Nerasta rubrikos

Algirdo Patacko atminimui: Letas Palmaitis. Seniausias tikėjimas ir baltų monoteizmas

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 2 d. 13:38

22     

    

Algirdo Patacko atminimui: Letas Palmaitis. Seniausias tikėjimas ir baltų monoteizmas

Algirdas Patackas ir Letas Palmaitis per „Dialogų“ pristatymą Kauno viešojoje bibliotekoje 2011 m. kovo 16 d.

Pagerbdamas šviesų Bičiulio atminimą kalbininkas ir religijų tyrinėtojas Letas Palmaitis tęsia svarstyti Algirdui Patackui itin rūpėjusį klausimą dėl Lietuvos kelio, kur, jo įsitikinimu, yra įmanoma suderinti krikščionybę ir pagonybę.

Pirmoji dalis

Istorinis įvadėlis

Šimtmečiais tikintiesiems krikščionims nė į galvą negalėjo ateiti kitokia mintis nei kad Vieno D-vo tikėjimas ir yra pirminė žmogaus religija. Priimant kaip apreikštąją tiesą Šventąjį Raštą, kuriame pirmasis žmogus yra D-vo kūrinys, betarpiškai bendraujantis su D-vu (su Kuriuo betarpiškai bendravo ir Nojus, iš visų pasaulio žmonių vienintelis su savo gimine išlikęs po tvano), buvo aišku, kad šis betarpiškas bendravimas ir yra pirminė religija. Todėl daugdievystė buvo suprantama kaip tos pirminės religijos užmiršimo rezultatas.

Kai po „tamsių“ viduramžių sušvito antikinės praeities renesansas, o „išlaisvinančios“ giljotinos epochoje įsiviešpatavo racionalizmas, išplito abejonės ir ateizmas. XIX a. įsigalėjus „mokslo“ kultui, radosi net ir tokių bibleistų, kuriuos ankstesniais laikais vargu ar kas nors būtų galėjęs pavadinti tikinčiaisiais. Patys „pažangiausi“ jau konstravo grynai ateistinius religijos atsiradimo modelius: literatai prašneko apie apgavystes, o Darvino evoliucinistinio įkvėpimo pagauti mokslininkai, pradedant Edwardu Tyloru[1], prašneko apie pirminį animizmą, totemizmą, fetišizmą ir pan. primityvias tikėjimo formas, atrandamas tarp laukinių genčių necivilizuotame pasaulyje. Jų manymu, iš tokio primityvaus tikėjimo kilusi religija ir turėjusi būti seniausia, davusi daugybę politeistinių tikybų visose pasaulio tautose. Šį požiūrį paveldėjo ir marksizmas, kuris patį monoteizmo atsiradimą aiškino ir tebeaiškina socialiai: kovoje už būvį atskiros gentys, turinčios savus dievus, jungiasi į sąjungas, svarbiausia dievybe tampa galingesnės genties dievas, o gentims susibūrus aplink miestus valstybes ir atsirandant karaliams, tas dievas paskelbiamas pagrindiniu bei visa ko kūrėju. Ši teorija negali paaiškinti tik vieno: kodėl iš tūkstančių skirtingų politeistinių tikybų pasaulį užvaldo iš esmės tik viena monoteistinė abraominė tikyba.

Todėl tikra sensacija tapo pirminio monoteizmo teorija[2], kurią išpopuliarino katalikų mokslininkas kun. Wilhelmas Schmidtas, ištyrinėjęs daugybę primityvių genčių. Jis parodė, kad tarp skirtingų archajinių genčių tikima, kad virš visų dievybių egzistuoja Aukščiausiasis, o Jo suvokimai visur panašūs. Šias išvadas jis dėstė savo įsteigtame periodiniame leidinyje Anthropos bei iki pat mirties leistame darbe „D-vo idėjos kilmė“[3].

Lietuvoje apie panašų pirminį baltišką monoteizmą kalbėjo dar Vydūnas[4]. Gilesnę baltų tikėjimo rekonstrukciją atliko maskvietis Vladimiras Toporovas[5], o Lietuvos kultūros platybėse pirminio baltų monoteizmo idėją bei jos pagrindimą Toporovo darbuose iki pat paskutiniųjų savo dienų populiarino Algirdas Patackas[6]. Būtent Algirdui Patackui turime būti dėkingi už šios ir panašių svarbių temų iškėlimą, nesvarbu kokios pažiūros susikirs jas gvildenant. Panašų susikirtimą galima rasti ir mūsų bendroje knygoje „Kas ir kada pagrobė Europą“ – dviejų asmenų dialoguose, kurių pozicijas dabar bandysiu pagilinti[7].

Aukštėjas ir Algirdo Patacko formuluotės

Manyčiau, būtų svarbu pacituoti tas Algirdo formuluotes, kurias rasime minėtoje knygoje (psl. 45) ir po jos išleidimo, pvz., 2012 m. tinklapyje alkas.lt, išsakytas dėl archajinio lietuviško Aukščiausiojo pavadinimo Auxtheias Vissagistis, aptinkamo Jono Lasickio „Dediis Samagitarum“ žemaičių dievų aprašyme.

Pirmu atveju Algirdas teigia: „... čia galima įžvelgti būsimos krikščioniškosios trinarystės nuojautą, kurios nei kvapo nėra Senajame Įstatyme ir kuri, be abejo, yra Indoeuropos įnašas į krikščioniškąją dogmatiką…“

Pataisysiu, kad reikia kalbėti ne apie Įstatymą, bet apie Senojo Testamento knygas, kuriuose, gana mistiškai, tačiau kaip tik yra „kvapo“ – plg. paslaptingus tris vyrus, pasirodžiusius Abraomui prie Mamrės ąžuolo: „Pakėlė akis ir pamatė tris vyrus stovint šalia“. Tačiau Abraomas kažkodėl kreipiasi į Juos vienaskaita: „Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, nepraeik Savo tarnui pro šalį!“ (Pr 18, 2–3). Toliau: „Ir JIE tarė jam: ‘Kur Sara, tavo žmona?’ – Jis atsakė: ‘Štai palapinėje’ – ‘O JIS sakė: ‘Grįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais ir Sara turės sūnų’, o Sara klausėsi palapinėje. Abraomas ir Sara buvo labai susenę. Tad nusijuokė Sara savyje /.../  IR TARĖ VARDAS ABRAOMUI: ‘Ko nusijuokė Sara?’“ (Pr 18, 9–13). Toliau prasideda D-vo kalba, su intarpais pavirsdama dialogu, kuris tęsiasi iki skyriaus pabaigos. Abraomas išlydi tris vyrus link Sodomos, o D-vas sako: „‘Nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar tikrai pagal pasiekusį Mane šauksmą jie elgiasi, sužinosiu’. Ir leidosi iš ten trys vyrai ir nuėjo į Sodomą, o Abraomas tebestovėjo D-vo akivaizdoje“ (Pr 16–22 su paskesniais Abraomo prašymais nenaikinti Sodomos ir Gomoros, jei ten rasis bent 50 teisiųjų, bent 45, bent 40, bent 30, bent 20, bent 10!)

Suprantama, tradicinis judėjas tik pasipiktins, jei bandysime čia kalbėti apie Tris D-vo Asmenis, juoba kad ir mes neįsivaizduojame Jų antropomorfiškai. Tačiau D-vas pasirodo net krūmo ugnies pavidalu, tad kodėl Jam nepasirodžius net ir 1000 žmonių pavidalu?Juoba kad ne kartą Toroje D-vo Pasirodymai ir Pats D-vas susikeičia vietomis. Štai Mozė prie krūmo: „Ir pasirodė jam VARDO Angelas ugnies liepsnoje (Iš 3, 2, hebrajiškai: mal’akhašŠĒM ‘angelas VARDO’, čia ir toliau tai yra formulė), bet jau 4-oje eilutėje „VARDAS pamatė, kad tas pasuko žiūrėti, ir sušuko ‘Moze! Moze!’“, o jau 6-oje eilutėje „‘Aš esu tavo tėvo D-vas, Abraomo D-vas, Izaoko D-vas ir Jokūbo D-vas’“. Žydų gentims išėjus iš Egipto, „VARDAS ėjo jų priešakyje dieną – debesies stulpe, nurodydamas jiems kelią, o naktį – ugnies stulpe, kad jiems šviestų ir jie eitų dieną ir naktį“ (Iš 13, 21), bet kitame skyriuje (Iš 14, 19) pasakyta: „Ir pajudėjo VARDO Angelas, ėjęs žydų gretų priešakyje, ir nuėjo už jų nugaros. Pajudėjo ir debesies stulpas ir sustojo už jų nugaros“. Taigi Angelo–D-vo kaita pasitaiko ne vieną kartą!) Panašūs pavyzdžiai rodo, kad Algirdo teiginys, jog „trinarystės nuojautos Senajame Įstatyme nėra nė kvapo“, netikslus: „kvapo“ kaip tik yra! Tačiau D-vo Triasmeniškumo apibūdinimo nėra net Naujajame Testamente, tad problema tegali būti, kas yra tos D-vo Reprezentacijos, kas yra D-vo Asmenys ir kiek yra D-vo Asmenų. Kokie būtent žodžiai vartojami Biblijoje (mal’ak ar kaip kitaip), nėra esminga, tai dogmato reikalas, bet konkretūs žodžiai – tai tik atitinkamos epochos suvokimo išraiška (žinoma, jei nelaikome Šv. Rašto diktantu).

