Religija ir filosofija

Algirdo Patacko atminimui: Letas Palmaitis. Seniausias tikėjimas ir baltų monoteizmas (III)

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 4 d. 18:04

34     

    

Algirdo Patacko atminimui: Letas Palmaitis. Seniausias tikėjimas ir baltų monoteizmas (III)

Pagerbdamas šviesų Bičiulio atminimą kalbininkas ir religijų tyrinėtojas Letas Palmaitis tęsia svarstyti Algirdui Patackui itin rūpėjusį klausimą dėl Lietuvos kelio, kur, jo įsitikinimu, yra įmanoma suderinti krikščionybę ir pagonybę. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.

Trečioji dalis

Svarstome, ar galima teigti, kad moksliškai atsekamas pirminis primityvių genčių monoteizmas rodo į skirtingas D-vo ir Visatos prigimtis?

Panteistinis monoteizmas

Džiaugdamasis atrastu „baltų monoteistiniu Aukštėju“, Algirdas Patackas nurodo Vladimirą Toporovą, kuris, išanalizavęs baltų dievybių hierarchiją, prieina prie šios išvados: „Norint atskleisti ankstesnį prūsų panteono vaizdą, reikia atsižvelgti į tokius jį užstojusius faktus, kaip dievybių surikiavimas kartą pagal kosmologinę, kartą – pagal gamtinę ūkinę schemą pasinaudojant tai hierarchiniu, tai kalendoriniu principu. Viena dievybė perskiriama į keletą išlaikant bendrą pavadinimo šaknį, bet diferencijuojant darybinius elementus bei dirbtinai semantizuojant antrąjį ir paskesnius personažus, neminint antikinių ar germaniškų schemų įtakos. Nuimant vėlesnius sluoksnius, vidine rekonstrukcija galima išvysti ankstesnį vaizdą. Svarbiausia, kad linijinį dievybių sąrašą galima transformuoti į dvimatę arba net trimatę schemą“[15].

Toliau Toporovas ir pateikia schemą, kurią Algirdas atvaizduoja Dialoguose (p. 36): viršuje D-vas, žemiau kurio Perkūnas viršutiniame trikampio kampe, nuo kurio kairiajame apatiniame – Trimpas, o dešiniajame – Patols[16]. Čia Algirdas teigia: „Dievas čia nieko bendra neturi su apatiniais personažais – kurie, be abejo, yra prasidedančio irimo ženklai – ir plūkauja virš jų lyg lietuviškos vasaros debesis-dievesys…“ Deja, kažkodėl praleista kilmės rodyklėlė, kurią Toporovas deda nuo Deivo (D-vo) vertikaliai žemyn prie Perkūno. Tai iš tiesų atspindi seniai pastebėtą bruožą, kad anas archajinis nepasiekiamas Aukščiausiasis žemiau savęs visada turi savo reprezentantą, kuris toliau už jį vadovauja žemesnių dievybių hierarchijai.

Tačiau ir pats Toporovas štai ką teigia (ten pat žemiau) apie schemos personažų rodyklėlėmis sužymėtas priešpriešas, pradedant nuo Aukčiausiojo: „Schemos nariai tarp savęs yra susiję nurodytomis priešpriešomis /.../: Deivs – Perkūns (vyriausiasis – nevyriausiasis, neaktualus [t.y. žmonėms – LP past.] – aktualus, šeimininkas – vykdytojas, be aprašomosios išvaizdos – su aprašomąja išvaizda, motyvacijų nebuvimas – motyvacijų buvimas), Trimps – Patols (/.../ t.t.“ Deivo ir Perkūno santykį Toporovas patikslina toliau, kalbėdamas apie XIII a. senovės rusų metraščiuose minimus lietuvių dievus „Andają“ ir „Diviriksą“ („D-vo rykštę“, t.y. Perkūną) (p. 313): „Andajo, dievų valdovo („viršdievio“) santykis su Perkūnu, kaip tarnu ir padėjėju, jo valios įkūnijimu („rykšte“), yra toks pat, kaip ir iki šios dienos išlikusių seniausių D-vo suvokimų su Perkūnu (arba kaip latvių D-vo su Perkuonu).“

Nematau, kad čia kas nors plūkautų viršuje be jokio ryšio su apačia. Tačiau aišku, kad viršuje yra Galinga Visa Ką Valdanti Priežastis, Kurios pamatyti, o todėl ir aprašyti neįmanoma. Ar ji suvokiama kaip abraominis Visa Ko Kūrėjas – tai jau visiškai kitas klausimas, kurio Algirdas nė nebandė iškelti.

Tad kas gi yra tas ankstyvosios religijos Aukštėjas – ar Visa Ko Kūrėjas anapus Savęs, ar Visa Ko Skleidėjas iš Savęs?

Kad pirmykštis žmogus suranda D-vą kūrinijos galybėje, pabrėžia teologas kun. Aleksandras Menis. Būtent sutapatinant galingas gamtos jėgas su beveidžiu Absoliutu gimsta panteistinis D-vo suvokimas, tuo ir patrauklus, kad Absoliutas pasirodo pasiekiamas ir matomas per savo hierarchines apraiškas visame kame aplinkui[17]. Kad panteistinė sistema taptų religine, tereikia tik išrutulioti ją hierarchinėmis Absoliuto emanacijomis nuo Aukščiausiosios iki pagrindinių dievinamų apraiškų-dievybių, kurios per savo avatarus emanuoja į žemesnes apraiškas, į sakralizuojamus karalius faraonus, į karalių tarnus, visus žmones, gyvūnus, augalus ir akmenis. Šiuo keliu iš pirmykščio panteizmo gimsta natūralus politeizmas – natūrali religija, kuri, kaip pažymėjo Algirdas, jau išsigimstančios civilizuotos religijos pakopoje[18] pavirsta valstybę aptarnaujančia hierarchine struktūra, mechaniškai suvokiančia santykius su dievybėmis ir palenkiančia jas iš seniau paveldėtais magiškais veiksmais, bet dievaičiai (klasikinėje Europos Antikoje) jau yra atsiplėšę nuo Absoliuto, jie nebe hierarchiški Absoliuto avatarai, ne emanacijos pakopos, bet savarankiškos antropomorfinės būtybės (plg. germanų dievus), faktiškai – galingi stebuklingi „žmogeliukai“. Tas Aukštėjas, Kuris dar gyvas pirmykštėje sąmonėje, vėlesnėje pakopoje arba pamirštamas, arba išlieka šešėlyje šalia vyriausiojo dievaičio, arba perinterpretuojamas kaip antropomorfinis dangaus valdovas.

Mūsų laikais, po ištisos Apreiškimo epochos, kada tikrasis Kūrėjas Pats atskleidė Save žmogui, bet civilizuotame technikos ir mokslo pasaulyje liko atstumtas, juo labiau visi bandymai grįžti į pirminę natūralią religiją arba tėra tik tuščias vaikų žaidimas, arba politinė spekuliacija ieškant tautinės ideologijos, arba jau grynas okultinis satanizmas (arba visa ko mišiniai).

Taigi bent ankstyvos stadijos panteizmas tikrai yra monoteistinis: pati Visata atsiranda iš Aukščiausiojo emanacijų, yra jo dalis. Melsdamasis „Vienam Aukščiausiajam D-vui“, asmuo meldžiasi ne Asmeniui Kūrėjui, bet Absoliutui – visa ko Pradžiai, o religiniai dėsniai – tai karminiai dėsniai, kurie nesiskiria nuo gamtos dėsnių. Todėl šioje pasaulėjautoje nėra nei Kūrėjo, nei kokių nors „kitokios prigimties“ kūrinių – substancija ta pati, tarsi marksistų „materija“ (kažkodėl turinti „dėsnius“[19]). Atitinkamai negali atsirasti sukurtųjų sielų, o sielos (nors teoriškai iš kažkur emanuoja, o galų gale stengiasi vėl ištirpti Nirvanoje) yra pasmerktos sansarai – begalinių persikūnijimų ratui.

Kreacinis monoteizmas

Kas kita yra kreacinis monoteizmas, nes čia D-vas yra anapus sukurtojo, t.y. anapus erdvės ir laiko. Visa, kas sukurta, egzistuoja autonomiškai Jo Valia, o sukurtojo amžinybė erdvėje ir laike nėra anapusinė Paties D-vo amžinybė (kurioje, natūralu, nieko nei atsirasti, nei išnykti negali), bet nuo D-vo priklausoma, laikosi kaip tik dėl Kūrėjo, kaip Kūrėjo dovana, kaip laisvė būti. Ši tikyba nereikalinga jokių emanacijų ar persikūnijimų: viena ir kita – „iš panteistinės operos“. Kita vertus, pats D-vo, kaip visa ko egzistencijos pagrindo, suvokimas, be abejo, vienija kreacinį ir panteistinį monoteizmą, o vėlyviems, jau nebe panteistinėms, bet iš buvusių avatarų „sužmogėjusiems“ dievams-„galingiems žmogeliukams“ įvardyti iš esmės netinka taikyti tą patį žodį „dievas“, kaip ir Visa Ko Pagrindui. Tai skirtingos sąvokos[20].

