Religija ir filosofija

Algirdo Patacko atminimui: Letas Palmaitis. Seniausias tikėjimas ir baltų monoteizmas (II)

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 3 d. 16:13

14     

    

Algirdo Patacko atminimui: Letas Palmaitis. Seniausias tikėjimas ir baltų monoteizmas (II)

Pagerbdamas šviesų Bičiulio atminimą kalbininkas ir religijų tyrinėtojas Letas Palmaitis tęsia svarstyti Algirdui Patackui itin rūpėjusį klausimą dėl Lietuvos kelio, kur, jo įsitikinimu, yra įmanoma suderinti krikščionybę ir pagonybę. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

Antroji dalis

Svarstome du Algirdo Patacko teiginius:

A. Archajiniai reliktai – seniausio monoteistinio tikėjimo įrodymas.

B. Pirminis baltiškas monoteizmas, turintis Senajam Testamentui svetimų trinarystės požymių, yra Indoeuropos įnašas į krikščionišką dogmatiką bei į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją.

A. Archajiniai reliktai – žmonijos seniausio monoteistinio tikėjimo įrodymas

Jei kas pamanytų, kad iš visų pasaulyje rastų archajinių reliktų XVI a. Lasicko Aukštėjas yra unikaliausias, reikėtų ir parodyti, kuo jis skiriasi nuo Aukščiausiojo, Lango, Schmidto ir kitų mokslininkų rasto archajinėse pasaulio tikybose? Prisimenu, kaip Dialoguose Algirdas ima ginčytis, vos užsiminus apie žodžio dievas indoeuropietišką etimologiją spindintis dangus. Tokia Algirdo reakcija paaiškinama jo įsitikinimu, kad su dangumi susijusi etimologija būtinai evoliucionistinė.

Nors ši etimologija visai nebūtinai turi sutapti su evoliucionistų aiškinimais apie gamtos reiškinių sudievinimą, pats šis aiškinimas savaime prieštarauja unikalumui, nes kad ir garsusis romėnų Jupiteris yra ne kas kita kaip *djeu-pater ‘dievatėvis’, t.y. tas pats Aukštėjas, visa ko ir visų Tėvas. O kad žodis dievas < *deivas yra kilęs iš spindinčio dangaus reikšmės, apie tai užsimena ir Algirdo bei visų mūsų gerbiamas Vladimiras Toporovas „Prūsų kalbos“ I tome (1975)[10], jau neminint skaidriausios giminystės su žodžiu die-na (su kita priesaga) ir neva finiško „skolinio“ iš baltų: suom. taivas, estų taevas ‘dangus’. Vytautas Mažiulis matematiškai išveda šį žodį iš spindinčio dangaus reikšmės: „Yra iš baltų *deivas ‘dievas’ < *‘dangus’ (> suom. taivas ‘t.p.’ ir kt.) < *‘šviesus (neapsiniaukęs) dangus’. /.../ Ide. *deiwos buvo matyt adj. – fleksijos vedinys iš indoeuropiečių *deiw-/ *djeu- „tas, kas šviečia, šviesu’, iš kurio atsirado ir s. ind. dyáuh ‘dangus, diena’, gr. Ζεύς ‘Dzeusas’, lo. (*djēus >) diēs ‘diena’“[11]. Čia tinka ir Toporovo paminėti anatolų žodžiai, pvz., luvių tiwat- ‘saulė’.

B. Pirminis baltiškas monoteizmas, turintis Senajam Testamentui svetimų D-vo trinarystės požymių, yra Indoeuropos įnašas į krikščionišką dogmatiką bei į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją.

Štai pagaliau kas visų svarbiausia: ne vien baltiškas, joks pirminis monoteizmas nerodo jokio ryšio nei su krikščionių teologija, nei su abraominiu tikėjimu apskritai.