„Nėra nė kvapo“ Algirdo pasakyta mūsų Dialoguose, bet 2012 m. publikacijoje teigiama: „baltiškoje dievybės trinariškumo nuovokoje ne tik randame visus būsimus Trejybės atremties taškus, bet ir ikikrikščioniškos religinės minties paliudijimą, kad dieviškasis Logos dar tebėra kaip pažadas, kaip būsena, kur Kristus tebeesti kaip Ethos. Šitaip baltų religija įsirašo, įneša savo dalį į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją. Matome, kokias archaikos pažinimo galimybes atveria vienas vienintelis išgelbėtas, atsimintas žodis ir kaip nepaprastai brangiai kainuoja kiekvienas toks prarasdintas žodis, kurio netekimas gali visiems laikams paskandinti ištisus mūsų savimonės klodus ir archipelagus“.

Pritariu pastarajai minčiai, nors ir nematau čia daugiau pažinimo galimybių negu šis vienas Algirdo spėjimas, romantiškai pripliusuojantis prie neva rasto sando -gistis ‘šviesos’ (neva nuorodos į Šventąją Dvasią) dar ir Antrąjį Švč. Trejybės Asmenį.

Būdamas kalbininkas negaliu nuslėpti abejonių dėl paties pavadinimo Auxtheias Wissagistis, nes pateikta tvarka „daiktavardis–būdvardis“ yra nenatūraliai „klasifikacinė“ (lenkiška arba lotyniška). Ji atitinka Lasickio parašymą Omnipotens et que Summus, nėra reikalo paskui Vytautą Ališauską sieti Auxtheias su Summus[8], bet Wissagistis su Auxtheias: sandas Wissa- atitinka lotynišką Summus reikšmę ‘visuotinis’ greta etimologinės reikšmės ‘aukščiausias’ (tiesa, paties žodžio Auxtheias [Aukštėjas] reikšmė ‘Aukščiausias’ abejotina! – greičiau ‘kylantis=aukštėjantis’). Be to, jei Wissagistis tėra tik rašymo klaida vietoj Wissagissis, o tai – dirbtinai pagaminta įvardžiuotinė forma *visajỹsis (žr. toliau), tai toks teonimas iš viso nelaikytinas archajiniu. Jei ir klystu, vis tiek nematau ir darybinio ryšio tarp sando -gistis ir Algirdo siūlomos *gais- šaknies. Antrasis sandas turėtų būti veiksmažodinis, o vedant jį iš esamojo laiko -sta priesagos darinių, gali būti siejamas ne su tranzityvine, bet tik su intranzityvine reikšme, t.y. jokiu būdu ne ‘viską apšviečiantis’. Kita vertus, prie sando wissa- niekaip netiktų jokia intranzityvinė reikšmė ‘visur [švintantis]’, jei net ir sufantazuotume formą *ginsta ‘švinta’ (žinoma, ne nuo gaisa

< *gai-s- / *gei-s- ≠ *švei-t-ti>šviesti, bet nuo *gi-t- ║ *švi-t-), nors nuo šaknies (visai ne *gei-/ *gi- + *t, bet greičiau nuo *gei-d-) esamasis laikas būtų *geista[9]. Sandą -gistis bandyta taisyti į *-girstis, neva ‘viską išgirstantis’, bet toks pritempimas atrodo naivokai. Šiek tiek arčiau tiesos būtų Algirdo siūlomas -gistis = *-jistis, tik, deja, sunkoka iš baltiško esti laukti rusiško jestь (nebent klaidingai išgirsta ir užrašyta), tačiau vėlgi: ką bendro turi sandas wissa- su reikšme ‘visur [esantis]’? Geriau būtų suvokti Wissagistis kaip klaidingai perrašytą (ar net perskaitytą iš rankraščio) nevykusį naujadarą Wissagissis, t.y. Visajỹsis – dirbtinio būdvardžio *visãjis ‘visuminis’ įvardžiuotinę formą. Iš savo pusės galėčiau pasiūlyti nebent veiksmažodį ‘giminiuotis’ gęsti, gęsta, gento, nes žemaičių šnektose tikrai galima laukti tarimo *ginsta<

gensta ‘gęsta’, t.y. *-gįstis‘ [viskam-] giminingas, giminė’. Abiem atvejais (*Visajysis ir *Visagęstis) pavadinimas neabejotinai rodytų tik į panteistinį D-vą.

Išnašos

[1] Klasikinis jo darbas – Primitive Culture, vo. 1, 2. London, 1871 / http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=aeu.ark:/13960/t56d6qx83;view=1up;seq=1 (prieita 2016-02-28) / rusų kalba Первобытная культура, http://www.sati.archaeology.nsc.ru/library/taylor.html (prieita 2016-02-28)

[2] Andrew Lang, Myth, ritual and religion, vo. 1, 2. London, 1887 / https://en.wikisource.org/wiki/Myth,_Ritual,_and_Religion (prieita 2016-02-28)

[3] Wilhelm Schmidt, Der Ursprung der Gottesidee, Bd. 1–12. Münster 1912–1954.

[4] Plg. Vydūnas, Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, Vertė L. Gaigalaitė, R. Šaltenis, Vilnius: Vaga, 2001, p. 243–249.

[5] В.Н. Топоров, Заметки по балтийской мифологии / In: Балто-славянскийсборник, Москва, 1972, p. 289–314.

[6] Plg. A. Patackas, Auxtheias Vissagistis / http://alkas.lt/2012/09/20/a-patackas-auxtheias-vissagistis (prieita 2016-02-28)

[7] L. Palmaitis, A. Patackas, Kas ir kada pagrobė Europą. Virtualūs dialogai. Kaunas, 2001, p. 35–45.

[8] V. Ališauskas, Dievai po Lietuvos dangumi / 2012, interneto versija http://www.baltai.lt/?p=8154(prieita 2016-02-28).

[9] V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, I, p. 312.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2016-04-4 8:33

Patikslinsiu tave, Raigerdai.
Tikėjimas - tai dvasinė būsena, nereikalaujanti materialių įrodymų.
Dvasinė tiesa yra jaučiama. Ją jausti padeda trys dvasiniai poveikiai, apie kuriuos aš ne vieną kartą esu rašęs.
Kodėl ne visi tą jaučia?
Todėl, kad daug kas nenori suvokti Dievo, o kai kurie visiems laikams yra nuo Jo nusisukę.
Bet lygiai taip pat egzistuoja tikėjimas, kaip psichologinė būsena, į netikrus dievus ar savo išmastytas nesąmones. Štai toks tikėjimas ir yra psichologinė būsena. Ir tu, Raigerdai, esi dėl to visiškai TEISUS. Ir tikėk sava psichologine būsena toliau, jei tik nori…

Raigerdas > VaiduiVDS       2016-04-4 1:54

Čia papildomai prie mano žemiau parašyto komentaro. Tik, VaidaiVDS, tu jį nusikopijuok, jeigu tu manai, kad pamirši, kas čia bus parašyta, kad man vėl nekartoti tau dešimtąjį kartą. Čia tas įvykis buvo Lietuvoje. Buvo atliekamas savotiškas psichologinis eksperimentas sovietiniais laikais. Studentams buvo pasiūlyta atspėti, kuriame iš trijų mėgintuvėlių yra benzinas, šarmas ir vanduo. Dalis studentų rodė, kad bezinas yra dešiniajame mėgintuvėlyje, dalis kairiajame, kiti sakė, kad nieko neužuodžia, treti buvo įsitikinę, kad čia yra benzinas, čia yra vanduo per vidurį, o čia yra šarmas. Ir kuo toliau buvo siunčiami tie mėgintuvėliai, tuo tvirčiau buvo įrodinėjama, kur kas randasi. Kai visi mėgintuvėliai sugrįžo pas dėstytoją, tai pasigirdo balsai, kad jis pasakytų tiksliai, kur buvo benzinas, kur vanduo, o kur šarmas, nes nuomonės išsiskyrė. Dėstytojas nusijuokė ir pasakė, kad visuose trijuose mėgintuvėliuose buvo vanduo. Aišku, ne visi juo patikėjo, nes kiti pradėjo net garsiai šaukti, kad jie aiškiai jautė benzino kvapą. Kad studentai nustotų tarpusavyje ginčytis, dėstytojas paėmė ir išgėrė iš visų trijų mėgintuvėlių tuo pačiu įrodydamas, kad visuose trijuose mėgintuvėliuose buvo vanduo. Daugiau ginčų nebebuvo.

