Algirdas Patackas. Niekada jie netaps broliais… arba kaip gimsta tauta (papildyta)

Tiesos.lt redakcija   2014 m. balandžio 16 d. 16:35

22     

    

Algirdas Patackas. Niekada jie netaps broliais… arba kaip gimsta tauta (papildyta)

„Nemunas“ | 2014 Nr. 14–15

Jaunutė ukrainiečių poetė Anastasija Dmitruk parašė eilėraštį, kuris akies mirksniu pasklido tarp visų rusiškai suprantančių interneto skaitytojų. Kas atsitiko, kad pradedanti poetė, iki šiol rašiusi drovius meilės eilėraščius, parašė kūrinį, kuriame genialiai suglausta Ukrainos praeitis ir ateitis ir kuris, kaip kokių nors Šandoro Petefi, Maironio ar Kęstučio Genio tekstai, skelbia visai naują, ką tik gimusią tautos būtį ir savimonę?

Niekada mes nebūsime broliais
nei tėvynės prasme, anei motinos
Jūs nedrįstat būti laisvaisiais
mums netapti netgi „savaisiais“
Jūs vadinat save „vyresniaisiais“
Jūsų daug, bet, deja, jūs beveidžiai
Mes jaunesni, bet ne giminingi
Jūs didžiuliai, o mes – didingi
jūs vis spraudžiatės… jūs vis trinatės 
jūs vis springstate iš pavydo
laisvė – šito žodžio nežinote
Nuo vaikystės grandines išvydę
ten, namuose, jūs bijote Caro
o pas mus dega ugnys Maidano
taip, mūs kraujas liepsna liepsnoja
ko į „gimines“ taikot, maskoliai?
O mūs akys baimės nežinančios 
ir be ginklo mes pavojingi
Nes subrendom ir tapom vieningi
jūsų snaiperiams šaudant klastingai
budeliai klauptis mus vertė
Mes sukilome ir pasitvarkėme
veltui žiurkės slapstysis, maldaus 
Greitai nuosavas kraujas jas praus
Jus vis naujais „ukazais“ vairuoja
o pas mus sukilimo laužai liepsnoja
Jus valdo Caras, o mus – mes patys
Niekada mes nebūsime „bratjami“

Tautos gimimas yra metafizinė paslaptis. Ji gimsta mirksniu, daugiausia dėl kokio nors gilaus sukrėtimo – tragiško ir džiugaus vienu metu, bet jos branda nuo prasidėjimo iki virsmo pilnakrauje tauta gali trukti šimtmečius.

Teko laimė matyti ir patirti, kaip gimė čečėnų-vainachų tauta, kaip ji per vieną dieną iš genčių-teipų sambūrio virto vainachų, seniausių Kaukazo gyventojų, nacija. Tai įvyko 1991 m. birželio 8 d., Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nacionalinei šventei – valstybės įkūrimo dienai skirto karinio parado metu. Šviečiant birželio saulei – džiugi, šventiška atmosfera, susijaudinę veidai, ant pakylos – prezidentas Džocharas Dudajevas ir kiti ką tik įkurtos valstybės vadovai. Virš galvų, vos neįsirėždamas, skutamuoju skridimu perskrodžia šventės šurmulį reaktyvinis naikintuvas, bet tai nesutrikdo, o atvirkščiai, uždega susirinkusiuosius, girdisi pritarimo, pasididžiavimo lakūno nutrūktgalviškumu šūksniai – kaip tai čečėniška…

Pirmiausia pražygiuoja Nacionalinės gvardijos kariai – Džocharo pasididžiavimas. Po to reguliariosios armijos-šauktinių, dar vėliau – savigynos daliniai, kurie saugo savo aūlus. Jų uniformos ir ginkluotė jau prastesnės, batai palaikiai, tačiau šaunumu, matyti, nežadama nusileisti gvardiečiams. Bet tai dar ne viskas – toliau žygiuoja atskiri aūlai ar teipai – neginkluoti, bet tomis pačiomis gretomis kaip ir kariai. Graudu ir smagu žiūrėti, kaip senukai ir paaugliai stengiasi žengti koja kojon, paradiniu žingsniu, kaip ir kariai. Apsirengę kasdieniškai, netgi skurdžiai – vargu ar išvis turi išeiginius drabužius, bet apimti to bendrumo jausmo, kurio iki šiol neteko patirti. Staiga susivoki, kad tai gal pirmas kartas, kai visos gentys, tolimi vienas nuo kito kalnų aūlai, visa Čečėnija turi progą kartu susirinkti ir kartu švęsti savo, tautinę, ne svetimųjų primestą šventę. Švęsti ir suvokti save kaip vientisą visumą, jau kaip tautą, turinčią bendrystės apmatus, savimonės pradmenis.

