Demokratija ir valdymas

Alvydas Jokubaitis: Dievas nemiršta pagal ateistų norus

Tiesos.lt siūlo   2016 m. liepos 1 d. 3:01

35     

    

Alvydas Jokubaitis: Dievas nemiršta pagal ateistų norus

Donatas Puslys | Bernardinai.lt

Su filosofu Alvydu Jokubaičiu kalbėjomės netrukus po Didžiosios Britanijos referendume priimto sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos. Ne, pokalbis nesisuko apie šį konkretų referendumą. Jis veikiau pasitarnavo kaip lakmuso popierėlis, leidžiantis įvertinti didžiausius šiuolaikinės demokratijos iššūkius ir bėdas. Filosofo teigimu, šiandienė demokratija iš politinio sutvarkymo jau yra tapusi religija, reikalaujančia, kad viskas, net ir Bažnyčia, būtų demokratiška.

Jau labai ilgai yra kalbama apie religijos mirtį. Tačiau ar iš tikrųjų Dievas mirė, kaip kad bandė sakyti Nietzsche? O gal Dievo vietą užėmė kažkas kitas, nes žmogus paprasčiausiai negali be tikėjimo?

Samprotavimai apie religijos mirtį nepasiteisino dėl trijų priežasčių. Pirma, Dievas nemiršta pagal ateistų norus. Stalinas ironiškai klausė, kiek popiežius turi tankų, ir galiausiai sovietinis ateizmas pralaimėjo nė vieno tanko neturinčiam popiežiui. Antra, religija ir teologija žmogui paaiškina tai, ko nepaaiškina mokslas ir filosofija. Tikėjimas sukuria tikrumą, kurio nesuteikia mokslas ir filosofija. Dievas neturi vaikščioti į Mokslų akademiją ir įrodinėti savo buvimo, kaip norėjo sovietiniai komunistai. Trečia, ateistai anksčiau ar vėliau supranta, kad vadovaujasi religija be Dievo. Jie atmeta Dievą, bet vietoj jo sukuria daug naujų stabų – pinigus, politines ideologijas, meną ar krepšinį. Religija žmogiškumą padeda suprasti labiau negu visi jos pakaitalai kartu sudėjus. Jėzus Kristus mums nepaliko nė vienos publikacijos, tačiau be jo žodžio negali nei mokslininkai, nei beraščiai.

XX amžiuje galime kalbėti apie ideologijas, užėmusias religijos vietą – nacionalsocializmą, komunizmą. Tuo tarpu šiandien Jūs užsimenate apie demokratijos religiją. Kuo demokratija kaip religija skiriasi nuo demokratijos kaip politinio sutvarkymo?

Demokratija jau seniai nėra tik politinė santvarka. Iš tų pačių demokratinių įsitikinimų galima išvesti dvi skirtingas Didžiosios Britanijos valstybes: vieną – Europos Sąjungoje, kitą – už jos ribų. Dabartinė demokratija reikalauja, kad viskas būtų demokratiška – šeima, mokykla ir net Bažnyčia. Demokratai sako, kad „liaudies balsas yra dievo balsas“. Tai rodo jų religinę pretenziją. Jie mano, kad liaudis ar tauta turi užimti Dievo vietą. Demokratija šiandien yra pasaulėžiūra ir pats tikriausias religijos pakaitalas. Demokratinės visuomenės piliečiai mano, kad neturi būti jokių ne jų pačių sukurtų santykių tarp žmonių. Iš to atsiranda priešiškumas teologijai.

Demokratai eksperimentuoja su visuomene, bet jie neturi aiškaus supratimo, kokį žmogų ir visuomenę nori sukurti. Vakar norėjo vieno, šiandien – kito. Pagrindinis demokratų tikslas – nuolatos keisti nusistovėjusias žmonių gyvenimo formas. Platonas sakė, kad demokratijai būdinga tėvažudystė. Ši santvarka naikina savo tėvus.

Nereikia stebėtis Brexitu. Tai beveik demokratijos norma. Jau seniai buvo matyti, kad Europos Sąjunga nori sugriauti tautinę valstybę, kuri buvo pagrindinė demokratijos saugotoja. Nustebino tik tai, kad ES demokratija šiandien jau nori sugriauti savo pačios sukurtas politinio gyvenimo formas. Tai didelių eksperimentų ir išbandymų pradžia. Demokratai ieško naujos liturgijos.

Kalbate apie tai, jog demokratija reikalauja, kad „liaudies balsas būtų dievo balsu“. Tačiau kas šiandienėje demokratijoje yra ta liaudis? Kitaip tariant, ar apskritai dar galime kalbėti apie tokį dalyką kaip demosas, ar turime tik tarsi flashmobas tam tikru momentu susiburiančius pavienius piliečius, kurie čia pat išsiskirsto?

Demokratijai reikia liaudies (demos) kaip formalaus principo, be kurio neįsivaizduojamas valdžios šeimininkas. Kam dabar priklauso valdžia? Tautai arba liaudžiai. Tai teisinė fikcija, be kurios negali funkcionuoti demokratija. Tarpukario Lietuvoje buvo sakoma, kad demos yra tauta, Sovietų Sąjungoje suverenas buvo liaudis. Šiandien nenorima kalbėti nei apie vieną, nei apie kitą. Nebežinome, kas mes esame – tauta ar liaudis. Minia nėra nei tauta, nei liaudis. Jeigu lietuviai ir kitos Europos tautos yra tik minia, laikas Europos demokratijai suteikti paskutinį Ligonių patepimo sakramentą. Niekas niekada nėra matęs tautos, kuri, tarkime, ateina į teatrą. Dažniausiai ji tik 50 procentų pasirodo rinkimuose. Tai mistiška esybė, kaip ir bet kurios monoteistinės religijos Dievas. Be iš nedemokratiškos monarchijos laikų paveldėtos suvereniteto idėjos neįmanoma sukurti demokratijos. Tai dar vienas ryškus įrodymas, kaip mūsų dabartinis politinis mąstymas priklauso nuo teologijos. Net ateistai nepajėgūs valstybės apmąstyti be teologinės kilmės visagalio Dievo idėjos.

