kol mes nesusigaudysime šioje sąvokų painiavoje, kol ta maišalynė viešpataus mūsų galvose, tai bus mūsų pagrindinė politinė problema. Laikas išmokti atskirti politines formas. 

Sakote, kad mes savotiškai tolstame nuo Lietuvos kaip tautinės valstybės sampratos. Tačiau man įdomu, ar šis nutolimas yra sąmoningai vykdomas siekiant vieną politinę formą pakeisti kita, ar vis tik susiduriame su situacija, kai tiesiog žinome, ko nebenorime, tačiau kokios nors aiškios alternatyvos pasiūlyti taip ir nesugebame? O gal visa tai yra noras nusikratyti politinės atsakomybės kuriant Lietuvą kaip projektą, perkeliant tą atsakomybę kažkam kitam?

Tavo klausime yra atsakymas. Kai mąstome apie Lietuvos suverenitetą, nuo pat pradžių netenkiname jam būtinų sąlygų, nes mąstome nesavarankiškai. Prisitaikymas prie Vakarų pasidarė daug didesnis už mus. Blogiausia, kad lietuviai visur tik pamėgdžioja nieko neišaugindami patys, savo bendru rūpesčiu ir sutarimu. Amžinoje lokalumo ir universalumo dialektikoje viską esame pasirengę aukoti universalumui. Mūsų tiesiog nebelieka. Mes bandome prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, tačiau neberandame savęs, savo minčių ir žodžių. Viskas tampa skolinta ir lėkšta. Jei pažvelgsime į mūsų reformas, jos taip pat prisitaikėliškos. Mes net galėtume vadintis Lietuvos prisitaikėlių respublika. Troškimas prisitaikyti tapo pagrindiniu mūsų 25 metų laisvės bruožu.

Vyksta už mus didesni procesai, tačiau jei esi rimtas politikos subjektas, privalai rasti savo laisvą reakciją į juos. Išlikimas subjektu yra esminė laisvės sąlyga, o šiandien aiškėja, kad lietuviai laisvę keičia į prisitaikymą ir supanašėjimą. Šiandien Višegrado grupės valstybės sugeba burtis draugėn ir ginti savo suverenitetą, o Lietuva tam abejinga. Lietuva savo noru atkirsta nuo Vidurio Europos šalių

Ar tas subjektiškumo nykimas, politiškumo išstūmimas nėra geriausiai regimas Seime, kur neretai susiduriame su situacijomis, kai politinio sprendimo bandoma išvengti įvairiausiais būdais – perduodant klausimą Konstituciniam Teismui, ekspertų komisijai, nuolat buriamoms darbo grupėms ar netgi kaip pretekstą vengti politinės atsakomybės pasitelkiant Briuselio kortą, kad neva sprendimai nuleidžiami iš ten ir mes tiesiog turime ne spręsti, ne diskutuoti, bet tik pritarti?

Demokratijai reikia, kad visuomenė būtų pasidalijusi į atskiras dalis (partijas). Tačiau visos Lietuvos partijos dabar tapo liberaliomis partijomis ir labai supanašėjo. Lygiai tokia pat pasidarė ir Lietuvos visuomenė, kuri šiandien yra neregėtai reliatyvistinė. Nebėra tvirtų nuostatų, kurias būtų galima įvardyti absoliučiomis normomis. Parlamentas nebeturi ko rimtai reprezentuoti. Partijos rinkimuose gaudo visus ir nebeturi konkrečių socialinių grupių, kurių atstovėmis galėtų būti. Visa demokratinė sistema tapo imitacinė, Potiomkino kaimas, kurio gyventojai susirenka, tačiau nežino, kam iš tikrųjų atstovauja. Parlamentarai nesusitvarko su visuomenės reprezentacijos uždaviniu, kuris pasirodė esąs labai sudėtingas.

Šalinamas pamatinis parlamentinės demokratijos principas. Parlamente turi vykti socialinių interesų konfliktas, išreiškiamas per idėjas ir ideologijas. Tačiau dabar to nėra, vien tik nevykusi rimtos idėjų kovos imitacija. Gyvename nuo skandalo iki skandalo. „Konservatoriai“ vaidina konservatorius, „socialdemokratai“ – socialdemokratus, o liberalai – bet ką, bet būtinai kitoniško. Liko pusgyvės ideologijos. Demokratijai reikia, kad būtų skirtumai, tačiau pastarieji nusitrynė ir nyksta. Piliečių moralinis reliatyvizmas nutrynė idėjų skirtumus. Vyksta elito oligarchiniai žaidimai, o tikra demokratija praranda pamatą.

Tačiau visoje toje maišalynėje, rodos, vis tiek galime įžvelgti tam tikrų visuomenę dalijančių skirčių. Viena tokių, rodosi, yra požiūris į sovietmetį. Populiariai mėgstama suskirstyti visuomenę į dvi stovyklas – tuos, kuriems prie sovietų buvo geriau, ir tuos, kurie yra provakarietiški. Kitaip tariant, vieni žvelgia į Rytus ir praeitį, kiti – į Vakarus ir ateitį. Tačiau kiek ši skirtis yra tikra ir kiek visa tai yra supaprastinimas, dūminė uždanga, nuslepianti mūsų politinių idėjų skurdą?

Sunkus klausimas. Kai nebėra aiškių ideologinių skirčių, viskas derinama prie kokių nors primityvių pareiškimų. Visa tai yra klasikinis neatsakingo politinio mąstymo pavyzdys. Kažkas kliedi apie sovietinę praeitį ją beviltiškai supaprastindamas. Kiti garbina šviesią Europos ateitį ją taip pat juodai supaprastindami. Kai žmones ištinka rimta idėjų krizė, dingsta tikėjimas ir prisirišimas prie principų. Ideologija yra religijos pakaitalas. Ideologijų vietą šiandien užima jų įvairūs surogatai. Vadovaujamasi principu „anything goes“ (tinka bet kas).