Kada buvo pradėta ukrainiečių tauta, tegali atsakyti jos istorikai ir mąstytojai – iš pašalės tai spėti sunku. Gal tai buvo Oršos mūšis ar kitas istorinis įvykis, lietuviui įvardinti yra neįmanoma, nes kultūra iš esmės yra pažini tik iš vidaus.

Išties, kas gi kariavo ten, Oršos mūšyje 1514 m.? Iš vienos, LDK pusės – rusinai ir pravoslavai (etninių lietuvių ir lenkų ten buvo mažuma, o ir pats LDK karvedys Konstantinas Ostrogiškis buvo pravoslavas ir netgi garsėjo kaip pravoslavijos globėjas). Tačiau ir iš Maskvos pusės – taip pat rusinai ir pravoslavai. Atsakymą duoda garsusis paveikslas, vaizduojantis Oršos mūšį – LDK pusėje tviska šarvai, plevėsuoja plunksnos ant riterių šalmų, o Maskvos pusėje – kailinės „šapkos“, žemaūgiai kudloti žirgai, saidokai – žodžiu, „tatarščina“, Aukso ordos palikimas.

Taigi, matome civilizacijų mūšį tarp girios ir stepės, tarp Europos ir Azijos, tarp Vakarų civilizacijos, Western Christendom (Arnold J. Toynbee) ir Aukso ordos.

Gal šis mūšis ir buvo dviejų būsimų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – savimonės pradžių pradžia? Šių tautų ištakos, etninis substratas yra suslavėję baltų gentys – gal tai ir buvo esminis dėmuo, lėmęs jų pasąmoninę orientaciją į vakarus; deja, pasirodęs esąs nepakankamas.

Ukraina yra tiesioginė Kijevo Rusios civilizacijos paveldėtoja, ne Rusija. Pelkėse užsislėpusi ir ten gimusi skurdi Maskvos kunigaikštystė buvo LDK vasalas, mokėjo duoklę – iki LDK sienos tebuvo 70 varstų. Užkariauta Aukso ordos, perėmė jos gyvenseną, santvarką, savimonę bei genetiką ir tapo metisine slavų-tiurkų nacija. Tai suteikė jai pasionarinį impulsą (Lev Gumiliov), ir per šimtą su trupučiu metų ji tapo eurazijine imperija, kurios modus vivendi buvo grobimai ir beprasmiškas plėtimasis, tapęs savitikslis.

Ir štai šis mažas eilėraštukas, kuriame poetinė nuojauta leido beveik tobulаi nupiešti naujos tautos radimąsi su svarbiausiais jos savimonės žymenimis. Yra dar vienas Anastasijos Dmitruk eilėraštis, rašytas kiek anksčiau, dar tik prasidedant rusiškajai invazijai:

Grąžinkit mums mūsų dangų
Grąžinkit ramybę mūs!
Ko čia atvykot, kaimynai?
Ko atvykote su ginklu?
Kartu juk kūdikius krikštijom
ir už stalo sėdėjom kartu
Kodėl mus dabar supate
Ordomis savo karių?
Mes patyrėme didelį skausmą - 
laidojom savo sūnus
Mes patyrėme didelį vargą 
ir tapome dar stipresni.
Kodėl jūs atėjot, vaikinai?
Už ką pasiryžę kariaut?
Mes juk stosim brolis už brolį,
mus juk irgi mokė nukaut
Mes laimėsim – nes turim Valią
jos neįveiks automatai.
Mes nesiduosim be mūšio,
Te cerkvėse aidi varpai.
Mes matėme mirtį, vaikinai,
Drąsiai žvelgėme jai į akis.
Nereikia to karo, nereikia
Nes po jo nebus, kaip sugrįžt.