Apie tautą šiandien kalbama labai nenoriai, klasiniai skirtumai nyksta, kalbama apie bažnyčių tuštėjimą, kitaip tariant, kas šiandien gali būtų klijais, kurie pavienius individus dar gebėtų suklijuoti į kolektyvą?

Mes šiandien norime neįmanomo dalyko – netautinės demokratijos. Kol kas niekas neįrodė, kad yra kažkoks rimtas pakaitalas tautai. Su visa meile Europos Sąjungai reikia pasakyti, kad ji turi didelių, savo dabartiniu pavidalu neįveikiamų, demokratijos problemų. Tauta demokratijai tarnauja geriau. Tautinė valstybė, ypač Vokietijos ir Italijos atveju, konfliktavo su demokratija. Tačiau akivaizdu, kad ji yra tikras moderniosios demokratijos vaikas. Lietuvių valstiečiai niekada nebūtų sukūrę valstybės, jeigu ne modernioji demokratija. Skirtingai negu mano mūsų kolegos iš Vakarų Europos, Vidurio ir Rytų Europos tautinio atgimimo epocha nebuvo vien tik tautos išskirtinumo propagandos metas, bet pažymėta kosmopolitinės demokratijos kūrimo žyme. Nacionalizmas dažnai suvokiamas kaip konservatyvus reiškinys, tačiau savo pagrindinėmis intencijomis jis yra demokratiją nešanti ideologija.

Jau sakiau, kad demokratija ryja savo vaikus. Laikas suprasti šią jos tamsiąją pusę Dabartinis Europos Sąjungos Konstitucijos atskyrimas nuo tautos yra vienas iš šio dalyko įrodymų. Remiantis oligarchiniais Europos valstybių politinio elito sprendimais šiandien naikinama tautinė valstybė. Nežinia, kodėl turi nelikti tautos, kuri prieš du amžius buvo kovos už demokratiją pagrindas. Europos Sąjungos elitas šiandien vis labiau verčia Vidurio ir Rytų Europos žmones gyventi pagal savo, o ne jų pačių XIX a. sukurtą kultūrinę revoliuciją. Šiandien jau galima kalbėti apie dviejų demokratinių revoliucijų konfliktą, be kurio įsisąmoninimo Europos Sąjunga pasmerkta nesėkmei. Kol kas nėra jokių klijų, galinčių pakeisti tautinės valstybės klijus. Vakariečiai tik nevykusiai mus bando įtikinti, kad tauta yra asmeninės, o ne politinės reikšmės dalykas. Tai prilygsta demokratijos keitimui imperija, o tiksliau – ES pajungimui Vokietijai. Ši šalis yra Europos prakeiksmas. Net kai jos piliečiai nuoširdžiai kovoja su nacionalizmu, iš to gaunasi tik naujas nacionalizmas, naujo reicho kūrimas. Paklauskite apie tai graikų ir anglų. Europos Sąjungą šiandien pirmiausiai reikia deideologizuoti, išvaduoti nuo pasaulėžiūrinių europiečių nesutarimų. Prisiminę, kaip lietuviai alumi buvo viliojami stojimo į ES referendume, nesugalvokime daryti ko nors panašaus kaip britai, nes sulauksime panašaus blogo rezultato. 

Viena vertus, kalbėdami apie šiandienę politiką, baiminamės technokratų valdymo, kai sprendimų priėmimą į savo rankas perima profesionalai, kurie tariasi žiną geriau, teigia išmaną ir esą įvaldę metodus. Kita vertus, lygiai taip pat baiminamės ir demokratijos kaip masės valdymo, kur sprendžia paprasta dauguma, nebūtinai atsižvelgianti į mažumos interesus. Pirmoji demokratijos forma yra elitistinė ir sprendimų priėmimą perkelia mažai išmanančiųjų grupelei, tuo tarpu kita vadovaujasi net ne lygybės, o lygiavos vertybe, kur, radikaliai tariant, visiškas neišmanėlis turi tokį patį balsą kaip ir tas, kuris konkretaus klausimo suvokimui galbūt skyrė marias laiko. Taigi demokratija nuolat svyruoja tarp kraštutinumų ir panašu, kad iš to kyla ir tas permanentinės revoliucijos siekis, kai liaudis kyla prieš valdančiuosius elitus, tačiau jie greitai atsigamina kita forma vien tam, kad vėl prieš juos būtų sukilta motyvuojant atitrūkimu nuo liaudies, sprendimų priėmimo uzurpavimu ir pan.

Puikiai pasakyta. Geriau pasakęs yra tik Platonas. Po Brexito lietuviai įsikando banalybę – elitas atitrūko nuo žmonių. Atstovaujamosios demokratijos elitas visada yra atitrūkęs nuo žmonių. Tai chroniška moderniosios demokratijos liga. Platonas sakė, kad demokratija būtinai sukuria tranus. Kaip galima pasitikėti rimtai piliečių kontrolei nepasiduodančiais europarlamentarais, jeigu net ir labiausiai norėdami sunkiai suvaldome savo vietinius parlamentarus. Mums patinka nesirūpinti politika, ir todėl esame patys tikriausi tranai. Šis mūsų buvimas tranais sukuria kitų, dar pavojingesnių tranų, vadinamų politikais. Jie žaidžia savo galios ir partinių interesų žaidimus, ir tik prieš rinkimus prisimena, kad dar esame mes, suverenas ir jų rinkėjai. Tada prasideda rinkimų spektaklis.

Jeigu būtume sąžiningi piliečiai, turėtume pripažinti, kad dauguma moderniųjų demokratijų yra oligarchijos. Europos Sąjunga savo dabartiniu pavidalu yra per sunkus išbandymas demokratijai. Tai gera santvarka, bet ne tiek, kiek ant jos pečių nori užkrauti dabartiniai Briuselio svajotojai.

Ar šiandienis nepasitikėjimas politika ir politikais kyla ne tik iš to, kad politikai yra nekompetentingi, o dėl to, jog nėra tikima jų savarankiškumu. Manoma, kad iš tiesų sprendžia ne jie, o tie, „kas užsako muziką“. Žvilgčiojama ne į politikus rinkusius piliečius, o į verslo grupes. Ar šiandienė politika nėra tapusi ekonomikos priedėliu?