Mūsų Dialoguose Algirdas visai be reikalo su apmaudu stebėjosi: „Kodėl buvo pasirinkta Palestina, tebėra mįslė ir ilgai dar liks, gal net iki laikų pabaigos.“ Tradiciškai tikinčio asmens atsakymas į šį klausimą paprastas, nes vargu ar D-vui rūpėjo, kurios gentys vadina Jį Aukštėju itin archajiškai ir indoeuropietiškai su baltams ir iranėnams būdinga šventąja ugnimi (nematau požymių, kad D-vas kažkaip ypatingai būtų buvęs suinteresuotas būtent archaika ir šventąja ugnimi). Tas tradiciškai tikinčio asmens atsakymas yra trivialus, o kartu ir klasikinis:

D-vas pamilo Avramą-Avrahamą (Abraomą) ir liepė jam, viską metus, eiti į Kanaano žemę, kurią buvo numatęs atiduoti Abraomo palikuonims, kada tie palikuonys išnaikintų kanaaniečius už jų stabmeldišką pasileidimą ir sunkius nusikaltimus (sodomiją, kūdikių aukojimą Baalui, kt. – žr. Įst 9, 4–5), o paskui, pagal D-vo įsakymus sutvarkytoje šalyje, parengtų pamatus Mesijo atėjimui pas juos ir į pasaulį. Vadinasi, D-vas nerado tokių asmenų, kaip Abraomas, tarp baltų, o šalia baltų negyveno tokių, kaip kanaaniečiai – nedorėlių, kuriuos būtų reikėję išnaikinti ir atiduoti jų žemę baltiško Abraomo palikuonims. KAIP nereikėjo D-vui Savo tikslams parinkti „didžiųjų šlovingųjų“, kaulus priešams traiškančių imperijų su jų baubais imperatoriais, TAIP nereikėjo ir tūkstančio ypatingai archajiškų tautelių su jų žalčiais ir šventomis ugnimis, užteko tik vienos. O juk negali visi būti viena – kam dar pavydas! „Argi puodas sako puodžiui: ‘Ką tu iš manęs darai?’“ (Iz 45, 9, Rom 9, 20)!

Taigi arba baltai „neišlaikė konkurso“, arba, be Abraomo, kitų pretendentų išvis neatsirado.

Jei kam nors toks primityvus atsakymas pašaipus ir „nemokslinis“, tai galiu atsakyti ir moksliškiau: svarbu ne akivaizdus skirtumas tarp daugdievystės ir viendievystės, bet skirtingi Auštėjo suvokimai, nes net ir Algirdas galbūt ne visada nuosekliai gilinosi į tai, jog:

1) panteistinis tikėjimas, kuriame D-vas aprėpia viską, nė kiek ne mažiau yra ir monoteistinis: juk jei D-vas yra Visa Kas, argi ne Jis totaliai ir yra tik Vienas! O kas gi dar gali būti be Jo?

2) Švč. Trejybė yra a) ne mokslinis atradimas ir ne b) „chronologinės tikėjimų evoliucijos“ produktas Indoeuropoje, bet Apreiškimu grindžiamas teologinis dogmatas, paaiškinantis ne šiaip „D-vo sandarą“, bet Vieno D-vo sampratą, esant 1) – Atpirkimui, kuriam būtinas 2) – Įsikūnijimas (Antrasis Asmuo!), bei esant 3) – D-vo Tėvo atstovavimui, kad tas Įsikūnijimas įvyktų (per Šventąją Dvasią, Trečiasis Asmuo!) ir vainikuotųsi D-važmogio Kūne, Kuris yra Bažnyčia, o teleologiškai – visa žmonija.

Biblijinis tikėjimas ir Švč. Trejybės dogmatas

Tikime, kad abraominės religijos – visų pirma D-viško Apreiškimo rezultatas. Tačiau sprendžiant iš seniausių Biblijos tekstų, žmogui jau tada buvo sunkoka iš karto suvokti, kad D-vas Kūrėjas yra tik vienas D-vas. Žydai galutinai nusikratė stabais tik per didžiulį sukrėtimą: ištrėmimą į Babiloniją, po to, kai sugrįžo, ir nuo Ezros laikų ėmė kurti aptvarą apie Įstatymą, kad jokių stabų daugiau nebebūtų Izraelyje. Atkreipkime dėmesį, kad Evangelijoje nebėra senovės pranašų laikams būdingų ginčų ir smerkimų dėl stabmeldystės, bet grynai etiniai klausimai dėl Įstatymo raidės ir esmės, ir būtent tai yra Ezros ir jo pasekėjų – Didžiojo išminčių susirinkimo – pastangomis sukurtõs aptvaros rezultatas. Galime vaizdžiai teigti, kad čia žydai „persistengė“ ir jau tarp jų ėmė rastis sluoksnių, kurie šitai suprato. Čia ne vien J-šūa pasekėjai – juk Talmudo nepriėmė ir vadinamieji karaimai (nepainioti su jų vėlesne tiurkiška šaka!), vienodai nepriėmusieji ir krikščionybės. Išoriškai žiūrint, J-šūa ir negalėjo būti neatstumtas jau kelių šimtmečių senumo minėtos Įstatymo saugotųjų tradicijos, sutampančios dar ir su religine valdžia. Jo tiesi kritika atrodė kaip įžeidimas, todėl į mistinį mesijinį turinį net nenorėta gilintis. Jis buvo suvoktas kaip tradicijos priešas, vienas iš tamsios liaudies. Tradiciškai išsilavinusių žmonių toks Jis ir negalėjo būti priimtas kaip Mesijas, net nesigilinant į Mesijo požymius. Nebent jie būtų buvę, nelyginant Nikodemas, kaip nors mistiškai paveikti.

