Algirdas Patackas. Knygų pasaulis yra realesnis už realybę

Tiesos.lt siūlo   2014 m. gruodžio 27 d. 12:39

23     

    

Algirdas Patackas. Knygų pasaulis yra realesnis už realybę

Vilius Arlauskas | „Apžvalga“

Pasidalyti įžvalgomis apie literatūrą bei skaitymą, kaip pats politikas sako, dar niekas nėra jo kalbinęs. „Tiesą sakant, politika man yra neįdomi. Tai man kaip pilietinė pareiga, kaip tarnavimas kariuomenėje, tam tikras karas, nors ir žodžiais. Visą gyvenimą domėjausi literatūra bei pats šį bei tą rašinėju.“ Politikos ir visuomenės veikėjas pats yra parašęs 12 knygų (Seimo bibliotekoje veikia jų paroda), o paskutinė knyga „Litua“, skirta baltistikos ir lituanistikos studijoms, neseniai buvo perleista jau trečią kartą.

Kas jums yra knyga? Ką šiuo metu skaitote?

Knygų pasaulis yra realesnis, tikresnis už realybę. Kasdienė realybė yra dvimatė, plokščia, o talentingų knygų pasaulis yra erdvinis, trimatis. Hugo „Vargdienių“ Paryžius yra tikresnis už turistinį Paryžių, nes „Vargdieniuose“ yra miesto dvasia, ko nei su žiburiu nerasi turistiniuose kelionių vadovuose ar gidų pasakojimuose.

Ką skaitau? Vakar gavau naują prof. Eugenijaus Jovaišos knygą „Aisčiai. Raida“. Anksčiau profesorius buvo išleidęs knygą „Aisčiai. Kilmė“. Šias dvi E. Jovaišos studijas vadinu nepriklausomybės dvidešimtmečio knygomis – dabar jau turime ką padėti ant stalo.

Didžiosios sovietų niekšybės, žinoma, yra visos tos represijos, okupacijos, bet ne mažiau svarbu yra tai, ką jie padarė kultūrai. Melas, cenzūra ir ypač autocenzūra padarė taip, kad tai, kas dabar yra vadinama kultūra, tenka vadinti – bent mes taip vadiname – mulo kultūra. Mulas gali rastis, bet negali savęs pratęsti. Manau, kad panaši padėtis yra ir šiandieninėje lietuvių literatūroje.

Grįžtant prie grožinės literatūros – kokias knygas skaitau dabar? Paskutinės mano perskaitytos knygos yra Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ bei Nikolajaus Gogolio „Tarasas Bulba“. Ypač mėgstu rusų „sidabrinio amžiaus“ literatūrą. Aišku, šiuos kūrinius jau buvau skaitęs ankstyvoje jaunystėje, bet dabar, vykstant Rusijos ir Ukrainos karui, nutariau vėl pasigilinti į L. Tolstojų. Tolstojus, aišku, yra genijus – ten, kur aprašo žmonių santykius ir gyvenimus; jo stilius, jo neišsemiami kalbos turtai yra fantastiški. Bet Napoleonas „Kare ir taikoj“ yra karikatūra, prancūzai ir vokiečiai – taip pat. Čia jau išlenda rusas, genialumu čia nebekvepia. Be to, pakyri ir ta adoracija „prostogo russkogo naroda“, gana pavojinga, vėliau, ko gero, tapusi viena iš bolševizmo ideologinių ramsčių.

Kas yra Gogolis – ukrainietis ar rusas? Mano nuomone, jis – slavas, bet ukrainietiškas slavas. „Tarasas Bulba“ yra aukščiausios prabos epas, beveik nežinau jam lygaus kitų tautų literatūroje. Stepė!.. Niekur nerasime tokio sodrumo, spalvų, kvapų ir jausmų siausmo, nors daug kas rašė apie stepę – pavyzdžiui, Čechovas… Tikras rašytojas padaro taip, kad tu matai, netgi girdi, užuodi ir tai Gogolis nutapo, sukuria žodžiais.

Nieko kito, kaip patikrintos klasikos, šiuo metu skaityti negaliu arba tiesiog nerandu. Kai paimu į rankas naujai leistą knygą (90% jų verstą iš anglų) ir matau, kad ten yra vieni dialogai ir nėra jokios erdvės peizažui, aplinkai, apmąstymams, genius loci – metu ją į šalį. Bekeliaudamas pasidairau, dažniausiai aerouostuose, į knygynėlius-kioskus – visur tas pats eurostandartas, nuo Berlyno iki Barselonos, o mūsų leidyklos visą šį europopsą yra pažodžiui nuolankiai išsivertę ir per visokius ten pegasus šeria skaitytoją, būsimą briuselinį lietuvį...

Ką galima pasakyti apie mūsų kultūrą skaitant šiandieninę lietuvių literatūrą? Ką šiuolaikinių autorių rašytojų kalba gali pasakyti apie mūsų kultūrą?

Apie kalbą ir stilių nėra ką sakyti, jie rašyti nemoka. Taip, ta chebra elementariai nemoka rašyti. Neskaičiau ir neskaitysiu nei pokerių, nei parulskių. Atsiprašau už pasakymą, bet jų kūryba – tai tokia žodžių tryda. Aišku, tai tam tikra talento forma, jei žmogui žodžiai laisvai liejasi – šaunu, bet jis turi išmokti su tuo dorotis, tai suvaldyti ir – svarbiausia – turėti ką pasakyti. Panašiai yra ir su mano brolio Gintaro kūryba. Man patinka vos keli jo eilėraščiai, o apie poeziją su juo mes galime kalbėti tris minutes, nes po to iš karto susipykstame. Gintaras Beresnevičius turėjo kažką savito, bet gaila, kad jis taip ir nespėjo parašyti nei originalaus, stipraus romano, nei fundamentalios baltistikos studijos.

Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ pabandžiau skaityti – kur dėsies – bet nebaigiau. Man nepatiko per ilgi, griozdiški sakiniai; galbūt pažintinės naudos duoda istorinis fonas, bet ar tai yra literatūra, reikia dar pagalvoti…

Prisiverčiau perskaityti „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ – dėl to, kad mažiausios apimties. Ką galiu pasakyti? Anuomet, prie sovietų, ėjo toks literatūrinis žurnalas „Inostrannaja literatūra“ („Užsienio literatūra“). Ten buvo publikuotas tūlo A. Henri romanas „Aeroport“. Beskaitydamas susivokiau, kad pirmą kartą skaitau tekstą, kuris nėra literatūra. Viskas įdomu, yra siužetas, įtampa, nuotykiai, bet tai nėra literatūra, todėl kad rašyta komerciniais tikslais. Jokio metafizinio tikslo ten nekeliama, o vienintelis keliamas tikslas yra parduoti – parduoti tekstą, žodžių rinkinį kaip prekę. Panašiai, mano nuomone, yra ir su Sabaliauskaite bei tuo „Danielium Dalba“. Tai pagal visas klasikinio komercinio teksto taisykles sukurtas produktas. Pagrindinis herojus simbolizuoja „elito už litą“ idealą, nuo eilinio komercinio popso skiriasi tik pseuedometafiziniais intarpais, tekstas pagardintas būtinais popso ingredientais, kaip antai rusiškais keiksmažodžiais. Daugiau jos kūrybos neskaičiau.

Vis tęsiasi ginčas dėl lietuvių literatūros mokyklose. Kaip jūs manote, ar turėtų būti įtraukti LDK autoriai į mokinių programas?

Mano dukra, kaip ir mano mama, yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kai aš pamatau, ką ir kaip jie ten dėsto, tik susiimu už galvos ir nebeturiu ką pasakyti. Skaito, pavyzdžiui, Vaižganto „Mykoliuką ir Severiutę“ ir įžvelgia ten tik nuolankumus arba kažkokius antraeilius socialinius dalykus. Kaip galėtų būti nagrinėjamas šis gilus, esminis mūsų literatūrai bei savimonei kūrinys, atskleidęs glūdėjimo slėpinį, esu rašęs „Kultūros baruose“. Šis šedevras apskritai yra itin svarbus raktas, kurio pagalba galime giliausiai įsismelkti į mūsų savastį.

Jaučiu žiaurią skriaudą, kad XVIII–XIX a. rusai turėjo ne tik dostojevskius, tolstojus ir gogolius, bet ir visą plejadą smulkesnio kalibro, visokių ten lermontovų, leskovų, buninų ir taip toliau… O mes ką? Dionizo Poškos „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“?

Tai žemina. Mes buvome suniekinti, tiksliau suniekinome save patys, ir todėl man jokios LDK, jokios Žečpospolitos nei jų autoriai netinka ne vien todėl, kad per jas praradome valstybę, bet kaip lietuviui skaudžiausia yra tai, kad mes praradome kalbą, o tuo pačiu – ir savastį bei literatūrą, kas yra tas pats. Buvome prilyginti iki prastuolio, mužiko, buvome paversti bauerfolk. Turėjome pradėti nuo pačių primityviausių dalykų. Sakysite, Donelaitis… Gerbiu, bet nemyliu, nelimpa. Nemėgstu Žemaitės, ji per daug arti žemės, grubi. Turėjo tam tikrą kalbos dovaną ir žodynas neprastas, bet to per maža. Socialinė kilmė čia niekuo dėta – Marius Katiliškis buvo paprastas vaikinas, vaikščiodamas po Vašingtono parkus su kokiu nors Henriku Radausku, didžiu eruditu, ar išrankiu estetu Nyka-Niliūnu kompleksuodavo, nes buvo paprastas kaimo bernas. Tačiau jis turėjo nelygstamą kalbos dovaną ir prigimtinę, nuo išsilavinimo nepriklausančią metafizinę trauką patirti ir aprašyti, kas iš tiesų yra žmogaus gyvenimas. Rašė apie paprastus dalykus, jo garsią knygą „Miškais ateina ruduo“ sovietai išleido per klaidą, nes nežinojo, kad jis buvo „baltaraištis“, t. y.1940-ųjų sukilėlis. Kita jo mažiau žinoma knyga „Išėjusiems negrįžti“, mano nuomone, yra šedevras. Aš domiuosi literatūra, kuri rašo apie Antrąjį pasaulinį karą ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai yra europinio lygio knyga, ir netgi daugiau, nes į karą žiūri per vidinę vydą, apokaliptines ūkanas, o ne per jo klaikias karo apraiškas. Mėgstu ne tik Antaną Vaičiulaitį, Joną Aistį, bet ir tokius beveik nežinomus kaip Venancijus Ališas ar Pulgis Andriušis. Pirmasis gal pats egzotiškiausias mūsų literatūroje (vienuolis, gyveno Pietų Amerikoje)

Iš flamengo vilnių mačiau ištiestą ranką
Iš flamengo vilnių...

Deja, Pulgį Andriušį (o išties Fulgencijų Andrusevičių) sugadino darbas žurnalistikoje – taip ir nesukūrė nieko tvaresnio, tačiau tai, kaip jis aprašo savo trumpuose short-story kad ir ežerą, vabalų gyvenimą, yra kažkas fantastiško.