Žmonės piktinasi, kad politiniai žodžiai vis labiau nieko nebereiškia, kad viską lemia tai, kas yra už žodžių. Susiduriame su neregėtu žodžio nuvertėjimu. Žodžius atgaivinti bandoma kvailais pareiškimais, tokiais kaip „sovietiniais laikais buvo geriau“.

Vis stiprėjantis žodžio nuvertėjimas, troškimas, kad politika veiktų kaip mechanizmas (tarkime, kaip moksliškai sutvarkyta viešoji administracija)  – be žodžių, be žmonių, be samprotavimų ir ginčų, pasiekė apogėjų. Tai jau visiška agonija. Išnyksta politinių žodžių prasmė, išnyksta kasdienės politikos rimtumas. Lieka tik nuvalkiotos žodžių klišės ir tuščiaviduriai pareiškimai. Dirbtinai bandoma aštrinti diskusijas, tačiau dažniausiai būna tik koks nors dalyko esmės supaprastinimas.

O ką, Jūsų nuomone, atskleidė dabartinis skandalas, kilęs dėl Patriotų premijos teikimo?

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje reikia uždrausti skirti kokias nors premijas. Turime tapti šalimi, kuri gyvena be įprastinio premijų ritualo. Lietuvoje nebegalime pastatyti paminklo, dėl kurio visi sutartų, nes kam nors netinka arba asmuo, arba idėja, arba jos estetinė realizacija. Lietuviai nesutaria dėl premijų. Vos tik premija, iškart skandalas. Todėl tokioje situacijoje geriausiai būtų viską palikti Dievo teismui. Juk amžinybės požiūriu visos tos premijos yra tik puikybės skatinimas.

Lietuvos visuomenė šiandien nebeturi aiškių standartų, galinčių apibūdinanti patriotizmą. Kai visuomenė nesutaria dėl patriotizmo, vieniems atrodo, kad patriotas yra Hitleris, o kitiems - į jį pasikėsinę karininkai. Anksčiau ar vėliau Lietuvos premijų steigėjai turėjo susidurti su šia problema. Patriotizmas yra ištikimybės forma, o dabar Lietuvoje ištikimybė pažeminta. Dėl to ir nuolatiniai konfliktai.

Be to, man susidarė įspūdis, kad dabar ministras, atsisakydamas teikti premiją komisijos parinktai kandidatei, labai aiškiai pabrėžė, kad būtent jis yra ta instancija, kuri tars galutinį sprendimą dėl to, ar konkretus asmuo ir jo kūrinys yra patriotiškas, ar ne. Visa tai irgi primena senus laikus, kai viršūnėlės grupuodavo žmones į kategorijas „savas-svetimas“, „priimtinas-nepriimtinas“.

Sutinku, kad ir vėl esame situacijoje, kai visuomenei nesugebant susitarti dėl to, kas yra patriotizmas, eilinį kartą tikima, kad valdžios institucijos savo pastangomis sukurs autoritetą ir pasakys, kas yra patriotizmas. Panašiai kaip Stalino ar Hitlerio laikais. Šie veiksmai patriotiniam ugdymui daro didesnę žalą negu jų nebuvimas. Visuomenė ir be premijų sugeba rasti savo didvyrius. Tam yra daug pusiau bulvarinių portalų. Noriu sugrįžti prie to, ką anksčiau sakiau – premijų dalijimas dabar nepasiekia deklaruojamų tikslų, bet priešingai – diskredituoja idėją.

Minėjote, kad šiandien terminas patriotizmas yra „išplaukęs“. Tai yra vienas iš tų daugybės žodžių, kuriuos dažnai tariame ir girdime, tačiau, rodosi, vis mažiau suvokiame. Patriotizmas, kaip ir sakėte, neatsiejamas nuo ištikimybės, tačiau kam? Vieniems tai apskritai yra paskutinė niekšo priebėga, o kiti, laikantys patriotizmą vertybe, nesutaria dėl to, į ką turi būti nukreiptas tas patriotiškumas. Daug kalbame ir apie tautą, tačiau nesutariame, ar ji turi būti paremta etniniu, ar politiniu pagrindu.

Toks pat išplaukęs terminas yra „demokratija“. Toks pat yra patriotizmas, konservatizmas ir liberalizmas. Tai burtažodžiai, į kuriuos pagal nuotaiką galima sudėti priešingas prasmes. Visi žmonės yra kokio nors vykusio ar nevykusio reikalo patriotai.

Jau sakiau, kad pagrindinė problema yra Lietuvos kaip politinio subjekto išlikimas. Kuo daugiau įtampų kelia mūsų dabartinės valstybės subjektiškumas, tuo daugiau randasi netikusių patriotizmo formų. Kaip pasakytų Jeanas Baudrillardas, šiandien kuriami patriotizmo simuliakrai. Vietoje patriotizmo turime hiperpatriotizmą.

Šiandien daug diskutuojama apie tai, kad tarpukario politinė mintis buvo žymiai stipresnė nei šiandien. Įdomu, kodėl taip nutiko. Ar dėl to, kad tarpukaris galėjo pasigirti tęstinumu su modernios lietuviškos politinės minties ištakomis XIX amžiuje, kas vėliau buvo negailestingai nutraukta sovietmečio? Ar vis dėlto, kad šiandien politinė filosofija apskritai yra nuvertinama ir vietoje to, tvarkant viešuosius reikalus, labiau remiamasi ekonomika, vadyba, administravimu?

