Algirdas Patackas. Partizanas-signataras-žmogus

Tiesos.lt redakcija   2014 m. lapkričio 6 d. 12:42

5     

    

Algirdas Patackas. Partizanas-signataras-žmogus

Pro memoria Liudui Simučiui (1939–2014)

Mirė Liudas Simutis. Nuo vėlių suolelio ant balto dausų žirgo persikėlė į Anapus partizanas, karys, politinis kalinys, signataras, Vyčio ordino karininko kryžiaus kavalierius…. Sąmoningai jo įvardijimų sąrašą pradedu nuo partizano, o ne nuo signataro, nes partizanas yra svarbiau nei signataras ar ordininkas. Nuopelnai aukščiausioms vertybėms, tokioms kaip Tėvynės meilė, yra matuojami kaina, kurią žmogus yra pasiryžęs sumokėti. Partizano atveju – tai gyvybė; ir ne tiek svarbu, ar ji buvo sumokėta, ar ne – svarbu, kad buvo padėta ant likimo svarstyklių. Liudui teko kita dalia, nei tiems, kurie sumokėjo iškart ir pilnutinai – tiems dvidešimt su viršum tūkstančių, kurie sugulę pamiškėse, kurių daugelio ir vardai ir kapai nežinomi arba paženklinti varganu paminklėliu iš lauko akmenų.

Ta Jam Viešpaties skirta dalia, ne mažiau atsakinga ir sunki, o gal netgi sunkesnė nei žūti už Tėvynę – tai atlikti pareigą iki galo, atvesti Lietuvą iki galutinio tikslo – laisvės. O taip pat pačiu savimi paliudyti, kas yra partizanas, tikras partizanas, ne tas siaubūnas iš NKVD pasakojimų ar suklaidintųjų vaizduotės blūdo. Štai jis – tikras partizanas, galite jį netgi paliesti, su juo pasikalbėti, pasiginčyti, stebėti jo pokarinio gyvenimo kelią; dargi įtariai ir su piktdžiuga sekti, ar nepaslys, ar neišduos idealų, už kuriuos kadaise dėjo galvą...

Liudas buvo TOKS – nepalaužiamas, nepaperkamas, neišsižadantis; gyvas pavyzdys, kokie būtų tie iš dvidešimties tūkstančių „dangiškosios rinktinės“, kurių netekome ir kurių dabar kaip niekad reikia Lietuvai, kovojančiai ne tik ir ne tiek su išorės priešu, kiek su vidiniu slibinu devyniomis galvomis, kurių vardai yra ego, sau, man, tau-man ir man-tau; arba yda, godulys, aitra, baimė ir vis atauganti – puikybė. Puikybė vardan valdžios, turto bei deformuoto, liguisto AŠ.

Gimė Žemaitijos širdyje, gūdžių girių apsupty, gynusių kadaise kietasprandžius žemaičius nuo kryžiuočių ordino reizų. Pamačius tėvo lavoną enkavedistų išdurtomis akimis, jaunam vyrukui, beveik paaugliui, neliko kito kelio kaip tik į girią. Teko dalyvauti ir karinėse operacijose, bet pagrindinė užduotis buvo ryšys tarp girios ir miesto, kovotojų aprūpinimas viskuo, ko reikia. Pavyzdžiui, teko keliauti į Rygą popieriaus partizanų spaudai. Vienos tokios kelionės metu Telšių geležinkelio stotyje jo laukė pasala – besivejantys enkavedistai išpyškino į jį pilnas apkabas, o Liudas iš jo turimo „walterio“ teiššovė porą šūvių, kurių vienas buvo mirtinas – pratybos partizanų stovykloje nepraėjo veltui. Enkavedistai su šunimis vijosi jį bene trisdešimt kilometrų, bet veltui – keletas kirstų upelių ir vandens telkinių išgelbėjo jaunąjį partizaną. Tačiau šis nuotykis nepraėjo be pasekmių – oras jau buvo vėsus, peršalimas baigėsi TBC, o vėliau kaulų džiova. Taip jis po poros metų ir pakliuvo į NKVD nagus – lovelėje, gipso šarve.

Nuosprendis – rasstrel, kuris, kiek atšilus stalininiam ledynmečiui, buvo pakeistas 25 metais lagerio. Kalėjo nuo 1954 iki 1977 – tai yra dvidešimt tris metus. Vienintelis šviesus prisiminimas – lagerio universitetai, tai yra pažintys, tiesioginės ir netiesioginės, su šviesiais žmonėmis, tokiais, pavyzdžiui, kaip akademikas Andriejus Sacharovas.