Nors tuos du eilėraščius skiria tiktai koks mėnuo, tarp jų – praraja. Ankstesniajame rusai dar vadinami draugiškai – „rebiata“, į juos kreipiamasi primenant, kas iki šiol vienijo rusus ir ukrainiečius – religija ir papročiai („...kartu mes juk kūdikius krikštijom, ir už stalo sėdėjom kartu“), apeliuojama į kančias, kurias Ukrainos žmonėms teko patirti nuo ankstesnio režimo, tikintis atjautõs, ir tik gale reiškiamas ryžtas bei perspėjimas, kad tauta taip lengvai nepasiduos ir kad po to gali nebebūti kelio atgal.

Vėlesniajame eilėraštyje šito neliko nė kvapo – lyg būtų rašyta apie visai kitas tautas. Iš tiesų, anos, kaimyniškai draugiškos Ukrainos čia nebėra, tarsi jos ir nebuvo. Griežtos formuluotės, sudėliotos ir apibrėžtos kaip egzistencinės priešpriešos; paneigiamas netgi kraujo ryšys – ir visai teisėtai, nes nei kraujas, nei genetika nėra lemiantys tautos savastį, naują, ką tik gimusią savimonę. Genialiai, vertybių hierarchijos seka sudėlioti esminiai skirtumai:

Rusai: Ukrainiečiai:
Tapę svetimi tiek tėvynės prasme, tiek genetiškai, nes nelaisvi, nedrįstantys netgi to siekti („духа нет у вас быть свободными“)  laisvi
beveidžiai („безликие”), t. y. neturintys savimonės  ją jau turintys
besididžiuojantys dauguma, kiekiu  jaučiantys vidinę savo vertę, didingi („великие“)
pavydūs, nes nuo gimimo nepažįstantys laisvos valios ją turintys ir išpažįstantys
bijantys prasižioti, išpažįstantys „молчанье – золото“, bet besitaikantys į gimines drąsūs, liepsnojantys, atmetantys tokią giminystę
pripažįstantys tik jėgą ir klastą (snaiperiai) nors beginkliai, bet mokantys apsiginti, subrendę po snaiperių kulkomis; nuvertę savo budelius, išsilaisvinę patys
vergaujantys Carui ir jo įsakymams valdomi demokratinių nuostatų, patys save valdantys

Ir kaip galutinė, griežta ir beapeliacinė išvada-priešprieša – „mes niekada nebūsime broliai“.

Jaunos mergaitės vizija verčia prisiminti tekstą, rašytą 2008m., po Gruzijos–Rusijos karo:

„Du panoraminiai vaizdai. Pirmasis – senovinė graviūra iš praeities, iš XIX amžiaus Kaukazo karų. Tarpeklio serpentinu šliaužia, vingiuoja rusų kariuomenės voros, blizga pėstininkų durtuvai, barzdoti kazokai kailinėm kepurėm, gurguolės – netvarkinga, marga, įžūli kavalkada šliaužia, vingiuoja kalnų keliais, iš anapus kalnagūbrio, iš Šiaurės, lyg grėsminga apokaliptinė gyvatė... Ir šiuolaikinė fotonuotrauka – tais pačiais tarpekliais, kalnų serpentinais slenka šiuolaikinė gurguolė – kariniai sunkvežimiai, BMP (bojevaja mašina pechoty), GRAD (Kruša), ta pati netvarkinga, įžūli, razviaznaja eisena, tais pačiais keliais, po ta pačia saule, ta pačia kryptimi, nenumaldomai…

Šalia eurazijinio choro (da, skify my / s raskosymi i žadnymi glazami – „taip, skitai mes / įkypai rėžtomis, godžiomis akimis“ – Aleksandras Blokas) jau pasigirsta ir pamirštas „Moskva – eto tretii Rim… – Maskva tai Trečioji Roma“. Paskubomis ištarus, kad karas – tai blogis, pradedamos išsamios reliacijos „pravoslavų oikumenos“ tema, kur Maskvai skirtas pagrindinis (steržnevoi) vaidmuo – tapti bizantiškojo pasaulio jungimosi centru. Įtartinai supanašėjusi yra Generalinio štabo strategų ir Maskvos patriarchato teologų leksika. Maskva – tai „Trečiosios Romos“ katechonas, ramstis, turintis priedermę varžyti antikristinių Vakarų plėtrą. Garsiai neištariama, bet pasąmonėje glūdinti išvada – kad vienas šio tikslo įgyvendinimo būdas gali būti karas.