Kai lygini dabartinę ir tarpukario filosofinę mintį, regėti paradoksalus dalykas. Dabar politinė filosofija yra paversta ideologijos tarnaite. Tarpukario laikais visi mokėjo kalbėti filosofijos principų kalba. Šiandien vartojama kita kalba. Mūsų intelektualai nebemoka filosofijos kalbos. Viešpatauja sociologinis kalbėjimas, kokia nors politinė sociologija, politinė ekonomika ar politinė psichologija. Šiandien visi pripratinti prie mokslinio požiūrio į politiką. Nebenorima matyti, kad mokslas naikina mąstymą metafiziniais ir moraliniais principais. Jeigu nemąstai filosofiškai, tai visada trūksta rimto sugebėjimo mąstyti politiniais principais.

Filosofija ieško išminties, o politinės ideologijos – ištikimybės. Jos yra arčiau religijos, o ne filosofijos.

Kai tarpukariu į Lietuvą atvažiavo Levas Karsavinas, jis greitai įsijungė į lietuviškas politines diskusijas, nes šios buvo filosofinės. Šiandien jo rango akademikas veikiausiai skubėtų tik publikuotis užsienio žurnaluose. Tada visi akademijos biurokratai džiaugtųsi, koks jis šaunuolis, nors niekas iš lietuvių visuomenės neskaitytų jo eksportui skirtų tekstų. Visa tarpukario Lietuvos visuomenė domėjosi tuo, ką darė akademikai. Visuomenė norėjo naudotis jų idėjomis. Filosofinės diskusijos kartais buvo ne pačios stipriausios, bet nuoširdžios.

Dabar universitetai pilni biurokratiškai skatinamo narcisizmo, kai autorius, rašydamas tekstą apie politiką, pirmiausiai nori pasipuikuoti tarp ekspertų. Jam nerūpi politinės problemos, tik jų pagrindu kuriamas mokslas ir konferencijos. Susiduriame su moksliniu romantizmu, kai bet kokia kaina reikia pasakyti kažką naujo. Gyvename privalomų naujų pasakymų laikais, kai kiekvienas ateinantis į akademiją turi kurti pridėtinę vertę, o ne perimti kultūrą. Kuriamas menas menui.

Pozityvizmas mus išmokė būti pasaulio stebėtojais. Mokslas sako, kad mes turime stebėti faktus. Lygiai taip pat pradeda galvoti ir eiliniai piliečiai. Tik jie dažniausiai stebi ne faktus, bet televizorių, ir nesugeba susitvarkyti net savo nušiurusios laiptinės, nes tai reikalauja bendro veiksmo, t. y. atsidurti netoli politikos.

Neseniai baigiau skaityti Gilberto Keitho Chestertono knygą „Rutulys ir kryžius“, kurios pradžioje vienas katalikas veikėjas išbarškina langus ateistinio laikraščio redaktoriui, įžeidusiam Švč. Mergelę Mariją. Jie susitaria surengti dvikovą ir staiga tampa didžiausiais valstybės priešais, nes šiandien, kaip rašoma knygoje, tiesiog neįsivaizduojama, kad kas nors galėtų ginčytis dėl tikėjimo, kuris yra privatus reikalas. Panašiai į privatų lauką nustumiami ir kiti svarbūs klausimai. Juokaujant galima klausti, ar didžiausiu mūsų laikų filosofu netapo katinas Leopoldas, kuris ragina visus gyventi draugiškai. Tokia katiniška pozicija perša suvokimą, kad blogiausias dalykas yra nesutarimas, ginčai, tad gal geriausia viską, kas kelia bent kokią įtampą pašalinti iš politinio lauko. Akcentuojama, kad sutarimas yra svarbus vardan sutarimo taip pakeičiant paties ginčo esmę – įtikinti savo oponentą, aišku, ne daužant langus ar griebiantis smurto, tačiau pateikiant argumentus.

Sutinku, kad mūsų pagrindinis politikos filosofas šiuo metu yra katinas Leopoldas, siūlantis gyventi draugiškai. Visiškas neutralumas yra nežmogiškas dalykas. Žmogus negali būti neutralus. Žmogaus siela yra šališka, ji turi kovoti už tam tikrus dalykus, aukotis, mylėti. Viskas, ką mes esame paveldėję iš savo tėvų, yra sukurta per pasiaukojimą, dideles aistras, o ne per nešališkumą. Kai nešališkumo reikalavimą išpūtėme iki neregėto masto, katinas Leopoldas su savo primityvia filosofija tapo pagrindiniu liberalu. Šis herojus nuolatos kartoja, kad reikia gyventi draugiškai. Tačiau ar liberalai tikrai yra neutralūs? Tai mitas. Jeigu liberalai būtų neutralūs, mirtų liberalizmas. Liberalams reikia neliberalų, kad tęstųsi jų įsivaizduojamas laisvės žygis. Be liberalizmo oponentų ir priešų liberalizmas žlugtų.

Mes šiandien žlugdome žmogaus dvasią norėdami primesti vien tik neutralius dalykus. Europos Sąjunga negali būti lengvai atmesta, bet reikia matyti, kad jos radikalai kuria gėriui ir blogiui neutralų žmogų. Jie iš žmogiškos tuštybės džiaugiasi, kad nebėra skirtumo tarp šeimų, tautų, lyčių, rasių ir kultūrų. Lieka tik skirtumas tarp kūnų. Nors ir apie tai jau kai kuriose Vakarų šalyse neleidžia kalbėti.

Kalbant apie nešališkumą, įdomu tai, kad tarpukariu Lietuvos katalikų mąstytojai kalbėjo apie nepasaulėžiūrinę valstybę tikėdami, kad žmogus negali likti nešališkas, tačiau valstybė gali būti nešališka skirtingų įsitikinimų atžvilgiu. Kiek ši idėja būtų aktuali šiandien?