Grįžęs į tėviškę, kurį laiką laikėsi prie Bažnyčios, zakristijonavo. O kas toliau? Ginkluota kova pasibaigusi, kur dėti vis dar jaunas jėgas, nes jam tik keturiasdešimt – lagerininkai (tie, kurie liko gyvi) laiko, kad lageryje praleisti metai „nesiskaito“... Kaip drausmingas katalikas, paklausė įsakmaus klebono patarimo, – vesk… Pasirinktoji gyvenimo draugė Irena buvo ne tik žmona, bet ir ištikima bendražygė bei bendramintė. Netrukus vienas po kito šeimos lizdas ėmė pildytis čiauškėjimu ir pražiotomis burnytėmis. Belankydamas Simučius, kiekvieną kartą turėdavau pasitikslinti – ar nėra iš šio „fronto“ naujienų... Kaip dabar, menu tokį vaizdą – šventadieniais buvo nuperkamas batonas, kiaušinių ir daromas gogel-mogelis – tvarkingai sustojęs šešetukas gaudavo riekę su saldžia tyre, ir tuoj vėl dumdavo į eilės galą, skubiai kramtydami – kitokių skanumynų skurstanti šeima negalėjo sau leisti…

Neužmiršo Liudas ir tiesioginės kovos su režimu, tik kitais ginklais. Dalyvavo pogrindžio spaudoje, rašė trumpus svarius straipsnius, visada pasirašydamas pavarde. Konspiracijos tikslais spausdinimo mašinėlės vietą reikėdavo keisti ne rečiau kaip dvi trys savaitės. Tai buvo pavojinga – jei rastų, nesvarbu, tu spausdinai ar ne, pagal LTSR BK esi kaltas. Menu, kaip su „trefna“, t.y. skirta spausdinti uždraustiems tekstams mašinėle vazojomės su Liudu kaip katė su pūsle – apsilankai pas dorus katalikus, paprašai kiek laiko pasaugoti… Betgi būni pavaišintas kava ir mandagiai išlydėtas – ne, tik ne mašinėlę... Ką gi, kas belieka – veži pas tą patį Liudą, kuris gal tik neseniai grįžęs iš lagerio ir lengvai gali vėl ten atsidurti…

Įsisiūbavus Sąjūdžiui, man buvo pavesta prikalbinti Liudą dalyvauti rinkimuose į AT nuo Kauno Sąjūdžio. Nei šeima, nei pats Liudas pradžioje nebuvo „už“ – kas rūpinsis šešetuku? „Ką aš ten veiksiu tarp mokytų?“ – sakydavo Liudas. „Liudai, dabar ten reikia kareivių, mokytų prisireiks vėliau…“ – atsakydavau.

Išties, Liudas ir kiti lagerininkai – Balys Gajauskas, kunigas Alfonsas Svarinskas AT, vėliau Atkuriamajame Seime buvo daugiau nei reikalingi. Atsimenu, per Sausio13-ją, per pačią įtampą, kai mirties šmėkla jau išties sklandydavo salės palubiuos, pažvelgi į jų – Liudo ir Balio – veidus, stoiškus kaip kokių indėnų, be jokios išraiškos, ir tari sau: „Hau! Ko čia praskydai…?“

Gyveno Liudo šeima namelyje apipuvusiomis grindimis, paklotomis tiesiai ant aslos. Pasibaigus 1990–1992 metų kadencijai, Liudui užleidus vietą „mokytesniems“, vis gausėjančiai jo šeimai pavyko išrūpinti normalų butą miesto centre. Bet neilgam – papjovė komunaliniai mokesčiai. Ir vėl teko grįžti į trobelę, dar prastesnę, Koklių gatvėje. Bet Liudas nebūtų Liudas – prisiminė lageryje įgytus staliaus įgūdžius, prisitempė lentgalių ir taip sulipdė šeimos gūžtą kaip kokią karvelidę, kur beveik kiekvienas turėjo po kampą, nors ir kelių kvadratų. Visą gyvenimą neturėjo padoraus automobilio, tik nuolaužas, kurios amžinai gesdavo, ir tai gyveno iki pat mirties. Tai buvogyvensena socialinio partizano, esančio sąmoningoje nuošalėje nuo „welfare“ betrokštančios ir gerbūviui besimeldžiančios Lietuvos.