Tačiau tuo atmetimas nesibaigia. Greit prasideda karas su pagonimis romėnais, o Bar Kochbos sukilimo metu krikščionybė jau išplitusi tarp pagonių, tradiciniai žydai negali pasitikėti mesijiniais krikščioniškais, pastarieji išvaromi. Juo labiau tada, kai numalšinus sukilimą krikščionybės centrai atsiduria anapus Palestinos, o Romos imperijoje nuo IV a. net teologiškai suartėja su antikine filosofija ir bet koks tikybinis bendravimas su žydais jau pačios krikščioniškos valdžios uždraudžiamas. Tada ir iškyla reikalas parodyti, kad krikščionybė nėra pagoniška stabmeldystė. Nors J-šūa savo mesijinį vaidmenį skelbė dar mokydamas ir tvirtino Mesijo, kaip D-viško Asmens, buvimą dar prieš visus laikus, o tikėjimas Šventąja Dvasia nebuvo jokia naujiena, net ir palyginti vėlai kanonizuotame dabartiniame Naujojo Testamento tekste nėra aiškių formuluočių, kad D-vas Trivienis (išskyrus Mato Evangelijos pabaigą, įtariamą interpoliacija[12], bei 1 Jn 5, 7, kur skiriasi net kanoniški leidiniai). Iki Pirmojo visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje 325 m. mažai kam už Bažnyčios ribų buvo aišku, ką tiki krikščionys, nes ir pačių krikščionių nuomonės skyrėsi. Svarbiausia buvo pačius krikščionis įtvirtinti vienoje dvasioje, kad pagonims būtų aišku, jog tikima Vienu D-vu Kūrėju, o tradiciniams žydams – kad tikėjimas Kristaus D-viškumu nėra daugdievystė. Tai dogmiškai įtvirtino nikėjiškas tikėjimo išpažinimas, patikslintas mokymu apie Šv. Dvasios D-viškumą 381 m. Konstantinopolio susirinkime.

Šį ekskursą padariau štai dėl ko. Negali būti nė kalbõs apie kokią nors „ikikrikščionišką religinę mintį“, neva atsekamą iš baltiško monoteizmo. Švč. Trejybės dogmatas atsirado savo laiku dėl tikėjimo būtinybės, bet jo įžvalga reiškėsi mistiškai, kai susirinkimo dalyviai bendrai priėmė tokią, bet ne kitokią formuluotę, o pati formuluotė jau turėjo teologinę užduotį – ,padaryti ją suprantamą, kiek tai įmanoma, žmogiškam mąstymui[13]. Todėl savaime aišku, kad krikščionių Trivienybė juo labiau neturi jokio atramos taško pagoniškose dievų triadose (plg. Višnų, Brahmą, Šivą ir pan.), kurios ir pačios yra Aukščiausiojo emanacijos, ir toliau emanuoja per savo avatarus.

Čia pat verta pastebėti, kad vis dėlto krikščionybės skiriamasis požymis anaiptol ne nikėjiški dogmatai, kad ir kaip juos priimtume, tačiau dorovinis Atperkamosios Golgotos Aukos Žygdarbis, Kuriuo tik ir išgelbėjama žmonija. Krikščionis yra tas, kuris gyvena Komunijoje su Nukryžiuojamuoju už kiekvieną žmogų. Todėl, kad ir kaip būtų smerkiami kitatikiai, eretikai ir pan., atsakyti tikinčiajam krikščionio vardo negalima, jeigu jis tikrai mato Kristaus Aukoje galimybę ir pačiam pasiaukoti už artimą.