Man atrodo, kad ties šia tema lietuviai tarpukariu buvo sutelkę savo pagrindines jėgas, ir net išeivijoje daug diskutavo šiuo klausimu. Kol kas neįvertinome, kiek daug jėgų lietuviai padėjo kurdami nepasaulėžiūrinės valstybės koncepciją. Mūsų mąstytojai suprato, kad liberali demokratija nėra nešališka, kad ji veidmainiauja nešališkumo klausimu.

Nepasaulėžiūrinės valstybės projektas yra pasmerktas praktinei nesėkmei. Visiškas neutralumas yra neįmanomas. Nepasaulėžiūrinė valstybė yra tik graži svajonė. 

Bet įdomus klausimas čia yra tai, kodėl būtent katalikų galvose gimė nepasaulėžiūrinės valstybės idėja. Ar tai buvo jų silpnumo ženklas norint, kad jiems tiesiog būtų palikta erdvės išlikti katalikais, ar vis tik jie buvo gal net tolerantiškesni už liberalus sutikdami nesiekti politinės galios savo pasaulėžiūrai įtvirtinti ir priimdami sugyvenimą su skirtybėmis kaip neišvengiamą duotybę?

Tie, kurie laikomi neliberaliais, t.y. katalikai, buvo daug liberalesni už dabartinius liberalus. Jų pastangos buvo nukreiptos į tai, kad būtų pasiektas tikras neutralumas. Tačiau diskusija galiausiai parodė, jog tai neįgyvendinamas projektas.

Liberalai neturi tvirto laisvės supratimo, nes vis ieško tik naujų sampratų. Jiems būtinai reikia ką nors išlaisvinti. Dabar jie rūpinasi gyvūnais, augalais, o kartais net fiziškai, bet ne dvasiškai skurstančiais žmonėmis. Jie negali pripažinti, kad sugrįžimas prie tam tikrų dalykų ir gali būti tikrasis laisvės reikalas. Apie laisvę kalbantys žmonės visada skiriasi savo jos supratimu. Todėl valstybė turi remtis kokiu nors neutraliu politiniu pagrindu. Tačiau valstybė iš tikrųjų niekada nebūna visiškai neutrali. Liberalai tik apsimeta esą neutralūs. Jie džiaugiasi, kad mokslas, technika ir masinė kultūra yra jų pusėje. Jie žino, kad kasdienis praktinis racionalumas veikia jų naudai. Švietimo sistema ir universitetai taip pat nėra politiškai neutralūs. Mūsų katalikų mąstytojai tai matė ir bandė pasakyti, jog tai neliberalu. Šiandien visi džiaugiasi feministėmis, kurios įrodė, kad yra tam tikri kultūriškai įtvirtinti šališkumai, neleidžiantys kalbėti apie moterų laisvę ir lygybę. Tačiau, kai apie liberalų šališkumą pradeda kalbėti katalikų autoriai, jie būtinai tuoj pat apkaltinami darą kažką blogo. Laikas nuo šios kvailystės atsitokėti. 

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

2016-03-01 11val per Lietuvos radiją       2016-03-1 11:53

bus laida apie Bernatonio siūlomą įvesti tarėjų institutą Lietuvoje. Ir paskaitykit du komentarus apie vienintelį šviesos spindulį Tamsos Karalystėje
21:39 ir 22:02

Vaidas VDS       2016-03-1 11:38

teisiškai išsamiausiai viską išaiškino. Bet jau yra valstybių - ES narių, kurios pasipriešino tokiai ES biurokratų SAVIVALEI ir gina savo suverenitetą ir nacionalines Konstitucijas. O Lietuvoje ......gaila žodžių.

Suvalkietis-nesuvalkiečiui       2016-03-1 0:19

“... mes praradome Laisvę, į kurią taip veržėmės. Mainais mes gavome nuolatinę baimę,..”.Dovanokit -nesupratau. Tai ES kalta,kad jaučiame baimę? Ar galėtumėte paaiškinti? Gal būt ji kalta ir dėl prastos demografinės padėtis,bedarbystės,didžiulės skirties tarp turtingųjų ir vargšų,alkoholizmo,savižudžių,mažų atlyginimų,žodžiu-visko,kas yra blogai .Ar manot,kad mūsų valdžia stengiasi,prakaituoja,naktim nemiega,kad tik tautiečiai būtų laimingi,bet ta prakeikta ES vis kiša pagalius į ratus.O gal mūsų valdžią irgi ES paskyrė? Kodėl kad ir Estijoj(ir daugumoje ES šalių)taip nevaitojama ir ES nekaltinama? Žinoma,ji “kalta"dėl emigracijos.Jei būtų uždarytos sienos (kaip sovietmečiu) emigracijos nebūtų.To norėtumėt?
Pabaigai.Aš nesiūlau “ištirpti tautų katile”,bet rimtai ieškoti tikrų priežasčių,kodėl susiklostė tokia padėtis ir ką daryti ateityje, užuot rodžius į menamą atpirkimo ožį-ES.Geros kloties.

Tas vienintelis kol kas šviesos spindulys Tamsos k       2016-02-29 23:02

tai Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto docentas
Gintautas Danišauskas. Kol kas tai vienintelis teisininkas,
įvardinęs daiktus savais vardais ir konstatavęs, kad pirmiausiai reikia susitvarkyti su esama teisingumo vykdymo sistema, formuojant profesionalų, plataus teisinio akiračio teisėjų korpusą iš realiai sugebančių vykdyti teisingumą teisėjų. O jau dirbantiems visų pakopų teismų teisėjams, suradus teisines galimybes, atlikti profesionalumo atestaciją.

