Algis Mickūnas. Lemtinga kryžkelė (II)

Tiesos.lt siūlo   2012 m. gruodžio 12 d. 18:53

0     

    

Algis Mickūnas. Lemtinga kryžkelė (II)

Žodis mylimiems tautiečiams

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Trečiąją straipsnio dalį rasite ČIA.

Autonomiška laisvė

Bet ką reiškia kalbėti apie laisvę ir lygybę? Jeigu žmonės nėra laisvi ir lygūs iš prigimties, vadinasi, nėra specifinės žmogaus esmės, kuri galėtų būti lygybės ir laisvės šaltinis ir pateisinimas. Lygybė išplaukia iš specifinės sąvokos autonomiška laisvė. Autonomiška laisvė yra analogiška formaliai galvosenai. Formalios struktūros nėra susijusios su jokiomis priežastimis, ar jos būtų medžiaginės, ar psichologinės, bet išplaukia iš laisvai postuluojamų principų. Jei principai, taisyklės nėra išvedamos iš priežasčių, tada kiekvienas žmogus, kaip besąlygiškas taisyklių šaltinis, yra lygus kitiems. Kitaip tariant, nesant esminių prielaidų, kurios sudarytų ontologinius pagrindus žmogaus sprendimui apie save ir kitus, visi sprendimai turi būti grindžiami individų autonomiškai nustatytomis taisyklėmis. Tokie autonomiški individai yra lygūs. Kiekvienas yra lygiateisis taisyklių kūrėjas. Norint turėti bendras taisykles, jas reikia sukurti ir aptarti viešoje politinėje erdvėje. Kiekvienas asmuo, norintis išlaikyti savo autonomiją ir lygybę, turi siūlyti bendras taisykles. Demokratinė bendruomenė vadovaujasi principu, kad vienintelis taisyklių šaltinis yra viešai aptarti ir priimti įstatymai.

Ontologiškai ir metafiziškai kalbant, neįmanoma įvertinti, ar žmogus tikrai yra laisvas, ar toks nėra. Tuo atveju šį klausimą reikėtų perkelti į kitą plotmę. Politinės erdvės užtikrinimas yra tas pats, kaip žmogaus autonominės laisvės ir iš jos išplaukiančios lygybės kūrimas. Neužtikrinus šitos erdvės, nėra jokių galimybių kurti autonomiją ir lygybę. O šios erdvės puoselėjimas prilygsta individo autonomijos ir lygybės puoselėjimui. Individo atsisakymas dalyvauti politinėje erdvėje reiškia, kad jis praranda autonominę laisvę ir lygybę, sugrįžta prie grupinių ir individualių interesų, kuriuos apginti galima tik jėga. Kad išvengtume nesusipratimų, būtina iškart pabrėžti: kiekvieno individo autonomija, kaip besąlygiškas politinės erdvės taisyklių šaltinis, neleidžia jokios savivalės. Laisvai sukurtos taisyklės nėra priežastys, verčiančios apibrėžti veiklos ribas, bet leidžia protingai pasirinkti veiklos formas, už kurias visi yra atsakingi ir tik jos visiems užtikrina lygias teises. Autonominė laisvė užtikrina, kad veikla, paisanti laisvai aptartų ir bendrai priimtų taisyklių, yra laisva veikla.

Be abejo, galima teigti, kad gyvendamas su kitais autonomiškas individas turi būti apribotas, ypač kai vieno asmens ar vienos grupės interesai įgauna persvarą prieš kitus. Šią tezę sutartinai kartoja ir kapitalistai, ir komunistai. Tačiau tokia tezė ne tik padalija bendruomenę į priešingas stovyklas, viešas diskusijas paversdama kovos lauku, bet ir sukuria erdvę, pritvinkusią neracionalių motyvų ir pretenzijų, kur bendruomenės išrinktai valdžiai atrišamos rankos tenkinti savo interesus ir rūpintis interesais tų, kurie ją dosniau patepa. Politinė bendruomenė tada žlunga, nes žmogus pasineria į kurmio gyvenimą: visi veiksmai yra nulemti kokių nors priežasčių, tad kalbėti apie autonomiją ir lygybę, teises ir atsakomybę tampa tuščia retorika. Griežtai kalbant, net toji mistinė „rinka“ nėra privati nuosavybė, nes būtent politinė bendruomenė viešojoje erdvėje nustatė, kas bus privatu, o kas vieša, todėl yra ne tik ekonomika, bet ir politinė ekonomika, kur riba tarp viešumo ir privatumo nėra absoliuti – ją galima pakeisti bendru sutarimu. Kaip minėta, nutarimai yra lygūs įstatymams, bet su viena išimtimi – viešas nutarimas uždrausti kitiems dalyvauti viešumoje būtų kontradikcija, todėl toks nutarimas negalioja. Sokratas sutiko verčiau mirti, kad tik išvengtų šios kontradikcijos. Bet apie tai vėliau.