Pats laikas priminti, kad tradicinis katalikų tikėjimas skelbia anatemą kiekvienam arba neigiančiam Trivienybę, arba teigiančiam, kad Asmenų ne Trys, bet Du arba daugiau nei Trys. Laimei, nėra paskelbta anatemos tiems, kurie mąstytų apie Begalybę D-vo Asmenų[14], iš Kurių būtent Trys yra dogmiškai būtini ir pakankami mūsų tikėjimui racionaliai suvokti, dėstyti ir ginti.

Taigi kad ir kaip kas nors bandytų sieti krikščionių Triasmeniškumą su pagoniškomis dievų triadomis, Švč. Trejybės dogmatas niekaip su tuo nesusijęs, bet yra pašauktas parodyti, kad Atpirkimas neįmanomas be tikėjimo Įsikūnijimu, nes žmogus ne tik kad žmonijos, bet net ir savęs negali atpirkti iš nuodėmės, o D-vas nieko bendro su nuodėme neturi. Dogmatas yra monoteistinis – D-vas išlieka Vienas, Sūnus ir Dvasia neatskiriami nuo Tėvo, tačiau D-viškoji Asmenų Prigimtis nėra tapati Visatos prigimčiai: D-vo ir ne-D-vo, t.y. viso, kas D-vo sukurta, prigimtys yra skirtingos. Tai ir atskiria krikščionybę, kaip ir kitas abraomines tikybas, nuo panteizmo.

Pasvarstykim dabar, ar galima teigti, kad moksliškai atsekamas pirminis primityvių genčių monoteizmas rodo į skirtingas D-vo ir Visatos prigimtis?

Išnašos:

[10] В.Н. Топоров, Прусский язык, т. I. Москва, 1975, p. 321–324.

[11] V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, I, p. 191–192.

[12] Džordžijos universiteto profesorius George’as Howardas 1987 m. paskelbė Ispanijos rabino Šem-Tov ben Jicchak ben Šapruto 1400 m. galutinai suredaguotos polemikos su krikščionimis paskutinio tomo – Mato Evangelijos – teksto tyrinėjimą, o 1995 m. – ir patį tekstą. Anot Howardo, Ben Šaprutas panaudojo vos ne nuo pirmųjų amžių tarp žydų mokslininkų polemikai vartotą senovinę versiją. Pagrindinė tyrinėjimo išvada – ši knyga daugmaž atspindi prarastą hebrajišką Mato originalą. Svarbu, kad čia Mt 28, 19 (George Howard, Hebrew Gospel of Mathew, Mercer University Press, 1995, p. 151 / http://adamoh.org/TreeOfLife.lan.io/SDAcomms/ SPAUSTI: Hebrew Gospel of Matthew by George Howard – Part One.pdf, prieita 2016 03 02) Švč. Trejybė neminima, nors tai daugeliui būtų geras argumentas teigti, neva krikščionys nėra monoteistai. Nėra tokio paminėjimo ir kuriuose ne kuriuose senoviniuose rankraščiuose. Be to, pačioje 1987 m. analizėje (The Gospel of Mathew according to a primitive Hebrew text, Mercer Univercity Press, 1987 – ten pat, SPAUSTI: Hebrew Gospel of Matthew by George Howard – Part Two.pdf, prieita 2016 03 02), ypač p. 203–206, pribloškia Howardo atradimas, kad graikiškas tekstas tendencingai iškreipė Mt 5, 31–32, 33–37 įterpdamas nebuvusius žodžius apie „mažiausią Dangaus Karalystėje“ Mt 11, 11 ir iškreipia 11, 13 pirminę prasmę „Visi Pranašai ir Įstatymas kalbėjo apie Joną“ 11, 13 bei „Tiesa, Elijas ateis ir išgelbės visą pasaulį“ 17, 11 [„išgelbės visą pasaulį“ – tikriausiai jau paties hebrajiško teksto iškraipymas].