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra įsitikinusi, kad mūsų demokratija yra oligarchinių interesų įkaitė. Būdama autoritarinio tipo asmenybė, ji kovoja su oligarchinių pretenzijų turinčiais verslininkais ir į jų įtakos lauką patenkančiais politikais. Tai geroji demokratijos pusė. Nedemokratinės prigimties asmenybė gali tarnauti tiek sovietinei, tiek posovietinei, tiek bet kuriai kitai demokratijai. Ten, kur garbinamas turtas ir turtingieji, demokratija būtinai virsta oligarchija – valdo turtingieji. Šį dalyką net ir be Platono skaitymo, iš savo asmeninės patirties supranta mūsų prezidentė. Dar kelios specialiųjų tyrimų tarnybų Eligijaus Masiulio stiliaus antikorupcinės operacijos, ir iš mūsų politinės sistemos gali likti tik prisiminimas. Ten, kur valstybėje daug skurdžių, būtinai turi būti iš valstybės vagiančių ir įvairius piktus darbus darančių oligarchų. Tarp valdančiųjų Lietuvoje nėra skurdžių, nes oligarchai mėgsta skurdžius padaryti politikais.   

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

apie Jėzaus kūną       2016-07-4 17:01

To"Religija neatsako į jokius klausimus” :  Jėzaus kūnas nuo kryžiaus buvo nuimtas temstant, o pagal žydų  įstatymus: ” Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės ir bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, jo kūnas neturi likti visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio…“Pakartotino įstatymo knyga 21:22-23.
Ar gi žydai nesilaikė  “pakartotino įstatymo”  ir Jėzaus kūno nelaidojo prieš saulėlydį?

VaidasVDS       2016-07-4 9:30

to EiSi
Yra tikėjimas, yra religijos ir yra TIKRASIS tikėjimas.
Apie tikėjimą arba religijas rašo labai daug kas. Krūva komentatorių šiame straipsnyje taip pat. Ir visi savaip protingi ir netgi labai intelektualūs. Gal kiekio (o dažniausiai ir turinio) forma labiausiai išsiskiria Letas Palmaitis, kuris yra tarsi vaikščiojanti monoteizmo enciklopedija. Bet tas žmogus yra labai blogas dvasinis mokytojas. Todėl visos tos jo žinios yra tik gryna teorija, kurioje yra ir tam tikros dvasinės tiesos, tačiau vis tik toje teorijoje yra labai mažai TIKROJO tikėjimo.
Ir to TIKROJO tikėjimo labai mažai buvo tiek viduramžiais, tiek naujaisiais laikais, tiek dabartiniais.
TIKRAS tikėjimas yra ir labai paprastas - remiasi vien tik Pagrindiniu Dievo įsakymu, tiek ir labai sudėtingas, nes jis apima visą religijos evoliuciją, pradedant mitais ir legendomis apie pasaulio sukūrimą, tęsiant legendomis apie Adomą ir Ievą, apima religijos likučius induizme, dalies religijos žinių atgaivinimą prie Abraomo, šiokį tokį religijos žinių pagerinimą per žydų pranašus ir tikros religijos paskelbimą Jėzaus laikais. Tačiau pati didžiausia bėda TIKROJO tikėjimo nesuvokime yra žmogus, nes tik jis sugebėjo iškraipyti net ir Jėzaus mokymus ir tam labiausiai pasitarnavo tokie praeities ir dabarties minties “galiūnai”, kaip Letas Palmaitis - kuomet bandai viską žmogiškai paaiškinti, tuomet tikra tiesa miršta…
TIKRAS tikėjimas yra jausmas, išvystytas per Dievo patyrimą ir jokiais būdais ne jokia religinė teorija. Kas yra tiesa, gėris ir grožis gali būti jaučiama. Ir tik tai, kas nekelia jokių abejonių, gali būti tikra tiesa. Abejonė niekada nėra tiesa, kad ir pati galingiausia žmogiška tiesa tą teigtų. Didžiosios religinės klaidos - prigimtinė nuodėmė, atpirkimo doktrina, Dievo kaip rūstaus valdovo paveikslas, nuodėmių atleidinėjimo pasisavinimas, šventųjų skelbimo pasisavinimas, religijų ir sektų daugiskaitiškumas - visa tai lemia, kad to paprasto Tikrojo tikėjimo iš esmės ir nėra.
Bet jau yra žmonių, kurie eina link TIKROJO tikėjimo, visuotinio ir apimsiančio visą žmoniją. Tas tikras tikėjimas taip pat susidurs su visokiomis kliūtimis, nes didžiausia kliūtis yra žmogus su savo “išradimais (pagerinimais)” ar “kompetencija”, bet tai bus ateityje bus įveikta…

tai       2016-07-3 7:15

to Marginalas Palmaitis dėl vardų    2016-07-3 1:21,rašote “Tačiau pagal paprastą logiką D-vas negali turėti tokio daikto, kai žmogiškas “vardas”, tačiau žydų Dievas JAHVĖ pats Mozei sakė kad Jis vardu JAHVĖ - taip rašoma šventame rašte, įspūdis kad jūsų logika priešataruja žydų dievui vardu JAHVĖ.
O Marginalas Palmaitis: atsiprašymas     2016-07-3 1:23 rašote kad jums     ” Senatvės marazmas”, tai gal dėl to ir nenorite pripažinti kad dievas vardu JAHVĖ, ir pats dievas taip sakė?

Marginalas Palmaitis: atsiprašymas       2016-07-3 2:23

Jokubaičio, ne Jokubausko - labai atsiprašau. Senatvės marazmas.