Būdamas anapus erdvės ir laiko, monoteistinis Kūrėjas yra visiškai nepažinus ir nepasiekiamas. Žiūrint iš čia, Jis yra Nematomas Ne Kas, nes bet kuris apibrėžimas jau yra Nepasiekiamojo ir Nepažinaus apribojimas. Jį galima nusakyti tik neigiant bet kokias žmogui žinomas savybes (vadinamoji „apofatinė teologija“ nuo Platono iki Filono Aleksandriečio ir Dionisijo Areopagiečio bei Maimonido).

Natūralu, kad teologams bandant paaiškinti tai, kas iš principo yra aukščiau žmogiško pažinimo ribų, panteistinis suvokimas, kaip paprastesnis, braunasi į kreacinį, o krikščioniškas Įsikūnijimo tikėjimas sudaro tam itin palankią dirvą: anapusinis Kūrėjas nužengia į Savo kūriniją ir padaro ją Savo dalimi Kristuje ir per Kristų. Panteistiniai samprotavimai šia linkme yra tušti ir logiškai prieštaringi, nes maišoma tai, kas amžina ir kas neamžina, t.y. iš principo negali atsirasti Amžinybėje, kitaip ji nebe Amžinybė (nebent viskas yra ámžinos panteistinės fluktuacijos). Nuo pat krikščioniškos teologijos pradžios, o ypač – nuo Klemento Aleksandiečio pabrėžiama tik viena, kas yra neabejotinai aišku: žmogus gali pažinti D-vą tik tiek, kiek D-vas Pats jam atsiskleidžia, visų pirma – per Kristų. Nors Išganymas Kristuje yra tam tikras žmogaus prigimties sudievinimas Jo D-viškume, tai dar nebūtinai turi reikšti visos kūrinijos pakėlimo į d-eviškumą. Žmogus tačiau yra „gyva siela“, turinti dvasią, o juk dvasia yra anapus erdvės ir laiko!

Pagaliau gali būti tikybų, kurių teologija skelbia kreacinį D-vą, bet dėl įvairių įtakų tai sumaišo su panteizmu. Toks yra musulmonų šiizmas su D-vo „įsikūnijimo“ bei Alijaus emanacijų variantais. Algirdas simpatizavo būtent šiizmui, kurį laikė indoeuropietiška islamo forma.

Nors kreacionizmo ir panteizmo maišymo atvejai tikrai egzistuoja, kūrybos ir emanacijų priešprieša iš pagrindų atskiria viena ir kita. Todėl mūsų neturėtų klaidinti tarp archajinių neabraominių natūralių religijų rastas „Aukštėjas“. Jei baltai tokį ir turėjo, tai dar nėra jokia baltiško tikėjimo tapatybė abraominei kreacinei krikščionybei. Ieškoti pagoniškuose tikėjimuose „trejybių“ – gana dėkingas darbas (imkime „indoeuropietiškus“ hinduistų Višnų, Brahmą ir Šivą, baltų Perkūną, Trimpą ir Patalą), tačiau tam ir yra krikščionių teologija, kad Vienas D-vas nebūtų suplakamas su trimis aukščiausios hierarchijos avatariniais dievais. Pastarasis atvejis priklauso panteizmui, kurį (be kitų sunkių paklydimų) griežtai pasmerkė Popiežius Pijus IX (vadinamajame „Syllabus Errorum“) 1864 m.

Išnašos

[15] В.Н. Топоров, Заметки по балтийской мифологии. / In: Балто-славянский сборник, Москва, 1972, p. 307–308.

[16] V. Mažiulis atmeta Būgos-Toporovo etimologiją *Patuls ‘Po-žem-[inis]’, nes tai ne požemio dievybė, bet požemio dievybės *Pikulo epitetas (pagal tą patį Toporovą, Заметки, p. 309), o jei būtų ‘požeminis’, būtų buvęs *Patulīs. Mažiulis siūlo rekonstruoti *Patals ‘kuris nuramina (amžiams)’ nuo *tal-ītvei ‘raminti’ – plg. rusų у-тол-ить bei lietuvių tilti. Žr. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, III, p. 675–676.

[17] А. Мень, История религии, Москва 1991, т. 1, p. 78.

[18] L. Palmaitis, A. Patackas, Kas ir kada pagrobė Europą. Virtualūs dialogai. Kaunas, 2001, p. 35–36.

[19] Tie dėsniai „aiškinami“ materijos „savybėmis“ be tolesnio aiškinimo, kitaip tariant, marksistų materija ir yra D-vas, nes pagal Leniną „žmogaus sąmonėje materija atspindi (pažįsta) pati save“ – panteizmo paralelizmas su nereliginiais terminais dėstomu „dialektiniu materializmu“ daugiau nei akivaizdus! Šios minties pakėlimas į jau teologiškai išreikštą „programos“ be Programuotojo lygmenį (nepasakant iki galo, kad pati „materija“ ir yra Programuotojas, kitaip tariant – Aukščiausias Protas, kurio ieškoma… žmoguje), yra idiotizmo viršūnė – žr. https://sites.google.com/site/marxeconomy/definition/esse10 (prieita 2016 03 04)

[20] Todėl gerai daro islamas, kad neverčia arabiško žodžio Al-a- ‘D-vas’ į kitas kalbas, nors dėl to patys musulmonai nearabai dažnai suvokia šį žodį kaip asmenvardį, panašiai kaip ir nemusulmonai. Mums, perėmusiems abraominį tikėjimą iš žydų, irgi nebūtų pakenkę vartoti neverstą hebrajišką žodį El-im (daugiskaitinė intensyvo forma, kurios atitikmuo lietuviškai galėtų būti ir El-hai).

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2016-04-8 23:15

Na ir pridėsiu apie Trejybę (kai kur šiek tiek pasikartosiu) iš Apreiškimo, Urantijos Knygos, dvasiniams filosofiniams pamąstymams:
“Žodis DIEVAS, šituose dokumentuose, yra vartojamas tokiomis prasmėmis:
    1. Dievas Tėvas – Kūrėjas, Kontrolierius, ir Rėmėjas. Visuotinis Tėvas, Dievybės Pirmasis Asmuo.
    2. Dievas Sūnus – Lygiavertis Kūrėjas, Dvasios Kontrolierius, ir Dvasinis Administratorius. Amžinasis Sūnus, Dievybės Antrasis Asmuo.
    3. Dievas Dvasia – Bendrai Veikiantysis, Visuotinis Suvienytojas, ir Proto Padovanotojas. Begalinė Dvasia, Trečiasis Dievybės Asmuo.”
——
“Dieviškieji Sūnūs iš tikrųjų yra “Dievo Žodis,” bet Dvasios vaikai tikrai yra “Dievo Veiksmas.” Dievas kalba per Sūnų ir, su Sūnumi, veikia per Begalinę Dvasią, tuo tarpu visose visatos veiklose Sūnus ir Dvasia yra nuostabiai broliški, dirbantys kaip du lygūs broliai, reikšdami susižavėjimą ir meilę garbiam ir dieviškai gerbiamam bendram Tėvui.
    Tėvas, Sūnus, ir Dvasia yra tikrai lygūs prigimtimi, lygiaverčiai būtimi, bet jų veikloje visatose yra aiškūs skirtumai, o kada veikia atskirai po vieną, tada kiekvienas Dievybės asmuo yra akivaizdžiai apribotas absoliutumo srityje.   
    Visuotinis Tėvas iki savo asmenybės, galių, ir požymių savanoriško atsisakymo, kas sukūrė Sūnų ir Dvasią, atrodo, jog buvo (filosofiškai mąstant) beribė, absoliuti, ir begalinė Dievybė. Bet toks teorinis Pirmasis Šaltinis ir Centras be tokio Sūnaus nė viena šio žodžio prasme negalėjo būti laikomas Visuotiniu Tėvu; tėvystė nėra reali be sūnystės. Dar daugiau, Tėvas, buvęs absoliutus visumos prasme, kažkokiu amžinai nutolusiu momentu turėjo egzistuoti vienas. Bet jis niekada neturėjo tokios vienatvės egzistencijos; Sūnus ir Dvasia abu yra kartu amžini su Tėvu. Pirmasis Šaltinis ir Centras visuomet buvo, ir amžinai bus, Pirminio Sūnaus amžinuoju Tėvu ir, su Sūnumi, Begalinės Dvasios amžinasis protėvis.”