Viena svarbiausių sąlygų yra įstatymų visuotinumas, garantuojantis racionalumą ir lygybę. Kitaip tariant, kiekvienas pasiūlytas ir viešai priimtas įstatymas galioja visiems, taip pat ir tam, kuris jį pasiūlė. Kiekviena išimtis reiškia, kad toks įstatymas nėra visuotinis, arba reikia tą specifinę išimtį įtraukti į įstatymą. Įstatymų visuotinumas veda iki kito pagrindinio principo – kiekvienas yra lygus kaip autonomiškas įstatymų šaltinis. Be tokio visuotinumo politinė erdvė taptų savo pačios priešingybe, nes viešai nustatyti įstatymai vieniems galiotų, o kitiems – ne.

Laikydamiesi šių principų, politinės bendruomenės nariai gyvena pagal laisvai priimtus įstatymus ir privalo jų laikytis. Vadinasi, bet koks nukrypimas nuo įstatymų laikytinas ne tiesiog amoraliu, nesąžiningu, nesveiku poelgiu, bet kriminaliniu nusikaltimu. Jei kam nors įstatymas yra nepriimtinas, jis/ji turi teisę viešai reikalauti, kad įstatymas būtų pakeistas, suprantama, to reikalaujančiųjų pilietinė pareiga yra įtikinti bendruomenę, kodėl jis yra netinkamas, gal net neracionalus ir jį būtina pataisyti. Bet nesilaikyti dabar galiojančių įstatymų, juos laužyti, yra kriminalinė veika.

Ką tas reiškia visiems be išimties politinės bendruomenės nariams? Pradėkime nuo viešų susitarimų tarp asmenų, norinčių tarnauti politinei bendruomenei, ir tos bendruomenės narių, kurie yra įpareigoti samdyti tarnautojus. Norintys tarnauti viešai parodo, kokius talentus jie turi ir ką galėtų nuveikti bendram labui. Jeigu jie yra pasamdomi per rinkimus, vadinasi, rinkėjai sutinka su jų pasiūlymais ir sudaroma tarpusavio sutartis: išrinktieji yra atsakingi už savo pažadus, o rinkėjai yra atsakingi, kad prižiūrės, kaip tie pažadai vykdomi. Jei samdinys pasielgia neatsakingai, sulaužo sutartį, samdytojų, kurie yra atsakingi, kad pasamdė tokius tarnautojus, pareiga sutarties laužytojus tuojau pat atstatydinti, nes jie ėmė tarnauti savo pačių interesams, nesvarbu, ar siekdami patys pralobti, ar bandydami sudaryti išskirtines sąlygas, naudingas asmenims, kurių kišenėje jie sėdi… Vadinasi, tokie išrinktieji atsisako būti autonomiški, atsakingi, gyventi pagal visuotines taisykles, kitaip tariant, tampa kurmiais, besidairančiais, kur ką slapčia nugriebti, kad galėtų nutempti į savo urvą. Jie atsisako teisių, nes atsisakė atsakomybės, – vadinasi, politinei bendruomenei jie nebepriklauso. Aišku, jie gali šūkauti, kad irgi turi „žmogaus teises“, toks šūkavimas bus kurmio, bandančio apginti „teisę“ gyventi urvinį gyvenimą, urzgimas.

Kita šio skatiko pusė yra „samdytojų“ atsakomybė ir pareigos. Jei piliečiai atsisako kištis į „politinius“ reikalus, nesistengia tuojau pat atstatydinti susitepusių savo „samdinių“, vadinasi, jie patys toleruoja kriminalinę elgseną. Lietuvoje nuolat pasigirsta šnekos: „O kas gi yra be dėmės?“ Ką toks pasakymas reiškia iš principo? Apgailestavimą, kad visi valdžioje sėdintys neišvengiamai yra susitepę? Tačiau kada jie susitepė? Tokia dėmė kaip įstatymų laužymas bet kuriuo atveju yra kriminalas. O jeigu tokiems dėmėtiems politikams vėl patikima valdyti valstybę, tai reiškia, kad jų rinkėjai yra atsakingi ir už šalies valdžios kriminalizavimą. Trumpai tariant, tokie rinkėjai atsisako būti atsakingi už šalies ateitį ir tampa kurmių filosofijos rėmėjais, urvinio gyvenimo dalyviais.

Pilkojo kardinolo manevrai

Per pastaruosius rinkimus į Seimą viena partija masiškai pirko balsus, vadinasi, elgėsi nusikalstamai, bet tai nesukliudė kitoms partijoms dėtis su ja į koaliciją. Įdomu, kad net eksprezidentas „spjūviu demokratijai“ vadina ne rinkėjų papirkinėjimą, bet Prezidentės nenorą leisti papirkinėtojams valdyti Lietuvą.