Raigerdas > VaiduiVDS       2016-04-4 1:31

VaidaiVDS, aš nežinau, ką tu ten vartoji, bet kartais tau taip užplaukia, kad sunku patikėti, kad sunku patikėti, kad tu parašei būdamas sveiko proto būsenoje. Aš tau bene 5 kartus kartojau savo komentaruose, kas yra tikėjimas. Tai ar tu moki skaityti ir suprasti tekstą, ar tu esi nepajėgus tą padaryti? Kartoju dar kartą: “Tikėjimas – psichologinė būsena, kai informacijos suvokimas, nereikalaujantis apčiuopiamų įrodymų ar loginio patikrinimo, priimamas už tiesą. Tikėjimo subjektu gali būti individas, idėja ar reiškinys”. Kas čia tau neaišku? TIKĖJIMAS NEREIKALAUJA APČIUOPIAMŲ ĮRODYMŲ? Ar tu supranti, kas parašyta, ar nesupranti? Pavyzdžiui, mokslas reikalauja įrodymų. Teismas reikalauja įrodymų. Bankas reikalauja įrodymų. Savivaldybė reikalauja įrodymų. Pirkėjas reikalauja įrodymų apie tą mašiną, kurią jis perka. Darbdavys reikalauja įrodymų, kad visi numatyti uždaviniai buvo įvykdyti. Visas pasaulis tuo gyvena. Visi žmonės taip gyvena. Tačiau yra vienintelė sritis, kurioje nereikalaujama įrodymų - tai tikėjimas. Kodėl? Todėl, kad tai yra subjektyvu, nes žmogus gali tikėti į visiškai nerealius dalykus. BET NORMALUS ŽMOGUS PASAKO, KAD AŠ TIKIU< KAD TAIP YRA. Ir tame yra jo teisė. Ir niekas negali tos jo teisės pažeisti. Bet, kada tai yra nenormalu? Nenormalu yra tada, kada žmogus priima tai ne kaip tikėjimą, o kaip realiai egzistuojantį faktą, kurio iš tikrųjų neegzistuoja duotu momentu. Pavyzdžiui, alkoholikui gali atsitikti Baltoji karštligė ir jis realiai “mato” savo vonios kambaryje 2 baltus arklius. Ir jeigu ten bus žmonių, tai jis įtikinės visus, kad jo vonioje yra 2 balti arkliai. Ir jeigu kas nors pradės abejoti, tada jis pradės tą žmogų pulti. Pats tikėjimas visada buvo grįstas mitais ir tikėjimu stebuklingais dalykais. Be abejo, stebuklingi ir fenomenalūs reiškiniai egzistuoja. Aš pats mačiau vieną įdomų kosminį reiškinį ir aš buvau ne vienas. Mes buvome tryse, tačiau nei vienas iš mūsų neturėjo fotoaparato, o mobiliųjų tuo metu nebuvo. Mums nieko nebeliko, ką daryti, kaip tik išlipti iš mašinos ir stebėti tą keistą reiškinį. Ir tai vyko ne kur nors laukuose, o tai vyko mieste. Aš neturiu jokių įrodymų, todėl galiu tik pasakyti, kad aš tai mačiau. Bet man neateina į galva tokia mintis, įrodinėti visiems žmonės ir versti juos tikėti, kaip į tikrą tiesą. O tu, net nieko nematęs iš to, ką tu pasakoji, nachališkai pradedi įrodinėti, kad tai yra tiesa. Manau, kad tai yra pamišimas. Dabar kaip yra sakoma apie krikščioniškąjį tikėjimą:“Krikščionišką tikėjimo formuluotę išreiškia Šventojo Rašto laiško hebrajams ištrauka: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“. Krikščionys tapatina žodį „tikėjimas“ su meile Dievui”. Taigi, čia viskas pasakyta teisingai: “Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės…”. Taigi, tikėjimas turi savas ribas. Ir jeigu tikintysis pradeda įtikinėti kitus, kaip taip yra REALYBĖJE, tai čia jau yra nebe tikėjimas, o pamišimas. Pavyzdžiui, yra piešinių, kur Dievas vaizduojamas su barzda. Niekas tokio Dievo nėra matęs, nes tai yra tik vaizduotėje susikurtas Dievo vaizdas. Ir kodėl Dievas turi būti toks senas? Kartais netgi rūstus, kaip Perkūnas? Ir kam Dievui barzda? Ogi tam, kad išminčiai nuo neatmenamų laikų buvo vaizduojami, kaip seni, gyvenimą matę, jį patyrę išmintingi žilabarzdžiai senukai. Toks vaizduojamas ir Dievas. Dievas Krišna, pavyzdžiui, vaizduojamas su keturiomis rankomis. Bet tai yra SUBJEKTYVU, o objektyviai niekas nežino, kaip atrodo Dievas Krišna. O dabar, jeigu pažiūrėti į tai, kas yra hipnozė, tai dažnai šventyklose nemažai žmonių yra užhinptizuojami. Manoma, kad hipnozė naudota jau seniausiais laikais, pvz., gydomosiose šventyklose Indijoje. Panašių užuominų randame ir Senovės Egipte, kur gydyta hipnotine įtaiga. Egzistuoja ir savihipnozė. Neužhinotizuotas žmogus visada atskiria savąjį aš nuo bet kokios įtaigos. Užhipnotizuotas žmogus tiesiog aklai tiki įvairiais dalykais, kurių duotu momentu gali ir nebūti. Hipnozės metu žmonės padaro stebuklus, kai gauna komandas iš hipnotizuotojo pusės. Ir tai įrodo, kokia yra galinga ta žmogaus dvasia, apie kurią mes mažai, ką žinome. Tai įrodo žmogaus milžinišką dvasinį potencialą. O ką daro VaidasVDS? Jis ima Urantijos knygą ir pradeda šnekėti taip, kaip buvo kalbama kai kuriose hinduizmo kriptyse. Tik kvailiai ir sutrikusio intelekto žmonės yra riboto proto. Normalaus žmogaus protas ribų neturi. Jeigu jis būtų ribotas, tai jokios Biblijos jis nebūtų parašęs. Taip, kad meluoji vaikeli, ir deja, nesupranti, kad meluoji.

VaidasVDS       2016-04-3 22:24

Ir dar dėl tikrojo tikėjimo.
Tikras tikėjimas yra Pagrindiniame Dievo įstatyme. Visa kita tik įvairiausios interpretacijos. Nėra jokio mano, Leto ar Raigerdo tikro tikėjimo. Tiesa, Jėzus šiek tiek praplėtė tą tikėjimą, nurodydamas mylėti žmones taip, kaip juos mylėjo Jėzus. Gaila, kad pridėdami ir tai, ko Jėzus nemokė, žmonės iškraipė ir šį Jėzaus priesaiką...

VaidasVDS       2016-04-3 22:09

Raigerdai,
neskubėk su vertinimais, kada kalbame apie Dievą, o ne sumedžiotas stirnas.
Dievas visada buvo, yra ir bus - VIENINTELĖ NEPRIEŽASTINĖ – pirminė priežasčių priežastis.
Tai dvasinės filosofijos repertuaras, o ne aklos vištos, patupdytos narvelyje mažoje planetoje mąstysena. Suprantu, kad tą suvokti ribiniam žmogaus protui labai sunku. Būtent dėl to jis ir yra ribinis, nors išpuikęs ir net labai žmogiškai kvalifikuotas protas yra labai geros nuomonės tiek apie save, tiek apie savo protą.
Jei tu jautiesi, kad gali lenktyniauti ir lygintis su Dievu protu ir išmintimi, tai man nėra ko su tavimi bendrauti, nes man iki Dievo labai labai toli…

Jota       2016-04-3 13:03

Taip, NT nepasako tiesiogiai, kad Šv. Dvasia yra Dievas ir nevartoja Trejybės sąvokos (NT daug ko nepasakyta, ką manyti vienu ar kitu klausimu, ką veikti ir pan., - tam mums ir duota laisvė bei protas, kad suprastume patys ir pažintume Dievą), bet aiškiai galima suprasti, kad Šv. Dvasia veikia kaip dieviškasis Asmuo (pagal T. Akvinietį - subsistuoja). Ji atpažįstama (ypač iš to, kad Jėzus duoda Ją) šv. Jono Evangelijoje,  iš Jos darbų ir santykio su Tėvu - “Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią (Jn 14,16); t.p. Jėzus t u r i Dvasią (Jn 3,34: “Nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko”).
Dievas turi Sūnų (atsiuntė, Gal 4,4) o Sūnus siunčia Dvasią. Pauliaus laiškuose (1Kor 2,10-12) Dvasia irgi matoma ne kaip paprasta jėga, bet kaip pats Dievas, nes “Ji ištiria Dievo gelmes”.
Nėra prasmės tikėti, jei netikima Kristaus žodžiais, kad galima būti išgelbėtam per Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Jei kas nenori pažinti Dievo ir stengiasi užmerkti akis, tegul užsimerkia, bet tegu netempia paskui save kitų.