O ką dabar padėti ant stalo, aš nežinau..Na, gal iš poezijos A. Marčėną bei V. Juknaitę iš prozos, gal amžinatilsį Bitę Vilimaitę, bet pastarosios greičiau iš anų laikų, bet tai viskas… Na, tiesa, Granauskas, jo „Gyvenimas po klevu“... Gal kažko dar neperskaičiau, gal tupi kur nors koks genijus…

Ko pasigendate lietuvių literatūros lauke?

Yra toks taip vadinamos juodosios literatūros žanras, kurį galima kartais galima pavadinti ir niekšišku, bet kurio mums trūksta. Pavyzdžiui, yra toks rusų rašytojas Eduardas-Edička Limonovas, šiaip jau rudai-raudonas nacionalbolševikas. Yra prirašęs visokių niekų, bet jo stipriausias žanras yra būtent toji juodoji literatūra. Jis nuolat pakliūva į kalėjimą ir būtent kalėdamas egzotiškiausiuose pačia blogiausia prasme Rusijos kalėjimuose, visokiuose ten butyrki, kresty, matrosskaja tišina, sėdėdamas ant taburetės, užsimetęs ant pečių vatinuką, jis rašė tuos savo apyžiaurius ir negailestingus tekstus.

Kažką panašaus Lietuvoje bandė daryti „Literatūroje ir mene“ anonimas Castor&Polux, bet paskui kažkodėl nutilo. Juodoji literatūra – tai negailestingas, be užuolankų chirurginis pjūvis per rašytojo biografiją bei kūrybą, sakant tuos dalykus, kuriuos priimta nutylėti. Na, kad, pavyzdžiui, ir tai, kad Mykolaitį-Putiną, kaip rašytoją, sužlugdė ne tik sovietai, bet gal dar labiau kunigystės išsižadėjimas ir vedybos; arba kokiu būdu ir kodėl Salomėja Nėris virto Sofija Veržbilovskaja; arba kad Marcinkevičius yra parašęs ne tik „...ašara Dievo aky“, bet ir užsakytą paskvilį prieš disidentus „Pušis, kuri juokėsi“. Tačiau juodoji literatūra neturi užmiršti, kas gelbsti nupuolusius, neturi užmiršti, kad Putiną gelbsti jo „Rūpintojėlis“, o Marcinkevičių – toji ašara Dievo aky...

Nereikia šio žanro painioti su purvinąja pseudoliteratūra, kurios tikslas yra apdergti kokią nors įžymybę ir šitai pelningai parduoti. Juodoji literatūra yra priešnuodis nublizgintai, pagražintai tradicijai vaizduoti meno žmones bei kūrybą mandagiai arba apsimestinai nutylint jų juodulius – tokie va nuglaistyti cukriniai avinėliai...

Galbūt žinote ką nors apie mūsų kaimynų latvių, lenkų literatūrą?

Mėgstu tokį Janį Sudrabkalnį, jo „Aija“ yra stiprus dalykas. Karolis Skalbė apskritai yra vienas nuostabiausių pasakų vaikams rašytojas, baltų pasaulio vaiko akimis kūrėjas. Jo pasakose yra tai, ko reikia mūsų vaikams, būtų nuostabu, jei jo knygas kas nors perleistų. Yra dar Zenta Maurinia. Ji daugelį metų gyveno emigracijoje, nemažai rašė vokiškai. Net ir dar dabar ji mažai kam žinoma, o gaila, nes jos kūryba, jautri ir dramatiška gyvenimo refleksija buvo tikrai europinio lygio.

Kai dėl lenkų, tai visų pirma iškyla Adomo Mickevičiaus dilema. Neįsileidžiant į begalines ir turbūt niekad nesibaigsiančias diskusijas apie tai, kurios tautos rašytojas jis yra, pasakysiu trumpai: jaunas Mickevičius – lietuvis, bet palūžęs, rezignavęs. Lietuva jam – kaip gražus ir graudus sapnas; tiesa, ši rezignacija, romantiška ir talentinga, savaip patraukli.

Sustoki – gal išgirsi balsą Lietuvos
….važiuokim, nieks nelaukia

            (iš „Akermano tyrų“; cituota iš atminties)

Tačiau Paryžiaus, emigracijos laikotarpio, senatvės Mickevičius – jau lenkas, gente lituanus, natione polonus.

Mėgstu kai ką iš Žeromskio; be abejo, Henrikas Sienkievičius ir jo trilogija – svaru, stipru, artima. Česlovo Milošo šlovė ir reikšmė kiek išdidinta gauto Nobelio, bet „Isos slėnis“ – stiprus kūrinys, svarbus ir artimas mums daugeliu atžvilgių.

Tiesa, yra dar tokių mažai žinomų, pavyzdžiui, Kazimiež Tetmayer, jo lyrika – keistoka ir savita, betgi – vertimas…

Ką iš užsienio autorių galėtumėte išskirti?