[13] Perfrazuojant Pavlą Florenskį: „Trivienybės mokymas gimė iš mistinės įžvalgos, kuri netobula sąvokų kalba įgauna prieštaringą dialektinę formą. Dogminė prasmė atskleidžia tai, kas yra duota intuityviam vidiniam stebėjimui, o spekuliatyvi filosofija įprasmina tą duotybę kaip tai, kas turi būti pagal galimybę suderinta su diskursiniu mąstymu“ – А. Мень, История религии. Москва, 1991, т. 1, p. 78.

[14] Plg. septynias D-vo Dvasias, Apr. 3, 1, bei įprastas nuorodas į septynias (pagal Iz 11, 2, KBK 1831) Dvasios dovanas (?), bet plg. Apr 8, 2, 6 (?). Septynių D-vo Dvasių koncepcija yra ir tradiciniame judaizme (jau Tob 12, 15), prie kurio Apreiškimas šv. Jonui šiuo atveju lyg ir dera.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Su Dievu       2016-04-12 23:44

“...atsakyti tikinčiajam krikščionio vardo negalima,...”
Pagonys taip pat yra tikintieji (dievturiai) ir taip pat buvo ir yra krikštijami. Prichvatizavote viską ką galėjote, pradedant Dievu ir baigiant šventvietėmis ir net garsiai bijote pasakyti kad esate Jechovistai arba Krististai - kristianistai.

realistas       2016-04-8 19:26

Numirėliai neprisikelia iš numirusių ir numirėliai nepabėga iš kapų, išskyrus fantastinius filmus ir pasakas.

Jota Vaidui       2016-04-5 17:21

Suvokiu puikiausiai, jog tai piktojo mintys. Ir kaip kiekviena piktoji dvasia, taip ir tavoji palieka čia, šitame portale, velnio dūmus, užteršia erdvę, aptemdo mintis, kad nesuprastume ar sunkiau suprastume tiesą. Juk teks atsiskaityti prieš Dievą už kiekvieną be reikalo ištartą žodį. Labai skiriasi, kai iš burnos išeina keiksmas ir kai maldos žodžiai. Taip ir čia - tu nuolat skleidi velnio paskalas, kurios menkina Dievo Žodį, iškraipo jį ir užtemdo. Atsakysi prieš Dievą už tai, na,  nebent nesupranti, ką darai. Bet juk tau buvo įrodyta dešimtis kartų, kartota, jog pasaulyje yra tūkstančiai Biblijos vertimų, galima palyginti, atrasti senieji Biblijos ritiniai visai nepasikeitę, o tu čia vis vien kliedi apie visokias visatos velnio Motinas su septyniais legionais demonų, ne kitaip. Dievas apreiškė žmogui tiek, kiek reikia, ir pasakė, kad jokio kito Apreiškimo nebebebus, bet jei tu šituo netiki, tai čia piktojo įtaka. Kiek dar metų praeis, kol išaugsi iš tos tamsios lektūros?

Jota > s.m.       2016-04-5 13:12

kad demagogijos mokslų daktaro laipsnį turi, tai sutinku.

Julius Puras i s.m.       2016-04-5 1:52

Jaigu jums nepatinka turinys tai jus tada kabinaties prie formos jūs nesate netolerantiška-s. Grįžtant prie Palmaičio skraidžiojimu kitaip tarent atitrukimo nuo tikrovės tai jokia doktorantūra to nepadengsi.

VaidasVDS       2016-04-4 23:08

Esi teisi ir dėl antrojo sakinio. Vertimas nevykęs, mintį suprasti sunku. Turėtų būti išversta taip:
“Ankstyvosios evoliucinės mirtingųjų rasės palaipsniui pradeda vis labiau patirti vietinės visatos Motinos Dvasios septynių pagalbinių proto dvasių poveikį.”
Tad dėkoju už gerus vaisius duodančią kritiką. Tokia kritika man priimtina.

s.m. > Juliui Purui       2016-04-4 23:00

sūnau, prieš kritikuodamas daktarą Letą Palmaitį nusibrauk snarglį kaire rankove… Aha, o dabar dar kartą ir dešine.
Šaunuolis. O dabar į pirmą klasę iš naujo mokytis elementarių rašybos pagrindų.