Raigerdas BESIGIČIJANTIEMS DĖL RELIGIJOS        2016-04-3 11:41

“Ištisus istorijos amžius žmonės kariavo tarpusavyje, nes skyrėsi jų požiūriai į religiją. Jie nežinojo, kad visos Šviesos Dvasios Vedlės perduoda įvairius tos pačios Tiesos aspektus, nesuprato, kokius vaidmenis atlieka skirtingi tathagatos. Tokio nesupratimo rezultatas buvo tas, kad žmonės kitų religijų išpažinėjus paskelbdavo eretikais ir imdavo su jais kariauti. Tačiau dabar žmonijai atėjo laikas suprasti tikrąją Dievo prigimtį, suvokti kad įvairių tathagatų (Didžiųjų Mokytojų) darbai ir mokymai atspindi įvairias dieviškosios šviesos spalvas.
Pavyzdžiui tathagatos, priklausantys auksinės (geltonos) šviesos grupei, kuriai vadovauja Gautama Sidharta, apibūdina Dievą per nušvitimo, Įstatymų ir atjautos aspektus, o tathagatos, priklausantys baltosios šviesos grupei, kuriai vadovauja Jėzus Kristus, moko apie Dievo meilę. Raudonosios šviesos grupės tathagatos, kuriems vadovauja Mozė, moko apie Dievą per Jo daromus stebūklus. Žaliosios šviesos tathagatos, kuriems atstovauja kinų filosofai Lao Dzė ir Čuang Dzė, moko, kaip išvysti Dievo egzistenciją gamtos harmonijoje. Tathagatos, kurie priklauso mėlynajai Dzeuso vadovaujamai šviesai, atskleidžia Dievą per meną. Violetinės šviesos tathagatos, vadovaujami Konfucijaus, skatina mus laikytis tvarkos, lojalumo, dorai elgtis ir šlovinti Dievą – taip mes jį pajusime.
Kaip matome, kiekviena tathagatų grupė iš esmės kalba apie tą patį dalyką – Dievo prigimtį. Tačiau Dievo prigimtį tathagatos aiškina tik tam tikru aspektu, kurį lemia jų priklausymas tai ar kitai šviesos spalvai.
Kiekvienas iš tathagatų žmonijos istorijoje skleidė mokymą pagal savo supratimą apie Dievą ir tie mokymai išsivystė į religijas, kurias mes šiandien matome pasaulyje. Gali kilti klausymas, kodėl reikalinga religijų įvairovė?
Religijų įvairovė egzistuoja tam, kad būtų patenkinti įvairių žmonių skoniai ir kad religija atitiktų kultūrinius bei regioninius poreikius. Tačiau nepriklausomai nuo formos tikroji religijos paskirtis yra nugabenti žmones iš vienos vietos į kitą  - iš šio pasaulio į aukštesniuosius.
Religijų įvairovė dar kartą įrodo begalinę Dievo meilę mums, nes Jis visais įmanomais būdais mums rodo kelią į tikrąją laimę – į tokią laimę, kuri nesibaigia su šiuo gyvenimu”.
Šviesos trupinėliai iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai” (2013, Mijalba ).
Raigerdo patarimas: kada jūs kalbate su “besiginčijančiais krikščionimis”, kurie jums įrodinės “SAVO TIESAS”, kaip pačias TEISINGIAUSIAS, tada užduokite jiems klausimą: kas yra teisingo tame, ką tu darai? Iš jo atsakymo, jūs pamatysite, kad žmogus neturi SAVO nuomonės apie jį supančią aplinką, ir kad jis siekia to paties IŠ KITO ŽMOGAUS - “TU TAIP PAT PRIVALAI BŪTI TOKS PAT, KOKS ESU AŠ, O AŠ ESU BE SAVO NUOMONĖS”. Štai tokia yra nemaloni tiesa apie tuos žmones, nes faktiškai ginčai apie tai, kuri religija yra GERESNĖ, o kuri BLOGESNĖ, veda į akligatvį, nes tai tuščias laiko gaišinimas, kadangi šitie žmonės elementariai nesugeba pažvelgti į SAVO IDĖJAS savikritiškai. Todėl jų visiškai absurdiški teiginiai jiems atrodo, kaip TEISINGI, nors iš tikro nieko teisingo tame nėra. Tiesa yra tokia, kad SAVO SUBJEKTYVIĄ NUOMONĘ JIE NORI ĮBRUKTI JUMS KAIP TIESĄ, KURIOS PAGRINDAS YRA OBJEKTYVIAI EGZISTUOJANTIS DALYKAS.

Raigerdas VaiduiVDS       2016-04-3 11:12

VaidaiVDS, skaityk įdėmiau, nes mano komentare yra atsakymas į tavo klausimą - “Kodėl dieviški apreiškimai plėtojo monoteizmą, o ne panteizmą?” Mano komentare yra parašyta: “Faktas tas, kad KINTANT VALDŽIAI kito ir tikėjimas į atskirus DIEVUS”. Paimkime tavo “TEISINGĄ” tikėjimą (nors Letas Palmaitis įrodinės, kad TEISINGAS TIKĖJIMAS yra tik jo propaguojamas tikėjimas, o tavo jis išdės į šuns dienas) ir pažiūrėkime ar tikrai jis yra teisingas. Dabar paimkime jus abu, kurie tvirtina, kad ABIEJŲ TIKĖJIMAI YRA TEISINGI IR DAR PRIDĖK LIUDVIKĄ JAKIMAVIČIŲ-DOČĮ, KURIS TAIP PAT TEIGIA, KAD JIS ELGIASI “TEISINGAI”, PRIDĖK JOTĄ, KURI TAIP PAT TVIRTINS, KAD JI ELGIASI TEISINGAI. Visi aukščiau išvardintieji tvirtins, kad jie elgiasi TEISINGAI ir kad tik jų tikėjimas yra TEISINGIAUSIAS. Ir kas įdomiausia, VaidaiVDS, kad tai bus melas. Kodėl melas? Todėl, kad apie 90% lietuvių nesugeba atskirti, kas yra TEISINGA IR KAS YRA NETEISINGA. Kodėl jie tokie neišsilavinę? Todėl, kad jų net ŽODINĖLIAI nesugeba paaiškinti, kas yra TEISINGA. Štai faktas: Teisingas
teising|as, teisinga
1. kuris laikosi tiesos, nešališkas: Teisingas žmogus. teisinga nuomonė. Teisingas sprendimas.
2. pelnytas: teisinga bausmė. Teisingas priekaištas. Teisingas atlyginimas.
3. vertas patenkinti: Teisingas reikalavimas. teisingai prv.:
teisingai elgtis. Jo laikrodis eina teisingai. teisingumas: teisingumas už auksą brangesnis (folkloras). teisingumo jausmas teisingum|as.
  Kaip gali veikti tokioje šalyje TEISINGUMAS, jeigu tos šalies piliečiai neturi teisingo supratimo apie tai, kas yra TEISINGA ir kas yra NETEISINGA? Kodėl tu nekontaktuoji su kokiu nors Makiventa Melkizedeku, kuris tau galėtų paaiškinti, kas yra TEISINGA ir kas yra NETEISINGA? Aš nerašysiu, kas yra teisinga ir kas yra neteisinga, tą dalyką galite išsiaiškinti patys, bet aš pateiksiu tavo paties PRIEŠTARAVIMUS, kurie kyla iš tavo Urantijos knygos, kurią tu laikai nepasenusia. Tu rašai:” Samprata apie šį AŠ ESU yra filosofinė nuolaida, kurią mes darome laiko apribotam, erdvės supančiotam, ribiniam žmogaus protui, tvarinio nesugebėjimui suvokti amžinybės egzistencijų – neprasidedančių, nesibaigiančių realybių ir ryšių. Laiko-erdvės tvariniui, visi dalykai turi turėti pradžią, išskyrus tą VIENINTELĮ NEPRIEŽASTINĮ – pirminę priežasčių priežastį”. Tai, VaidaiVDS, jeigu tavo protas yra “erdvės supančiotas”, “laiko apribotas” ir tu nesi žmogus, o esi kažkoks “tvarinys”, tai kokia prasmė tau yra gyventi? Tavo tokius svaičiojimus galima prilyginti vištos galvosenos lygiui, bet ne daugiau. Toliau dar gražiau:“visi dalykai turi turėti pradžią, išskyrus tą VIENINTELĮ NEPRIEŽASTINĮ – pirminę priežasčių priežastį”. Oj,oj, oj kaip smagu. Ar čia ne humoristų repertuaro? Yra priežastis ir yra pasekmė. Tigras sumedžiojo stirną - pasekmė. Priežastis - tigras nori išgyventi ir jam reikia paėsti, antraip jis mirs. O pas tave net nepriežastinis atsiranda, bet kartu tai yra priežasčių priežastis. Komedijos daugiau nieko. Ar žinai rusų patarlę:“smex bez pričiny, priznak duračiny”. Vaidai VDS, SVEIKAM PROTUI YRA NEBŪDINGI PRIEŠTRAVIMAI, O NESVEIKAM PROTUI YRA BŪDINGI PRIEŠTARAVIMAI. 