Tomas Manas man yra labai svarbus, jam paskyriau daug laiko, buvau užsikabinęs. Jo „Daktaras Faustus“ (nepainioti su Gėtės „Faustu“), manau, anksčiau nei sulaukus trisdešimties negalima skaityti. „Mirtis Venecijoje“ balansuoja ant ydos, kuri tačiau yra suvaldyta, ribos, bet tai vis dėlto vykęs, estetiškai dekadentiškas kūrinys. Žinoma, patinka visi vokiečių romantikai, visi tie iš „H“ raidės – Hofmanštalis, Hiolderlynas, Hofmanas ir kiti. Turiu silpnybę Erichui Marijai Remarkui, bet tuo nepasigirsi. Tai antraeilis rašytojas, bet jo romaną „Trys draugai“ perskaitau kas penkeri metai. Patinka man tas siužetas, vyriška draugystė, truputį ašarų... Gal todėl, kad paauglystėj – labai laiku! – buvau apsvaigęs Džeku Londonu. J. V. Getės nemėgstu, jis man per daug sunkus. Daug smalsavau ir prancūzų literatūros. Gražiai, gracingai jie viską daro, bet neturi tokios sunkiosios artilerijos, kaip rusai, pavyzdžiui, turi Fiodorą Dostojevskį, nebent Žoržą Bernanos (mano tėvas buvo sovietų laikais išvertęs jo „Po šėtono saule“, bet viskas taip ir liko mašinraštyje). Išskirti norėčiau Fransua Moriaką, kuris yra katalikiškas rašytojas. Dažnai būna, kad katalikai būna prasti rašytojai, bet Moriakas – išimtis. Viktoras Hugo savo epiniu mastu turėtų būti kažkas panašaus į L. Tolstojų, bet iki jo „netraukia“. Pavyzdžiui, Vaterlo mūšį aš dar iki šiandien įsivaizduoju ne taip, kaip jis buvo pristatytas vadovėliuose, bet būtent iš Hugo „Vargdienių“, tačiau Tolstojus Borodino mūšį perteikia per dalyvio – Pjero Bezuchovo – vidinę akį, o Hugo kūrinyje Vaterlo tėra didingas reginys.

Iš amerikiečių literatūros – be abejo, H. Melvilis. Ne tik jo visiems žinomas „Mobis Dikas, arba banginis“, bet beveik nežinomas „Raštininkas Bartlbis“. Sovietmečiu buvo padaryta kiaulystė – lietuviškai pasirodė tik sutrumpinta „Mobis Dikas“ versija. Kaip taip galima? Teko skaityti rusiškai. „Bartlbis“, mano nuomone, yra šedevras, vien dėl jo H. Melvilį galima vadinti amerikiečių Dostojevskiu. Tarp kitko, visiškai neblogą spektaklį pagal šį kūrinį „Raštininkas Bartlbis“ yra pastatęs R. Kazlas. Verta paminėti V. Folknerį, „Triukšmą ir įniršį“ bei visą tą epopėjinę panoramą, pasakojimą apie Joknapataufą, išgalvotą kraštą, dar Tomą Vulfą. Tai gera literatūra, bet manęs ji negriebia. Tiesa, Edgar Alan Po, bet jis – balta varna amerikiečių literatūroje, kažkokia keista Europos reminiscencija.

Ką dar norėtumėte perskaityti?

Ispanai turi gerų dalykų – Borchesas, be abejo, bet, deja, daug ko dar nespėjau perskaityti, su Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu mažai pažįstamas. Jei nebūčiau įkliuvęs į Seimą, tai tikrai būčiau perskaitęs, o dabar nebeužteks laiko. Kažkuria prasme mums, lietuviams, ispanai yra labai artimi. Matyt, tai yra kažkoks kontrasto principas. Jų vėliava yra geltona ir raudona, t.y. kraujas ir smėlis, jų flamenko žydi aistra, o pas mus – amžinas žaliavimas, rūta. Aš visada kartoju O. Milašiaus citatą apie Lietuvą: „Šalis šita nežino prabangos liūdnos subręsti“. Kodėl subręsti yra liūdna? Kažką panašaus yra parašęs Ivanas Buninas, esu jo didelis gerbėjas. Turėjau net įžūlumo Amerikoje rusų kalbą mokantiems studentams skaityti paskaitą apie Buniną. Netoli senosios prieškarinės Lietuvos ambasados Vorovskio gatvėje Rusijoje yra bronzinė Ivano Bunino stela-biustas su užrašu: „Kaip bebūtų liūdna šitam nesuprantamame pasaulyje, vis tiek jis yra nuostabus“. Ši mintis šiek tiek susisieja su O. Milašiaus žodžiais. Buninas, tarp kitko, save laikė lietuvių kilmės, iš Gediminaičių. Kai jis gavo Nobelį, buvo atvykęs ir į Lietuvą. Atsirado čia tokių, kurie pradėjo kibti prie jo, kad jis rusas, okupantas ir panašiai, tada Buninas tyliai jį lydėjusiam kolegai išsitarė: „Ko tasai iš manęs nori? Juk aš jūsiškis…“

Pastaruoju metu baltistika, o ypač senasis baltų tikėjimas sulaukia nemažo susidomėjimo. Kaip tai paaiškintumėte? Kokios jums buvo pamatinės knygos, gal galėtumėte ką nors rekomenduoti?

Rekomenduočiau pradėti ne nuo akademinių buchų, bet nuo Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynės“, kuri yra labai svarbi mums. Didelį įspūdį mums paliko Marijos Gimbutienės vizitas Lietuvoje ir jos knyga „The Balts“. Ji buvo pirmoji tarptautinio garso mokslininkė, kuri visiems pasakė, kad baltai gyveno kažkur toliau į Rytus. Mes už to stipriai užsikabinome ir taip prasidėjo visas žygeivių judėjimas. Galbūt dabar tai, kas vyksta, yra tam tikra atatranka, tam tikra banga, kuri laikas nuo laiko vis sukyla. Galbūt kita forma, bet žygeivystė vėl tampa populiari. Sovietų laikais tai buvo tam tikra savita erdvė, kur galėjai pabėgti nuo tikrovės. Eidavome Simono Daukanto keliu, kokie du šimtai jaunimo, visi savi, arba Rambyno kalne užsidegame laužą, dainuojame partizanų dainas ir ką tie KGB skalikai galėjo mums padaryti?