VaidasVDS       2016-04-4 22:50

Jota,
nesišaipyk iš to, ko nesuvoki.
Juk atspėjau, kad nesuvoksi. Ir tai nei netikėta, nei koks nors įžeidimas. Gavai progą parodyti savo “išmintį” ir tėkštelti purvo. Matai vis kažkas gero tau, patenkinai savąjį ego, nudžiuginai save.
Iš kitos pusės tavo pasišaipymas man padėjo surasti klaidas vertime. Vertimas tikrai yra netobulas. Taigi ten turėjo būti parašyta: “žmoniją veikia visatos dvasinių poveikių septinkarčio poveikio dvejopa įtaka.”
Toliau turėtų būti suprantama, kodėl atsiranda ta dvejopa įtaka. Nors tikriausiai nelabai, nes trūksta paaiškinimo apie apie kitą ten paminėtą septinkartį poveikį - vietinės visatos Motinos Dvasios septynias pagalbines proto dvasias. Taigi:
—-
“Septynios pagalbinės proto dvasios yra vietinės visatos Dieviškojo Tarno kūrinys. Šitos proto dvasios yra panašios charakteriu, bet skirtingos galia, ir visos vienodai turi Visatos Dvasios prigimties, nors vargu ar jas kas nors be jų Motinos Kūrėjos laiko asmenybėmis. Šiems septyniems padėjėjams buvo suteikti tokie vardai: išminties dvasia, garbinimo dvasia, patarimo dvasia, žinių dvasia, drąsos dvasia, supratimo dvasia, intuicijos – greito suvokimo – dvasia.   
    Tai yra tos “septynios Dievo dvasios,” “kaip lempos degančios prieš sostą,” kurį pranašas pamatė vizijos simboliais.”...
——
Nežinau, ar tai suprasi? Paminėsiu tik tai, kad šis Apreiškimas buvo apreiškinėjamas beveik pusę amžiaus ir tik praėjus pirmiems dvidešimčiai metų, buvo pradėti teikti Dokumentai, kada žmonės pradėjo kai ką suvokti apie jiems ruošiamas dvasines tiesas. Tikriausiai pajėgsi suvokti, kad aš čia iš esmės neturiu jokių šansų staiga visiems ar bent kam nors apšviesti protą, ypač sudėtingesnėmis tiesomis…

Jota       2016-04-4 17:57

Oho bent, “Minties Derintojas”, “septi(y?)nkarčio kreipimosi dviguba įtaka”, “evoliucines mirtingųjų rases veikia vietinės visatos Motinos Dvasios septynių pagalbinių proto dvasių progresinis ryšys”... Ar tas pacientas, kuris gavo apreiškimą, vilkėjo tramdomuosius? Kiek dalių dar bus?

VaidasVDS       2016-04-4 15:33

Antra dalis
O štai septynios Dvasios dovanos tai nėra Septynios Pagrindinės Dvasios:
—-
“Nuo to momento, kada buvo padovanota Tiesos Dvasia, žmogų veikia trigubos dvasinės dovanos mokymas ir vadovavimas: Tėvo dvasia, Minties Derintojas; Sūnaus dvasia, Tiesos Dvasia; Dvasios dvasia, Šventoji Dvasia.
    Tam tikra prasme, žmoniją veikia visatos dvasinių poveikių septinkarčio kreipimosi dviguba įtaka. Ankstyvąsias evoliucines mirtingųjų rases veikia vietinės visatos Motinos Dvasios septynių pagalbinių proto dvasių progresinis ryšys. Žmogui vystantis aukštyn protingumo ir dvasinio suvokimo skalėje, galiausiai pradeda virš jo sklandyti ir gyventi jo viduje septynios aukščiausiosios dvasinės įtakos. Ir šitos septynios besivystančių pasaulių dvasios yra tokios:   
    1. Padovanotoji Visuotinio Tėvo dvasia – Minties Derintojai.   
    2. Amžinojo Sūnaus dvasinis buvimas – visatų visatos dvasinė gravitacija ir bet kokio dvasinio bendravimo patikimas kanalas.   
    3. Begalinės Dvasios dvasinis buvimas – visos kūrinijos visuotinė dvasia-protas, visų progresuojančių protingų būtybių intelektualaus giminingumo dvasinis šaltinis.   
    4. Visuotinio Tėvo ir Sūnaus Kūrėjo dvasia – Tiesos Dvasia, apskritai laikoma Visatos Sūnaus dvasia.   
    5. Begalinės Dvasios ir Visatos Motinos Dvasios dvasia – Šventoji Dvasia, apskritai laikoma Visatos Dvasios dvasia.   
    6. Visatos Motinos Dvasios protas-dvasia – vietinės visatos pagalbinės proto dvasios.   
    7. Tėvo, Sūnų, ir Dvasių dvasia – šių sferų kylančiųjų mirtingųjų naujo vardo dvasia po to, kada mirtingojo, gimusio iš dvasios, siela susilieja su Rojaus Minties Derintoju ir po to, kada vėliau pasiekia Užbaigtumo Rojaus Korpuso statuso dieviškumą ir pašlovinimą. 
—-
Nesitikiu, kad kas nors gerai supras, kas čia apreikšta, bet Apreiškimai ir skiriami tam, kad jie būtų iš pradžių studijuojami ir tik po to suvokiami…