VaidasVDS       2016-04-3 9:40

Raigerdai,
nors užsiciklinai į Vedas, tačiau tikėjimas šiame pasaulyje yra daug daug senesnis, nei Vedos, kurios vis tik yra neteisingas tikėjimas, nes, nors Vedos iš tiesų išreiškė senovines tikėjimo tiesos, bet jos vis tik buvo degradavusio monoteizmo liekanos.
Kodėl dieviški apreiškimai plėtojo monoteizmą, o ne panteizmą?
Būtent todėl, kad pasaulyje reikėjo atstatyti degradavusi monoteizmą, nes tik monoteizmas suteikia galimybes sielai išlikti po mirties.
Kad ir kiek klaidų padarė žydai, įtvirtindami monoteizmą (daugiausiai dėl to, kad patys buvo pagoniai ir užkrėtė pagoniškomis tradicijomis ir kuriamais žmogiškais įstatymais savąją monoteistinę religiją), tačiau dėka Salemo išminčiaus (Melchizedeko) veiklos prie Abraomo monoteizmas buvo atgaivintas. Vėliau sekė eilė pranašų, pradedant Moze ir kitais garsiais žydų pranašais iki pat Jėzaus, kurie bandė apvalyti monoteizmą nuo žmogiškų-pagoniškų-ritualinių išsigalvojimų. Pagaliau buvo Jėzaus mūsų visatos Sūnau-Kūrėjo Apreiškimas, kuris susikovė su tomis pačiomis žmogiškomis dogmomis ir parodė tikrojo tikėjimo gyvenimišką pavyzdį, kurį krikščionybė tiesiog užmiršo.
Jei kas nors nagrinėtų Jėzaus gyvenimą net ir pagal Bibliją, jis turėtų pastebėti, kad Jėzus neatlikinėdavo jokių viešų ritualų, jis nekvietė savo pasekėjų į jokius ypatingus pastatus ir nekvietė statyti jokių pastatų, jis niekada nesimeldė viešai ir pamokslaudamas nieko nevertė nei klauptis, nei stotis.
Tikras tikėjimas yra daug daug didingesnis už visus žmogiškus išsigalvojimus, ir jis tikrai nesiremia jokiais ypatingais ritualais. Jis remiasi paprasta nuoširdžia meile - tuo santykiu tarp Dievo ir žmogaus, kuris arba sukuria sielą, jei žmogus išmoksta mylėti tiek Dievą, tiek kitus žmones, arba žmogus nesukuria savo sielos, taip ir neišmokęs pamilti arba Dievo, arba kitų žmonių (išlikimui reikia ir to, ir to)...

Raigerdas        2016-04-3 2:04

Letas Palmaitis labai dažnai pranašauja apokalipsę. Šie dalykai labai buvo paplitę Egipte ir žydų tautos mituose. Ar tikrai Biblijoje yra rašoma apie tai, ko nebuvo anksčiau? Mūsų tautą yra apgaubusi tokia tamsa, kad, manau, apie 80% katalikų įsivaizduoja, kad Biblija tai ir yra ta PIRMOJI PASAULYJE KNYGA. Bet pažvelkime į faktus. Paimkime už pavyzdį Dievą Krišnu. Krišnos istorija (Krišna katha)
“Kai nyksta Teisingumas (Dharma)
Ir įsigali Neteisingumas (Adharma),
Aš pats apsireiškiu, o Bharata!
Kad apsaugočiau doruosius,
Sunaikinčiau piktadarius
Ir įtvirtinčiau Teisingumą,
Aš gimstu iš amžiaus į amžių”.
Štai jums jau gatavas Paskutiniojo teismo scenarijus, tik čia kalbama ne apie Kristaus atėjimą, o apie Krišnu. Pažiūrėkime dabar į Krišnos istoriją: „Laikydamasis šio pažado, Dievas įsikūnijo žemėje Dvapara Jugoje (laikmetyje), maždaug prieš 5000 metų kaip visų galių Avataras (Pūrna Avatar) Šri Krišnos Pavidalu. Jis buvo švelnumo, nepaprasto žavesio ir neprilygstamos Meilės Įsikūnijimas.
Šri Krišnos Atėjimas į Gyvenimą.
Tuo metu Mathura buvo vienas iš svarbiausių Indijos miestų, Jadu Dinastijos sostinė. Ją valdė karalius Ahuka. Jis turėjo du sūnus, Devaką ir Ugraseną, kurie vėliau tapo atskirų jo karalystės žemių valdovais.
Devaki, Devakos duktė, buvo atiduota į žmonas Vasudevai, Jadavai (Jadu Dinastijos palikuoniui). Jaunąją sutuoktinių porą į Vasudevos rūmus vežė Ugrasenos sūnus Kamsa, kuris mylėjo Devaki kaip savo seserį. Tuo metu pasigirdo Balsas iš dangaus: “Neprotingasai Kamsa, aštuntasis Devaki sūnus vieną dieną nužudys tave”. Tai išgirdęs, Kamsa išsitraukė kardą ir norėjo užmušti Devaki. Vasudeva meldė Kamsą pasigailėti jo nuotakos gyvybės ir pažadėjo atiduoti jo globai visus jai gimsiančius vaikus. Kamsa nurimo ir įspėjo Vasudevą, kad šis išlaikytų savo pažadą.
Kai Devaki pagimdė pirmąjį sūnų, Vasudeva nunešė naujagimį Kamsai, bet šis atidavė vaiką atgal Vasudevai, nes jam rūpėjo tik aštuntasis kūdikis. Laikui bėgant, Kamsą taip užvaldė baimė, kad jį nužudys Devaki sūnus, jog, kai jai gimė šeši vaikai, Kamsa parsinešė juos į savo rūmus ir visus nužudė.
Gimus septintajam, Vasudeva nusileido šeimos šventiko patarimui - slapta krepšyje išnešti vaiką iš rūmų. Į jo vietą buvo padėtas kitas naujagimis. Devaki sūnus Balarama augo Gokuloje su Rohini, antrąja Vasudevos žmona.

Raigerdas        2016-04-3 2:01

Kai Kamsa išgirdo, jog gimė negyvas kūdikis, jis įtarė, kad Devaki, norėdama apsaugoti aštuntąjį vaiką, griebsis kokios nors gudrybės. Jis įmetė į kalėjimą ją ir jos vyrą, taip pat savo seną tėvą Ugraseną. Po to Kamsa prisijungė kitas aplink Mathurą esančias žemes ir tapo valdovu.
Prasidėjus antriems jų gyvenimo kalėjime metams, Devaki pastojo aštuntą kartą. Praėjus devyneriems mėnesiams, Kamsa ėmėsi ypatingų atsargumo priemonių: surakino grandinėmis Vasudevos ir Devaki rankas ir kojas, o aplink kalėjimą padidino sargybinių skaičių.
Kai Devaki pradėjo gimdyti, jiems pasirodė Narajana (Dievas Višnu) ir pasakė, kad Jis nutarė gimti jų sūnumi. Jis taip pat pasakė, kad kai tik Jis gims, nuo jų rankų ir kojų nukris grandinės, o kalėjimo durys pačios atsidarys. Vasudevai buvo nurodyta nunešti Kūdikį į vyriausiojo piemens Nandos namus Gokuloje ir palikti Jį prie Nandos žmonos Jašodos, kuri tą pačią akimirką pagimdys mergaitę. Jašodos mergaitę buvo liepta nunešti į kalėjimą. Palaimindamas Vasudevą ir Devaki, Narajana įėjo į Devaki įsčias kaip Šviesos kamuolys.Tuojau po to, 3.30 ryto, palankią Brahma-muhurtos valandą gimė gražus Kūdikis. Storos geležinės grandinės, kausčiusios Vasudevos rankas ir kojas, nukrito, o vartai plačiai atsivėrė. Vasudeva, nešinas Kūdikiu, išėjo pro rūmų vartus, miegančius sargybinius ir nuskubėjo Gokulos link. Po didelių liūčių Jamunos upė buvo patvinus, bet vandenys prasiskyrė, leisdami jam praeiti. Vasudeva užėjo į Nandos namus. Nandos žmona Jašoda buvo tik ką pagimdžiusi mergaitę, ir abu tėvai kietai miegojo. Jiems nežinant, Vasudeva sukeitė kūdikius. Kai jis grįžo į kalėjimą, kūdikis pravirko. Sargybiniai pranešė Kamsai, kad gimė aštuntasis vaikas. Kamsa įėjo į kamerą, pakėlė kūdikį, ketindamas jį nužudyti, bet šis išsprūdo iš jo rankų ir išlėkė pro langą, o Balsas iš dangaus pasakė: “Tas, kuris tave nužudys, vis dar gyvas”.
Tuo metu Gokuloje Nanda ir Jašoda šventė “savo” vaiko gimimą ir dėl tamsios veido spalvos pavadino jį Krišna (Meghašjama, Ghanašjama - reiškia “Tamsiai mėlynas kaip lietaus debesys”, Ghana - lietaus debesys, Megha - lietus, Šjama - tamsiai mėlynas). Kūdikis Krišna buvo Nandos džiaugsmas - “Nandalala”.