Marginalas Palmaitis dėl vardų       2016-07-3 2:21

Apsėstieji nebe pirmąkart kažką marma apie tikrinių vardų neverčiamumą. Draustas tarti Vardas praneštas hebrajų kalbą žydams. Jo neketinau “versti”, bet aiškinau jo reikšmę. Šis Vardas laikytinas apreikštu vartojimui tiems, kurie laikosi Sandorų tvarkos ir mesianizmo. Tarp šio portalo komentatorių tokių nematau. Komentuoju A.Jokubausko filosofinį požiūrį ir tiek.
Tačiau pagal paprastą logiką D-vas negali turėti tokio daikto, kai žmogiškas “vardas”, kuriuo žmonės (kūriniai) atskiria vieną iš savęs nuo kito (arba iš viso vardija daiktus).
Bet pirma reikia suvokti, kuo D-vo sąvoka skiriasi nuo dievo sąvokos, nes mano komentaras būtent apie tai (kas turi būti YRA ir ko negali būti “nėra”).
Kadangi komentatoriams liko nesuprantama sąvokų painiava per atskirų dviejų žodžių nebuvimą (ją galima pašalinti kad ir pagal musulmonų pavyzdį - AL nėra joks asmenvardis!), antrą kartą nekartosiu.

iririririr       2016-07-2 20:29

Ir Jėzus yra ne Jėzus o Ješua arba Jošua
Vikapedijoje, laisvojoje enciklopedijoje apie Jėzaus vardą rašoma:

„Jėzus“ kilęs iš graikų Ιησους (Jesous), o šis verstas iš
(aramėjų kalbos ישוע) Ješua „ Jahveh gelbėja“  arba
(hebrajų kalbos יְהוֹשֻׁעַ) Jošúa   „Jahveh gelbėja“.

Tai kaip teisingai vadinti Jėzų Kristų:
aramėjiškai Ješua Mešiha,
hebrajiškai Jošua Mašiah,
„ Jahveh gelbėja“ ” Pateptasis”?

Tai kodėl preoritetas teikiamas graikiškam variantui, o ne hebrajiškam ar armėjiškam?
Arba kodėl neverčiama į lietuvių kalbą tikroji Jėzaus Kristaus reikšmė?

 

irrirr       2016-07-2 18:27

Ir jeigu Kristus ( graik .) - hebrajiškojo Mašiah atitikmuo- abu žodžiai reiškia pateptąjį,  ir laikomas tikriniu daiktavardžiu nes rašomas didžiąja raide Kristus tai kodėl naudojama žodis Kristus ( graikiškai pateptasisi)  o ne hebraiškas žodis Mašiah ( hebrajiškai pateptasis) - juk tikriniai vardai nesiverčia ir turėtų būti Jėzus Mišiah, o jeigu verčiama tai verčiant į lietuvių kalbą gautūs Jėzus Pateptasis.
Kristus graikiškai ir ir Mašiah hebrajiškai “reiškia pateptąjį, t.y. žmogų pašventintą užduočiai išpilant ant galvos aliejų. Pirmieji krikščionys, duodami šį  t i t u l ą  Jėzui, išreiškė savo tikėjimą...”  rašoma šventame rašte.
Reziume gaunasi kad kristus/mašiah/pateptasisi yra titulas. O titulas argi rašomas didžiąją raide ?

EiSi       2016-07-2 18:02

Bet kuri sistema yra tiek stabili, kiek ji yra vienokioje ar kitokioje pusiausvyroje. Žmonių visuomenė taip pat yra sistema. Demokratijos kaip vienos iš žmonių organizavimosi formų paskirtis - padėti žmonėms išlikti kaip visuomenei stabilioje harmoningoje pusiausvyroje tiek pačiai viduje tiek ir su išore. Kuo arčiau organizavimosi idealo, tuo stabilesnė ir labiau klestinti yra visuomenė. “Demokratinės visuomenės piliečiai mano, kad neturi būti jokių ne jų pačių sukurtų santykių tarp žmonių.” Vienaip ar kitaip manyti mums niekas nedraudžia, bet visiškai akivaizdu, kad dabar puoselėjami(ir rytuose, ir vakaruose) žmonių tarpusavio santykiai neveda link ilgalaikės pusiausvyros, stabilumo, harmonijos ir ilgalaikio klestėjimo. Kažkas labai esminio dabartinėje pasaulėžiūroje, sąmoningai ar ne, yra praleidžiama pro akis. Kita vertus, ar labai jau tikinti visuomenė, gali būti klestinčia visuomene? Ir viduramžių laikotarpis, ir dabartinių musulmoniškų visuomenių pavyzdžiai rodo, kad ne. Taigi, kur slypi žmonių nesugebėjimo susirasti sau optimalią organizavimosi formą priežastys?

Irr       2016-07-2 15:19

Jei naudojamas VIEŠPATS vietoj JAHVĖ -tai vietoj VIEŠPATS Jėzus Kristus turi būti Jahvė Jėzus Kristus - ar ne laikas dievatikiams pradėti laikytis nustatytų taisyklių - tikrinių vardų neversti?

L. Palmaičiui       2016-07-2 15:09

L. Palmaičiui - pagal Jūsų išprusimą turėtumėt žinoti kad tikriniai daiktavardžiai neverčiami o bendriniai verčiami, pats žodis dievas yra bendrinis daikatavardis, o tų dievų daugybių daugybės - dievas Ra, dievas JAHVĖ, dievas Perkūnas ...., tuo tarpu Biblijinio dievo tikrinis vardas JAHVĖ - Mozei pats dievas pasisakė kad jis vardau JAHVĖ, tik kažkodėl vertėjai į Lietuvių kalbą jį pakeitę į VIEŠPATS.  Jūsų siūlymas nevertsi “hebrajišką EL-HIM”  į žodį  dievas prieštarauja nusistovėjusioms taisyklėms ir jau visiškas keistumynas kad nesiūlote Biblijos vertėjams,  kunigams, leidykloms ištaisyti Bibliją ir vietoj VIEŠPATĮ naudoti tikrinį vardą JAHVĖ, kurį pats dievas JAHVĖ pasisakė Mozei.

Upanišada       2016-07-2 12:53

Senovės žmonės neturėdami žinių ir negalėdami paaiškinti reiškinių susigalvojo Dievą.
Prieš žinias visi dievai lenkiasi - rašoma slaptajame mokyme Upanišadose.