VaidasVDS       2016-04-4 15:32

Pirma dalis
Letas pajudino sudėtingą temą, kurią, būtent, nagrinėti ir reikalingas visiškai naujas Apreiškimas. Tad šioje dalyje pateiksiu gilesnes žinias iš Apreiškimo, Urantijos Knygos, apie Rojaus Trejybę:
“AMŽINŲJŲ Dievybių Rojaus Trejybė padeda Tėvui išvengti asmenybės absoliutumo. Trejybė Dievo begalinės asmeninės valios beribę išraišką tobulai sujungia su Dievybės absoliutumu. Amžinasis Sūnus ir įvairūs dieviškosios kilmės Sūnūs, kartu su Bendrai Veikiančiuoju ir jo visatos vaikais, efektyviai suteikia Tėvo išlaisvinimą iš tų apribojimų, kurie priešingu atveju yra neatskiriami nuo pirmumo, tobulumo, nekintamumo, amžinybės, visuotinybės, absoliutumo, ir begalybės.
    Rojaus Trejybė veiksmingai pasirūpina Dievybės amžinosios prigimties visiška išraiška ir tobulu apreiškimu. Trejybės Stacionarūs Sūnūs lygiai taip suteikia visišką ir tobulą dieviškojo teisingumo atskleidimą. Trejybė yra Dievybės vienybė, ir šitoji vienybė amžinai remiasi į trijų pirminių ir lygiaverčių ir bendrai egzistuojančių asmenybių, Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus, ir Dievo Dvasios, dieviškojo vienumo absoliučius pamatus.   
    Iš dabartinės situacijos amžinybės apskritime, žiūrint atgal į begalinę praeitį, visatos reikaluose mes galime atrasti tiktai vieną neišvengiamą neišvengiamumą, ir tai yra Rojaus Trejybė. Aš manau, jog Trejybė buvo neišvengiama. Kada aš žvelgiu į laiko praeitį, dabartį, ir ateitį, tada aš negalvoju, jog visoje visatų visatoje, kas nors dar kita galėjo būti neišvengiama. Dabartinė pagrindinė visata, žiūrint į jos retrospektyvą ar perspektyvą, yra neįsivaizduojama be Trejybės. Dėl to, kad yra Rojaus Trejybė, mes galime postuluoti, jog visa ką galima įgyvendinti vienas su kitu besikaitaliojančiais būdais arba net daugybe būdų, bet be Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios Trejybės mes nesugebame suvokti, kaip Begalinysis gali pasiekti trikartį ir lygiavertį įsiasmeninimą absoliutaus Dievybės vienumo akivaizdoje. Jokia kita kūrinio samprata neprilygsta to absoliutumo, kuris yra neatskiriamas nuo Dievybės vienybės, sujungtos su valinio išlaisvinimo pilnatve, kuri yra neatskiriama nuo trikarčio Dievybės įasmeninimo, tobulumo Trejybės standartams.” psl. 108
—-
Deja, tai tik Dieviškos Trejybės apibūdinimo pradžia. Išsamesnį paaiškinimą galima gauti tik toliau studijuojant Trejybę, kurios apreiškimas užima tikrai gana daug Apreiškimo vietos.
Kadangi buvo pajudinta ir kita sudėtinga ir labai silpnai Biblijoje apreikšta tema apie Septynias Pagrindines Dvasias, tuomet pateiksiu ir tokias žinias:
—-
“ROJAUS Septynios Pagrindinės Dvasios yra Begalinės Dvasios pirminės asmenybės. Šituo septinkarčiu savęs padauginimo kūrybiniu veiksmu Begalinė Dvasia išnaudojo matematinių kombinacijų galimybes, kurios tik gali būti faktiškai egzistuojant Dievybės trims asmenims. Jeigu būtų buvę įmanoma sukurti didesnį skaičių Pagrindinių Dvasių, tai jos būtų sukurtos, bet yra tiktai septynios asociatyvios galimybės, ir tiktai septynios, neatskiriamos nuo trijų Dievybių. Ir tai paaiškina, kodėl visata yra valdoma septyniuose didžiuliuose skyriuose, ir kodėl skaičius septyni iš esmės yra bazinis jos organizavimui ir administravimui.
    Šitokiu būdu Septynios Pagrindinės Dvasios yra kilusios ir gauna individualius bruožus iš tokių septynių panašumų:   
    1. Visuotinio Tėvo.
    2. Amžinojo Sūnaus.
    3. Begalinės Dvasios.
    4. Tėvo ir Sūnaus.
    5. Tėvo ir Dvasios.
    6. Sūnaus ir Dvasios.
    7. Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios.
—-