... ir tarp maskviškės liberaliosios inteligentijos jau girdėti balsų, kad „pirmą kartą, po Vengrijos, Čekoslovakijos, Afganistano, Čečėnijos – man ne gėda dėl to, ką mūsų kariuomenė padarė Gruzijoje…“

Kaip čia neprisiminus jauno poeto ir demokrato Lermontovo, poručiko puošniais ūseliais, dejavusio: ką aš darysiu su šita skarmaluota gauja… (jaunajam karininkui teko vadovauti 200 „karių“ būriui Kaukazo kare). Tas nesutrukdė rusiškosios demokratijos žvaigždei pasmerkti 1831 m. sukilimą Lenkijoj ir Lietuvoj (opiatj, narodnyje vitiji / za delo padšee Litvy / na slavu gorduju Rossiji / opiatj šumia vosstali vy…/  ir t.t.).

Dėl Rusijos mes kaltiname Rusijos valdžią. Gal reikėtų peržiūrėti šią nuostatą apie geraširdę tautą ir blogą jos valdžią? Jei yra blogų žmonių, ar negali būti tautų, nešiojančių giliai savyje ontologinį auglį, kurio metastazės kartkartėmis žudo ne tik ją, bet ir aplinkinius. Nešioja, negydo, nes nedrįsta patys sau šito prisipažinti. Patys sau. Visų pirma.“

Dėl šio aukščiau cituoto teksto būta bėdų – doras katalikiškas žurnalas „Artuma“ atsisakė jį spausdinti. Redaktorius Darius Chmieliauskas atsiuntė jautrų laišką, kur prašė atsipeikėti ir priminė, kad blogų tautų nebūna – būna tik atskiri blogiečiai, su kuo katalikiškai-humanistiškai mąstant sunku nesutikti. Ir vis dėlto – 

„Mes ir ukrainiečiai – ne viena tauta, mes skirtingi. Mūsų kultūros skirtingos vidujai. Ne veltui ukrainiečiai visada norėjo gyventi atskira valstybe. Taip, mes artimi, mes daug kuo panašūs, tačiau tai nereiškia, kad mes – viena tauta. Visai ne taip. Mes skirtingi ir tą skirtingumą būtina gerbti ir vertinti.

Man atrodo, kad kažkoks baisus užtemimas apėmė daugelį Rusijos žmonių. O tai reiškia, kad visos tos problemos, tos visos stalininio laikmečio liaudies nuodėmės, baisingos represijos, neatgailautos ir neatleistos nuodėmės, – visa tai šiandien iškilo į paviršių ir prasideda vėl iš naujo. Mes, kaip tauta, ir anuomet elgėmės blogai, kai palaikėme represinį stalininį režimą, garbinome visą tą blogį. Mes neatgailavome, neprisipažinome klydę...“ (Aleksandras Sokurovas, žymus rusų kino režisierius)

Dėl iššūkio, kurį tautų bendrijai metė Rusija, Vakarai linkę kaltinti, demonizuoti Putiną. Bet ar Putinas nėra personifikacija ano ontologinio auglio, reiškinio, kurį Džocharas Dudajevas vadino rusizmu?

...Mes, pokario karta, lietuviškieji „šestidesiatnikai“, subrendę jau postalininiais, chruščioviniais-brežneviniais metais, patyrę tiek trumpus atlydžius, tiek Prahos pavasarius, norime to ar ne, esame dvikultūriai – tai yra, rusų kultūra buvo mums tam tikru langu, tegul ir privertu, į pasaulinę kultūrą (su retomis išmintimis, tokiomis kaip Tomas Venclova, kuriems tėvų priklausymas nomenklatūrai leido tiesiogiai pažindintis su Vakarais). Tad turime daug sentimentų rusų kultūrai, visiems tiems „sidabriniams amžiams“, jau nekalbant apie klasiką, tuos puškinus, tolstojus ir čechovus su vyšnių sodais. 

