Socialinė politika, Ekonominė politika

Algis Krupavičius. Subjektyvi gerovė ir teisingos visuomenės lūkesčiai

Tiesos.lt redakcija   2018 m. kovo 14 d. 8:09

3     

    

Algis Krupavičius. Subjektyvi gerovė ir teisingos visuomenės lūkesčiai

Pirmoji dalis – „Refleksijos, arba Lietuva Europos socialinio tyrimo akimis“ (ČIA), antroji – „Refleksijos pagal Europos socialinį tyrimą. Politiškai apatiška ir išgalinta visuomenė“ (ČIA).

Trečia refleksijų tema, ko gero, verčia imti jautį už ragų. Šių laikų Lietuvoje viena iš didžiausių bėdų yra negerovės visuomenė ir negerovės valstybė. Teisingai perskaitėte: negerovės visuomenė ir negerovės valstybė. Mažiausiai du trečdaliai visuomenės taip mano. Ir jie, deja, bet teisūs…

Pamela Abbott, Claire Wallace ir Roger Sapsford iš Aberdeeno universiteto prieš kelerius metus suformulavo geros visuomenės, arba decent society, koncepciją, nors lietuviškai geriau būtų „padorios visuomenės“ vertimas, nes jame yra stipri moralės dimensija.

Anot britų mokslininkų, pagrindinis padorios visuomenės bruožas yra jos narių gerovės plėtojimas/ didinimas. Gera, arba padori, visuomenė yra/ turi būti ekonomiškai saugi, socialiai darni, socialiai įtraukianti ir, pagaliau, įgalinanti. Svarbiausias jos raidos rodiklis – subjektyvios gerovės indeksas. Pagal jį akivaizdžiai Europoje pirmauja Norvegija (kaip nieko nauja čia), o Lietuva, kaip ir galima laukti, patenka į šalių, tokių kaip Rusija, Ukraina ir kelios kitos pokomunistinės valstybės, grupę su žemiausiais subjektyvios gerovės indeksais.

Kokie yra padorios visuomenės varikliai? Tarp jų būtų darbo ir laisvalaikio pusiausvyra, tinkamos gyvenimo sąlygos šeimai, lyčių lygybė, o galiausiai bendras pasitenkinimas gyvenimu arba laimės pojūtis.

Kadangi pastaraisiais metais nemažai kalbėta ir kalbama apie laimingą visuomenę ar net laimės ekonomiką, tai vietoj kokių nors pajamų pasiskirstymų skaičiavimų, GINI koeficiento kaip socialinės nelygybės indikatoriaus, palyginamosios perkamosios galios, vidurinės klasės dydžio ir panašių socialinių ir ekonominių rodiklių, paimkime itin integralų – laimės – rodiklį ir trumpai pažiūrėkime, kaip jis keitėsi Lietuvos visuomenėje nuo pat 1990-ųjų.

Europos vertybių studijoje (EVS) 1990 metais Lietuvoje save kaip pakankamai ir labai laimingus įvardijo 53 proc. respondentų. Kadangi tyrimas buvo atliekamas Sovietų Sąjungos ekonominio ir politinio spaudimo laikotarpiu, tai laimės rodiklis buvo visai neblogas ir palyginamas su Lenkija bei Latvija (1 paveikslas).

Po 18 metų, t. y. 2008 metais, laimingųjų dalis siekė jau 67 proc., tačiau kaip tik tie metai buvo paskutinieji prieš ekonominę krizę ir optimizmo visuomenėje bendrai ir individualiai buvo pakankamai daug. Kita vertus, Lietuva tebeliko tarp mažiausiai laimingų šalių Europos vertybių studijoje.


1 pav. Pakankamai ar visiškai laimingi, Europos vertybių studija, 1990 ir 2008 m.

Europos socialinis tyrimas besibaigiant ekonominei krizei Lietuvoje ir Europoje 2009–2010 m. ir naujausioje, 2017 m. pabaigos, apklausoje rodo, kad besijaučiančių laimingais, kai laimės vertės apima 7–10 balų EST skalėje, yra apie 50 proc. ir pagal šį rodiklį Lietuva buvo itin panaši į Rusiją.

Kad laimės pojūtis kultūriškai santykinai panašioje Europoje gerokai priklauso nuo ekonominės gerovės, tai yra gerai žinomas faktas.

Tad nėra nieko stebėtina, kad aukščiausias vietas čia užima Šiaurės Europos šalys. Tačiau BVP vienam gyventojui nėra išskirtinis rodiklis, kuris paaiškina laimės pojūtį.