Reikėtų pabrėžti, kad partija, kuri leidžia sau šitaip elgtis, t. y. paminti laisvą piliečių valią, nėra politinė, o tik bendruomeninė, nes jos narių veiksmai nukreipti ne į bendrojo gėrio kūrimą, bet į jėgos telkimą, kad „užsiauginusi raumenis“ galėtų sugrobti kuo daugiau turto, įveldama ir kitus – ne tik papirktuosius, bet ir tuos, kurie su ja susidės – į kriminalinę veiką.

Yra ir dar viena svari priežastis, kodėl Darbo partijos lyderis, beje, europarlamentaras, taip veržėsi patekti į Seimą, – čia jis gaus teisinę neliečiamybę, prarastą Europarlamente. Jau dabar galima lažintis, kad Seimas jo neliečiamybės nepanaikins, nes koalicijos partneriai socialdemokratai jau drįso nusivalyti kojas net į Konstitucinio Teismo nutartį, nors ji buvo susijusi su palyginti smulkiomis Darbo partijos žuvelėmis (be to, koks skirtumas, jei demaskuotųjų trijulę pakeis tie, kurie dar nedemaskuoti). Tiesa, jau rytojaus dieną būsimasis premjeras staiga prisiminė, kad vis dėlto reikėtų gerbti Konstituciją…

Taigi Viktoras Uspaskichas gali būti ramus – koalicija, kurios pilkuoju kardinolu jis yra vadinamas, jau užsitikrino svarią daugumą, todėl ketveri laisvės metai Seime jam garantuoti, o po jų kaip tyčia „išaušta“ bylos, narpliojančios šitos partijos juodąją buhalteriją, senatis. DP vedlys ir jaučiasi ramus, net tyčiojasi iš prokurorų, esą kažkoks VU, kuriam Darbo partijos buhalteriai perduodavę milžiniškas pinigų sumas, esąs ne jis, o veikiausiai Vilniaus universitetas, nors jo šis oligarchas nėra parėmęs nė vienu centu.

Na, bet nepavydėkime tiems, kurie politinę veiklą supaprastinę iki bendruomeninės interesų kovos, laimi vienadienę pergalę, nes jie atsisako savo pačių autonomijos ir lygybės, atsisako visuotinumo ir teisių. „Nupirktoji“ (kalbu ne tik apie rinkėjus!) bendruomenės dalis irgi tampa kurmiais, bebalsiai liaujasi buvę laisvais žmonėmis. Taigi, nesvarbu, ar už saldainiuką, ar už rūmus, ar už privilegijas, ar už dar ką nors atsisakoma autonomijos, pilietinės atsakomybės, dalyvavimo viešojoje erdvėje, – bet kuriuo atveju tai reiškia pilietinę degradaciją. Tie, kurie patys parsiduoda, niekada nereikalaus atstatydinti tų, kurie laikosi panašios strategijos – jiems svarbiausia tenkinti savo poreikius, asmeninius interesus iškeliant aukščiau už viešuosius, nors visuomenė pasamdė juos, kad rūpintųsi šalies gerove.

Šiame kontekste ypač makabriškai nuskambėjo eksprezidento sveikinimai naujajam Seimui ir dedamos viltys, esą šis grąžinsiąs pasitikėjimą įstatymų leidėjais! Raginama pasitikėti tais, kurių nemenką ir labai įtakingą dalį sudaro veikėjai, paskui kuriuos velkasi tamsus kriminalinių nusikaltimų šleifas? Tačiau priekaištaujama ne jiems, o Prezidentei, kuri atsisakė paduoti ranką tokio plauko politikams, jau išsirinkusiems vieną tokį net Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju…

Ak, kaip lengvai susikuria kurmių bendruomenė – kiekvienas išlenda iš urvo, paurzgia, pakalena dantis, nugvelbia ką gali iš kitų kurmių, ir vėl šmurkšt į urvą. Jei kas ir turi iliuzijų, kad tokiomis sąlygomis dar galioja demokratija, tai ji vis tiek urvinė…

Argi verta stebėtis, kad pasigirsta ir balsų, reikalaujančių grąžinti „senelio rojų“ – bizantišką, vienos kietos rankos valdomą bendruomenę. Bet kaip tokį rojų įmanoma grąžinti? Reikėtų elgtis panašiai, kaip elgėsi „senelis“, neprieštaravęs, kad būtų kankinami, žudomi visi darbštūs, sumanūs, raštingi, išauklėti ir viešumoje veiklūs žmonės. Tai garantija, kad tie, kurie išliks, jausis dėkingi ir už nuograužas, todėl bus tylūs, paklusnūs. Nereikės bijoti ir Lietuvos ištuštėjimo dėl emigracijos – „senelio“ logika reikalauja, kad sienos vėl būtų aklinai uždarytos. Lietuvoje atsiranda palaikančių net tokius užmojus, todėl „senelio“ palikuonis Algirdas Paleckis taip akiplėšiškai dėsto naujiems laikams pritaikytas komunistines tiesas.

„Kultūros barai“, 2012 (11)
Skelbiame „Kultūros barų“ sutikimu

 

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.