...tačiau niekada negalėsiu pamiršti vaizdo, matyto Mineralnyje Vody geležinkelio stotyje karo su Čečėnija metu. Gauta žinia, kad artėja traukinys su šauktiniais, važiuojančiais į frontą. Skubiai užsidaro kioskai ir kioskeliai, nuleidžiamos štoros, peronas staiga ištuštėja. Iš traukinio išvirsta girta, atsisagsčiusi minia, greičiau gauja jaunų vaikinų, kai kurie visai dar vaikai. Puolama ieškoti alkoholio, daužyti langus. Visai neseniai jie visi skaitė Achmatovą ir deklamavo „ja pomniu čudnoje mgnovenje“, bet dabar jų akyse matėsi vienas noras – patirti skonį to purvo ir kraujo mišinio, kurio vardas yra neteisus karas, išsimaudyti jame, kuo greičiau užsimiršti…

Jaunystėje bandėme versti į rusų kalbą Antano Maceinos „Niekšybės paslaptį“, norėdami supažindinti bičiulius maskviškius su lietuviškąja filosofine mintimi. Nustebome, kad tikslus žodžio „niekšybė“ atitikmuo šiame kontekste yra ne „podlostj“ ( matyt, dėl savo profaniškumo), bet bažnytinis –„cerkovnyi“ – terminas „bezzakonije“. Taigi, „taina bezzakonija“ – tegul tai liks „slėpiningosios rusiškosios sielos“ savivardžiu…

„Nemunas“

 

* * *

     

Algirdas Patackas kviečia Tiesos.lt skaitytojus pasiklausyti pagal Anastasijos Dmytruk eilėraštį „Grąžinkit mums mūsų dangų“ Zаzos Zааlišvili sukurtą ir atliktą dainą.


Kviečiame prisiminti ir ankstesnes Tiesos.lt publikacijas:

Anastasija Dmytruk ir Klaipėdos kūrybinė grupė: „Mes nebūsime broliai!“ (papildyta)

Rasa Šimkutė. Dainą Maidanui sukūrė … Klaipėdos muzikantai

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jasika       2014-07-14 14:33

Kad kas man atsakytu ,kokios laisves cia saukiamasi,nuo ko. Gal sis eilerastis kurtas dar pries oranzine revoliucija? O gal nuo oligarhu kazkas juos turi isvaduoti, nuo rusijos isvadavo vakaru remejai jau seniai.Keistas ir itartinas tas Patackas.Dabar

IrenaR       2014-04-17 10:44

Labai ačiū  už  skaudžią  ir taurią  Tiesos   dovaną  šv. Velykų proga. Šovinizmui pasižiūrėta į akis. Tiesiai. O visi to bijo, vengia. Demonams į akis nežiūrima.
Sveikatos Autoriui!

tikras lietuvis       2014-04-17 0:01

Dar reikia papildyti, kad maskolius yra imperininkas arba didžiarusis, o ne taip vadinamų Rasiejos (ne Rusijos - rusų nėra) gyventojų būtinas atitikmuo.

tikras lietuvis       2014-04-16 23:58

Aiškiau būtų, jei autorius nemaišytų sąvokų:
1.rusų tautos nėra - maskoliai yra ne rusai (save vadina ne rusais, kas būtų рус, o rusiškais ar surusintais, aprusintais - русские), o mišinys, susidaręs nuo ordos laikų.
Todėl, kad tai - ne tauta, jie ir neturi moralės;
2.ukrainiečiai nėra jaunesni - jie yra senesni už maskolius, nes
- Kijevo Rusios valstybė buvo dar VIIIa., o maskoliai valstybę sukūrė beveik po 800m.;
- Kaip tik ukrainiečiai, kaip Kijevo Rusios palikuonys ir nesusimaišę kaip maskoliai (kurie yra mišinys su užkariautomis 100 - tautų) iš tikrųjų yra rusai arba rusėnai, kaip juos vadino praeito amžiaus pradžioje, nes žodis Ukraina yra nuo žodžio kraštinis - крайний, t.y. tarsi atsilikėlis ir pan.