Ne mažiau gerai yra žinoma, kad kai X ar Y šalis pasiekia aukštesnį nei vidutinį ekonominį išsivystymo lygį, laimės ir ekonomikos koreliacija tolydžio mažėja. Be abejo, laimės jausmą sąlygoja įvairūs situaciniai veiksniai, kultūrinės nuostatos. Bet visais atvejais šiandien Lietuva yra tarp mažiausiai laimingų šalių (2 paveikslas).


2 pav. Laimės pojūtis, EST 2010 ir 2017 m.


3 pav. Pinigų trūkumo būtiniausioms išlaidoms tikimybė per artimiausius 12 mėnesių , EST 2008 ir 2017 m.

Vienas esminių veiksnių, kuris labiausiai trikdo subjektyvią gerovę, yra materialinio gyvenimo sunkumai. Dabar čia nieko nebus apie mažiausias Europoje pensijas, kelis šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, gaunančių minimalius atlyginimus, didžiausią, bent šiuo metu, visoje Europos Sąjungoje lietuvių nepasitenkinimą augančiomis kainomis, ne mažiau nei penktadalį visų visuomenės narių, kurie gyvena už skurdo ribos ir socialinėje atskirtyje.

Tačiau tiek 2008-ųjų, tiek 2017-ųjų EST apklausose buvo užduodamas vienas klausimas apie materialinę apklaustųjų savijautą – ar per ateinančius 12 mėnesių tam tikrais laikotarpiais jums trūks pinigų būtiniausioms išlaidoms? Abiejose apklausose, nors jas skiria dešimtmetis, Lietuva yra tarp „lyderių“ su kabutėmis.

Kad pinigų greičiau arba tikrai gali pritrūkti net būtiniausioms išlaidoms per artimiausius vienerius metus, Lietuvoje atsakė net 78 proc. 2008 metais ir kiek mažiau, bet vis vien įspūdingai daug kitų šalių kontekste – 57,2 proc., 2017 metais (3 paveikslas).

Kitaip sakant, rimtų materialių nepriteklių realiai baiminosi daugiau nei kas antras žmogus Lietuvoje. Ir visa vyksta itin spartaus ekonominio augimo metais. Šį paveikslą savo kabinetuose turėtų pasikabinti visi aukščiausios valdžios pareigūnai, o tarpusavyje jie turėtų sutarti, kad bent kas pusmetį visuomenės nuomonės apklausose būtų užduodamas jau minėtas klausimas. Po tų apklausų esamą paveikslą papildyti.

Pagal atsakymus į jį, ko gero, geriausiai būtų galima spręsti, kaip sekasi valdžiai ką nors keisti visuomenės ir jos narių gyvenime. Ir turėtume esminį valdymo pagal rezultatus rodiklį. Šiaip ir visų buvusių valdžioje partijų lyderiai, ekspremjerai, gal ir ministrai, jį irgi turėtų turėti prieš akis, nes čia kolektyvinis ir buvusių valdžių Lietuvoje veiklos rezultatas.

Apskritai, šis pinigų trūkumo tikimybės klausimas yra itin imlus ir talpus socialinės ir ekonominės būklės šalyje rodiklis. Viena vertus, jis netiesiogiai rodo viduriniosios ir aukščiausios socialinės klasės dydį visuomenėje, nes, pradedant net žemutine vidurine klase ir kylant socialinės hierarchijos laiptais aukštyn, būtinų pajamų trūkumo klausimas šioms grupėms neturėtų būti aktualus net gilių ekonominių sukrėtimų laikais. Atsparumas būtinų pajamų stygiui yra kaip tik vienas svarbiausių šių klasių požymių.

Tad kuo didesnė dalis apklaustųjų atsako apie pajamų trūkumo tikimybę, tuo viduriniosios ir aukščiausios socialinės klasės aprėptis, o tuo pačiu socialinis stabilumas, yra mažesnis.

Beje, čia yra ir atsakymas į tai, kodėl Lietuvoje nuolat politiškai ieškoma gelbėtojų ir naujų antisisteminių jėgų. Deja, turiu visus galimus optimistus nuvilti – jų ir toliau ieškos, nes socialinio neužtikrintumo kūdikis yra politinis nestabilumas, o kuo mažesnė vidurinioji klasė visuomenėje, tuo politiniai uraganai yra labiau tikėtini.