Raigerdas        2016-04-3 1:12

Neįmanoma krikščionybės išnagrinėti be įvykių Egipte. Kaip ir neįmanoma pažinti lietuvių tikėjimo, nežinant VEDŲ. Žydų tikėjimas ir lietuvių tikėjimas - tai dvi skirtingos vieno medžio šakos. Krikščionybė yra grynas tikėjimas, tuo tarpu VEDOS yra ŽINOJIMAS. Žinojimas yra pagrindinė žmogaus vertybė, o Lietuvoje yra brukama lietuviams juos klaidinanti idėja, kad pagrindinė vertybė yra Tikėjimas. Todėl lietuvių tauta kvailėja ir yra sukvailėjusi iki tokio laipsnio, kad joje net nesugebama suprasti, KOKIĄ REIKŠMĘ TAUTAI TURI ŠVIETIMO SISTEMA. Taigi, lietuvių tautą norima nublokšti į Egipto civilizacijoje užgimusio tikėjimo laikotarpį. Pažiūrėkime į tai įdėmiau. Antrasis suirutės laikotarpis (antrasis tarpuvaldis) – Senovės Egipto istorijos etapas tarp Viduriniosios ir Naujosios karalysčių. Jo apytikrės ribos yra 1674–1535 m. Ititavyje viešpatajant silpnam faraonui Sebechotepui IV, į Egiptą vis intensyviau pradėjo migruoti semitai iš šiaurės rytinių dykumų. Jie vėliau tapo žinomi kaip hiksai (egiptietiškai ḤqA-ḫAst). Vadovaujami Salitis, jie paėmė Avario miestą rytinėje Nilo deltoje, ir čia įkūrė dar vieną semitišką karalystę – taip vadinamąją XV-ąją dinastiją. XVII a. pr. m. e. viduryje hiksai nusiaubė visą Egiptą, taip galutinai suvienydami Žemutinį Egiptą ir nuversdami XIII-ają dinastiją Viduriniame. Taip jie įsiviešpatavo didelėje dalyje šalies, tačiau jiems nepavyko prijungti piečiausios dalies, kur Tėbuose įsitvirtino XVII-oji dinastija. Tokiu būdu XV ir XVII dinastijos pasidalino valdžią, o Avaris ir Tėbai tapo svarbiausiais politiniais centrais. Suirutės laikotarpiu Egipte buvo kuriama ir rašoma ypač mažai. Todėl beveik nėra išlikusių to laikotarpio paminklų. Antruoju tarpiniu laikotarpiu Egipte susidūrė dvi skirtingos kultūros – vietinė egiptietiška, ir išorinė semitiška. Semitiškos hiksų dinastijos gana greitai perėmė vietinius papročius ir egiptizavosi. Jie ėmė išpažinti vietos dievus, tame tarpe Setą, senąjį Žemutinio Egipto globėją, kurį ypatingai garbino (suvienijus Egiptą ir Hiksus išvarius, Setas pradėtas demonizuoti).
Nepaisant to, semitai palaipsniui ėmė sudaryti ryškią to meto Egipto populiacijos dalį, ypač šiaurėje, ir su savimi atsinešė naujus papročius. Būtent nuo hiksų laikų Egipte ėmė plisti Kadeš, kitų semitinių dievybių kultas. Be to, semitai į Egiptą atnešė naujas karo technikas: žirgų traukiamus karo vežimus, žvynelinius šarvus, naujoviškus ginklus. Nuo tada mene ėmė įsigalėti militaristinis žanras, kuris irgi liudija apie Azijos meno įtakas. Hiksų dėka labai stipriai išsiplėtė Egipto prekybiniai ryšiai su Kanaanu ir Sirija. Nuo to laikotarpio Egipte paplito ir Azijinės kilmės muzikos instrumentai: lyra, liutnia, obojus, tamburinas, žemės ūkio įrankiai, netgi introdukuotos naujos žemės ūkio kultūros, tokios kaip alyvmedis ir granatmedis.

Raigerdas       2016-04-3 0:49

Vėl ta pati dainelė: lietuvių tikėjimą norima supanašinti su žydų tikėjimu. Kažkokia patologija tame tikrai yra. Pirmiausia, patologija yra tame, kad krikščionybė čia yra pateikiama, kaip VIENINTELĖ TEISINGA RELIGIJA pagal kurią yra matuojamos visos kitos religijos. Na, absurdų absurdas. Rusai turi gerą posakį:“Vydajot žėlajemoje za dėistvitelnoje”. Žydų religijos šaknys yra egiptietiškos, o lietuvių religijos šaknys yra vedinės. Egiptiečiai savo šalį  vadino „dievų šalimi“ (Ta-Nečeru). Taigi, Egipto civilizacija gyvavo virš 3000 metų iki Kristaus. Į Egipto įtaką pateko Palestina, Sirija, Finikija, Trakija, Nubija ir kitos teritorijos. Apie 1700-1650 m. iki Kristaus į Egiptą atsikrausto žydai, artimi hiksų giminaičiai, ir valdo Egiptą kartu su jais. Egiptiečiai turėjo daug Dievų, bet Aukščiausias dievas buvo saulės dievas Amonas Ra. Iki pat šiandien įvairiuose meno kūriniuose galima pamatyti apie Kristaus SKRITULĮ, kuris ir reiškė SAULĘ. Jeigu nebūtų Egipto MIRUSIŲJŲ KNYGOS, nebūtų JOBO knygos, nebūtų ir pačios krikščionybės. Iki krikščionybės Egipte buvo garbinamas Dievas Horas. Kitas Dievas Setas buvo blogio įsikūnijimas. Setas yra pavydus ir piktas gerojo Ozyrio brolis, blogio ir prievartos, griaunamųjų jėgų bei nuosmukio personifikacija. Setas užmuša Ozyrį ir išdidžiai pareikalauja jo sosto, tačiau Horas Jaunesnysis dvikovoje nugali Setą. Ozyris - atgimstantis dievas, sielų teisėjas. Jo kultas suklestėjo 2100-1700 m.pr.m.e. ir truko iki romėnų įsigalėjimo ir žmogaus sąmonėje formavo mintį, kad pomirtiniame gyvenime teks atsakyti už žemėje padarytas nuodėmes. Mirdamas žmogus tapdavo ‘Ozyriu’. Dievas Horas gimė iš nekaltos mergelės ir žiūrėkite, koks “sutapimas” - jis gimė gruodžio 25 dieną. Faktas tas, kad KINTANT VALDŽIAI kito ir tikėjimas į atskirus DIEVUS. Šiuo atžvilgiu žydų tikėjimas įnešė vienybės ir sujungė šią tautą į vieną tikėjimą vienam Dievui. Būtent šis faktas padėjo išgyventi žydų tautai. Pradiniuose Biblijos kūrimo etapuose judaizme Dievas važiuoja „vežėčiose su daugybe angelų“.  Tačiau apart visokių mistinių dalykų judaizme yra ir labai protingų dalykų ir vienas iš jų yra Kabalos mokslas. Įdomu tai, kad TĖVAS yra tapatinamas su IŠMINTIMI.