Koks svarbiausias buvo jo bruožas, išskirtinė savybė? Įvardinčiau tai kaip santūrų, liaudyje itin gerbiamą sveiką protą, leidžiantį rasti sunkiomis ar dviprasmiškomis aplinkybėmis teisingiausią ir tiesiausią sprendinį, daug svarbesnį nei mokytumas ar prisiskaitėliškumas. Visa tai lydinyje su lageryje įgyta patirtimi bei išmintimi padarydavo taip, kad mes, kiek jaunesnės kartos, eidavome būtent pas jį patarimo ir niekada nenusivildavome.

O mirė jis taip, kaip dera senam kareiviui, – per daug čia neužsibuvęs, nes nėra nieko blogiau už banalų gesimą ir beprasmį dūlėjimą. Atsisakė būti palaidotas panteonuose, pasirinko kuklias Seniavos kapines šalia motinos. Nors būdamas jau pusiau anapus, sugebėdavo ir pajuokauti. Antai, kunigui Robertui Grigui pasiūlius išpažinti nuodėmes, žmona Irena paaiškino, kad ką tik Liudui buvo suteiktas ligonio sakramentas, tad išpažinties kaip ir nereikia. Bet Liudas neiškentė – „betgi, kunige, nuodėmei ir jėgų nebeturiu…“

Ir netrukus užmerkė akis. Kas jau kas, o seni kareiviai numirti moka. Ilsėkis ramybėje, bičiuli, tegul žemaičių pakelės Rūpintojėlis būna tau gailestingas. Gal neilgai truks, visi seni draugai ten susirinksime, tada ir pasibūsime, pasirokuosime, ko dažnai nespėdavome čia, skuboje, šioje amžinoje ašarų pakalnėje…

P.S. Velionis bus pašarvotas laidojimo namuose „Rimtis“ (A. Juozapavičiaus pr. 1, Kaunas). Lankymas: lapkričio 6 d. 10–20 val. ir lapkričio 7 d. nuo 9 val. Laidotuvės vyks lapkričio 7 dieną. Karstas išnešamas 11.30 val., 12 val. šv. Mišios Kauno Švenčiausiosios Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčioje (A. Juozapavičiaus pr. 60, Kaunas). Velionis bus palaidotas Seniavos kapinėse Kaune.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Juozapas       2014-11-7 23:36

Aminą atilsį L. Simučiui.
Užuojauta šeimai ir draugams.
Velionio vaikai galės gyventi žiūrėdami žmonėms į akis nenusukant žvilgsnio.
Tėvas buvo tikras Žmogus.
Atskirai noriu padėkoti gerb. A.Patackui už ypatingą straipsnį.
Velionis buvo vertas tų žodžių.
Tuo pačiu noriu pasidalinti tuo kartėliu, kuį sukėlė nelengvo Simučio gyvenimo aprašymas.
Kartėlį sukėlė mintys- štai iš gyvenimo išėjo Signataras.
Iš lūšnelės nuėjęs į politiką ir atlikęs pavestus darbus Žmogus nepasiliko draskytis prie lovio.
Pasimirė toks kos buvo visą gyvenimą. Nepralobęs.
O kartėlis yra dėl to, kad kai mintyse bandau rikiuoti kitus politikus kurie tuo pačiu metu kaip ir velionis nuėjo į politiką, tuomet rikiuodamas matau tuntus milijonierių.
Namai, vilos, riebios sąskaitos bankuose, spec. pencijos, rentos, personaliniai šoferiai ir apsaugos…
Visus pralobusius ex-sąjūdiečius sunku suskaičiuoti.
Nepralobusių ir žmonėmis likusių -menka saujelė.
Matyt, tik tie keli ir buvo iš tų - su kgb nebendradarbiavusių tarpo.
Visi kiti - agentėliai.
Nuo Tėtės iki paskutinio pralobusio klapčiuko.
Lūdna.
Dar vieno tikro patrioto netekome…
Kas stos AtA Simučio vieton, kas pajėgs nešti Vėliavą ir Kryžių vienu metu?...

Algimantas       2014-11-7 10:47

Amžinoji Šviesa Jam tešviečia.

Ačiū Algirdui už tikrą Žodį.

Marija       2014-11-6 23:14

Stiprus Liudviko Sabučio gyvenimas. Stiprus Algirdo Patacko žodis. Kaip gera, kad yra štai tokių lietuvių.

Pagarba didžiam žemaičiui...       2014-11-6 17:43

Gaila, kad didžiavyrių gretos retėja…Pagarba ir A.Patackui už deramą Žodį laisvės kovų dalyvio a.a. L.Simučio adresu…

Pagarba Didvyriui       2014-11-6 17:01

Savo gyvenimu paliudijo meilę Tėvynei ir ištikimybę Tiesai.


Rekomenduojame

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.