VaidasVDS       2016-04-8 22:53

Aš dar niekur nesu praradęs jokių pozicijų, kad man jas reikėtų iš ko nors atsikariauti.
Panašios reakcijos ir tikėjausi, bet tai liūdina, nedžiugina tikrai.
Ar labai myli tą bažnyčią, kuri vykdė krikščionių katarų genocidą, išnaikino beveik pusę milijono, tame tarpe moterų ir vaikų. Žinai, ką savo kariams sakė kunigas, kuomet kariai klausė, kodėl jie turi žudyti krikščionis, vaikus ir moteris. Jis sakė: žudykite visus, Dievas atsirinks, kurie Jo.
Tai toks ir tavasis tikėjimas, kupinas neapykantos, paniekos ir piktų šmeižikiškų purslų.
Turėtum pati savęs paklausti, ar tu iš tiesų krikščionė, vargšele?

Jota       2016-04-8 21:16

Būk žmogus, gal pasilaikyk sau savo silpnaprotystes. Protu mus apdovanojo Dievas, o apie “trečiąjį Trejybės narį” geriau patylėk, nerašinėjęs nesąmonių. Žinok, tiek nusišneki, kad ne tas žodis. Tau paprasčiausiai rūpi ne Dievas, o atsikariauti sau pozicijas, kad galėtum vėl niekieno netrukdomas malti nesąmones ir klaidinti žmones. Pati stebiuosi - tokio užsispyrusio sektanto nesu mačiusi. Apie kokį melą ir šmeižtą čia kalbi? Ką perskaičiau, tą parašiau, ir tai dar ne viską. Eik tu žinai kur su savo durna urantija ir palik bent jau mane ramybėj. Va kad tu esi Dievo šmeižikas, tai faktas! Prirašai nebūtų dalykų apie Jį ir nori, kad kiti tau pritartų. Nieko sau! Ar kalbėjai su kunigu? Ar apskritai tu meldiesi? Prašyk Dievo, kad apšviestų protą ir neleistų klaidžioti. Ir prilaikyk truputį liežuvį, liaukis koliotis. Jau kiek sykių nutylėjau. Apie kokią krikščionybę  kalbi, jei neigi kone viską, ko moko Bažnyčia? Iškraipai Šventraštį ir remiesi ne Dievo Apreiškimu, bet kažkokio tipo, kuriam piktosios dvasios prišnekėjo Dievą niekinančių dalykų!
Bet nėr prasmės tau kalbėti ką nors, -  pradedu galvoti, kad tu išvis nebesuvoki normalių žodžių, o vien tai, kas parašyta urantijoje.

VaidasVDS       2016-04-8 14:03

Jota,
būtų labai gerai, kad tu atsisakytum savojo proto puikybės. Tačiau atsisakant paties proto galima iš viso tapti bepročiu. O protas yra Dvasios, Trečiojo Trejybės nario, dovana. Tikrai sudvasintas protas negali skleisti pykčio, šmeižto, neapykantos.
Kuomet kalbi apie “velnio išmintį” greičiausiai nesuvoki, kad “velnias” protu yra aukštesnis už bet kurį mūsų pasaulio gyventoją, juk jis buvo nesuskaičiuojamą laiko tarpą, iki maišto Danguje, dvasinė (ir pažangi) būtybė, dvasiškai vadovavusi šiam pasauliui bei būtų ir šiandien vadovavusi, jei nebūtų kilęs maištas.
Aš matau, kaip tu beveik kiekvieną dieną vykdai ne Dievo valią, o būtent jo valią. Nes Dievas neturi jokio blogio šešėlio. O štai pyktis, neapykanta žmonėms, melas, šmeižtas jau yra blogio šešėlis. Tu naudoji ne Dievo metodus, bet jo metodus.
Aš jau įpratau, kad tu skleidi melą ir šmeižtą be jokių įrodymų, tad dešimtą kartą nesikartosiu, bet tikrai kiek prajuokino tavo išsireiškimas - “nuodėmingas Urantijos pažinimas”.

Jota       2016-04-8 12:33

Deja, protas, kuriuo taip giriasi eksišrinktoji tauta, tėra labai menkas tikrovės pažinimo būdas. Ko gero, dėl to ji ir nepažino “savo aplankymo meto”.
Esama intuityvaus, mistinio, dvasinio pažinimo ir pažinimo tikėjimu,  ezoterinio, t.y. paremto velnio išmintimi (teosofija, magija, alchemija, kabala, gnosticizmas, pseudomistika ir kt.); kai kuriais iš jų  sėkmingai naudojasi L.P. ir Vaidas, tempdami krikščionybę/katalikybę vienas atgal, kitas pirmyn. Kad ir kaip gaila, bet tai yra sektantizmas, iškreiptas tikrovės pažinimo būdas. Dievas yra čia ir dabar, Jam neegzistuoja nei vieta, nei laikas, nei erdvė, ir mes, priimdami tokį Dievą, atsikratydami priklausomybių (ne vien kūniškų, bet ir, tarkim, proto puikybės, iškreipto ir nuodėmingo pažinimo, pvz., Urantijos) pamažu atgauname savo pirmavaizdį.
Jausmai, protas (jeigu jie sveiki) tėra tik pirmieji laipteliai į Dievo pažinimą.

VaidasVDS       2016-04-8 9:23

Letai,
vis labai skubi.
Varlė nemutavo į žmogų per vieną dieną. Varlė buvo tik viena iš grandžių, ir labai tolima…
Robertas Karteris įdomus mokslininkas ir jo idėjos ganėtinai teisingos, aišku, ne visos. Nematau aš jo teorijoje didelių prieštaravimų tai nedidelei ištraukėlei, kurią pateikiau. Viskas, kaip rašo ir tas pats Karteris, yra dėl “mutacijos” sąvokos suvokimo. Ar ją susiauriname, ar išplečiame.
Urantijos Knygos apreiškėjai turėjo vieną problemą. Jų užduotimi buvo pateikti teisingas žinias (1934 metų lygio), bet nepateikti jokių naujų mokslinių atradimų, nes pasiekti naujus mokslinius atradimus yra žmonijos užduotis. Todėl, jei į tas tiesas pažiūrėti šiandieninio mokslo akimis, tai jos atrodo kaip paprastos, neišbaigtos ir kažkiek neaiškios, bei įvairiai interpretuojamos. Net ir pats Karteris iš esmės neneigia evoliucijos, o tik kai kurias evoliucionistų “tiesas” ir ta kritika yra gana teisinga.
O su galingu protu (jei jis nėra geranoriškas) geriau jau neprasidėti, sutaupysi ir laiko, ir proto, ir sveikatos…

Letas Pa\lmaitis       2016-04-8 2:10

Va va, “mutacijos būdu”! Jei mutacijos būdu iš varlės atsiranda žmogus, tai ir reiškia, kad varlė mutavo į žmogų: kaip pavadinsi, taip nepagadinsi! Jei skaitai angliškai ir turi smegenėlių šiek kiek daugiau nei ta Geriausia iš gojų, būtinai susipažink pradžiai su mokslininko kreacionisto Roberto Carterio išvadomis apie informacijos ir mutacijų ryšį:
http://wernergitt.de/download/Werner_Gitt/pdf/englisch/CARTER_Robert-Can_Mutations_Create_New_Information.pdf
Deja, nebeturiu laiko daugiau diskutuoti, nes pastaruoju metu būtina skubiai sugalvoti, kaip kuo greičiau užmušti tą Geriausią iš gojų! Juk turėdama tokį galingą protą, ji yra MUMS didžiai pavojinga!