Atsakymas       2014-04-16 23:15

Да, вы - крайние, мы—бескрайни
Но я рядом с тобой стою.
И я знаю, моя украинка,
Каково тебе на краю.
То бросаться на поле дикое,
То—под свастичную броню...
Если хочешь быть—будь «великою»,
Только дай сперва заслоню.
Ты напугана и растеряна
И не те говоришь слова;
Только грудью своей простреленной
Дай прикрою тебя сперва.
Я всегда это делал вовремя.
Но теперь времена не те.
И в когтях полосатых воронов
Ты не чувствуешь их когтей.
И забыла про наших пращуров.
И кричат в тебе боль и страх.
Мы с тобою - «родня не зрячая»,
Потому что глаза в слезах.
Но, обиду смахнув украдкою,
Я тебя к груди притяну,
И за счастье твоё, украинка,
Я пойду на твою войну.
Ты нашла во мне виноватого.
Я желаю тебе добра.
Никогда ты не станешь братом мне,
Потому что ты мне—сестра.

singeris       2014-04-16 14:42

kgbistinis tamponas ir vagis tas patackis…

"Taigi" teisus!       2014-04-16 13:06

tai, kas vyksta siandien bus ivertinta istorijos (negreitai).Kai kinu politiko Zhou Enlai paklause, ka jis mano apie Prancuzijos Revoliucija - tas atsake:dar anksti spresti:)

Kritikas Pikčiurna       2014-04-16 11:56

Labai didelę gelmę palietė Algirdas.
Teoriškai mes visi gimstame švarūs, kaip popieriaus lapas. Turėtume tokiais ir likti, tapdami asmenybėmis. Tauta yra lyg didelė šeima. Laimingi tie, kurie gimsta darnioje šeimoje ir turi laimės ją bei jos tradiciją pratęsti.
Bet ką daryti jei šeima nedarni, neištikimas, smurtaujantis ir nuolat girtas tinginys tėvas arba atvirkščiai? Kai iš kartos į kartą tos peštynės tęsiasi. Atrodytų, kad vaikai turėtų stoti į teisesnio ir į geresniojo pusę.
Bet dažniausiai vaikai pasirenka smurtą, tinginystę ar kitokį blogį, nes taip iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra lengviau išgyventi…
Bet, leiskite paklausti, ar tai yra gyvenimas? Tai yra tiktai kraupus egzistavimas ir nuolatinė kova už būvį! Kaip kalėjimo kameroj.
Ar ne taip yra ir su Rusija, kuri savo Tėvynei ir Pasauliui davė tiek mąstytojų, kūrėjų ir šviesiausių protų? Tai kodėl šie šviesuliai visa laiką lieka mažumoje, o dauguma su Stalinu ir su Putinu? Šis blogio užkratas jau apėmė ir Lietuvą, kaip afrikinis kiaulių maras, kaip plintantis valios ir sąmonės paralyžius.
Visur lemia ta nelemta “kritinė dauguma”, kuri Tautą ir Pasaulį tempia į pražūtį.
Jei tai nėra genetika, tai kodėl dominuoja toks pasirinkimas?
Todėl, broliai lietuviai, pagalvokime, kodėl taip pat ne tik su Rusija bet ir su mumis darosi?
Ar mes pasmerkti vergauti šitai ydai, ar turime pasirinkimą vėl išsitiesti, kaip Sąjūdžio laikais, ir oriai gyventi? Pasirinkę šią ydą mes tampame vergais ne tik saviems sukčiams, bet ir svetimiems.
Šiuose Prezidento rinkimuose prieš mus toks pat pasirinkimas.
Ar išdrįsime pasirinkti KEISTIS, kaip kviečia mus Naglis Puteikis?
O gal ir vėl rinksimės miegančią KPSS, KGB bei GRU snieguolę ir penkis ją aptarnaujančius nykštukus?

per sudėtinga       2014-04-16 8:33

čia straipsnis ne runkeliams.

LABAI GERAS       2014-04-16 8:20

STRAIPSNIS. Ačiū gerbiamam autoriui.

manau       2014-04-16 8:04

kad ne už komunistus mes balsuodavom bet už bolševikus kurie nekenčia savo Tautos ir ja naikina.

alius       2014-04-16 7:59

reikia labai susirūpinti, laimitas kas balsus skaičuoja.  Stalinas

Rita       2014-04-15 22:40

Lietuvos prezidentas privalo tureti seima ,vaikus . Dabartine ,kitos pakraipos ,uztai gina pedofilus ir visus kitus iskrypelius o kaip zinome jie visi tie ligoniai vieningi .Vieni kitus dengia .