Dzeikas       2016-07-2 12:05

Paimkime viena straipsnio “perla” - demokratijos dazniausiai oligarchijos.
Jeigu autorius remesi Haiti, Lotynu amerikos, Lietuvos ir daugumos post totalitariniu sociumu pavyzdziais - tada taip.Tik del ko as pavadinau autoriu papiginta Dugino kopija(gal su Solzenicyno priemaisa)? Todel,kad vadina ne pagal esme,o pagal nominala.O kaip sake Kozma Prutkovas , jei matai narve jauti,o parasyta “dramblys” - tai netikek uzrasu.
Ir nereikia isradineti dviraciu,JAV istorikai dave vienareiksmiska atsakyma kodel zlugo arba issigime lotynu amerikos demokratijos - istatymais demokratijos vergu visuomeneje nepastatysi.Britanijos pilieciai buvo palyginti laisvi tiek Kontinente,Anglijoje baudziava paliete tik nedaugeli ir laisvoji valstietija niekad nenustojo buti.Net baudziauninkai nebuvo keiciami i veislinius sunis.O jau pateke i Amerika anglai isvis nutruko nuo grandines ir valdzia ir kolonijiniu periodu gerai pagalvodavo ir pasitardavo su gyventojais priimdama koki nors sprendima.Nelygu kokia valstija.
Tokioje terpeje demokratija galejo vystytis ir tas ir vyko.Bet net JAV tokiu laisviu ir teisiu neatsirado iskart.Taciau nuo pat pradziu,titulai, kilmingumas JAV tereiske baronkos skyle.Todel ir Jokubaicio gulbes giesme apie demokratijos ydinguma tebutu balsas tyruose.Pietu Bronkse tarp negru domino zaidzianciu galetu destyti savo mintis.O ir tiems vargu bau patiktu.Amerikietis iprates pats savimi pasirupinti ir visokie patriotizmo giedoreliai ten vienisi ir niekam neidomus.
Neturi buti idomus , - kol nesukurta stipri ir gausi vidurinioji klase, - ir Lietuvoje.

L. Palmaitis: šabatinės mintys       2016-07-2 2:30

D-ve laimink!
Kalbėti apie D-vo mirtį galima turint galvoje pagonišką dievaičių suvokimą. Nietzsche turėjo galvoje tikėjimą apskritai, t.y. nepaisant jo išliaupsinto genialumo, kalbėjo tokiu pat primityviu lygiu.
D-vo egzistencija, tiksliau - būtinumas, yra ta gal vienintelė sritis, kur abraominis monoteistinis tikėjimas Vienu Dievu sutampa su panteistiniu tikėjimu (faktiškai irgi Vienu D-vu, nes panteistiniu požiūriu, viskas yra D-vas, tad viskas yra Viena).
Šis bendras (kreacinių monoteistų ir panteistų) D-vo suvokimas reiškia, kad D-vas yra viso egzisuojančio, regimo bei patiriamo PAMATAS ir PRIEŽASTIS (nepriklausomai nuo to, ar atskirai nuo Universo, ar adekvačiai jam). Sakyti, kad D-vas miręs šia prasme didžiausia nesąmonė, nes tai reikštų, kad VISKAS IŠNYKO. Akivaizdžiai šitaip nėra.
Daugelį klaidina dviprasmis žodis, nes daugelis painioja žodžio [D-vas, G-tt, dievas (dievaitis), Gott, Götter] išreiškiamas visiškai skirtingas SĄVOKAS:
1) visos egzistencijos galingas PAMATAS ir PRIEŽASTIS, o tai neprieinama žmogaus protui ir net negali būti apibūdinama žmogaus kalba, išskyrus neigiamybėmis “ne tai, ne tai, ne tai” (apofatinė teologija), ir
2) atskiri matomi ar įsivaizduojami reiškiniai, kažkokios vos ne gamtos jėgos, kurioms žmogus dažnai suteikia antropomorfinį pavidalą (kitaip tariant - “debesiais vaikštantys ypatingai galingi žmogeliukai”, kaip perkūnai su herakliais, Ra ir pan.). Pirmuoju atveju D-vas yra nepažinus Subjektas, antruoju turime įvairius objektus.
Antros, naivios mąstysenos žmonės, dažnai priskiria ją ir D-vui bei ima įrodinėti, ar neigti, kad “D-vas yra / nėra”. Galima įrodinėti ar neigti, ar yra Perkūnas, nes jei jo nebus arba jei jis “numirs”, šiame pasauly mažai kas pasikeistų. Tačiau kalbėdami apie D-vą, dėl Kurio visa kas egzistuoja, galime nebent paklausti savęs: ar mes patys esame? Ar žodis YRA apskritai tinka mums, kurie pereiname kaip šešėliai, kuriems “yra” tėra tik neapčiuopiamas akimirsksnis, kada galimybė (= ateitis) pavirsta praeitimi. Mes neturime savo YRA (atitinkamas armėnų kalbos “ir” - daiktavardis, kaip beje kadaise ir baltų “yra”, o tai matyti jau iš visai neveiksmažodiniės šio žodžio formos!) - YRA tik D-vas, Kuriam Vienam priklauso amžinas esamasis laikas (= laiko [ir erdvės] nebuvimas pagal abraominį kreacinį tikėjimą, kada Kūrėjas esąs anapus jų!). YRA = hebrajų TETRAGRAMA!
PS Be monoteistinio tikėjimo anapus laiko ir erdvės esančiu Kūrėju bei panteistinio tikėjimo D-vu - totaliniu visa ko VIENU, yra dar kvailių tikėjimas “materija”, kuri neva pati viską padaro iš savo elementarių dalelių ir laukų dėl ATSITIKTINUMO. Tik va klausimas kvailiams: kaip tokia beprotė materija galėjo sukurti sudėtingiausias nematerialias genetines formules, įrašytas genomo chromosomų grandinėmis? Gal tai nėra nematerialios abstrakcijos? Gal ten, lokio chromosomoje, tupi koks nors mikromikro lokys ar uodas paslėptas? Marksistai sakydami, jog turime reikalą su “materijos savybėmis”, faktiškai nusifilosofuodavo į panteizmą, taigi į D-vą Visatą.
Nemiršta D-vas, eretike, kitaip Tavęs nebūtų ir nerašinėtum čia jokių savo aiškinimų, neva “išmintingesnių” nei Alvydo Jokubaičio. Laikas atsiversti arba išnykti panašiai, kaip vaizduojami Ra su Humukalu.
PPS Dėl žodžio [dievas] 2 visai skirtingų redikšmių jau ne kartą esu siūlęs pereiti prie musulmonų praktikos, kuie neverčia semitiško žodžio AL iš Korano arabų kalbos į kitas kalbas, nors dėl to daugelis, kurie nemoka arabiškai, ima galvoti, neva tai “musulmonų dievaičio” asmeninis vardas, arba pavadinimas (beje arabų kalboje NĖRA kito žodžio D-vui reikšti, todėl ir arabiškoje Biblijoje ar Evangelijoje vartojamas tas pats žodis AL). Jei musulmonai perėmė D-vo sąvokos žodį iš arabų kalbos ir neverčia jo į kitas kalbas, kad nebūtų painiojamasi su panteizmu (kaip atsitiko pas krikščionis, plg. eretiko komentarą), tai mes, perėmusieji D-vo sąvoką iš hebrajų Biblijos tuo pačiu tikslu irgi neturėtume to žodžio keisti dievaitį reiškiančiu žodžiu, bet palikti hebrajišką EL-HIM, o kadangi -im - emfatinė daugiskaita, tai ir lietuviškai galėtume vartoti, tarkim Elo-ai.

