Algirdas Patackas. Sausio 13-oji

Tiesos.lt siūlo   2014 m. sausio 13 d. 23:30

12     

    

Algirdas Patackas. Sausio 13-oji

Bernardinai.lt

Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus… Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio…

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs… Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ją? Greitosiomis pasakyti, įvardyti?

Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvelgiančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote Sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis. Sausio 13- ji ir Sausio16-ji – tik trys dienos, bet tarp jų prarajá...

Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.

Kas mes būtume be pavydo, – kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su Raktininku – neišvengt…

Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų visa apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?

Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?               


Ir ar būtume išvis?

* * *

O dabar keletas žodžių apie kiekvieną iš jų:

                                       kaip sutraiškytom kojelėm pas Dievulį tu nueisi
                                       pas senelį į dausas aukštąsias kas nuneš?...

                                       —————————————————————————-

                                       motinyte, nesirūpink, pagijau aš, užmiršau aš leteną to tanko baisią
                                       cherubinų nešama dabar linksmai keliauju aš...

                                                   (Bernardas Brazdžionis, „Aukos lelija“)

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24-erių. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvaigždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes‘as sukūrė Indijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais buvo ne šis granitas…

Virginijus DRUSKIS, 22-ejų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė – „nesiduosiu žeminamas…“ Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime…Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis – kulka buvo greitesnė...

Darius GERBUTAVIČIUS. Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18-kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose…“ .Buvo vienintelis vaikas šeimoje.

Rolandas JANKAUSKAS, 22-ejų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie , su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą muzikinį kūrinį.

Rimantas JUKNEVIČIUS, 25-rių, marijampolietis. Mėgo klasikinę muziką, už užsidirbtas lėšas pirkosi aparatūrą. Senelis, 1945m. jėga paimtas į Raudonąją armiją, nuo vokiečių kulkos žuvo Berlyne. Anūkas nuo ruso kulkos žuvo Vilniuje. Už ką jis žuvo? Už tai, kad lietuviai, jei ir žūtų, tai už Lietuvą.

Alvydas KANAPINSKAS, 39-erių. Irgi atitarnavęs SA. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto – kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulką atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę...

Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52-ejų, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13-ąją, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties atskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

Vidas MACIULEVIČIUS, 25-erių. Nušautas į nugarą. Liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

Titas MASIULIS, 29-erių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis…“ – motinos žodžiai.

Alvydas MATULKA, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Tolumoje – bet atrodė čia pat – pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones ?!“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam…         

Apolinaras POVILAITIS, 54-erių, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjo auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj, per „bananų balių“. Šį kartą buvo ne bananas, bet kulka…

Ignas ŠIMULIONIS, 17-kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus. Iš nespalvotos nuotraukos žvelgia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas… „Geležinio vilko“ kuopos šaulys – tai skamba. Tačiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu…

Vytautas VAITKUS, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

Vytautas KONCEVIČIUS, 50-ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes…

* * *

DULCE ET DECORUM EST PRO PATRIA MORI – kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti. Tačiau pati mirtis atrodo kitaip:

„...padaryti šie kūno sužalojimai: muštinės, traiškytos žaizdos kakle, pakaušyje, apatinėje lūpoje, su aplinkinėmis kraujosruvomis. Kaukolės skliauto, pamato ir veidinės dalies kaulų lūžimai, galvos smegenų suspaudimas su kraujosruvomis, daugybiniai krūtinės, nugaros, liemens, žastų, alkūnės nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, dešinės menties, dešinio raktikaulio, dalies šonkaulių lūžimai, diafragmos, abiejų plaučių plyšimai, masyvi dešinės pusės pilvaplėvės kraujosruva, blužnies ir kepenų plyšimai…“ (iš medicininio dokumento).

Taip atrodo mirtis realybėje. Kitaip ji atrodo paminkluose. Ar mokame juos statyti? Ar mokame išlaikyti atminimą tų, kurie mokėjo už mus numirti. Mirti mes mokame, bet po to… Dar nepastatėme deramo paminklo PARTIZANUI, o jau pasigirsta raginimai statyti paminklą kolaborantui…

Štai šiandien jie čia, šitoje erdvėje, kartu su mumis. Jauna, nekalta mergaitė ir dvylika vyrų, daugiausia jaunų, nuo moksleivio iki penkiasdešimtmečio. Visi jie, išskyrus moksleivius, buvo paimti tarnauti į priešo-okupanto kariuomenę, kuri juos ir nužudė. Dauguma jų – tremtiniai ar iš tremtinių šeimos, likę gyvi po sibirų, bet tų pačių blogio demonų pasivyti tada, kai jau , atrodo, buvo paprastos žmonių laimės galimybė. Visi jie – iš pačių tautos gelmių, liaudies, eilinių žmonių, nei vienos garsenybės arba, kaip dabar sakoma, elito. Ir visi Jie – jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty, ir liks ten, kol bus gyva tauta, ir pirmas požymis, kad tautos nebelieka, bus tas, kada jos atmintyje pradės nebelikti jų atminimo. Kartais išgirsti, o ypač iš tų, kurie išvažiuoja – kas ta tauta, kur ji, kas ją matė, ar tai ne išsigalvojimas, mokslinčių vaizduotės peršamas miražas?.. Atsakymas būtų – pažvelkite į šias nuotraukas, pažvelkite į jų palikuonis.. Štai ji, tauta! Jie, kurie sėdi čia, salėje, ir tie, kurie žvelgia į jus, į jūsų sielas iš aukštybių, jie ir yra tauta, jie ir yra įrodymas, kad tauta yra išties, õvyje, o ne kieno nors vaizduotėje…