Aldona       2014-04-15 22:07

Savo tautoje turime taip pat daug ligonių - štai, vienas pavyzdys “taigi”.Tai likusių “tankistų” liokajai, tuo užsiiminėję dešimtmečius, negali virsti laisvais žmonėmis, netgi negali pakęsti laisvų žmonių, neiškenčia savo purviną pėdsaką nepalikę. Kiek tokių yra? Toks yra mūsų “elitas”. Jei neišrinksime naujo prezidento, ta pelkė toliau naikins mūsų tautą, kai jai sakoma, anot Urbšio, “ša, į būdą”. Laikas budinti tautą, kad nebalsuotų už komunistę ir į ją panašius.

va va...       2014-04-15 21:53

kai tokie pedofilų - kgbistų samdiniai kaip “Taigi” nebaudžiamai purvą skleidžia - ką čia jau ir bekalbėti….

Žiūrėkit,vakar Ukrainoje       2014-04-15 21:50

kad ir važiavo tankai vaduoti pastatų,bet operacija sužlugo.Šiandien gi jau pasiuntė maidaniečius savanorius ir užteks ginklais tik pabarškinti,kovos dvasia suveiks…Lietuvoje gi,tuos,kurie yra už žemę ir Tiesą,valdžia bando sutrypti.Įdomu,kas ją gins nuo sovietų.Ar karjeristai konservatoriukai?Tegul kerta valdžia šaką ant kurios tupi.Tegul.

aciu autoriui -       2014-04-15 21:42

Jus atlikote dideli darba - tie, kurie perskaitys ir supras, kas parasyta, susimastys - kokia tauta esame, kam skiriame savo gyvenimus, kodel ieskome ir giname savo Laisve.

Taigi       2014-04-15 21:31

Kur jau ten būsi broliu, kai tau banderlogas atkiša peilį, visaip tyčiojasi ir stumdo, muša, neleidžia turėti savo įsitikinimų, sako nešdintis iš gimtosios žemės, kurioje palaidotos tavo kartų kartos, pasiunčia tankus ir lėktuvus prieš taikius civilius gyventojus, nors įstatymas, kurį ankstesnę valdžią neseniai jie patys privertė priimti, draudžia tai daryti.

Priklausomybės vergijai       2014-04-15 21:27

apraiškų vis dar turi ir lietuviai,kurie balsuos už buvusią čekistę.

Iš tiesų       2014-04-15 21:26

rusų tauta serga viena priklausomybės formų- per ilgus amžius išsivysčiusia priklausomybe karams.Juo labiau,kad genetika tam labai palanki.Tai gydoma.Politikai visame pasaulyje,kurie mano,kad reikia padėti šiai tautai,visų pirma turi pasitarti su Priklausomybės ligų gydytojais.Paskui su dvasininkais,praktiškai šį pragarą išgyvenusiais ir šią ligą įveikusiais.Išeitis yra.Tada jau formuluoti doktrinas.

Žurnalu "Artuma"       2014-04-15 21:22

seniai teko nusivilti.Ten reikia permainų.

kaip gimsta ar miršta...       2014-04-15 20:24

lietuviai (litovcai) “valdomos demokratijos” dėka turi valdžioje komunistus, turės vėl prezidente bolševikę polikarpovną - ar tai negimusi tauta ar jau mirštanti?
(pagal pedofilus ir KT - tai jau nelabai gyva…)


Rekomenduojame

Vladimiras Laučius. Tėvynės sąjungos G taškas

Agnė Širinskienė. Bankai ir prekybos centrai stokoja socialinės atsakomybės ir solidarumo su visuomene

Vincentas Vobolevičius. Rinkimai Lenkijoje: ar ekonominiai „lūzeriai“ kelia PiS reitingus?

Arnoldas Aleksandravičius. Tai Lietuva negali turėti savo Raudų sienos?

Andrius Švarplys. Jeigu ateityje nenorime „turėti galimybių išgirsti įvairių nuomonių“, turime pasakyti „God bless America“

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.