Julius Puras       2016-04-7 19:49

Karbauskio demagogija Rusteikos pliurpalai ir Palmaičio su VaidasVDS “dievo žodis”. Gaunasi kaip ir treibė gaunasi kuri dominuoja tiesos.lt

VaidasVDS       2016-04-7 16:18

Oi tu, Jota, melagėle,
vis pasirodai, pameluoji ir laimingesne pasidarai.
Tavo žiniai, Urantijos Knygą JAV, kur Ji ir buvo apreikšta, rimtai studijuoja aukšto intelekto ir garbingų profesijų žmonės, tarp kurių yra įvairių sričių mokslininkų, akademikų, filosofų, teologų. Ir kas svarbiausia, tie žmonės niekada nenusisuka nuo šio Apreiškimo, lieka Jo idėjoms ištikimi visą gyvenimą. Ir tai yra mieli, kultūringi ir puikiai bendraujantys žmonės. Ir nėra ten suikūrusių jokių sektų, jokių naujų religijų. Tie žmonės tiesiog bando gyventi tikrąja Jėzaus religija. Kol kas didžiausia problema, neskaitant minimalių konfliktų tarp rimtų Urantijos Knygos skaitytojų, yra mistikai. Lietuvoje Knygą išvertė mistikas Algimantas Jokubėnas, iš pradžių dar jis laikėsi šios Knygos tiesų ir kurį laiką, aš, kaip naujas Knygos skaitytojas, jį rėmiau, netgi žavėjausi juo iki tol, kol jis nenusprendė, kad gavo kažkokius įgaliojimus, geresnes žinias ir dabar jis bus šviesulys, ryškesnis ir už patį Apreiškimą. Ir ne jis vienas toks, yra net tokių mistikų organizacija, kuri vadinasi Mokymo Misija, kurios nariai, tarsi nežinodami gana skeptiško pačios Knygos požiūrio į misticizmą ir tikros šio Apreiškimo istorijos, turi lyg kažkokį telefoninį ryšį su anapusiniu pasauliu. Deja, jie jau ne vieną kartą apsijuokė su savo neva gaunamomis žiniomis ir rimti Urantijos Knygos skaitytojai nelabai nori turėti su jais kokių nors reikalų. Kadangi Lietuvoje tą Knygą propagavo (dabar jis propaguoja beveik tik savo mokymus) mistikas, ir dar gana keistokas, tad nenuostabu, kad tai nepadėjo Knygos rimtam propagavimui. Bet ne propagavimas yra svarbus, svarbus yra Knygos turinys, atskleidžiantis tikrąją Jėzaus religiją, kuriai niekada neprilygs jokia kita pasaulio religija. Nei joks žmogus, nei jokia organizacija tos tikros Jėzaus religijos pranokti negali, bet iškraipyti gali…
Tavo tas pamėginimas prilyginti Urantijos Knygą Bunkės kūrybai yra baisiai nevykęs.

Jota       2016-04-7 12:03

Vaidai, jei Palmaitis su tavim (ir, kiek kartų jau pastebėjau, pabrėžtinai pagarbiai) leidiasi į kalbas, tai žinok, kad viskas yra atvirkščiai: žydai rodo neva pagarbą tiems, kuriuos laiko kvailiais, ir ignoruoja bei niekina tuos, kuriuos laiko protingais ir vertais dėmesio (tokį elgesį skatina būtent talmudo įsakymas “gabiausiąjį iš gojų užmušk”). Taip kad žinok wink

O šiaip padorioje visuomenėje prisipažinti, jog skaitei Urantiją, yra tas pats, kaip pasisakyti, jog klausai Lemano, Bunkės ar skaitai kokį nors žemiausios rūšies gatvės žurnalą.

VaidasVDS       2016-04-7 10:18

Suklydau, rašydamas vieną sakinį. Jis turi būti skaitomas taip:
“Šviesos nešėjas arba Aušrinis, aušros sūnus, visiškai nereiškia, kad tai yra Ryto Žvaigždė.”

VaidasVDS       2016-04-7 10:15

Šiek tiek mane Letas suklaidino dėl Liuciferio pavadinimo. Todėl gal šiek tiek paskubėjau su vertinimu dėl to, kad Apr 22, 16 yra suklastota. Tai gali būti ne klastotė, bet paties Jono suklydimas, nes jis tikrai nežinojo faktų dėl Jėzaus kilmės ne iš Dovydo, tačiau klastotė taip pat įmanomas variantas. Beje, Iz 14, 12 daug patikimesnis šaltinis nei išmąstymai dėl Apr 22, 16. Šviesos nešėjas visiškai nereiškia Ryto Žvaigždės arba Aušrinio, aušros sūnaus. Tuo pačiu Jėzus tikrai nėra Ryto Žvaigždė. Apreiškimas, Urantijos Knyga, užpildo ir šią spragą. Ji paaiškina, kad iš tiesų vietinėje visatoje yra sukuriama unikali asmenybė - Ryškioji ir Ryto Žvaigždė, vienintelė šioje visatoje, kuri turi tiek Sūnaus-Kūrėjo, tiek Visatos Motinos Dvasios (žinomos kaip Šventoji Dvasia) dvasinius bruožus ir Sūnaus-Kūrėjo dieviškumą, tačiau neturi jų išskirtinių teisių kurti. Žmonėms ši asmenybė šiek tiek žinoma, kaip archangelas Gabrielis (beje, tai ir yra šios asmenybės tikras vardas, bet ji nėra archangelas).

VaidasVDS       2016-04-7 8:50

Letai,
pats esi labai nepastabus. Parašinėjau, bet tik labai truputį, apie Trejybę šioje tavo temoje pirmoje ir antroje dalyse, ir šiek tiek šioje.
Taip pat esi nepastabus, nes painioji Liuciferį su Šėtonu, o tai ne vienas ir tas pats asmuo. Šėtonas buvo Liuciferio pavaduotojas. Visiškai teisinga yra tai, kad Jėzus matė “krentantį Šėtoną”, nes Jėzaus gundyme pats Liuciferis nedalyvavo, o dalyvavo jo pavaduotojas Šėtonas ir išdavikas-kunigaikštis (princas). Be abejo, Jėzus buvo pasakojęs apaštalams apie Liuciferį, bet kažkodėl evangelijose jis neminimas, gal dėl to, kad apie Šėtoną žmonės tuo metu žinojo gana daug, o štai apie Liuciferį, kuris buvo iš tiesų kažkada Šviesos Nešėjas, beveik nieko nežinojo.
Visiškai neabejoju, kad Apr 22, 16 yra suklastota, gal net ir su Šėtono ar kunigaikščio (princo) įtaka. Deja, Jėzus tikrai nebuvo tiesioginis Dovydo palikuonis, kai kurių sąsajų su Dovydu turėjo tik Jėzaus motina:
“Juozapas nepriklausė karaliaus Dovydo palikuonių linijai. Dovydiškųjų protėvių daugiau turėjo Marija negu Juozapas. Tas tiesa, Juozapas iš tikrųjų vyko į Dovydo miestą, Betliejų, kad būtų užregistruotas romėnų gyventojų surašymui, bet tai buvo dėl to, kad, prieš šešias kartas, Juozapo tos kartos protėvį iš tėvo pusės, kuris buvo našlaitis, įsisūnijo kažkoks Zadokas, kuris buvo Dovydo tiesioginis palikuonis; dėl to ir Juozapą priskyrė “Dovydo namams.”
——
Melas, kad Urantijos Knyga palaiko idėją, neva rūšys radosi viena iš kitos. Urantijos Knyga skleidžia tiesą, kad naujos rūšys atsiranda ne viena iš kitos, o mutacijų būdu:

“Iš eros į erą atsiranda iš esmės naujos gyvūninės gyvybės rūšys. Jos neišsivysto dėl mažų pasikeitimų palaipsnio sukaupimo; jos atsiranda kaip visiškai subrendusios ir naujos gyvybės kategorijos, ir jos atsiranda staiga.
    Gyvų organizmų naujų rūšių ir skirtingų kategorijų staigus pasirodymas yra visiškai biologinis, griežtai natūralus. Nėra nieko antgamtiško, kas būtų susiję su šitomis genetinėmis mutacijomis.”
——
Beje, mokslas šias tiesas patvirtino. Istorijoje buvo klastotė - taip vadinamas Piltdauno žmogus. Jei ta klastotė būtų buvusi neišaiškinta, tai būtų dar vienas būdas tyčiotis iš Urantijos Knygos apreiškimo.
Rojaus Trejybės simbolio nereikia iš ko nors plagijuoti - jį dar prie Abraomo nešiojo Salemo Išminčius…
Urantijos Knyga yra visiškai nesusijusi su scientologais ir New Age. Tą vis bando pripiršti įvairiausio lygio šmeižikai, todėl tokių melagingų teplionių iš tiesų internete galima surasti, aišku, be jokių įrodymų.

Letas Vaidui dėl Blavatskajos       2016-04-7 4:45

Taigi nesupratai, ką turėjo galvoje Blavatskaja minėdama Apreiškimą Jonui. Ji minėjo žinomus dalykus iškreipdama jų prasmę.
Tačiau aš paklausiau todėl, kad Paties draugo knygoje, kurią paėmiau Bibliotekoje laisvoje lentynoje, viršelyje atvaizduotas “Rojaus Trejybės” simbolis, aiškiai nuplagijuotas iš teosofo Nikolajaus Rericho trijų rutuliukų (praeities, dabarties, ateities) Taikos simbolio. Tik pastarasis dar apjuostas “amžinybės ratu” ir tokia forma talpinamas “Taikos vėliavoje”. Iš tikrųjų tai budistų “triakės Šambalos vėliavos”, arba triratnos, atkartojimas.
Manoma, kad Urantiją remia scientologai, iš kur kelias į New Age bei ryšiai su teosofija. Man įdomu, ar tie rutuliukai - to draugo išradimas, ar jau seniai vartojami? Pvz., iki man paminėjus tą knygą, Pats rodos nieko nerašinėjai apie “Rojaus Trejybę”. Ar pats terminas “Rojaus Trejybė” yra naujas išradimas, ar priklauso “klasikinei” Urantijai?