Iš akademinių dalykų reikėtų paminėti ir Donato Saukos studiją „Tautosakos savitumas ir vertė“, kuri tikrai yra labai stipri knyga. Gerokai išjudino akademines pelkes Jūratė Statkutė-Rosales įvesdindama mus į ispaniškai kalbančio pasaulio bibliotekas bei rankraštynus. Jau minėjau prof. Eugenijaus Jovaišos „Aisčius“. Be to, greit pasirodys vienos iš mūsų būrelio – Rasos Ambraziejienės – solidi studija-knyga „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“, kur baltiškieji ženklai pateikiami tarptautiniame kontekste.

Bet apskritai tikrasis išsilavinimas yra savišvieta. Gali pratupėti penkerius metus universitete ir likti tuščias ir bergždžias. Nors baigiau visai kitus mokslus, ne humanitariką – būtų tekę meluoti, o nesinorėjo – tai šviestis teko visais įmanomais būdais. Esu, pavyzdžiui, išklausęs pilną Broniaus Genzelio antikos filosofijos kursą. Auditorija buvo didelė, partizaniškai ateidavau ir klausydavausi. Taip pat norėjau lankyti ir Donato Saukos seminarus, bet perskaičius knygą jos užteko.

Vien domėtis ir skaityti tačiau nepakanka. Reikia tai, kas tave traukia, pajausti, patirti pačiu savimi, egzistenciškai, čia ir dabar. Mes, pavyzdžiui, eidavome po kaimus ir užrašinėdavome tautosaką, bendraudavom su paskutiniaisiais tikrojo lietuviško kaimo žmonėmis, ir tai davė gal daugiau už universitetus.

Kiekviena karta turi savo kelią, savus iššūkius ir turi savaip į juos atsakyti…

„Apžvalga“

2014 spalis-gruodis

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

pakeleiviu paieska       2015-01-8 19:45

gal kas i Maxima? siemkiu ir lempuciu. Tautai reikia maisto ir sviesos.

K.K.K.       2015-01-5 18:19

Dviems paskutiniams “semkininkams” - Patackas niekada neėmė rentos, kaip ir sklypo, nors 10m. dirbo už minimumą. Dvėskit, pavidoliai…

>>Patackai        2014-12-29 16:48

Gliaudau sėmkes ir rašau knygas, kurių žanras -  patriotinis misticizmas.
Laikau griežtai savo ego praeityje, nes dabartis man “do lampočki”. Nes ir taip esu gerai aprūpintas -  gaunu rentą 4000 ir seimo nario algą 8000. Nes visada žinau kada ir kur laiku padėti parašą, todėl tapau tautos ikona, dėl kurios net įstatymas buvo pakeistas. Kad tokie kaip aš rašytojai neprarastų rentos net gavę honorarą...
O vat mano brolis poetas gali sau maisto ieškotis koteineriuos. Nei jam rentos, nei jam honorarai… To jis ir vertas, nes nežino su kuo draugauti…ha ha…  Kas gi šiais laikais su siela draugauja?
smile

Patackai       2014-12-29 14:54

Ka veiki seime?????/

Mimiras       2014-12-29 10:53

Pastarųjų metų atradimas - Mircea Eliadės metafiziniai apsakymai…Internete galima rasti jo knygą rusų kalba.

Ech lėčiau, Letai,        2014-12-29 0:23

masonų dar nebuvo kuomet Liuteris kalė savo tezes. Tiksliau tų, spekuliatyviųjų. Ne tų, kurie statė gotikos bažnyčias.

O ką jei ir parašytum?
Juk kasdien pripili paklodes. Gal Tiesos ir kokį honorarą numestų? Arba apsikeistų straipsniais nors kart su kokiu Delfiu ar Bernardinais, o ne vien jų skolintūs… Juk gerai rašai, nesikulink.

Letas Palmaitis internautams       2014-12-28 23:16

Panašu, kad imama sąmoningai pilti “informaciją” su atradimais apie “masonišką protestantizmo kilmę” ir pan., kad Netas Palaitis tik tuo ir užsiiminėtų, kad atsakinėtų “studijomis” į geometriškai augančių “susijusių klausimų” laviną.
Deja deja,
NE TAS yra PALAITIS!
judeninostpreussen.de/front_content.php?idcat=203&lang=10
en.wikipedia.org/wiki/History_of_the_Jews_in_Königsberg
ostpreussen.net/ostpreussen/orte.php?bericht=1056
- matot? Taigi kam įdomu, tegu sau “guglina” ir skaito į sveikatą!

internauts        2014-12-28 21:30

be to galėtumėt parašyt ir kokią studiją apie Karaliaučiaus masonus, nes Rėza gi buvo masonas,  savo moksliniais darbais sužavėjęs Švietimo ministrą Humboltą, kuris buvo auksčiausio lygmens masonas ir kuris apdovanojo Rėzą  Nacionaline premija. Rodsdar dabar veikia Humbolto stipendijų fondas.

Įdomu ir kiek žydų gyveno Karaliaučiaus krašte. Juk tai visgi buvo pirmasis protestantų kraštas, valdomas gana liberalaus Jogailaičio Albrechto. Kai kas mano, kad už protestantų reformacijos pergalės glūdėjo žydų idealai. Nors katalikų bažnyčios skilimas ir įvyko valdant safardų kilmės p[opiežiui Aleksandrui I - ajam.