Kongruencija tarp šių dviejų reiškinių yra aukšta. Beje, pajamų trūkumo klausimas pagal savo prognostinį socialinės ir ekonominės būklės potencialią panašus į rinkimų tyrimuose užduodamą klausimą, už kurią partiją balsuotų, jei rinkimai įvyktų kitą sekmadienį. Vėl – kuo daugiau į jį atsako teigiamai, tai tuo daugiau yra balsuoti pasirengusių ne už valdžios partijas, nes socialiniai reikalai vertinami blogai.

Minėtas klausimas atspindi net ir pajamų perskirstymo valstybėje būklę, nes jis rodo, kad pagal vienam gyventojui panašų BVP turinčios šalys atsiduria socialiai gerokai skirtingose barikadų pusėse. Lietuva ir Estija beveik klasikinis pavyzdys. Estijoje 2017 m. būtiniausių pajamų stygių prognozavo mažiau nei 22 proc. respondentų, arba beveik tris kartus mažiau nei Lietuvoje.

BVP vienam gyventojui abiejose šalyse labai panašūs, tačiau Lietuvoje tas BVP labai socialiai netolygiai pasiskirsto ir menkai yra persiskirstomas, o bendras rezultatas yra didžiulė socialinė nelygybė. Apskritai čia Lietuvos realybė sunkiai įtikėtina palyginus net su panašiomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, bet akivaizdi. Nors gal kiek ir siurrealistinė. Čia tokia permanentinio nuokrypio būklė.


4 pav. Laisvalaikis su draugais, giminėmis ar bendradarbiais, EST 2008 ir 2017 m.

Subjektyvią gerovę veikia ir kiti svarbūs veiksniai. Tačiau santykinai trumpame analitiniame komentare tegalime aptarti vos kelis veiksnius.

Tad paskutiniu tebūnie socialinių ryšių rodiklis. Socialiniai ryšiai padeda atrasti pilnatvę šiuolaikiniame gerokai individualistiniame pasaulyje. EST nuo pat savo pradžios 2001 metais užduoda klausimą apie tai, kaip dažnai leidžiamas laisvalaikis su draugais, giminėmis ar bendradarbiais. Netiesiogiai šis klausimas taip pat atspindi visuomenėje esamą darbo ir laisvalaikio pusiausvyrą, kuri yra būtina geroje, arba padorioje, visuomenėje.

Deja, Lietuva ir vėl yra gerokai nuokrypio atvejis. Bent kartą per savaitę ar dažniau su draugais, giminėmis ar kolegomis laisvalaikį Lietuvoje leido vos 32 proc. atsakiusiųjų 2010 metais ir 41 proc. – 2017 metais. Naujausi EST duomenys rodo, kad Lietuvos skirtumas nuo Lenkijos ir Estijos yra sumažėjęs, bet nuo Izraelio, Nyderlandų, Šiaurės Europos šalių atsiliekama apie 60 proc. Labai įtikinama tokios situacijos Lietuvoje priežastis, kad čia reikia skirti daug daugiau laiko darbui ir laisvalaikio socialiniams ryšiams jo lieka mažiau.

Kitas argumentas, kad socialiam laisvalaikiui reikia ir pinigų, tačiau lietuviai net daug dirbdami jų turi mažai, kad liktų ne tik būtiniausioms reikmėms. Išdavoje nėra taip, kad lietuviai pagal apibrėžimą yra asocialūs, o aptariamas rodiklis tik rodo, kad subjektyvi gerovė nedidėja kiek nors sparčiau ir finale artėjame prie padorios visuomenės.

Ne vieną kartą jau yra rašyta (pavyzdžiui, ČIA), kad nemažiau nei du trečdaliai ar net daugiau lietuvių mano, kad gyvename socialiai neteisingoje visuomenėje. EST apklausose bent kelis kartus buvo užduodamas klausimas apie teisingą visuomenę.

Šis klausimas pabrėžia, kad teisinga visuomenė yra tokia, kurioje žmonių gyvenimo lygio skirtumai yra maži. Lietuva čia yra lyderė, nes, matyt, nepasiekiamas vaisius yra saldesnis, nes minėtam teiginiui tiek 2008, tiek ir 2017 m. pritarė 74–76 proc. respondentų (5 paveikslas).


5 pav. Teisinga visuomenė, kurioje žmonių gyvenimo lygio skirtumai yra maži, EST 2008 ir 2017 m.