eretikas       2016-07-2 0:31

Dievas ,žinoma,nemirė-jis mirs tada,kai mirs paskutinis į jį tikintis.Taip buvo su visais dievais:egiptiečių saulės dievu Ra,actekų-Kecalkoatliu,graikų-Dzeusu,majų-Humukalu ir tt.
“Jėzus Kristus mums nepaliko nė vienos publikacijos, tačiau be jo žodžio negali nei mokslininkai, nei beraščiai.” ???
Krikščionimis save laiko trečdalis Žemės gyventojų (išsivysčiusiose šalyse jų nuolat mažėja). Kaip be Dievo žodžio apsieina du trečdaliai žmonijos?

Buvusių komunistų nebūna.       2016-07-1 23:12

Nusigėręs Myželi, geriau pasiskaityk apie alkoholinę šizofreniją. Redakcija, pradezinfekuokit orą.

Cha cha       2016-07-1 22:49

Iš straipsnio pradžios matosi kad filosofas Juokingaitis visą žmoniją skirsto į dvi dalis: krikščionis ir ateistus. Jo požiūriu kitokių žmonių nėra.

valstybė be Teisingumo tai tik vagių ir plėšikų ga       2016-07-1 22:36

Šis įstatymas labiausiai palies tuos, kuriems rūpi nuosavybės atkūrimas – nuo šiol yra numatytas naikinamasis 10 metų terminas, kuriam pasibaigus nebebus galima ginčyti priimtų teisės aktų. O juk gyvenime nutinka kartais ir neįtikėtinų dalykų.

 

skaitykit       2016-07-1 22:30

Skaitykit Platono veikąlą valstybė, aštuntą knygą apie demokratiją: kalbančius tironus ( dviejų rūšių -  geliančius ir negeliančius) - tironų ganyklas ir liaudį, išsigimstančias vertybes, demokratijos kelią į žiauriausią vergiją.

valstybė be Teisingumo       2016-07-1 22:09

tai tik vagių ir plėšikų gauja

kol jūs čia svaičiojat       2016-07-1 22:06

valdžiažmogiai vėl jus apmovė: “patobulino” administracinį procesą taip, kad galutinai įteisintų žemgrobių grobį, o vargšai žmoneliai liktų amžiams apiplėšti. Tai paskelbta š.d. delfinuose.

Realistas       2016-07-1 21:54

Negali numirti tas ko nėra. Demokratijos apibrėžimo nėra - vadinasi ir demokratijos nėra kaip ir dievo. O diskusijos apie dievą ir demokratiją - kelionė po nulinę matricą.

Dzeikas       2016-07-1 21:50

Tai kad rasinys verbalinio meslo kratinys irodo Valstiju egzistavimas ir iskovota pasauline hegemonija.Iveikusios visas jai skersai stojusias “tautines” plutokratijas.

Dzeikas       2016-07-1 21:43

Pradziai pasakysiu , kad autorius pretenduoja i tautinyku meisterzingeri, na tokia papiginta Dugino kopija. Politinis-pilosopinis Krylovo pssakecios “Lape ir vynuoges” isikunijimas.
Demokratijos sklaidos istorija irode ne jos idinguma, o jos SKLAIDOS bet kokia kaina ir pagal viena kurpaliu idinguma.
Ka sis rasinelis puikiai irodo bufamas pagimdytas cholopu bandziusiu deveti demoktatijos cilindra taciau ignoravisiu taisykle keisti marski nius karta, o geriau du dienoje fiasco.

draugas putinas atsako į visus klausimus       2016-07-1 21:17

dar skaitykite markso, lenino, stalino, brežnevo raštus - ten visi atsakymai.

Religija neatsako į jokius klausimus       2016-07-1 21:02

Nei viena nei kita iš kruviniausių pasaulio religijų neatsako į jokius klausimus. Krikščionių religija neatsako net į klausimus apie Kristaus prisikėlimą - ar jis prisikėlė su kūnu, ar tik jo siela prisikėlė? Vieni teologai aiškina, kad ir kūnas prisikėlė, kiti - kad tik siela. Bet siela, pagal krikščionių mokymą, ir taip nemirtinga. Kaip nemirtinga siela galėjo prisikelti? O jei kūnas irgi prisikėlė, tai kuriems galams? Ir kur tas kūnas dingo? Gi į dangų kūnas patekti negalėjo, nes dangus - tai dvasinis pasaulis, jokių kūnų ten nėra ir negali būti. Tai kas atsitiko Jėzui Kristui po to kai jis prisikėlė? Ir kodėl?

to Religija atsako...       2016-07-1 19:01

Toks primityvus ir lėkštas ateizmas “veikė” tik sovietiniais laikais

Religija tikrai atsako į klausimus       2016-07-1 15:44

Religija atsakė į klausimus kodėl reikia deginti raganas ant laužų viduramžių inkvizicijos metais. Religija atsakė į klausimą kodėl katalikams reikėjo sudeginti ant laužo Žaną d’Ark. Atsakė ir į klausimą kodėl ją reikėjo vėliau paskelbti katalikų šventąja. Religija atsako į klausimus teroristams kodėl taip svarbu sprogdinti save kartu su kitais žmonėmis. Religijos atsakymas yra: Todėl kad Alachas jus gausiai apdovanos po mirties. O jei susprogdinsit žmones Ramadano metu, tai atlygins jums dešimteriopai. Religija tikrai puikiai atsako į klausimus ir rodo teisingą kelią.