Letas Vaidui       2016-04-7 4:16

Mielas Vaidai, jei skaitai ir kitų diskusijas, turėjai matyti mano pastabas, jog Liuciferis nėra šėtono vardas. Šitaip jis visuotinai suprantamas tik po išgarsėjusios Džono Miltono poemos “Prarastasis rojus” (1667 m.) Lotyniškas žodis lucifer reiškia “šviesos nešėjas”, o tai rytinės žvaigždės (aušrinės, tiksliau - Veneros planetos) pavadinimas. Babilonijos karaliaus žlugimas ST (Iz 14, 12) prilygintas aušrinei, nudribusiai iš dangaus ant žemės. Hebrajiškai parašyta hēlēl ben-šahar “aušrinė, brėškimo sūnus”, o lotyniškai išversta lucifer, bet tai palyginimas, ne vardas.  O kadangi Kristus Lk 10, 18 sako matęs kritusi iš Dangaus šėtoną, tie žodžiai apie Babilonijos karalių laikomi turint į tokią reikšmę, todėl iš Vulgatos Iz 14, 12 perrašoma Lucifer iš didžiosios raidės tarsi vardas. Maža to, Apr 22, 16 net Pats Kristus vadina Save aušrine, lotyniškai - stella matutina = lucifer, slavų Biblijoje vienu ir kitu atveju - денница.
Ankstyvoje Bažnyčioje žinoma net vyskupų Liuciferio vardu. Yra kankinys Liuciferis, o Italijoje gegužės 20 d. katalikai mini šv. Liuciferį, Kaliario miesto vyskupą, pasižymėjusį kova su arijonizmu. Jei ne išpopuliarėjęs Miltonas, šiandien niekam nė į galvą nebūtų atėję vadinti šėtoną lotynišku žodžiu (ypač Rytuose!), kaip daro Urantija, o tai dar vienas aiškus jos žemiškos kilmės ir falsifikato įrodymas.
Beje, jei Urantija palaiko darvinistinę idėją, neva rūšys radosi viena iš kitos, kaip ji aiškina (tikriausiai visai neaiškina, nes prieš karą to niekas nežinojo) DNR grandines? Ar pačios grandinės evoliucionuoja? Kaip? Be to, juk grandinės viso labo tik makromolekulė, kuri iš savęs nieko neprodukuoja. Jos struktūra yra RAŠTAS, kuriuo įrašytos programinės formulės, o tos formulės tėra programinių elementų SEKA, jokie organizmai. Kiekviena rūšis JAU TURI savo formulę. Kas sukūrė ne makromolekulę, bet būtent joje užrašytas formules? Makromolekulė materiali (kaip tarkim, popierius ir rašalas), bet elementų SEKA nėra materialus daiktas, jis yra abstraktybė (plg. šiuolaikines kompiuterines programas, užrašytas vien tik vienetų ir nuliukų įvairiausiomis sekomis). Jokia evoliucija negali sukurti to, kas yra Proto požymis. Kūryba tad yra jau pakopinė, išskleidžianti formules laike, bet ne rūšių evoliucija iš vienos į kitą dėl “sąlygų”, “prisitaikymo”, “atsitiktinumų” ir pan. Tavo pasakos apie varlę yra juoko vertos.

VaidasVDS       2016-04-6 16:26

Šiek tiek pasigilinau dėl Blavatskajos. Geriau supratau, kur link vis suka Jota ir kokia Leto klausimo potekstė. Blavatskaja tarsi gynė Liuciferį, vadindama jį šviesos nešėju ir net tapatindama Apreiškimo Jonui pagalba su pačiu Jėzumi. Be abejo, tai visiškai klaidingas Blavatskajos įsitikinimas. Nors iš tiesų kažkada Liuciferis ir buvo Šviesos Nešėjas, tačiau būtent jis sukėlė maištą tiek prieš Jėzų, tiek prieš Dievą. Urantijos Knyga nušviečia visą šį maištą, jo dalyvius ir tikrai nepateisina Liuciferio, o teigia, kad Liuciferis buvo nugalėtas mūsų pasaulyje, dar prieš pradedant Jėzaus žemišką misiją. Urantijos Knygoje daug dėmesio skirta šiam maištui ir pateikta daug informacijos. Žmogui gal ir sunku suvokti, tačiau maištas dvasiniame pasaulyje yra pasibaigęs, tačiau mūsų planetoje iš esmės dar ne. Liuciferis suimtas jau seniai, Šėtonas tikriausiai 20 amžiaus pradžioje, o štai Planetos kunigaikštis (princas), įtraukęs ir mūsų planetą į šį maištą, yra nušalintas, bet vis dar yra mūsų planetoje. Jis iš esmės neturi jokių dvasinių galių, tačiau, gali būti (Apreiškime nėra tai tiesiogiai pasakyta), kad gali bandyti paveikti visiškai nuo Dievo nusisukusius žmones. Jis turėtų būti tarp mūsų tol, kol ateis toks šviesos amžius, kada jam ir jo poelgiui išnyks visų žmonių bet koks pritarimas. Galima kurti iš dalies sąmokslo teorijas ir apie tai, kad jis galėjo paveikti klydimus net ir taip vadinamuose žmonių šventuose raštuose ar kitoje žmogiškoje veikloje. Todėl piktas ir kerštingas žmogus niekada neatstovauja Dievo. Urantijos Knygos apreiškėjai ypatingą dėmesį skyrė tik vienam faktoriui, kad prie Apreiškimo nebūtų prisilietęs joks sąmoningas žmogaus protas ir kad po šio Apreiškimo nebūtų garbinamas joks žmogus. Tą apreiškėjai iš tiesų pasiekė. Dabar žmonių eilė yra atrasti šį Apreiškimą.
Na o Julius Puras neturėtų nurodinėti protingiems žmonėms, ką skaityti ar ko neskaityti, žmonės patys sugeba tai atsirinkti, ypač protingi ir ieškantys išminties…

Julius Puras       2016-04-6 15:49

VaidaiVDS ir Palmaitis tik papildo vienas kito pliurpalus ir gaunasi didelė “dievo žodžio” pliurpalistika. Geros valios žmonėms patariu nei vieno nei kito neskaityti ir domėn neimti.

VaidasVDS       2016-04-6 13:33

Dėl evoliucijos.
Vienas smulkus faktelis iš Urantijos Knygos
1934 metais apreikšta Urantijos Knyga (oficialiai išleista 1955 metais) rašo:
“Jeigu visos žmonijos protėvinė varlė tam tikru atveju būtų šokusi dviem coliais mažiau, tai visos evoliucijos kursas būtų buvęs žymiai pakeistas.”
—-
Ar kas nors tuo metu galėjo turėti žinias, kad žmogaus evoliucijoje dalyvavo varlė? Aišku, kad ne. Be to, tai atrodė juokinga. Tačiau 2003 - 2010 metais mokslininkai iššifravo varlės genomą ir žinote, ką nustatė:
“X. tropicalis - это один из представителей шпорцевых лягушек, обитающих в Африке. ... Ученые заключили, по своей генетической организации X. tropicalis очень напоминает человека: гены на огромных участках ДНК расположены в точно таком же порядке, как и у Homo sapiens. Эволюционные ветви, ведущие к шпорцевым лягушкам и человеку, разошлись около 360 миллионов лет назад, и такое генетическое “постоянство” не согласуется с современными теориями о скорости эволюции генома. Тем более что ДНК других позвоночных, геномы которых были расшифрованы, намного сильнее отличается от человеческой ДНК.”
Visas straipsnis - http://lenta.ru/news/2010/04/30/frogs/