Štai vienintelis kol kas šviesos spindulys Tamsos        2016-02-29 22:39

“Žvelgiant iš ekonominės ir teisės pozicijų, nors ir būdamas tos nuomonės, kad piliečiai tiesiogiai galėtų prisidėti prie teisingumo vykdymo, į šią Teisingumo ministerijos iniciatyvą kol kas dar žiūrėčiau skeptiškai. Pirmiausiai siūlyčiau susitvarkyti su esama teisingumo vykdymo sistema, formuojant profesionalų, plataus teisinio akiračio teisėjų korpusą iš realiai sugebančių vykdyti teisingumą teisėjų. O jau dirbantiems visų pakopų teismų teisėjams, suradus teisines galimybes, patarčiau atlikti profesionalumo atestaciją. Nes suvokti teisingumą, o ne teisėtumą, toli gražu duota ne kiekvienam teisėjui ar pretendentui.
Argumentai dėl Tarėjų instituto neįvedimo Lietuvoje būtų šie:
1.Manau, kad visuomenės pasitikėjimas teismais dėl jos atstovų dalyvavimo procesuose tikriausiai mažai padidėtų. Juk visi laukia teismų paskirties realizavimo – teisingumo, t.y. profesionalumo. Iš kitos pusės, teisėjai taip pat yra visuomenės atstovai. Tik klausimas, kaip jie sugeba dirbti teisėjo darbą?”

Dzeikas       2016-02-29 19:58

Vaidai, kalbate netiesa.Ne ES pasoglemze musu valstybe ir ne ESui atiteko musu laisve.
Mums ,zmonems, tos laisves istrukus is TSRS gniauztu niekas ir nesuteike.Lietuvos laisve? O kam man ji reikalinga, jeigu as joje nelaisvas?
Pats pirmasis antausis slapiu skuduru is “laisvos” Lietuvos: 1994m stambiu gamyklu direktoriai isleidzia potvarkius draudziancius darbuotuojams palikti imoniu teritorija iki tam tikros valandos ir igalinancios sargyba FIZISKAI riboti zmoniu judejimo laisve.
Griuk is koto! Sito netgi Sovietu valdzia drovejosi griebtis.Ka Vakarai pasakys.
Tai buvo tik ziedeliai.Vaisiai sunoko 2012m geguzes 17d.
Na uzstate ponas dvara, koks cholopams skirtumas? Kaip reikejo nuotakas ir dukras vedzioti tijunui ir prievaizdui pirmos nakties teise “patikrai” taip ir toliau reikes.
d

> jūs visi komentatoriai 2016-02-28 23:00       2016-02-29 19:25

Atsakėte teisingai, bet ne pilnai. Kodėl Lietuvos valdžioje sėdi tik vagys? Manau, jog taip yra todėl, kad valdžioje nėra tikrų politikų, kuriems visų pirma rūpėtų egzistenciniai valstybės klausimai. Kai vadinamam politikui nerūpi egzistenciniai valstybės klausimai, nulemiantys pagrindinį bendruomeninį gėrį - valstybės politinę nepriklausomybę, tai juo labiau jam nerūpi ir kiti bendruomeninių klausimų išsprendimai (tokių, kaip valstybės ekonomika ir eilinių žmonių materialinis gerbūvis) ir tokio “politiko” “politikos” pagrindiniu tikslu tampa jo asmeninis praturtėjimas (per pažadukus rinkėjams - į Seimą, per Seimą - į asmeninį praturtėjimą). Būtent todėl klesti korupcija visuose valdžios lygiuose, vagystės ir nėra teisingumo.

VaidasVDS       2016-02-29 15:07

Klausimą galima kelti ir kitaip.
Kaip apeiti Lietuvos Konstitucijos 1 straipsnį ir 148 straipsnio 1 dalį?
Ir mes juos jau apėjome. Stojome į ekonominę sąjungą, o įstojome į politinę. Stojant ekonomiškai, politinė nepriklausomybė neprarandama, bet tam tikri politiniai susitarimai, neapšviečiant tautos, vis tik buvo padaryti, tad dabar primetinėjama, kad įstojome ir politiškai. Bet ką gi daryti su Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalimi, kurioje skelbiama, kad politiškai prarasti politinę nepriklausomybę galima tik tuomet, jei tam pritaria ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. O to juk niekada nebuvo, kad ir kokio lygio šamanai mums tą beaiškintų.
Taip pat turime ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Aktą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, kurio antras punktas (dėl ES teisės normų viršenybės prieš LR teisės normas teisės normų kolizijos atveju) akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos 1 straipsniui.
Turime teisinę krizę, kurią bandoma apeiti, nematant Konstitucijos ir, kaip bebūtų keista, niekam šio klausimo nekeliant politiškai. Kaip kažkada Brazauskas bandė aiškinti apie suverenitetą TSRS sudėtyje, taip ES tą neaiškino, bet įgyvendino (matyt ideologai yra vienodi visose sąjungose).
Štai tokiu būdu ir nykstame kaip politinis subjektas.
Kitas klausimas. Gerai tai, ar blogai?
Sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gal kada nors bus lengviau išlipti iš mėšlo, jei ta ES taps nepriimtina bent jau demokratinei daugumai piliečių. Bet, jei ta demokratinė dauguma bus viskuo patenkinta, tai išstoti nebus jokių galimybių, na nebent kas nors prisimins Konstituciją.
Ir kažin, ar kas labai skųstųsi bet kokia sąjunga (net ir nelabai teisėta), jei visiems piliečiams joje būtų ir gera, ir patogu gyventi. Ir jei tik ši sąjunga stengtųsi išgryninti tikrąsias dvasines vertybes bei idealus, tai tokiai sąjungai pritartų (aišku daug vėliau) gal dar net ir daugiau piliečių, nei reikia pagal Konstituciją. Bėda yra tik tame, kad šios sąjungos idealai yra dirbtiniai, gimę iš materializmo ir atskirų grupių savanaudiškumo, jie nukreipti tiek prieš normalią šeimą, tiek ir prieš sveiką visuomenę. O nesveikoje visuomenėje visada atsiranda ligos ir puola visokios infekcijos. O tai reiks ilgai ir kantriai gydyti…