Letas Palmaitis       2016-07-1 15:37

Viskas puiku, pagarba Autoriui, tik nepasako, kad demokratija yra ne vien dabartinė “orvelinė” religija, bet istorinė sąvoka, atsiradusi tarp vergvaldžių ir reiškusi ne “visų valdžią” (kur kada kas tokią yra matęs?), bet vergvaldžių, kurie ir vadino save demu (“tauta”), bet nenorėjo virš savęs jokios monarchinės valdžios. Prisiminkime, kas Abiejų tautų respublikoje buvo tauta? Tauta buvo laikomi vien bajorai. Tad ir dabartinis demas yra oligarchai.
Žmonių visuomenę valdo ne visų balsavimai ir sutarimai, bet reali jėga. Ji arba yra materialinė pinigų ir ginklų jėga, arba dvasinė D-vo Jėga, visuomenei sutelkus visą savo tikėjimą, kad būtų vykdoma iš D-vo gautoji Žinia. Tai retas atvejis istorijoje, nes pats mūsų tikėjimas, nors ir išplitęs visame pasaulyje, yra unikalus: tik abraominis tikėjimas teigia, kad D-vas yra Asmuo Kūrėjas, esantis anapus Jo sukurtųjų erdvės ir laiko. Teokratijos principas, mano galva, idealiai buvo įgyvendintas tik Mozės-karalių laikais Senovės Izraelyje, Karolingų-Otonų imperijoje bei klasikiniame islamo kalifate.
Nuoseklaus tikinčiojo abraomito tikslas tegali būti tik teokratija, D-vo valdymas, bet ne demokratija, žmogaus valdymas.

Stasė Davatkienė       2016-07-1 15:37

Šventa tiesa, šventa tiesa, daugiau tokios Tie-SOS!

Šiame       2016-07-1 14:14

internetiniame puslapyje daug šnekama apie Dievą,tikėjimą.
Renkant parašus referendumui dėl mūsų žemelės,daug žmonių buvo susitelkę-bendrystėje.Dievas buvo kartu:“geležinės kurpaitės” nebūtų pavykę sunešioti. Neįmanoma staiga tapdavo įmanoma.Šventa pagalba buvo jaučiama,Dievas buvo šalia.
Kodėl tos bendrystės tęstinumą neišsaugom,kodėl,sakome tikime,bet buvusiam kartu žmogui, tame šventame reikale, nesugraibyta puslapyje gero žodžio,stiprinančio,nelaimei atsitikus?Ar tai tikėjimas?Dievas ten,šalia ,žmogų stiprina,bendrįstėje buvę kilniam tiksle kartu-jau nesivargina?Tai kaip mes Lietuvą išsaugosim jei bendrauti nepajėjgiam Tautoje vieni su kitais,abejingumą artimui patys auginamės?.Ir tikėjimo esmė tampa tuščiavidūrė.

VaidasVDS       2016-07-1 11:04

Dvi sentencijos.
Antra:
“Primityvusis žmogus gyveno tokį gyvenimą, kuris buvo prietaringa vergove religinei baimei. Šiuolaikiniai, civilizuoti žmonės bijo ir minties, kad galėtų patekti į stiprių religinių įsitikinimų viešpatavimą. Mąstantis žmogus visada bijojo to, kad jį kontroliuotų religija. Kada stipri ir jaudinanti religija grasina, kad jį valdys, tada jis nuolat mėgina ją racionalizuoti, sutradicinti, ir suinstitutinti, šituo tikėdamasis pasiekti tai, jog kontroliuotų ją. Esant tokiam veikimo būdui, net ir apreikštoji religija tampa tokia, kad ją ima kurti žmogus ir joje ima viešpatauti žmogus. Šiuolaikiniai protingi vyrai ir moterys Jėzaus religijos vengia bijodami to, ką ji padarys jiems – ir su jais. Ir šitoji baimė yra visiškai pagrįsta. Jėzaus religija savo tikinčiuosius, tikrai, valdo ir transformuoja, reikalaudama, jog žmonės savo gyvenimą paskirtų tam, kad stengtųsi pažinti Tėvo danguje valią, ir nurodydama, kad gyvenimo energijos būtų pašvęstos nesavanaudiškai tarnystei žmogaus brolijai.
    Savanaudiški vyrai ir moterys tokios kainos tiesiog nemokės net ir už didžiausius kada nors mirtingajam žmogui pasiūlytus dvasinius turtus. Tiktai tada, kada žmogų pakankamai nuvils kankinantis nepasitenkinimas, kuris lydi savanaudiškumo kvailus ir apgaulingus siekius, ir vėliau, kada jis pamatys formalizuotos religijos nevaisingumą, tada tikrai jis bus linkęs iš visos širdies atsigręžti į karalystės evangeliją, Jėzaus iš Nazareto religiją.
    Pasauliui labiau reikalinga pirminio šaltinio religija. Net ir krikščionybė – geriausia iš dvidešimtojo amžiaus religijų – yra ne vien tiktai religija apie Jėzų, bet didele dalimi ji yra tokia religija, kurią žmonės patiria iš antrinio šaltinio. Jie savo religiją priima visiškai tokią, kokią jiems perteikia jų pripažinti religiniai mokytojai. Kaip prabustų pasaulis, jeigu tiktai jis galėtų pamatyti Jėzų tokį, kaip jis iš tikrųjų gyveno žemėje, ir pažinti, iš pirminio šaltinio, jo mokymus, suteikiančius gyvenimą! Gražius daiktus apibūdinantys žodžiai negali jaudinti taip, kaip pačių tų daiktų vaizdas, taip pat ir tikėjimo žodžiai negali įkvėpti žmonių sielų taip, kaip tas patyrimas, kada yra pažįstamas Dievo buvimas. Bet būsimasis įtikėjimas visą laiką laikys žmogaus sielos vilties duris atvertas, kad įeitų dangiškųjų pasaulių dieviškųjų vertybių amžinosios dvasinės realybės.”
———————
Kada šios dvi sentencijos bus sujungtos ir įgyvendintos, tada mes pakeisime šį pasaulį...