VaidasVDS       2016-04-6 11:59

šmeižikei Jotai,
kuomet meluoji, turėtum bent kiek nors gėdos pojūčio turėti, nes tai labai nekrikščioniška.
Psichopato kliedesiai - bjaurus šmeižtas. Apšmeižtas žmogus, kurį Jota vadina psichopatu, tebuvo vienintelį miego, o ne psichikos, sutrikimą turėjęs asmuo, kurio tapatybė niekada nebuvo atskleista ir šiuo metu nėra niekam žinoma. Visiškas melas, kad Urantijos Dokumentai buvo pateikti per šią asmenybę. Jie buvo pateikti kitu, mokslo nepaaiškintu būdu.
Urantijos Knyga neneigia Adomo ir Ievos. Bet teigia, kad Adomas ir Ieva su dieviška misija (Apreiškime tai pavadinta Antruoju Epochiniu Apreiškimu) į šį pasaulį atvyko beveik prieš 38000 metų. Andonas ir Fonta iš tiesų yra pirmosios būtybės, dvyniai, evoliucinių mutacijų būdu tapę pirmosiomis žmogiškomis būtybėmis šiame pasaulyje prieš daugiau nei 990000 metų, kurioms pradėjo tarnauti dvi pagalbinės proto dvasios - išminties dvasia ir garbinimo dvasia.
Absurdiškas Jotos tvirtinimas, kad Urantijos knyga pripažįsta duagiadievystę. Urantijos Knyga apreiškia ne tik Rojaus Trejybę, tačiau ir daug sudėtingesnius Trejybės pasireiškimus, o tai visiškai nėra daugiadievystė, tik kur kas sudėtingesnės dvasinės žinios, kurių pykčio, melo ir šmeižto kupina Jota nepajėgia suvokti (nors greičiausiai skaitė tik kokius nors pletkus).
Kita Jotos dalis yra tradicinė: papilti pamazgų ir apkaltinti Šėtono darbais. Aišku Jota labiausiai apgailestauja, kad šiais laikais nėra inkvizicijos…

Jota       2016-04-6 10:59

Yra tiek daug įdomių dalykų, apie kuriuos verta kalbėti, užuot skyrus laiką psichopato kliedesiams, kuriuos Vaidas uoliai platina. Gal ten buvo koks pasąmonės srautas, plius dar plagiato turbūt koks 40 proc., nebeieškosiu. Su Blavatskaja Urantiją sieja teosofija, skaičių (ypač 7) misticizmas, prieštaraujantis Biblijai ir apskritai krikščionybei, ji neigia pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, o vietoj jų tvirtina buvus kažkokius dvynius Adoną ir Fontą. Urantija pripažįsta daugiadievystę, žmonijos evoliuciją (ir aklas mato, kad istorija tam prieštarauja). Apskritai Urantija skirta tam, kad supainiotų žmones, išvestų iš kelio. Tai šėtono taktika - sumaišyti tiesą ir melą, kad žmogų suvedžiotų.
Jeigu jūs nesileistumėt su Vaidu į kalbas apie Urantiją ir apskritai nekreiptumėt dėmesio į jo urantiškas žinias, padarytumėt ir jam, ir visiems daug gero. O dabar jūs patys duodat jam kelią.  Galų gale savigarbos reikalas domėtis pseudoreliginiais ir ezoteriniais dalykais ir svarstyti juos - o gal ten yra tiesos? Kiekvienas, kuris rado tiesą ir po to jos vis vien dar ieško, atras melą.

VaidasVDS       2016-04-6 10:07

Letai,
galėčiau atsakyti į tavo klausimą apie Indijos gyventojus maždaug 16000 m. pr. Kristų, bet tikrai nieko nesuprasi apie tai, nes reiktų pateikti labai daug nežinomos informacijos apie rases ir įvairiausių tautų migracijas, apsiribosiu tik lengviau suprantamomis žiniomis, kad tų laikų Indijoje gyveno pats įvairiapusiškiausias rasių mišinys, koks tik kada nors egzistavo mūsų planetoje.
Dėl Blavatskojos doktrinų. Jų tikrai nestudijavau, nors esu apie jas girdėjęs. Blavatskaja tikrai nėra kokiu nors būdu susijusi su Urantijos Knygos apreiškimu. Nors kažką girdėjau, kad kažkas bandė tai susieti, bet tai yra tik nesąmonės…

Letas Vaidui       2016-04-6 0:20

Statusas nėra šiaip būklė bent lietuviškai. Tai veikiau teisinis terminas, o tokie priklauso tautoms, gyvenančioms valstybės sąlygomis. Jei visi valstybės gyventojai tam tikru požiūriu yra vieno statuso, tai tokio “statuso” valstybėje lyg ir nėra. Statusas gali būti tada, kada yra bent du skirtingi, ar ne? Pvz., Saudijoje musulmonų sunitų statusas yra vienoks, bet eksteritorinėse zonose gyvenančių krikščionių europiečių - visai kitoks. Jei Indijoje buvo aukštas religinis gyventojų statusas, vadinasi buvo dar ir žemesnis nereliginių gyventojų statusas. Gal galėtum paaiškinti, kas buvo tie “Indijos gyventojai” 16000 m. pr. Kristų, kokia buvo jų valstybė? Su kuo giminiuojasi pagal DNR? Ar viena gentis, ar daug skirtingų? Kokia kalba kalbėjo?
Jei Urantija tuo klausimu tyli, tiek to. Gal geriau atsakyk, prašom, į daug įdomesnį klausimą: kaip vertini Blavatskają su jos doktrinomis?

VaidasVDS       2016-04-5 23:20

Raigerdai, nusiramink.
Jei nori susipažinti su visa pasaulio istorija, turi perskaityti trečią Knygos dalį. Taip, ne viskas sutampa su mokslu. Bet net ir pats nurodei įdomų faktą, kad seniausia pasaulyje apyrankė yra apie 40 000 metų. O tai keli tūkstančiai į vieną ar kitą pusę.
Juk ne kartą sakiau, kad Urantijos Knyga yra Apreiškimas, kuris atskleidžia nežinomą istorijos dalį, kuri yra daug sudėtingesnė, nei galima įsivaizduoti. Galiu pasiūlyti tik šiandien mano rastą straipsnį apie neandertaliečius - http://www.archyvai.info/kur-dingo-neandertalietis/ . Jame kaip tik rašomi beveik tie patys laikotarpiai 40000, 35000, 15000 metų. Ir daromos išvados dėl degradacijos laikotarpyje nuo maždaug nuo 40000 metų iki 10000 metų (turėtų būti įdomu…). Tai ganėtinai atitinka apreikštas Urantijos Knygos tiesas, tačiau straipsnyje yra ir šaudymų gerokai pro šalį, nes mokslas negali nustatyti absoliučiai tiksliai visų faktų, tuomet spėlioja arba daro išvadas tik iš kai kurių faktų...
Gero vakaro…

Raigerdas >VaiduiVDS        2016-04-5 21:17

VaidaiVDS, tu rašai:“Adomas ir Ieva į šį pasaulį, kaip Dangaus (taip pat ir Dievo) atstovai atvyko prieš beveik 38000 metų”. Tai, kam yra su matematika blogai: ten Danguje gyvenantiems ar tam, kuriam apsireiškė ta Urantijos knyga? Štai, ką kalba archeologai: Altajuje, Denisovo urve buvo rasta apyrankė. Ji pripažįstama, kaip seniausia pasaulyje - jos amžius yra apie 40 000 metų. O kurioje vietoje apsigyveno Dangaus pasiuntiniai Adomas ir Ieva? Afrikoje ar Izraelyje? Ar buvo Izraelis prieš 38 000 metų? Ar Indija jau egzistavo 16000 metų atgal iki Kristaus? Štai tu rašai:“Dar 16.000 m. pr. Kr. vieno šimto setitų dvasininkų grupė atvyko į Indiją ir beveik pasiekė tos daugiakalbės tautos vakarinės dalies religinį užkariavimą”. O Vikipedija rašo: “Seniausios žinomos nuolatinės žemdirbių gyvenvietės atsirado prieš 9000 metų. Tuomet Šiaurės Vakarų Indijoje užgimusi vad. Hakros keramikos, arba Mergarcho kultūra ilgainiui transformavosi į Harapos („Indo slėnio“) civilizaciją (~3100–1900 m. pr. m. e.).” Tai, kas meluoja: Urantijos knyga ar Vikipedija?