Įdomu ir tai, kiek žydų perbėgo į Lietuvą iš Vokietijos (Prūsijos) ir Lekijos užimto Vilniaus, nes nesutampa kai kurie skaičiai. Prieš karą surašymo duomenimis, be Vilniaus krašto,  buvo apie 160 000, iš kurių dar nemažai emigravo į Pietų Afriką (dabar ten priskaičiuojama apie 200 000 kilusių iš Lietuvos), į JAV ir Izraelį (kuriame šiuo metu taip pat apie 200 000 kilusių iš Lietuvos), nekalbant apie kitas šalis, bet Lietuvoje nužudytų skaičius laikomas 95 procentai, arba 200 000. Donskio skaičiavimu 220 000 (senas straipsnis delfy). Bet tai gal jau kito straipnio tema.

internauts        2014-12-28 20:59

Letas Palmaitis kai kam jau inkarnavosi į  Netą Palaitį,  tikrai ha ha..
smile
Gerb. Netai, gal ne apie ordas mums… Ba nežinom kurią pusę palaikot -  jų abejose pusėse gyvas biesas. Verčiau parašykit čion išsamiau ar straipsnį apie paribio kultūrą, išplėsdamas šią savo temą:

“Na ir galų gale pastabėlė apie Hoffmanną. Čia siūlyčiau dar vienos paribio kultūros ryšį su Sanktpeterburgu (ne be reikalo prancūzės sūnus su labai “rusiška” pavarde “Čaikovskis” savo gražiausią šedevrą sukūrė pagal Hoffmanną!):
analogiškai, jei nebūtų buvę prūsų žemės, niekad nebūtų buvę nei Hoffmanno, nei galbūt ir Kanto-Kantvaino su Marija Sklod[e]-owska Curie!”

Kažkur skaičiau,  kad Kanto tėvas lietuvis iš Klaipėdos, o ir tarnus samdėsi tik lietuvius, bet pirmąkart girdžiu apie Kantvainį. Hofmanai su Marijomtaip pat domina…

Letas Palmaitis Anikei       2014-12-28 17:16

Viskas beveik teisingai, bet reikia žinoti, kad
1) Mažoji Lietuva - administracinė istorinės Prūsijos dalis ir kultūrinė Prūsos pasaulio dalis (“mes [lietuvninkai], krikščionimis būdami prūsai” - Kr.D.), tačiau
2) pati Prūsa nėra jokia “Mažosios Lietuvos dalis” (prūsas anaiptol nėra visuomet lietuvninkas, nei etniškai, nei etnopolitiškai, lygiai kaip jis nėra visuomet mozūras, o mozūras nėra lenkas ir lietuvninkas nėra katalikas lietuvis). Trumpai drūtai, prūsas yra toks pat “lietuvis”, kaip ir latvis.

Ne tas Palaitis Nagiui ir hahui       2014-12-28 16:19

Liaudis be aristokratijos pavirsta etnografine mase ir palengva galų gale kokiais nors amorfiniais “rusais”, o aristokratija be liaudies galų gale susiranda liaudį ir pasivadina jos vardu (pvz., “lenkais” - beje, brutalaus agresoriaus akivaizdoje lietuvių aristokratijai nebeliko jėgų priešintis lenkų aristokratijai užuot susijungus su ja prieš bendrą priešą).
Jei ką nors įžeidžia atviros nuomonės, tai “davaj” pakeičiam diskusijas “vandenukiniais” pasiaiškinimais “Ty minia uvažajiš?” - “A ty minia ni uvažajiš!” (“sivodnia s nami ty ni vypjiš, a zaftra rodinu pridaš!”)
Šiandien ukrainiečių vadovaujama išlėtota LDK (drauge su Latvija, Estija ir Suomija), išsivaduodama iš sodomodemokratinių procentininkų kilpos (Ordą galėtų sutvarkyti jos pačios musulmonai) ir lenkų pajėgumu pasinaudotų bendram labui, ir savo pajėgumais juos atsvertų.

hmm..        2014-12-28 15:36

mano žiniomis,  Limonavas yra vienas iš Rusijos bolševikų partijos lyderių. Ir buvo labai aktyvus Latvijoj per referendumą dėl dvikalbystės įvedimo, kurį ir organizavo bolševikai.

Cėkava Zosė        2014-12-28 14:47

Yra ir daugiau Rašančių moterų, ne vien Sabaliauskaitė.  Autorius aiškiai neskaitė Placebo.

Yra skaitytojų  - kultūros vartotojų, sapnų ryjikų. Jiems daug kas gražu, ypač, kas sentimentalu… Ir daug kas piktina. Tarpais jie nunyra į juodą interneto gylę... Nerandi kito žodžio - vartotojai. Prie visko, ką jie suvalgo, jiems reikia suvalgyti ir kažką “meniško”...

Tačiau mąstantys žmonės kultūrą plečia, ne vartoja.
Kadagi aš “daugiau esu Zosė”, negu menininkė, paskysiu: ne visa visuomenė tokia supuvusi taip supuvusi,kad nebsupratų Žemaitės ar Donelaičio!  O mūsų, zosių, beveik trys milijonai! Ir kad ir kaip kryptingai dirbsit, jų nesumažės!

ha ha        2014-12-28 14:23

Šįryt vėjas į kiaurą ausį man įpūtė mintį: Tauta, praradusi žemdirbį, proletariatą, pasmerkta išnykti. Nes dingsta chtoniškojo apsivalymo ir atsinaujinimo galimybė, kuomet grietinėlė pastoviai nugriebiama.  Manau, tai galioja ir plunksnos (klaviatūros) juodnugariams.
Užbaigsiu baltarusišku opoziciniu atsisveikinimu: “nie prapadajtie”.

nagi, paanalizuokim        2014-12-28 14:15

Šimtu procentų pritariu gerbiamo Neto Palaičio nuomonei. MAtosi, kad kalba asas.