Beje, atsakymuose į šį klausimą yra stebima kita įdomi tendencija, kad pritariančiųjų atsakymų skirtumai tarp daugumos šalių yra santykinai nedideli ir nėra tokių atvejų, kurie skirtųsi kartais. Ko gero, net galima teigti, kad socialiai tolygi visuomenė yra bendraeuropinis siekinys.

Kaip link teisingos visuomenės eiti? Kokius receptus čia galima rasti? Vienas tokių galimų receptų yra bazinės pajamos arba vienodos išmokos gyventojams, įgalinančios tinkamai gyventi. Tiesa, Lietuvoje apie jas kalbama mažai, bet 2016 metų balandžio mėn. buvo atlikta pirmoji visos Europos apklausa apie bazines pajamas. Joje net 64 proc. teigė, kad balsuotų už bazines pajamas, jei dėl jų būtų surengtas referendumas.

2017 m. spalio mėn. net 43 proc. tokioje liberalioje šalyje kaip Jungtinės Valstijos parėmė bazinių pajamų idėją. Kai kuriose Europos šalyse, tokiose kaip Suomija, Nyderlandai, vykdomi socialiniai bazinių pajamų eksperimentai, taip pat jie vyksta Amerikoje – Kanadoje, JAV, Brazilijoje – ir net Afrikoje, pavyzdžiui, Ugandoje.

Lietuvoje Swedbank yra skaičiavęs, kad visiems gyventojams po lygiai padalinus valstybės socialinės apsaugos išlaidas, pavyzdžiui, 2015 metais būtų tekę apie 120 eurų pajamų vienam gyventojui. Tačiau tokie mechaniniai skaičiavimai veikiau diskredituoja bazinių pajamų idėją, nei ją paaiškina.

Kad pasaulis sparčiai keliauja į post-darbo visuomenę, kai įprastų darbo vietų skaičius, o tuo pačiu ir tradicinės darbo pajamos, mažės, tai yra akivaizdu. Tad reikia galvoti, kaip bus gyvenama kitokioje visuomenėje, arba mūsų laukia rimti nauji ir ilgalaikiai konfliktai. Neatsitiktinai 2017 metais EST apklausoje pirmą kartą klausta nuomonių apie bazines pajamas. Lietuvos visuomenėje itin teigiamai yra įvertinta bazinių pajamų perspektyva. Net 79,2 proc. apklaustųjų parėmė ( arba tvirtai už) bazinio pajamų modelio įvedimą. Kelios tendencijos bazinių pajamų atžvilgiu yra akivaizdžios. Jomis labiau žavimasi šalyse, kur socialinės apsaugos sistemos yra gana liberalios ir nepakankamai išvystytos, o ten, kur socialinės garantijos yra aukštos ir visuotinės, tai bazinių pajamų idėjos yra mažiau patrauklios (6 paveikslas).

Visais atvejais bazinės pajamos turėtų atsirasti Lietuvos politinėje darbotvarkėje bent kaip rimtos diskusijos, jei ne eksperimento ar platesnio sprendimo, klausimas. Nors politikai ir valstybės vadai sako, kad ko jau ko, o mokesčių sistemos nelieskime. Ar beveik nelieskime.

O apibendrinant, tai subjektyvi gerovė Lietuvoje yra žema, bet dauguma bendrapiliečių nori gyventi teisingesnėje arba padorioje visuomenėje. Tačiau kelias iki jos, nes keliaujame lėtai, yra dar ilgas. O neretai ir elementaraus supratimo ar norų, kaip tuo keliu eiti, trūksta. Ir iš sėkmingesnių visuomenės grupių, ir iš politinio elito pusės.


6 pav. Požiūriai į bazinio pajamų modelio įvedimą, EST 2017 m.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

taip       2018-03-14 15:50

Visų trijų straipsnių schemos turėtų gulėti kiekvieną rytą ant valdžios stalų. O dabar nežinia, ar jie su tuo susipažinę,ar tik iš bendro fono “žino”. Skaičiai ir situacija katastrofiška. Ir neapkaltinsi, kad rusai puola. Prisidirbome patys, žinoma, ne eiliniai, o mūsų godžios viršūnės.

prieinama Sveikatos       2018-03-14 12:31

apsauga labai sustiprina saugumo jausmą.Uždarius rajonų ligonines daug žmonių negavo gydymo ir mirė.

bet tikrai - Landsbergis kaltas       2018-03-14 12:14

pasitikėjo tauta Landsbergiu bei konservatoriais.
o jie, niekšeliai, pasitikėjo komunistine nomenklatūra smile


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Andrius Švarplys. Emanuelio Macrono žinia Rytų Europai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.