Raigerdas >bevardžiui zuikiui       2016-04-5 20:04

Kadangi bevardis komentatorius net nesugeba susigalvoti nick’ą, tai reikia jam pagelbėti. Pavadinsiu tave “bevardžiu zuikiu”. Taigi, Bevardis zuikis porina (Išvada iš Raigerdo 1.07 komentaro):“lietuviai yra aukščiau už Dievo Sūnų (Dievą)”. Nemeluok, nes mano tekste tokių išvadų nėra. Tokią išvadą padarei pats su savo zuikio smegenėlėmis, nes lietuviai negali būti nei aukščiau, nei žemiau už Dievo Sūnų (Dievą). Pirmiausia, jiems šito nereikia, o antra, netgi Lietuvos istorijoje nebuvo tokių atvejų, kad lietuviai keltų save aukščiau bet kokios tautos. Štai žydai pasikėlė, nes jie buvo mokomi, kad žydai yra “Dievo išrinktoji tauta”. Vokiečiai tuo nepatikėjo ir iškėlė savo tautą, kaip vienintelę grynakraujišką ARIJŲ rasę. Dabar tuo virusu yra užkrėsta rusų tauta, kuri įrodinėja savo pranašumą prieš savo kaimynus ir ne tik prieš kaimynus. O lietuviai netgi savo valstybėje naudojo baltarusių raštą. Vėliau jie sulenkėjo ir pradėjo kalbėti lenkiškai. Lietuviai priėmė ir krikščionybę ir leido sunaikinti savo tautinę religiją. Sovietmečiu dalis lietuvių surusėjo, nes per kolektyvinius susirinkimus, jeigu buvo 2 rusai ir 50 lietuvių, tai susirinkimas vykdavo rusų kalba. Tiksliai neprisimenu, bet man atrodo, kad Lietuvos komunistų partijos suvažiavimai vyko rusų kalba. Katalikų bažnyčiose iki pat šiolei mišios vyksta lotynų kalba. Tai, kur tu matai, kad lietuviai yra aukščiau už Dievo Sūnų (Dievas)? Keistas išvadas daro tavo zuikio smegenėlės. Be to lietuvių kalboje žodis SŪNUS turi savo reikšmę:”(Šeima) - vyriškos lyties vaikas savo tėvams”. O kas yra Dievo Sūnaus tėvai? Ar pats Dievas pasigimdė sau Sūnų? Tai reiškia Dievas buvo nieščias ar kaip? Gal būtent dėl tokių “kuriozų” jums ir nesiseka įrodyti per 2000 metų, kad Kristus buvo Dievo Sūnus. O prieš 2000 metų šioje žemėje 7 milijardų žmonių nebuvo. Ar buvo nors 100 milijonų? Tai, jeigu jūs nesugebėjote įrodyti savo laiku 100 milijonų, tai, kaip jūs įrodysite tarkim, kad ir 5 milijardams? O 2100 metais žmonių jau bus 10 milijardų.

irr       2016-04-5 17:26

To “Letas Palmaitis dėl irro įkyrumo     2016-04-5 2:56”  ir vis tiek nieko apie tai kad dievo tikrinis vardas Jahvė, šaltinis Šventas raštas 2128 pus., kur paaiškinta kad ” Hebrajiškai vietoj Viešpatį buvo tikrinis Dievo vardas Jahvę”. Manau jei orginale naudotas tikrinis vardas Jahvė, tai ir turi būti palikta Jahvė, nes tikriniai vardai neverčiami? O gal painiava ir yra tame kad buvo verčiami tikriniai vardai ir tokiu būdu ąžuolas tapo Kristumi, Herkumi, Caru, Perkūnu ? , Žemė - Ma(rija)?

VaidasVDS       2016-04-5 16:14

Letai,
juk pats puikiai žinai, kad statusas reiškia padėtį ar būklę.
Gyventojų religinis statusas atspindi to meto Indijos gyventojų religinį išsivystymo lygį arba būklę. Taigi tuo metu tas religinio išsivystymo, ar vystymosi lygis (būklė), nepaisant vykstančios religijos degradacijos, buvo aukščiausias pasaulyje. Beje vertimas darytas iš anglų kalbos, kurioje žodis “status” ir reiškia būseną, padėtį.

Letas Vaidui       2016-04-5 14:06

Prašau apibrėžti, kas yra:
“gyventojų religinis statusas”
?

Išvada iš Raigerdo 1.07 komentaro:       2016-04-5 13:02

lietuviai yra aukščiau už Dievo Sūnų (Dievą).

VaidasVDS       2016-04-5 8:35

Nenoriu kartotis, nes pirmame straipsnyje pateikiau pakankamai pradinės medžiagos, paaiškinančios šiame straipsnyje autoriaus keliamus klausimus. Tačiau pasaulis iš tiesų yra tesugebėjęs bent jau apgraibomis išstudijuoti istoriją, siekiančią šumerų laikus, o visa kita tik didelė balta dėmė su kai kuriomis smulkmenomis. Adomas ir Ieva į šį pasaulį, kaip Dangaus (taip pat ir Dievo) atstovai atvyko prieš beveik 38000 metų. Tada ir prasideda ta religinė istorija, kuri su dideliais iškraipymais išliko iki šių dienų. Maišantis adominei rasei su kitomis pasaulio rasėmis atsirado kromanjonietis ir įvairios tautos. Adominė rasė galutinai išnyko maždaug 2000 metų iki Kristaus. Be abejo, dabartines žinomas religines žinias pasauliui ir atnešė Adomas, o jas tarp atsilikusių pasaulio tautų vystė ir platino jo palikuoniai. Be abejo žinios tiek apie Dievą Tėvą, tiek apie Trejybę palaipsniui degradavo, bet niekada nebuvo prarastos.
Štai Apreiškimo, Urantijos Knygos, pagalba pateiksiu tik nedidelę dalį tos prarastos istorijos, kuri gali šiek tiek praskleisti ir tas priežastis, kurios nagrinėjamos šiame straipsnyje:
“Indijos tautų aukštesnė kultūra ir religiniai polinkiai siekia ankstyvųjų dravidų viešpatavimo laikus ir, iš dalies, yra dėl to, kad į Indiją atvyko tiek daug setitų dvasininkų, ir su ankstyvaisiais anditų, ir su vėlesniaisiais arijų įsiveržimais. Monoteizmo gija, einanti per Indijos religinę istoriją, tokiu būdu kyla iš Adomitų mokymų antrajame sode.
    Dar 16.000 m. pr. Kr. vieno šimto setitų dvasininkų grupė atvyko į Indiją ir beveik pasiekė tos daugiakalbės tautos vakarinės dalies religinį užkariavimą. Bet jų religija neišsilaikė. Per penkis tūkstančius metų jų mokymai apie Rojaus Trejybę degradavo į ugnies dievo trivienį simbolį.
    Bet daugiau negu septynis tūkstančius metų, iki pat anditų migravimų pabaigos, Indijos gyventojų religinis statusas buvo nepalyginamai aukštesnis už bendrą pasaulio religinį statusą. Tais laikais Indija teikė vilčių tam, jog sukurtų pirmaujančią pasaulyje kultūros, religijos, filosofijos, ir prekybos civilizaciją. Ir jeigu anditų nebūtų visiškai asimiliavusios tautos iš pietų, tai šitas tikslas tikriausiai būtų įgyvendintas.”   

Letas Palmaitis Raigerdui       2016-04-5 4:08

Nesistengiau Jūsų “sudominti”. Tema atsirado dialoguose su Algirdu Patacku. Čia bandau analizuoti mudviejų nesusikalbėjimą ir jo priežastis. Jei nenorite suprasti kreacionizmo ir panteizmo skirtumo, arba jei neįdomu - neskaitykite.

Letas Palmaitis dėl irro įkyrumo       2016-04-5 3:56

Nieko, nes neįmanoma kalbėti iškart visomis temomis. VARDO šaknis klasikinėje semitologijoje aiškinama sąsaja su arabiška veiksmažodžio hawā reikšme “žiojėjo”, kuri tolesniais vediniais rodo sąsajas su reikšme “laikytis nesuvaržytai”:
plg. arabų hawā’- “praraja tarp žemės ir dangaus” (dabar -—> “atmosfera”), taip pat tolesnę arabų veiksmažodžio hawā reikšmę “tapo nesuvaržytas”—> “skrajojo” arba “stačiai krito” apie paukščius.
Pastaroji reikšmė pasirodo vakarų semitų kalbose (hebrajų, aramėjų) kartu ir su reikšme “būti” (tuo tarpų arabų kalboje išsivysto dar reikšmės “mirti” ir “geisti”): aramėjų hawā, hebrajų hajā “jis buvo, tapo”.
Klasikinis semitologų požiūris - kad VARDAS reiškia buvimą. Atitinkamojoje Toros vietoje Jis Pats Save vadina ESU.
Tuo turime suprasti, kad be Jo mes neesame. Tai akivaizdu suvokus, kad mes tik dėl Jo dovanoto mums būvio turime bent Praeitį. Ateitis tėra tik potenciali galimybė, kuri kiekvienu neapčiuopiamuoju momentu virsta praeitimi. Taigi neturime ateities, mūsų “dabartis” - abstraktybė, apibendrinama iš nepajuntamų akimirksnių, bet tik VARDAS VIENAS visada YRA.
Tačiau iš tos pačios degančio krūmo istorijos plaukia ir tai, ką bene rimčiausias XX-XXI a. teologas, mūsų tebegyvas tikras Popiežius Benediktas XVI Ratzingeris apibūdino kaip VARDO atsisakymą atsakyti į “kvailą” Mozės klausimą. Begalinė ir amžina visa ko Priežastis negali turėti jokių “vardų”, kuriais žmogeliukas skaido sukurtąją tikrovę ją pažindamas. D-vas NĖRA dievas (dievaitis)!
Taigi TETRAGRAMA iš tikrųjų nėra Vardas, bet nuoroda į VARDĄ.
Kas gi tuomet yra Jo Vardas mums? Labai paprastai: JHS (J-šūa), Kuris atėjo kaip Mesijas (Kristus). Jo Vardas ir yra D-vo Vardas mums žmonėms.
O kad Mesijas yra D-vo tarnas, tai Jis tam ir atėjo, sk. Evangeliją, jau neminint Iz 53 ir kt.
Suprantama, irras nori parodyti, kad mes tikime “žydeliais”, norinčiais, kad būtume jų D-vo tarnai. Tai apsėstųjų arba D-vą supratusių ir iš neapykantos Jį atmetusiųjų noras. Tokiems beprasmiška atsakinėti, juo labiau drįstantiems parašymu niekinti Tai, kas uždrausta.
Kad pirmieji krikščionys tikėjo daug kuo, tam ir būta susirinkimų, kurie aiškino tikėjimo ribas. Kreacionizmo ir panteizmo nesuderinamumas galėjo būti gerai suvoktas tik išstudijavus panteistines schemas, tik dabar prieinamas kiekvienam net per internetą. Suprantama, kad Origeno idėja dėl reinkarnacijos buvo pasiskolinta iš svetur, bet kad ja VISI tikėjo iki 5-jo Visuotinio susirinkimo 553 m. - absurdas.
Darkart prisipažįstu, kad abejoju “prakeikimais”, kuriais mėtytasi per susirinkimus, nes tai nesiderina su Šventosios Dvasios veikimu (kaip ir vieningumo stoka bei ankstesnių sprendimų bei susirinkimų pasmerkimai): Tiesa NESUTELPA į jos institualizaciją, kaip puikiai matome iš Kajafo pavyzdžio, o rezultatukus matome šiandien.