“J. V. Getės nemėgstu, jis man per daug sunkus.”
Tam, kad suprastum “Faustą” reikia būt šiek tieksusipažinus su to laikmečio “metafizika”... Visai galimas daiktas, kad Mefistofelis simbolizavo mokslininką gundantį masoną iliuminatą, žadėdamasjam pasaulio valdymą, jei atsisakys meilės…

“Melas, cenzūra ir ypač autocenzūra padarė taip, kad tai, kas dabar yra vadinama kultūra, tenka vadinti – bent mes taip vadiname – mulo kultūra. “
Iš dalies pritariu. Net prie cenzūros sovietmety buvo daugiau kultūros, nes dar buvo gyvų mokytojų iš tarpukario, o šiandien, atgavę laisvę, esam labau supančioti, nes turim mokytojus iš sovietmečio, kurie galbūt iki šiol neatsikrato autocenzūros. Taip į protą įsirašiusi atmintis perkeliama į ateitį.

“L. Tolstojų. Tolstojus, aišku, yra genijus – ten, kur aprašo žmonių santykius ir gyvenimus; jo stilius, jo neišsemiami kalbos turtai yra fantastiški. Bet Napoleonas „Kare ir taikoj“ yra karikatūra, prancūzai ir vokiečiai – taip pat.”
Na, rods istorikas Gudavičius yra pripažinęs, kad Tolstojus turėjo geresnę politinę-istorinę nuojautą už to meto [plitikus, kurie pasmerkė Rusijos kariuomenei tada vadovavusio, rods nelgų kilmės karvedžio strategiją trauktis iki Maskvos paliekant prabcūzų kariuomenei “išdegintą lauką’,kas ir privedė iki jos pralaimėjimo. O ne vietoj jo paskirto Kutuzovo pergalė. Sąžiningas kriksčionis rašytojas turi geresnį įvykių matymą, nei bedieviai profesionalai. Fakts.

“Bekeliaudamas pasidairau, dažniausiai aerouostuose, į knygynėlius-kioskus – visur tas pats eurostandartas, nuo Berlyno iki Barselonos, o mūsų leidyklos visą šį europopsą yra pažodžiui nuolankiai išsivertę ir per visokius ten pegasus šeria skaitytoją, būsimą briuselinį lietuvį...”
Vat ir pasidomėkit, kodėl šitaip paskirstomos ES lėšos kultūrai, kad didžioji dalis nuteka leidykloms, verčiančioms šlamštą iš ES. Čia kaip su tais reikalavimais žemdirbiams - už ES lėšas pirkt tik ES gamybos traktorius ir kombainus, bet ne daug kartų pigesnius naltarusiškus. O vertimui lietuviškų knygų į kitas ES kalbas pinigų nebelieka… korupcija?

“Neskaičiau ir neskaitysiu nei pokerių, nei parulskių. Atsiprašau už pasakymą, bet jų kūryba – tai tokia žodžių tryda. Aišku, tai tam tikra talento forma, jei žmogui žodžiai laisvai liejasi – šaunu, bet jis turi išmokti su tuo dorotis, tai suvaldyti ir – svarbiausia – turėti ką pasakyti. Panašiai yra ir su mano brolio Gintaro kūryba.”
Na, “trydos” yra daug,bet priskirt brolio eiles šiai kategorijai,tai jau “didžiojo brolio” bėda. Reiktų išmokti dorotis su diktatūra šeimoje pirmiausia, tuomet neerzins ir “diktatoriai” visuomenėje.

“Jaučiu žiaurią skriaudą, kad XVIII–XIX a. rusai turėjo ne tik dostojevskius, tolstojus ir gogolius, bet ir visą plejadą smulkesnio kalibro, visokių ten lermontovų, leskovų, buninų ir taip toliau… O mes ką? Dionizo Poškos „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“?
Tai žemina. Mes buvome suniekinti, tiksliau suniekinome save patys, ir todėl man jokios LDK, jokios Žečpospolitos nei jų autoriai netinka ne vien todėl, kad per jas praradome valstybę, bet kaip lietuviui skaudžiausia yra tai, kad mes praradome kalbą, o tuo pačiu – ir savastį bei literatūrą, kas yra tas pats. Buvome prilyginti iki prastuolio, mužiko, buvome paversti bauerfolk. Turėjome pradėti nuo pačių primityviausių dalykų. Sakysite, Donelaitis… Gerbiu, bet nemyliu, nelimpa. Nemėgstu Žemaitės, ji per daug arti žemės, grubi.”

Ne tik suniekinot, bet ir toliau su šlėktiška arogancija niekinat “prastuolius” ir “mužikus’, kurie atkūrė “mužikišką” kalbą, atkūrė tautinę valstybę, kuomet sulenkėję šlėktos iki šiol tebesvajoja apie dinastijų valdomą LDK. internauts. 

ha ha        2014-12-28 13:20

Gintaras Patackas geras poetas. Tik vargu ar jo poeziją gali suprasti tas, kuris nesupranta Getės ar Donelaičio, bet aiškina apie metafiziką...
smile

 

internauts        2014-12-28 12:43

Labai gerbiu ir iš šiuolaikinių istoriku labiausiai pasitikiu Eugenijum Jovaiša. Būtinai įsigysiu jo “Aisčius”.