Raigerdas       2016-04-3 0:48

Grįžkime prie lietuvių tikėjimo šaknų. Pagrindinis šaltinis yra VEDOS - kas reiškia ŽINOJIMĄ. Būtent ŽINOJIMAS yra pagrindinė ŽMOGAUS VERTYBĖ.  Tačiau lietuviams, praradusiems savo šaknis, yra brukama klaidinanti juos idėja, kad TIKĖJIMAS yra pagrindinė vertybė. Tikėjimas yra visiškai kitas dalykas. Finalas su šia suklaidinta tauta tokiu atveju bus aiškus – lietuviai galės tęsti savo istoriją istorijos šiukšlyne. Vedose esminis viską valdantis kosmoso dėsnis, vienodas tiek dievams, tiek žmonėms, tiek daiktiniam, tiek dvasiniam pasauliui yra rita (ṛta, vedinys iš šaknies ṛ- „judinti, risti“ ir artimas ṛtu „metų laikas, tinkamas laikas“), o jos priešybė – anrita (anṛta), suvokiama kaip melas, apgaulė, neteisybė, chaosas. Iš ritos principo išsivysto ir satya („tiesa“) bei vrata(„įžadas, priesakas“). Ritos koncepcija yra ankstyvesnė už vėliau indų pasaulėžiūroje išplėtotas karmos ir dharmos sąvokas. Nors Letas Palmaitis puikiai žino visas abraomines religijas, tačiau jis nežino, KAS YRA TIESA. Bet jam ji ir nereikalinga, nes jeigu būtų norėjęs, tai seniai būtų sužinojęs. Vedinės mitologijos šerdį sudaro įvairiais pavidalais perteikti kosmogoniniai mitai. Pirminė visatos būklė, tapati chaosui, aprašoma kaip bet kokių priešpriešų ir suvokiamų reiškinių nebuvimas: nei esaties, nei nesaties tada nebuvo / nebuvo nei švytinčios erdvės anei aukščiausio skliauto nei mirties nebuvo, nei dargi nemirtingumo / nei dienos-nakties skirtumo nebuvo / tamsa buvo užgožta tamsa pačioj pradžioje / neišskiriama takuma ta visuma.  Drauge iškyla monistinis visatos principas: bevėjis alsavo savivale Tat Viena / be jo daugiau nebuvo nieko kito. Tvėrimo pradai buvo vandenyse, todėl iš vandenų atsiranda auksinis gemalas (pasaulio kiaušinis), iš kurio gimsta pasaulio demiurgas Pradžapatis arba sutverėjas Brahmanas. Kiaušinis suskyla į auksinę ir sidabrinę dalis iš kurių randasi atitinkamai dangus ir žemė. Agnis (skr. अग्निः = Agniḥ – ‘ugnis’) – senovės indų ugnies dievas, viena aukščiausių dievybių Vedose.  Agnis yra būtina kiekvieno vedinio ritualo dievybė, aplink ugnį vyksta apeigos, į ją liejama auka (ghi). Vėliau šie vediniai ritualai perėjo į hinduistines ugnies praktikas. Sąsaja su lietuvių kalba, kadangi baltų kalbos yra vienos seniausių indoeuropietiškųjų kalbų. Pavyzdžiui, Dievas sanskritu yra DEVAS. Taigi ir vedizmo dievas Agnis, kuris sanskrito kalboje reiškia ugnis labai panašiai skamba ir lietuviškai, išsaugant senovišką reikšmę ugnis indiškai (senovės indų k.) – Agnis. Paimkime kitą Dievą Indra (skr. इन्द्र = Indra) – vedizmo, brahmanizmo ir hinduizmo dievas. Vedose vaizduojamas galingu audros, perkūno, karo dievu. Indra buvo vienas svarbiausių vedizmo dievų (Rigvedoje jam skirta ~250 himnų), atitikęs lietuvių Perkūną, slavų Peruną, graikų Dzeusą, skandinavų Torą, persų Verethragną. Vedose Brahma, kaip dievas, neminimas, o jo funkcijas atlieka Pradžapatis.  Netgi iš šių trumpų pavyzdžių aišku, kad lietuvių tikėjimo kultūros šaknys yra VEDOSE.     

VaidasVDS       2016-04-2 23:58

Na kam taip vargti, bandant žmogiškai išmąstyti, kas ta Rojaus Trejybė yra. Jau įvade, Urantijos Knyga apreiškia, kas tai yra (niekur kitur apie tai neperskaitysite):
—-
“DIEVAS yra žodinis simbolis, pavadinantis visus Dievybės įasmeninimus. Terminui būtinas skirtingas apibrėžimas kiekviename asmeniame Dievybės veikimo lygyje, ir jį dar toliau reikia apibrėžti kiekvieno iš šitų lygių viduje, nes šitą terminą galima vartoti, pavadinant skirtingus lygiaverčius ir subordinuotus Dievybės įasmeninimus; pavyzdžiui: Rojaus Sūnūs Kūrėjai – vietinių visatų tėvai.

    Dievo terminas, kaip jį vartojame mes, galėtų būti suprantamas:

    Pagal pavadinimą –  kaip Dievas Tėvas.

    Pagal kontekstą –  kada pavartojamas aptariant kažkurį dievybės lygį ar susivienijimą. Kada kyla abejonių dėl žodžio Dievas tikslaus interpretavimo, tada patartina nurodyti Visuotinio Tėvo asmenį.

    Terminas Dievas visada pažymi asmenybę. Dievybė gali būti siejama, arba gali būti ir nesiejama, su dieviškosiomis asmenybėmis.

    Žodis DIEVAS, šituose dokumentuose, yra vartojamas tokiomis prasmėmis:
    1. Dievas Tėvas – Kūrėjas, Kontrolierius, ir Rėmėjas. Visuotinis Tėvas, Dievybės Pirmasis Asmuo.
    2. Dievas Sūnus – Lygiavertis Kūrėjas, Dvasios Kontrolierius, ir Dvasinis Administratorius. Amžinasis Sūnus, Dievybės Antrasis Asmuo.
    3. Dievas Dvasia – Bendrai Veikiantysis, Visuotinis Suvienytojas, ir Proto Padovanotojas. Begalinė Dvasia, Trečiasis Dievybės Asmuo….
——
Ir tai yra tik Rojaus Trejybės apibūdinimo pati pradžia, kurią dar galima gana nesunkiai suvokti. Apreiškimas apreiškia Rojaus Trejybę žymiai, žymiai plačiau. Ir tai yra sudėtingiausia ir labai plati Apreiškimo dalis, neįtikėtinai išplečianti žmonijos žinias apie Rojaus Trejybę.
——
Toliau viskas sudėtingiau žmogiškajam supratimui:
—-
Taip, kaip į Tikrovės kilmę ir diferencijavimą žvelgtų laiko-erdvės tvarinys, tai amžinasis ir begalinis AŠ ESU pasiekė Dievybės išlaisvinimą iš beribės begalybės pančių, panaudodamas neatskiriamą ir amžinai laisvą valią, ir šitas atsiskyrimas nuo beribės begalybės sukūrė pirmąją absoliutaus dieviškumo įtampą. Šitą begalybės diferencialo įtampą pašalina Visuotinis Absoliutas, kuris veikia tam, kad suvienytų ir suderintų Visuminės Dievybės dinamišką begalybę ir Beribio Absoliuto statinę begalybę.
    Šitame pirminiame veiksme šis teorinis AŠ ESU pasiekė asmenybės įgyvendinimą, tapdamas Pirminio Sūnaus Amžinuoju Tėvu, tuo pačiu metu tapdamas Rojaus Salos Amžinuoju Šaltiniu. Vienu metu su Sūnaus atsiskyrimu nuo Tėvo ir, Rojaus akivaizdoje, atsirado Begalinė Dvasia ir centrinė Havonos visata. Atsiradus drauge egzistuojančiai asmenei Dievybei, Amžinajam Sūnui ir Begalinei Dvasiai, Tėvas, kaip asmenybė, išvengė priešingu atveju neišvengiamo išsiskaidymo visame Visuminės Dievybės potenciale. Nuo to laiko būtent tiktai Trejybės susivienijime su kitomis dviem lygiavertėmis Dievybėmis Tėvas užpildo visą Dievybės potencialą, tuo tarpu patirtinė Dievybė vis daugiau aktualizuojama dieviškuosiuose Aukštybės, Galutinybės, ir Absoliutumo lygiuose.
    Samprata apie šį AŠ ESU yra filosofinė nuolaida, kurią mes darome laiko apribotam, erdvės supančiotam, ribiniam žmogaus protui, tvarinio nesugebėjimui suvokti amžinybės egzistencijų – neprasidedančių, nesibaigiančių realybių ir ryšių. Laiko-erdvės tvariniui, visi dalykai turi turėti pradžią, išskyrus tą VIENINTELĮ NEPRIEŽASTINĮ – pirminę priežasčių priežastį. Dėl to mes iš tikrųjų šitą filosofinės vertybės lygį išreiškiame sąvoka AŠ ESU, tuo pačiu metu visus tvarinius mokome, jog Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia yra drauge amžini su šiuo AŠ ESU, kitais žodžiais tariant, niekada nebuvo tokio laiko, kada AŠ ESU nebuvo Sūnaus, o kartu su juo, ir Dvasios Tėvas.” ...
——

Letas Palmaitis PS       2016-04-2 23:24

Evangelijoje išdėstyti visi esminiai Viešpaties teginiai, kurie būtini Išganymui, pradedant nuo Kalno pamokslo. Visa tai patvirtinta Jo Atperkamąja Auka ant Golgotos Kryžiaus.
Jei Išganymui būtų būtinas trinitarinis tikėjimas, negi Pats Išganytojas nebūtų jo aiškiai suformulavęs dar apie 350 metų prieš Konstantinopolio susirinkimą?
(Vėlgi visiškai neketinu atmesti trinitarinio tikėjimo ir pats esu trinitaristas. Tik dėstau argumentus polemikoje su protingais oponentais, tad tegu kreivai žiūrintieji prie mano asmens čia nekimba, o jei nori - tegu atsako iš esmės į iškeltus klausimus).