Raigerdas        2016-04-5 2:07

Letas Palmaitis gerai pradeda, todėl skaitai ir atrodo, kad štai Letas pasakys kažką nepaprasto ir įdomaus. Tačiau įpusėjus prasideda painiava, o jau apie kuliminaciją nebelieka jokios kalbos. Todėl iš to straipsnio reikia atsijoti pelus ir ten gali atrasti vieną kitą sveikesnį grūdą, iš kurio gali išdykti viena kita nebloga idėja. Pats metodas ir netgi požiūris, žiūrėti iš aukšto žemyn, yra neteisingas. Tokia analizė neturi moksliško pagrindo. Logiška būtų kilti nuo apačios į viršų, nes kas dedasi apačioje žmonėms yra daugiau žinoma, nei tai, kas dedasi danguje ir už dangaus ribų. Letas rašo:“Taigi bent ankstyvos stadijos panteizmas tikrai yra monoteistinis: pati Visata atsiranda iš Aukščiausiojo emanacijų, yra jo dalis. Melsdamasis „Vienam Aukščiausiajam D-vui“, asmuo meldžiasi ne Asmeniui Kūrėjui, bet Absoliutui – visa ko Pradžiai, o religiniai dėsniai – tai karminiai dėsniai, kurie nesiskiria nuo gamtos dėsnių”. Aišku viena, kad Letui Palmaičiui monoteistinis tikėjimas yra aukščiau už panteizmą. Kokių nors argumentų Letas Palmaitis nepateikia, bet, žinant, kad Letas Palmaitis mėgsta matuoti kitas religijas ir tikėjimus pagal tai, kiek jie sutinka su abraominėmis religijomis, tai stebėtis niekuo nereikia. Akivaizdus šališkumas, todėl religijos tyrinėtojo analizės čia nebus. Todėl nieko nuostabaus, kad Letas Palmaitis kalba apie kažkokius “religinius dėsnius”, kurių iš viso neegzistuoja, o juos dar prilygina karminiams dėsniams. Pirmiausia, ne karminiai dėsniai, nes karmą negalima tapatinti su fizika, o karmos dėsniai. Karma dar yra skirstoma į juodą, baltą, juodai baltą ir bespalvę. Juoda karma – tai mūsų blogi veiksmai, kurie pagilina mūsų blogąsias savybes. Juodai balta karma – tai geri veiksmai, norai daryti gera dėl kitų, bet tuo pačiu ir mūsų blogosios egoistinės savybės. Balta karma – tai trijų veiksmų karma, kai žmogus atlieka askezes, studijuoja šventraščius (bandymas suprasti savo prigimtį), meldžiasi arba medituoja (bandymas suprasti savo vidinį „aš“ ir atstatyti santykius su Dievu). Askezės apvalo žmogaus kūną, jeigu jos atliekamos teisingai. Šventraščių studijos valo subtilų kūną. Malda arba meditacija leidžia suprasti savo dvasinę prigimtį. Išeina taip, kad tas straipsnis atitinka Leto Palmaičio juodai baltą karmą. Tokia yra mano subjektyvi nuomonė, nes jokių dėsnių čia nėra, nes kitas paskaitęs šį straipsnį pasakys, kad pas Letą Palmaitį balta karma. Ir jis gali būti teisus, nes jokių dėsnių čia nėra, o yra tik žmogaus subjektyvi nuomonė, kuri gali atitikti tikrovėje egzistuojančius dalykus, bet gali ir neatitikti, nes tai gali būti paprasčiausios žmogaus deliuzijos. Mintys apie karmą Letui Palmaičiui turėtų patikti, nes ten didelė koncentracija fatalizmo. O dėsniams yra būdingas pastovus ir būtinas sąryšis tarp reiškinių, pvz., yra toks Visuotinės traukos dėsnis. Jis yra ir tiek žinių. Nėra nei balto visuotinio traukos dėsnio, nei baltai juodo, nei grynai juodo. Štai, kas įdomu. Yra dar ir toks reiškinys, kaip ta materija ir ta siela, kurios yra priešingybės. Viena gyvena laike ir turi pradžią ir pabaigą, o kita neturi pradžios ir neturi pabaigos, jeigu pritaikyti sielai mūsų laiko matą. Paimkime tą žodį siela ir pažiūrėkime, kaip ji skamba kitose kalbose: anglų -soul, vokiečių-seele, albanų-shpirt, rumunų-suflet, švedų-själ, slovėnų-soul, slovakų-duše, danų-sjæl, olandų-ziel, islandų-sál ir t.t.      O štai dvasia italų kalboje skamba-spirito, lotynų-spiritum, slovėnų-duh ir t.t. Jau vien pagal tai matosi, kad čia yra kažkokie tai dėsningumai, nes atskirose kalbų grupėse šie žodžiai turi panašų skambesį. Materija turi savus dėsnius, dvasia - turi savus dėsnius, tarp kurių yra ir tokių, kurie nesutampa su materijos ir fizikos dėsniais. Štai, kas įdomu, o ne tie ginčai, kieno Dievas yra tikresnis, o kieno tik sužmogėję avatarai yra tikrai beprasmis. Čia tas pats, kas įrodinėti, kad žalia spalva yra tikresnė spalva nei mėlyna. Man patinka Perkūnas, man patinka Patrimpas ir patinka Pikulas. Man patinka lietuviški Dievai. Kodėl aš turiu jų atsisakyti? Kaip ne kaip, bet jie yra lietuviški ir tuo viskas pasakyta. O išminties lietuvių tauta turi taip pat pakankamai. Ir man atrodo, kad tai yra daug svarbiau, nei įtikinėti 2000 metų visą žmoniją, kad Kristus yra Dievo sūnus. Lietuviams šito nereikia daryti ir tame yra jų privilegija ir mūsų tautos išmintis.

irr       2016-04-4 23:40

... ir nieko apie žydų dievo tikrinį vardą JAHVĖ, ir kad Jėzus Kristus Jahvės tarnas, šaltinis Šventas raštas 2128pusl., 23 pusl. 132 pusl., 2105pual.
Be to nepaliesta religijos vystymasis, ypatingai Bažnyčios susirinkimas 381 m. ir Konstantino reformos,kokia kaina buvo padarytos Konstrantino reformos?
Taip pat nėra apie tai kad Penktame Bažnyčios susirinkime 553 m.  buvo nustpręsta dėl reinkarnacijos. Todėl kyla klausimas ar Jėzus Kristaus mokslas buvo apie reinkarnaciją, jei krikščionys tikėjo reinkarnacija iki 553m?
Kas liečia budizmą tai priežasties ir padarinio dėsnis teikia viltį kad pasaulyje egzistuoja gėris ir blogis. Didžiosios pasaulio religijos paremtos tikėjimu į Dievą, o budizmas - ne, budizme sukamasi apie priežasties ir padarinio dėsnį, kad protavimo jėga pasiekiamas tikslas,  egzistencijos ratas sukasi pats vejamas priežasties ir padarinio dėsnio.


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.