Anikė       2014-12-28 12:12

Gaila,kad dabar labai mažai skaitančių.Gal tai laikmečio problema,nes aš įsitikinusi,kad perskaityta knyga,eilėraštis,mintis priverčia mąstyti,pažinti
aplinkinį pasaulį,žmogaus ydas…Nutautinimas prasideda niekinant,naikinant
parašytą žodį.Kiek dar mūsų “varnalėšos” išbrauks iš istorijos ir literatūros
lobyno iškilių vardų?Sutinku su Letu Palmaičiu,kad Mažosios Lietuvos didžiavyriai atliko didžiulį darbą šviečiant mūsų protėvius,be jų knygų, maldaknygių skurdesnė būtų ir mūsų literatūra,menas,kultūra.Iki šiol nenorima
objektyviai įvertinti pokario mažalietuvių genocido,tinkamai pagerbti žmones,kurie puošė pajūrio kraštą.Klaipėda iki šiol nepastatė paminklo Vydūnui,nors žadėjo prieš kelis dešimtmečius.
Kol dar gyvi Mažosios Lietuvos atstovai,rinkime istorijos kruopelytes,nes
be tiesos istorija - muilo burbulas,kuris sprogsta visai netikėtai.

Letas Palmaitis       2014-12-28 3:22

Net ir čia komentatoriai politikuoja. Ką gi, politikuodami turėtų pasakyti, kad esminiai kultūriniai ir socialiniai lūžiai, įvykę po SSSR subyrėjimo, reikalauja tikrai epinio kūrinio, bandančio įvertinti įvykius, kaip sako Patackas, “vidine akimi”. Jau greit išeis anapilin tų įvykių liudininkai, o tokio kūrinio vis nėra.
Šiek tiek esu nustebintas Limonovo “kūrybos” vertinimu: užteko paskaityti porą puslapių ir vos neapsivėmiau. Kakaja pakostj!
Daugelio yda - nesuvokimas, kad “didžioji rusų kultūra” - Petro I “olandiško” eksperimento rezultatas. Jei finougriškoje Ingrijoje nebūtų atsiradęs Vakarų kultūros anklavas su visais neva “surusėjusiais” “Varfolomėjais Varfolomėjevičiais” (dabar Rastrelio rūmuose ubliudkai pardavinėja idiotams turistams neva šio architekto “nacionalinės rusų kultūros” pavyzdžius - iš japonų pavogtas subjaurotas “matrioškas”), niekad nebūtų atsiradę ir jokių Dostojevskių su Tolstojais. Bijau, kad Patackui galbūt net ir nežinoma autentiškų peterburgiečių kūryba, pvz., Nadsono. Rusakalbio Nadsono pavadinimas neva “rusų poetu” man skamba tarsi asmeninis įžeidimas (esu iš paskutiniųjų peterburgiečių). Beje, Buninas fiziškai nekentė mongoloidinio Ordos gaivalo, sunaikinusio Sanktpeterburgą.
Belieka pridurti, kad dabartinėje ruskijoje Levas Tolstojus jau dėsningai pavirto persona non grata dėl “Chadži Murato” ir tiesos apie ruskių vandalizmą - “nepatriotas”. O kas dėl tradicinio klasikų žavėjimosi “prostym narodom”, tai vėlgi iš beviltiško bandymo matyti dirbtinėje Petro I sostinėje ne beribės azijinės vidaus kolonijos metropoliją, bet kažką panašaus į Paryžiaus ar Londono santykius su Prancūzija ar Anglija (nuo šitokio nesusipratimo, būdamas jau emigracijoje, su pasišlykštėjimu atsiribojo garsaus “Mir iskusstva” kūrėjas Aleksandras Benois). Ne tas burliokas iš “prastova naroda” pralindo į bolševizmą, bet išlindo gyvulys iš “Trečiosios Romos” - mongolų cholujaus Aleksandro “Neviškio” pravoslavijos. (Apie pasmirdusį “materinį” alkoholinį padarą, botago gerbėją, laikantį špygą kišenėje ir Raskolnikovo kirvį už nugaros - “šventą mužiką” “iš prastova naroda”, limonovų senelį, puikiai yra pas Bulgakovą “Baltojoje gvardijoje”. Va jis dar čia: liveinternet.ru/users/xupyprep/post98015194/).
Na ir galų gale pastabėlė apie Hoffmanną. Čia siūlyčiau dar vienos paribio kultūros ryšį su Sanktpeterburgu (ne be reikalo prancūzės sūnus su labai “rusiška” pavarde “Čaikovskis” savo gražiausią šedevrą sukūrė pagal Hoffmanną!):
analogiškai, jei nebūtų buvę prūsų žemės, niekad nebūtų buvę nei Hoffmanno, nei galbūt ir Kanto-Kantvaino su Marija Sklod[e]-owska Curie!

Grybauskaitė skatina       2014-12-27 19:30

orientuotis į Skandinaviją,tai jai reiktų į rankas viešai paimti Šventą Raštą,nes gerovė ten jo pagrindu sukurta.Nenukopijuosi,reikia jausti dvasią,kaip sako Patackas.

kur Šv.Raštas?       2014-12-27 16:49

protestantų šalys: JAV, Vokietija, Skandinavijos - labai klesti, kadangi protestantai labai daug skaito ir analizuoja Bibliją.

Dėl žodžio       2014-12-27 15:46

“Putinas” sumuštas kompozitorius.Mūsų patriotiškumas jau peržengė saiką.Darosi putiniškai pavojingas?Ar politikai nejaučia kaltės?

Tikra       2014-12-27 15:28

atgaiva.Skaitantis visada kitoks.


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.