Letas Palmaitis dėl Nesupratau?o       2016-04-2 23:02

Sakydamas NT, ST, stengiuosi turėti galvoje Naujosios ir Senosios Sandoros RAŠTUS. NT-e daug kartų pasitaiko tarp savęs, be abejo, susijusios sąvokos: Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia, tačiau tai nėra joks D-vo Triasmeniškumo apibūdinimas. Kartu tos sąvokos pasitaiko 2 kartus:
1 - Mt 28, 19 (yra rankraščių, tarp kita ko, Eusebijaus Kesariečio, be šio pasakymo (pasirodo vėliau);
2 - 1 Jn 5, 7-8, kur skiriasi net kanoninis tekstas:
Vulgata - Quoniam tres sunt, qui testimonium dant in caelo: Pater, Verbum, et Spiritus Sanctus: et hi tres unum sunt. Et tres sunt, qui testimonium dant in terra: Spiritus, et aqua, et sanguis: et hi tres unum sunt.
Rytų Bažnyčios - ὅτι τρεῖς εἰσιν οἱ μαρτυροῦντες, τὸ πνεῦμα καὶ τὸ ὕδωρ καὶ τὸ αἷμα, καὶ οἱ τρεῖς εἰς τὸ ἕν εἰσιν.
1-uoju atveju išvardijimas nieko nepaaiškina - pvz, Kuri Dvasia? - plg. Apr 3, 1 ir Tob 12, 15 !
2-uoju atveju pasakymas “unum sunt” yra trinitarinis tik lotyniškame tekste, o Rytų kanone jis taikomas Dvasiai, vandeniui ir kraujui, t.y. šv. Jono neabejotinai pabrėžiamiems KRIKŠTO požymiams. Tai aišku iš ankstesnių eilučių 4-6:
“Juk kiekvienas, kuris gimęs iš D-vo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, - mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad JHS yra D-vo Sūnus? Tasai yra, Kuris atėjo per vandenį ir kraują, - JHS Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa” - Plg. visiems puikiai žinomą: Jn 3, 5-7 !
Jei 2-uoju atveju įterpta (šv. Jono neprašyta) teologų pagalba, o 1-uoju - tekstas autentiškas (publikacijos tęsinyje parodysiu, kad ir tai abejotina),
pats faktas, kad NT minimi Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia dar neapibūdina Trivienybės sąvokos. Aišku tik, kad JHS teigia Savo ir Tėvo Vienybę (Jn 10, 30 ir kt.), bet tai Švč. Dvejybė, ne Trejybė (polemizuoju, bet neteigiu jokios “Dvejybės”, tegu čia prie manęs niekas iš kreivai žiūrinčių nekimba!)
Kita vertus, baltai tikėjo aiškiai įvardytą dievų triadą (tiesa, šiek tiek parekonstruota): Trimpas-Patulas(*Patalas)-Perkūnas. Tačiau triada nėra jokia Trivienybė, tai trys dievybės! Taigi ir NT įvardijimas pats iš savęs dar NĖRA Trivienybės apibūdinimas.
Na ir pagaliau svarbiausia: Švč. Trejybė yra DOGMATAS, SUFORMULUOTAS:
1-ajame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje 325 m. (Tikėjimo išpažinimas neapibrėžiant Šventosios Dvasios),
2-ajame Bažnyčios susirinkime Konstantinopolyje (TIK 381 m.!!!) Tikėjimo išpažinimas buvo papildytas žodžiais apie Šventąją Dvasią.
Vėlesni susirinkimai svarstė jau Paties JHS Prigimčių klausimus.

orby... mavrui       2016-04-2 21:14

...kvaili klausimai neturi atsakymų... ir komentarų...

ott       2016-04-2 19:02

Dievo tikrinis varda JAHVĖ, o Jėzus Kristus Jahvės Tarnas -
Šventas raštas pusl. 2128pusl.,23pusl.2105pusl.

Nesupratau?       2016-04-2 18:46

Žiūriu iš kairės ir iš dešinės - “Tačiau D-vo Triasmeniškumo apibūdinimo nėra net Naujajame Testamente”. Nejaugi? Visas NT kalba apie Tėvą, apibūdina Jo ir Sūnaus santykį, Jėzaus ir Šv. Dvasios dievystę, jų skirtingą santykį su Tėvu, ypač krikšto formulė nusako Trejybę - “eikite ir krikštykite juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios” - ir t.t. Amžinatilsį A. Patackas, matydamas tokius L. P.  žodžius, garantuoju, dabar kraipo galvą.

mavro       2016-04-2 16:42

O štai ką rašo Mavro Orbini, Мавро Орбини (1563(?)—1610) «Славянское царство», бесплатной электронной библиотеке Royallib.ru

35 pusl. : “Литовцы, также славяне, некогда присоединенные к польскому королевству, еще упорнее, чем поляки, придерживались бессмысленных предрассудков о мнимых богах. Они поклонялись огню, называя его на своем языке Знич (Znicz), и постоянно поддерживали его вечным и негасимым в особых местах и больших городах. Они воздавали божественные почести молниям, называя их на своем языке Перкунами (Percvni). О дровах для священного огня, которому они поклонялись, заблаговременно заботились жрецы, дабы он горел непрерывно. К упомянутым жрецам обращались друзья больных, вопрошая исход болезни, те же, проведя ночь у священного огня, наутро давали им ответ, говоря, что видели в отблеске огня тень больного. Помимо этого, у них были особые рощи и деревья в лесах, 22которые были посвящены их богам, и никто не смел прикасаться к ним топором.

36 pusl. :
„Жемайты (Samoiedi), подобно прочим славянам, также имели особых идолов и особый культ, весьма походивший на литовский. Были они, однако, весьма привержены гаданию и предсказаниям. Более всего они поклонялись огню, считая его священным и вечным, и держали его в башне на вершине горы, где жрецы поддерживали его, непрерывно подкладывая дрова. Были у них и священные рощи, которым они поклонялись как святым местам и обителям своих богов. И они пребывали в такой слепоте разума, что считали необходимым почитать священными не только упомянутые рощи, но и птиц и зверей, которые в них обитали, а равно и все, что в них входило.. Рядом с пепелищем они устанавливали некие сделанные из коры скамьи, на которые клали еду из полбы в форме сыра, и окропляли пепелище пивом, пребывая в заблуждении, что души их В этих рощах у них были пепелища отдельно по каждому дому и роду, на которых они предавали огню своих близких и родных вместе с конями, седлами и лучшей одеждой мертвецов, тела которых они предали огню, приходят по ночам и подкрепляются пищей. Жемайтские крестьяне (как пишет Александр Гваньини в своей «Сарматии») держали у себя в домах неких пресмыкающихся с четырьмя лапами наподобие ящериц, крупных и черных, называя их на своем языке «живойты» (Givoytii) и почитая за домашних богов“

Įdomu apie ką rašoma - “..держали у себя в домах неких пресмыкающихся с четырьмя лапами наподобие ящериц, крупных и черных, называя их на своем языке «живойты» (Givoytii) и почитая за домашних богов“

Galėtų L. P. paaiškint apie kokį gyvastį laikomą dievu parašyta.

Godas       2016-04-2 15:45

Dievo nėra.


Rekomenduojame

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Geroji Naujiena: Palaiminti tie, kurie rūpinasi tapti turtingi pas Dievą

Stasys Jakeliūnas: Bankų ir jų atstovų gerovės valstybė sukurta ir puikiai veikia!

Vilniaus merui Remigijui Šimašiui gresia baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas iki 3 metų

Vidmantas Valiušaitis. Išdavystės anatomija

Kviečiame pasirašyti CitizenGO peticiją, skirtą Amsterdamo merei: STOP pedofilijos propagandai „Gay Pride“ renginiuose

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.