Julius Puras       2016-04-4 4:00

Lyginant Patacko ir Palmaičio kuryba tai Patackas visados stengdavosi laikytis arčiau tikrovės tuo tarpu Palmaitis skraidžioja atitrūkes nuo tikrovės savo įsitikinimu euforijoje.

Apuokiukas       2016-04-3 19:32

O , žiūriu, Raigerdas kaip reikiant pasikaustęs teologijoje.
Mano religiniam gyvenimui didelę įtaką padarė perskaityta Evangelijos pagal Tomą 77 eilutė: ,,Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas grįš į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį ir ten jūs rasite mane.“ Taip pat netrukus ,,Moksle ir gyvenime” buvo išspausdintas straipsnis, nagrinėjantis, senovės baltai buvo politeistai at panteistai. Aš suvokiau, kad senovės lietuviai, nieko negirdėję apie Jėzų Kristų, kuo puikiausiai suvokė tuos jo žodžius, užrašytus Evangelijoje pagal Tomą, Dievą matydami ugnyje, žaibe, šaltinyje, žemės arime, gyvulio skerdime, vaiko pradėjime ir visur kitur. Taip pat suvokiau, kad katalikybė gali būti ir grynai politeistinė bei stabmeldiška, kai meldžiamasi ne Dievui, bet Marijai, Juozapui, Jonui-Pauliui II, Jėzaus Kristaus širdžiai ir visiems kitiems, kai jie garbinami kaip tokie ( palygink ,,vieną Dievą tegarbinsi” ); suvokiau, kad pavyzdžiui, kryžius - grynai stabas ( kuris laižomas, prieš kurį klaupiamasi ), simbolizuojantis Jėzaus Kristaus mirtį.
Jau paauglystėje man, lietuviui, nemaloniai nuteikdavo bažnyčioje nuolat ir nuolat kartojami žodžiai: Jeruzalė, žydai, Izraelis.
Dabar apie tikėjimą, kaip tokį. Tikėti galima tuo, ko dar nėra, neaišku ar yra ir ar bus. Galima tikėti, kad LKL šiais metais laimės ,,Žalgiris”, galima tikėti, kad ,,Rytas”; galima buvo tikėti, kad iki 2000 metų kiekviena šeima bus aprūpinta butais, galima tikėti, kad Landsbergis bendradarbiavo su KGB, galima tikėti, kad nebendradarbiavo. Tad kalbant apie Dievą, aš galiu tik tikėti, kad Jis egzistuoja, o galiu ir žinoti, būti įsitikinusiam, kad Jis yra, jausti Jį. Aišku, čia dar vieną didelę diversiją padarė katalikybė, versdama žmones bijoti Dievo.
Ir dar. Po truputį ateina žinios, kad yra ne vien tik Mozė, Izraelis ir Jeruzalė. Pasirodo, dar yra ir Vedos, pasirodo pasaulio mitologijoje yra dievų gimstančių gruodžio 25 dieną ir nužudomų bei prikeliamų apie pavasario lygiadienį...

Julius Puras       2016-04-3 18:49

Ka aš matau tai didžiule euforija nuo “atradimų” gausos. Beja baltu kaip ir indoeuropiečiu tokių politiniu vienetu niekados nebuvo. Tai nėra istorija tai vadinasi istorijos mistifikavimas.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.