Bernardinai.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

lukas       2014-01-17 23:00

isnagrinekim viska iki dugno. daug klausimu. nes V.Petkeviciaus zodis man svarbus

lukas       2014-01-17 22:57

ir ka mes dabar turime? kaltas tas,kuris is to laimejo sako senieji graikai

ek, Algirdai,       2014-01-16 3:43

kaip cia nutiko, kad man drutam penkiasdesimtmeciui kazi ko sudreko skruostai beskaitant… Paskutinikart verkiau pries dvylika metu teva laidodamas. O stai paskaiciau…

Kritikas Pikčiurna       2014-01-15 4:14

Puikios Algirdo mintys. Bet kartu, kartais apsidairius, kyla klausimas, kas su mumis darosi. Juk šios aukos tik maža dalelė tos žmonių jūros kuri buvo prie TV bokšto, prie Seimo ir kitur. Juk tik protu ir siela nesuvokiamas Atsitiktinumas lėmė, kad krito jie, o ne kiti, šiandiena daugelis dar gyvi. Ir kai į vieną vietą susirenka tų dienų įvykių dalyviai, ore plevena atrodytų ta pati nuotaika, bet jau ir nebe ta. Tada dar buvę tokie vieningi, šiandien mes visiškai skirtingi, net susipriešinę, o dažnai net godūs ir pikti. Vieniems dar žemė tebėra ta pati Tėvynė, bočių ir Didvyrių kapai, mūsų ainių lopšys, kitiems jau yra PREKĖ, tik priemonė pritraukti “investicijas” ir naujus “mokesčių mokėtojus”, kaip kokia melžiama karvė, kurią netrukus pjaus, nes per mažai duoda pieno, kuris mums pakeitė motinos pieną... O musų didvyriai už ją ir jos bei mūsų Laisvę padėjo galvas, o iš aukštų tribūnų girdime kalbas, kad reikia kuo greičiau ištirpti, ištrinti priešus ir didvyrius skiriančias ribas, pakeisti net ženklus, su kuriais jie gynė mūsų Laisvę...
Štai ką su žmonėmis daro valdžia ir patogus gyvenimas. Nejaugi ir vėl prireiks naujų aukų? Kiek jau jų išėjo per tuos 23-jus metus, tyliai ir nepastebimai…
Jau verkiant reikia apsivalymo, nes nebeliko meilės ir pasišventimo - liko tik viena politika…

Prie sausio 13       2014-01-14 19:38

aukų reiktų,ko gero,priskaičiuoti ir Deimantę Kedytę?

Anikė       2014-01-14 18:08

Tikiu,kad tūkstančiai,tada stovėjusių ir išėjusių Amžinybėn,iš ten neleis sunaikinti Lietuvos,Marijos žemės.Iš aukštybių,manau,mus stebi Justinas Marcinkevičius,tautos dvasios įkvėpėjas, žadintijas,monsinjorai Sladkevičius, Vasiliauskas,tūkstančiai kitų šviesuolių,lietuvių...Jie su mumis.Mes stiprūs.
Tik,deja,dirbtinės neužmirštuolės pamiršo jų vardus paminėti.Kai kam visai nederėjo minėjime rodytis,nes buvo su kitais,ne su žmonėmis…
“Kaip lengva pasikeist kailiuką,kai meilės žmogui ir moralės neturi.
Šiandieną jūsų daug bešaknių atėjūnų,
Tikiu,kad Lietuvą apginti mums padės,
Visi,kam Lietuva,tauta,Tėvynė-patys brangiausi žodžiai”.

joo       2014-01-14 12:24

Kai Gerb. Patackas pasako , atsibunda ir tie su neuzmirstuole ir be jos

Arnė       2014-01-14 9:38

ačiū, tai žodžiai iš širdies į širdį; sveikatos Jums.

kaunas       2014-01-14 8:44

didelis aciu uz toki sirdinga straipsni. Braukiu asara uz tuos nuostabius zmones, kuriu siandien jau nera. Ir toks skausmas krutine spaudzia - kur jus Zmones dabar, kur jus, drasieji, dorieji sviesuliai. Kur jus? Kodel leidziate siandien klykti vaikui, o juk atstoveti buvo zymiai lengviau nei siems didvyriams sausio 13-a.

Beprasmės       2014-01-14 8:32

aukos.

Taip skaudu...       2014-01-14 1:30

Vilku kaukti norisi…Aciu gerbiamam Patackui uz TIKRA paminejima ir priminima.

tikiu       2014-01-14 0:02

lietuva bus laisva,bet kuria kaina


Rekomenduojame

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.