Pokalbis       2016-02-29 10:59

Puslys pakalbėjo su ne pusliu ir gavosi aukščiau aprašytas pokalbis. Kodėl nepusliai vis dar kalba su Pusliu. Puslių pagalba bus galutinai užvaldyta šalis. Anksčiau revoliucijas buvo galima daryti proletariato pagalba, dabar griauti žmonių santykius galima mažumų ir jiems pritariančių tolerastų, atsiprašau, puslių pagalba. Puslys labai gerai įsipaišo prie naujo popiežiaus politikos.

Ir išnyks       2016-02-29 9:33

jeigu prie bet kokio valdiško lovio sėdės niekšai.

> Suvalkietis 2016-02-28 19:19        2016-02-29 1:16

O ar kada domėjotės kiek Lietuva prarado įstojus į ES ? Naivuolis žmogus, kuris įsivaizduoja gavęs už dyką ....Mano nuomone per tuos metus mes praradome viską, ką buvo sukaupę mūsų tėvai ir seneliai. Bet svarbiausia – mes praradome Laisvę, į kurią taip veržėmės. Mainais mes gavome nuolatinę baimę, kuri tapo nuolatine mūsų gyvenimo palydove. Bijo visi ir visko. Vieni bijo prarasti savo sąžiningai uždirbtus, kiti – “sąžiningai” pavogtus pinigus. Visi nerimauja dėl savo vaikų ateities, bijo netekti darbo, likti be pragyvenimo šaltinio. Bijo karo ir teroro, žodžiu, jei vardinsime viską, ko žmonės šiandien bijo, tai mums neliks laiko apie ką kita pakalbėti. Valdyti žmones per baimę ir nestabilumą – seniai žinomas, bet labai veiksmingas būdas. Ar ne tai dabar su mumis vyksta ?
Iš industrinės valstybės Lietuva tapo agrarine, su prekybos monopolijomis. Bet perki-parduodi darbo vietų nesukuria !Gamybos tai nebėra, žemės ūkis merdėja… Kai pabėgom iš SSSR, Lietuvos skola buvo 0 !!! Dabar gi-18 milijardų eurų. Geras progresas, a!?Arba,-kada mes įteisinsime homoseksualizmą, pedofiliją ar zoofiliją-tai bus bene aukščiausias šio progreso pasiekimas? Tai kur mes einame,-jei tautos daugiau nei puses nebeliko ?Ar tamsta siūlai “ištirpti” kaip Tautai bendram tautų katile ?

O Alvydas Jokubaitis puikus       2016-02-29 0:11

įvardijo pagrindinę Lietuvos problemą vienu sakiniu: “esminė problema yra ta, jog gali nebelikti Lietuvos kaip rimto politikos subjekto”.

jūs visi komentatoriai       2016-02-29 0:00

mėgstat daugžodžiauti ir negalit vienu sakiniu suformuluoti Lietuvos problemos ir todėl kiekvienas matot labai siurai: viens kalba apie straublį, kitas apie ausis, trečias apie kojas, o dramblio neįvardijat - tos pagrindinės nelaimės. To, kad Lietuva tai ne valstybė, ne politinis subjektas, o tik vagių ir plėšikų gaujos, ne Lietuvoje nėra TEISINGUMO.