VaidasVDS       2016-07-1 11:03

Dvi sentencijos.
Pirma:
“Demokratija, nors yra idealas, bet yra civilizacijos, ne evoliucijos produktas. Neskubėkite! rinkitės atsargiai! nes demokratijos pavojai yra:   
    1. Vidutinybės šlovinimas.           
    2. Menkos moralės ir menkų principų ir nemokšų valdovų pasirinkimas.   
    3. Nesugebėjimas suvokti visuomeninės evoliucijos fundamentalių faktų.   
    4. Visuotinės balsavimo teisės pavojus neišsilavinusios ir tingios daugumos rankose.   
    5. Vergavimas visuomenės nuomonei; dauguma nevisada yra teisi.
Atstovaujamojo valdymo praktinės ir efektyvios formos evoliucijoje yra dešimt laiptelių, arba etapų, ir jie yra tokie:   
    1. Asmens laisvė. Vergovė, baudžiava, ir visos žmogiškojo pavergimo formos turi išnykti.   
    2. Proto laisvė. Kol laisva tauta nėra lavinama – mokoma galvoti protingai ir planuoti išmintingai – tol laisvė paprastai pridaro daugiau žalos negu atneša naudos.   
    3. Įstatymo valdymas. Laisvė gali egzistuoti tiktai tada, kada žmogiškųjų valdovų norus ir užgaidas pakeičia įstatymo įgyvendinimas pagal priimtą fundamentalų įstatymą.   
    4. Žodžio laisvė. Atstovaujamasis valdymas neįsivaizduojamas be žmogiškųjų siekių ir nuomonių išraiškos visų formų laisvės.   
    5. Nuosavybės saugumas. Joks valdymas negalės ilgai išsilaikyti, jeigu jis nepajėgs užtikrinti teisės tam tikra forma turėti asmeninę nuosavybę. Žmogus trokšta teisės panaudoti, valdyti, dovanoti, parduoti, išnuomoti, ir palikti kaip palikimą savo asmeninę nuosavybę.   
    6. Teisė pateikti peticijas. Atstovaujamasis valdymas prisiima piliečių teisę, kad jie bus išgirsti. Teisė pateikti peticiją yra neatskiriama nuo laisvo piliečio.   
    7. Teisė valdyti. Neužtenka būti išgirstam; peticijos galia turi išsivystyti į realų poveikį vyriausybei.   
    8. Visuotinė balsavimo teisė. Atstovaujamasis valdymas reiškia protingą, sumanų, ir visuotinį elektoratą. Tokio valdymo pobūdį visada nulems tų, kurie jį sudaro, charakteris ir kompetencija. Civilizacijai vystantis, balsavimo teisė, nors išlikdama visuotinė abiems lytims, bus efektyviai modifikuota, pergrupuota, ir kitaip diferencijuota.   
    9. Visuomenės tarnų kontrolė. Joks pilietinis valdymas nebus naudingas ir efektyvus, jeigu piliečiai neturės ir nepanaudos išmintingų būdų, kuriais reguliuotų ir kontroliuotų pareigūnus ir visuomenės tarnus.   
    10. Išmintingi ir išlavinti atstovai. Demokratijos išlikimas priklauso nuo sėkmingo atstovaujamojo valdymo; ir tą sąlygoja tokia praktika, kada į valstybinius postus renkami tiktai tokie asmenys, kurie yra profesionaliai parengti, intelektualiai kompetentingi, visuomeniškai ištikimi, ir moraliai tinkami. Tiktai esant tokioms sąlygoms tautos vyriausybė, išrinkta tautos, ir tautai gali išsilaikyti.
——-

demokratai...       2016-07-1 9:07

pedofilai, pederastai, korupcija, komunistai - tai taip demokratiška smile

Leila-Rachele       2016-07-1 9:02

dėkui autoriui, geras interviu. Malonu žinoti, kad 2016-ųjų vasarą kažkur Lietuvoje dar vaikšto mąstantis filosofas…. Turiu tik vieną esminį pastebėjimą: apie tautines valstybes pasakyta taikliai, nors ir nepabrėžta, kad jos iš esmės atsiranda tik Prancūzų Didžiosios revoliucijos pasėkoje, tačiau klystama, kai Lietuva priskiriama prie jų.  Savo esme šiuolaikinė (postsovietinė, Kovo 11osios, etc.) Lietuva nėra tautinė valstybė. Lietuvių tautinė valstybė (jos kūnas ir smegenys) mirė kažkur tarp 1940 vasaros ir 1970-ųjų melioracijų. Dabartinė Lietuva savo politika ir elito mentalitetu yra greičiau modifikuotas LDK protezas, kuris lygiai sėkmingai susiklosčius išorės aplinkybėms gali būti pritaikytas ir ES ir Eurazinei erdvei ar net tapti eiline USA valstija ar RF gubernija. Svarbu, tik kad būtų atitinkami struktūriniai fondai, kuriuos reiktų ir būtų leista įsisavinti.

zzz       2016-07-1 8:39

Na, labai įdomu, naudinga tokį straipsnį paskaityti. tokio žmogaus mintis išgirsti. Ačiū. Tik manau, kad autorius žino dėl ko yra naikinamos tautinės valstybės.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas

Kviečiame į konferenciją Kaune spalio 5 dieną!

Vytautas Sinica. Pasikartojanti klaida diskusijose apie tautiškumą

Marijus Kaukėnas‎: Apie turą po Labanoro girios kirtavietes, arba Ir vėl apie teisėtumą, prasilenkiantį su teisingumu

Susipažinkite: Labanoro dykros

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Ar reikia Kauno rajoną prijungti prie Kauno?

Gintautas Vaitoška. Dievui ir Tėvynei!

Andrius Švarplys. Kažkas atsitiko Vakarų žmogui

Algimantas Zolubas. Mero Šimašiaus didelis viešosios tvarkos pažeidimas

Vytautas Sinica. „Nausėda labai skiriasi nuo Grybauskaitės“

Kiečiame į tarptautinę konferenciją „Antikomunistinis pasipriešinimas Centrinėje ir Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo“

Liutauras Stoškus. Jaunimo eitynės už ateitį

Irena Vasinauskaitė. Miesto Medžių išvarymas

Vytautas Sinica. Kam reikia priešų, kai tokie draugai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.