Pikc       2016-02-28 23:39

Įdomus pokalbis, ir daug tiesos pasakyta - bet su keletu punktų negaliu sutikti:
1. “Šypseną kelia siūlymas statyti paminklą Basanavičiui, kur ant šalia jo padėto skydo (juokingas romantizmas) regime Vytį. Basanavičius buvo Lietuvos Respublikos, o ne LDK ar Abiejų Tautų Respublikos kūrėjas.” Vytis buvo ir atkurtos Lietuvos kaip tautinės valstybės herbas - ir jis toli gražu nereiškia grįžimo prie LDK ar tuo labiau prie t.v. ATR. Vytis buvo lietuvių ženklas - ir jo atsisakyti, remiantis tuo, jog jis buvo ir netautinių valstybių herbas, būtų tiesiog kvaila. Mano galva, Trispalvės kaip naujos tautinės valstybės simbolio ir Vyčio kaip istorinio tęstinumo simbolio kombinacija yra labai vykusi. Nematau čia jokios painiavos.
2. Dėl t.v. “Patriotų” premijos:
a) “nes kažkam netinka arba asmuo, arba idėja, arba jos estetinė realizacija” Ne - tiesiog jau ne pirmas kartas, kai ta premija skiriama už ANTIpatriotinį kūrinį (žr. Barono ir Ko. atvejį);
b) “Be to, man susidarė įspūdis, kad dabar ministras [...] labai aiškiai pabrėžė, kad būtent jis yra ta instancija, kuri tars galutinį sprendimą [...]. Visa tai irgi primena senus laikus, kai viršūnėlės grupuodavo žmones į kategorijas „savas-svetimas“, „priimtinas-nepriimtinas“.” Ne. Pagal tos premijos skyrimo nuostatus, premiją steigia ir teikia KAM (5 punktas), o savo “įsakymu skiria krašto apsaugos ministras Komisijos teikimu” (28 punktas), tad Olekas turėjo teisę tokio įsakymo nepasirašyti - juolab, kad šiuo atveju komisijos sprendimas buvo tikrai, švelniai tariant, absurdiškas (priminsiu, kad premija skirta “už pilietiškiausią ir patriotiškiausią praėjusių metų knygą suaugusiesiems”), ir jis tikrai buvo teisus, atsisakydamas tą premiją tvirtinti (nors, mano galva, tai vis tiek buvo reklaminis ėjimas, o ne sąžinės ir sveiko proto padiktuotas veiksmas). Dar vienas keistokas dalykas: premiją steigia ir teikia KAM, bet jos atstovai toje komisijoje - tik 2 iš 7 (likę 5 - iš komercinio sektoriaus; kiek Lietuvos leidėjų asociacijai aktualus knygos pilietiškumas ir patriotiškumas, o ne kiti aspektai (pvz. sužadinti intrigą ir taip padidinti perkamumą) - atviras klausimas. Atsižvelgiant į ankstesnę patirti, nenustebsiu, jei premijos Vanagaitei neskyrė tik todėl, kad nespėjo - bet gal kitais metais… wink). Ir tokią sudėtį pats KAM ministras patvirtino. Ne itin gudru, sakyčiau. Čia taip, mandagiai išsireiškiant.
3. (Čia nesutinku su D. Pusliu): “[Patriotizmas] yra vienas iš tų daugybės žodžių, kuriuos dažnai tariame ir girdime, tačiau, rodosi, vis mažiau suvokiame.” Ne - patriotizmas dabar iš esmės NIEKUR nevartojamas - jis pakeistas politkorektišku “pilietiškumu”. O jei ir vartojamas, tai tik ironiškai, pašiepiama prasme - arba iš esmės sukompromituotos premijos pavadinime. Viskas, daugiau niekur.
O apskritai, Lietuvos kaip valstybės išnykimu suinteresuotų asmenų galima rasti ne tik Maskvoje, Varšuvoje ar Briuselyje, bet ir (deja) Vilniuje…

Demokratas       2016-02-28 21:55

Demokratija yra opiumas liaudžiai ir niekur jinai nefunkcionuoja net ir teoriškai. Demokratijos mada atsirado XX a. pabaigoje kaip apsėdimas, visi apie ją kalba bet niekas nieko nesupranta. Vakarų pasaulyje demokratija suprantama kaip kuo didesnį vartojimą ir galėjimą tenkinti iškrypusius ir gyvulinius poreikius. Pagal pirminį užmanymą demokratija yra tai, kad liaudis renka sau valdžią kuri juos valdo. Bet juk liaudis nesuvokia kaip reikia valdyti, nes liaudis tik minia. Kaip nesusipratusi minia gali išrinkti gerą valdytoją? Realybėje kapitalas valdo MIP ir ką per MIP parodo - taip nubalsuoja rinkėjai. Atitinkamai išrinktieji tarnauja kapitalui. Paklausite o kodėl žmonės palyginus gerai gyvena? - o todėl kad kapitalas išnaudodamas savo ekonomines, finansines, politines ir karines kolonijas gali užtikrinti vartojimą savo šalyje. Dėl to vadinama demokratija neveikia šalyse, kurios neturi jokių kolonijų. Deja Lietuva yra tik kolonija apie politiškumą galime tik pasvajoti, norint išlinkti kaip tautai reiktų atitinkamai šviesti jaunimą, kad nevirstų biorobotais ir prie švietimo neprileisti jokių užsienio konsultuotųjų.

ala       2016-02-28 21:46

as manau:kad Lietuva gali ,tai yra turi galimybe isnykti,kaip kad sodziai ir kaimai Lietuvoje isnyksta kazkam panorejus,bet neisnyks…tikrai dar greitai.

tankai išvažiavo,       2016-02-28 21:13

bet tankistai liko ir išauklėjo savo įpėdinius. Valdžioje jie pakaitom, švytuoklės principu, ir nepatikrintų neįsileidžia. O juk dar IV a. šv. Augustinas pasakė: Valstybė be Teisingumo tai tik vagių ir plėšikų gauja. Taigi politinio subjekto neturime, turi vagių ir plėšikų gaujas

Letas Palmaitis       2016-02-28 20:58

Pavojus yra visiškai realus, tačiau tie “politiniai subjektai” gali išnykti, o paskui ir vėl atsirasti, nieko naujo ir net ypatingo, jei tauta gyva ir sveika. Daug blogesnis yra pačios tautos savanoriško degradavimo ir išnykimo (o tikybinėje plotmėje - net ir amžinosios pražūties) pavojus.

Stasys       2016-02-28 20:39

Ir svarbiausia yra tai, kad galime išnykti, kaip politinis subjektas, SAVANORIŠKAI, be išorės jėgų fizinės prievartos. Ar tai nereiškia tam tikros rūšies ištvirkimą?

Suvalkietis       2016-02-28 20:19

Jau 25-erius metus gyvename tautinėje valstybėje.Per tą laiką beveik milijonas tautiečių išnešė iš jos kudašių.Likusieji keikia bet kurią (socdamų,krikdemų...) valdžią susiriesdami.Jei tokioje valstybėje gyventi tenka tik iš bėdos,tai gal jos ir nereikia.Kur garantija,kad ateityje bus geriau? Dar laukti 25-is metus? Kokie tokio politinio subjekto privalumai?Dauguma projektų,naudingų  Lietuvai,padaryti už ES pinigus.Vieni patys to niekaip nebūtume įstengę padaryti.Ar tai blogai?

Jasha       2016-02-28 20:18

Šis interviu yra akivaizdus faktas, kad profesorius A. Jojubaitis yra racionaliausias šių dienų Lietuvos politinės filosofijos kūrėjas. Reikia žavėtis, kad tokių puikių profesorių dar liko Lietuvoje. Skaidri, aiški, konkreti mintis, logiškas, nuoseklus, ramus, paprastas jos dėstymas rodo profesoriaus talentą ir yra milžiniškas privalumas šių dienų globaliame realiatyvizmo supančiotame pasaulyje. Pagarba.

Dzeikas       2016-02-28 19:26

DviliEkai:
Supratau.ES pakiso tautai nuoda - emigracijos laisve.LAISVE kalta del gresmes isnykti Lietuvai.
Belieka pasikviesti specialistu is KLDR ir tik pavieniams atskalunams pavyks istrukti pro spygliuotos vielos aptvara.Kriminalizuosime abortus ir tauta vel veisis ir klestes.
Velniop ta ‘politini subjekta’.Bus gerai jeigu jus nors etnine <lietuva islaikysite.
Realiai tai tik rekolonizacija.Tiesa,kad to imsis civilizuota valstybe tikimybe be galo maza.Bet prarasti vilties nereikia.

Kažkoks       2016-02-28 17:10

“profesoriškas” briedas - Lietuva jau nėra tas subjektas ir dar klausimas ar jinai buvo tokiu subjektu po 2 pasaulinio kada nors.

dvylika       2016-02-28 16:29

Pagal žiniasklaidą 2014 m. Lietuva minėjo Įstojimo į ES 10 -metį,  iš ko seka kad Lietuva įstojo Į ES 2004m., tai gaunasi kad 2016m. yra apie 12 metų kai esame įstoją į ES. Skaičiuojam : per tuos apie 12 m.  iš Lietuvos išvyko apie 800 tūkst. Lietuvos gyventojų - kokios to priežastys?

nutai       2016-02-28 16:12

nu tai padėkokit komunistams, buvusiems komunistams, bevaikiams prezidentams -visiems nesirūpinantiems jaunais žmonėmis, kuriems sudarė tokias gyvenimo sąlygas Lietuvoje, kad daugumai neįmanoma išlaikyti save, savo šeimas, įsigyti gyvenamąjį būstą, suteikti vsaikams išsilavinimą... Apie milijonas lietuvių išvykę, be jokio karo kaip Sirijoje. Ar ne KGbistų darbas? Paviešinkit KGbistų sąrašus kad galėtume nerinkti buvusių KGBistų ir buvusių valdžioje 25 metus. Už Lietuvą vyrai, kaip sakė P. G.  Už klęstinčią Lietuvos ekonomiką, už klestintį žemės ūkį, už  800 tūkst. išvykėlių susigražinimą, už darbo vietų sukūrimą 800 tūkst. išvykėlių ir mokesčių mokėjimą į Lietuvos biudžetą,  už pagarbą dirbančiam ir kuriančiam BVP.

koks keistas interviu       2016-02-28 15:01

Puslys kažkodėl visai neplėtojo lyg ir svarbiausios temos “kad Lietuva gali išnykti kaip politinis subjektas”...
O į jo pastangas išsiaiškinti, kas jam atrodė svarbiau - apie patriotus ir jų premijas - sulaukė... Jokubaičio liberalių išsisukinėjimų.
Kažin - taip buvo atsakyta sąmoninga ar išėjo netyčia?
Bet perskaičius interviu liko įspūdis, kad pašnekovai taip ir išsiskirstė ... nepasikalbėję smile


Rekomenduojame

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

„Vaiko teisių“ smurtą patyrusi Kručinskų šeima Kauno apygardos teisme išgirdo tai, ką ir taip žinojo: motinos veiksmuose nebūta nusikaltimo

Andrius Švarplys. Padarius iš vaiko verslą ir „grynąjį pelną“, nesunku visuomenei primesti komercinį vaikų globos modelį

Žinių radijas. Ar tikrai bankai puotauja maro metu?

Vytautas Radžvilas. Nomenklatūrinis klonas? Neverta

Algimantas Rusteika. Soroso pinigai, ketvirtoji valdžia ir NVO

Ramūnas Aušrotas. Jungtinėje Karalystėje siaurinama asmenų įsitikinimų ir sąžinės laisvė

Nuo bačkos. Britų švietimo ekspertė: paskaitas auditorijose pakeis mobilieji telefonai

Vytautas Sinica. Apie supainiotus interesus

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: Konstitucija yra priimta ne tam, kad valstybė būtų valdoma daugumos sprendimais, daugumos stereotipais

Vincentas Vobolevičius. Kiek atlyginimų kainuoja naujas butas?

Davidas Starkey apie „Brexit“ atmetusį savo šalies politinį elitą: „Išdavystė“

Per iškirstą bulvarą – su gedulo vėliava

Šių metų spalio 30 dieną, trečiadienį, kviečiame į renginį „Renkuosi gyvybę“

Prof. Rasa Čepaitienė. Koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime?

Geroji naujiena: Kaip iškovoti gerą kovą – išsaugoti tikėjimą

Algimantas Rusteika. Vidinė emigracija ir procentai

Vytautas Sinica. Ruoškitės tik didesniam puolimui

Justas Mundeikis. Medikai, kada streikas?

Audrius Bačiulis. Kodėl…?

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kodėl Kinijai nesiseka „suvirškinti“ Honkongo?

Vidas Rachlevičius. Mes niekada daugiau nebesusikalbėsime

Vytautas Sinica. Nausėdai ruošiamas Pakso likimas?

Tikslas – iš pagrindų atnaujinti Lietuvos valstybę

Kvietimas į spalio 25–26 d. vyksiančias partizano A.Kraujelio laidotuves

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.