Algirdas Patackas: už teisybę ir už valstybę

Daiva Tamošaitytė   2015 m. balandžio 6 d. 11:19

0     

    

Algirdas Patackas: už teisybę ir už valstybę

Su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo signataru kalbasi filosofė Daiva Tamošaitytė

Gerbiamas Algirdai, esate Lietuvos sąžinės balsas ne tik man, bet ir daugeliui lietuvių. Šiuo metu itin aktualu išgirsti Jūsų nuomonę apie pokyčius šalies politikoje. Kodėl apsisprendėte eiti į Seimą ir būtent nuo „Drąsos kelio“partijos?

Einu todėl, kad esu „rezervistas“. Kai valstybė pavojuje, pašaukiami atsarginiai, rezervistai.

Kaune ant prieškarinio Teismo rūmų (dabar filharmonija) užrašyta: „Teisingumas – valstybės pagrindas“. Jeigu nėra teisingumo, valstybės pamatai suzmenka. Su „Drąsos keliu“ einu todėl, kad šie žmonės aiškiausiai deklaruoja teisingumą. Pažįstu juos asmeniškai - du mėnesius nakvojome savanorių-veteranų budėjimo poste Klonio gatvėje. Turėjome atskirą postą, kurio tikslas buvo stebėti, ar nebus panaudota prievarta. Prievarta buvo panaudota. Tuo metu, gegužės 17d., eilė budėti teko Algirdui Petrusevičiui. Žmogų, netekusį rankos per pabėgimą iš lagerio, buvusį Seimo narį policininkas tempė už tuščios rankovės, purškė dujomis, niekino.

Kaip ir kiekvienam naujam dariny, DK sambūryje yra vidinių problemų. Jeigu matysiu, kad kažkas vyksta ne taip, ir nebus kitos išeities, pasilieku teisę pasitraukti.

Kuo skiriasi dabartinė situacija nuo Sąjūdžio? Regis, sąlygos antrajai bangai pribrendo, bet matome, kad visuomenės recepcija yra minimali?

Visuomenė vystosi ciklais, bet ne uždaru ratu, o spirale. Kaip sakė Arnoldas J. Toynbee, nors karietos ratai juda uždarai, bet pati karieta vis tik juda į priekį. Niekad nebus taip, kaip buvo. Šitas Sąjūdis yra kitoks – kai ko galima mokytis iš ano Sąjūdžio, bet nūdien yra visai kiti iššūkiai, ir kiti turi būt atsakymai.

Gal galėtumėte apibūdinti Jūsų minėtos naujosios generacijos tam tikrą atsargų požiūrį. Matome, kad vyresnė, pirmojo Sąjūdžio karta aktyvesnė, ateina į mitingus, labiau reaguoja į dabarties iššūkius. Kodėl?

Sunku pasakyti. Anuomet įvyko didžiulis pasionarumo proveržis (specifinis Levo Gumiliovo terminas, kai tauta pakyla ir randasi nematytos dvasinės energijos). Dabar irgi yra to pasionarumo, tik iškeltas kitas šūkis: „Tiesos“! Pamatėme, kad labiausiai trūksta tiesos, tiksliau teisybės (juk turime gerą, senovišką žodį „teisybė“). Valdžia per dvidešimt metų paprasčiausiai nuseno. Valdo vis tie patys, netekę bet kokio entuziazmo, suburžuazėję. Stabilumą keičia stagnacija, sąstingis. Jie jau fiziškai nebepajėgia ką nors keisti, nors ir norėtų. Vadinasi, turi ateiti nauji.

Suprantu, kad ir naujume esama pavojų. Prisimenu, Kovo 11-ąją paskelbėm Nepriklausomybę, o po dviejų savaičių toks Audrius Rudys išeina į tribūną ir pareiškia, kad kuriama Centro frakciją. Jau po dviejų savaičių Sąjūdžio monolitas pradėjo skilti…

Partijų Lietuvoje yra daug. Štai sisteminės partijos – konservatoriai, socialdemokratai ir kiti – programų pažadų dažnai neįvykdo?

Programinės ideologijos išbluko. Klasikiniu laikotarpiu buvo labai aiški skiriamoji riba, kas toks esi: už biednus ar turtingus, už individą ar bendriją ir taip toliau… Išlindo tokia banalybė kaip „interesas“, o pasaulėžiūra nusitrynė. Radosi keisti dariniai, politinės chimeros – koalicijos, prasidėjo „ėjimai žirgu“. Galų gale įsižaista taip, kad nebepastebėta, jog viskas rieda žemyn. Nuo vikingų Altingo prasidėjusi vakarietiška demokratija brendo šimtmečiais. Mes bandom ją „perskaityti“ ir įsidiegti, bet ne kažin kas išeina. Mėgdžiojam demokratiją, tačiau nesam su ja susigyvenę. Be to, pačioje demokratijos idėjoje glūdi daug pavojų. Aišku, tai geriau, negu nieko, negu anarchija ar vergovė. Daugumos valdžia? Pasaulis sutvertas hierarchiškai, yra viršus ir yra apačia. Visi gimsta lygūs, bet nevienodi. Kiekvienas žmogus turi savo prigimtyje iš anksto užduotą kodą. Vedų išmintis juk sako, kad yra hierarchija, yra kastos, bet kastų sistemoje brahmanas nėra aukščiau už vaišiją. Tobulesnis tas, kuris geriau atlieka savo pareigas – geras vaišijas geriau už blogą brahmaną.

Indų išmintis byloja, kad geriau blogai atlikti savo karmą, nei gerai – svetimą...

Argi? Hmm…

Klausčiau apie naują Jūsų minėtą rodiklį – interesą. Kas tai? Pagal katastrofiškai didėjančią atskirtį tarp valdžios ir paprastų Lietuvos žmonių, o tai visų iki šiol buvusių valdžių veiklos padarinys, sakyčiau, kad visų dabartinių partijų esminis siekis – gerovė, pralobimas, dėl to metaforiškai vadinčiau tas koalicijas „pelno partijų sąjunga“. O „liaudis“ kaip nors išgyvens…

Kuo mažiau lieka dvasingumo, tuo labiau materija skandina. Jeigu tikslas tik materialinė gerovė, viskas slysta žemyn. Gerovė yra labai imli sąvoka. Į ją įeina –laimingas tu ar ne, ar rami tavo sąžinė. Tai – taip pat gerovė. Mums terūpi tik materialioji gerovės pusė.

Kaip manote, ar Europos Sąjunga kaip politinis darinys yra pasirengęs federacijai, ar priešingai, priešlaikinė pastanga tokiu būdu susivienyti gimdo priešingą – subyrėjimo reakciją?

Europos Sąjungai reikia išsigydyti savo ligą. Kaip ją įvardinti? Esu rašęs apie ją ir dar rašysiu. Europa – tai darinys, kuris tęsia Karolio Didžiojo tradiciją. Po dviejų pasaulinių karų trys išmintingi katalikai – Konradas Adenaueris, Robertas Shumannas ir Alcide’as de Gasperi (tikrasis ES ideologas, bet mažiausiai žinomas) – rado jėgų suburti Europą ant krikščioniškų pamatų. Tačiau tuo metu Europoje reiškėsi ir kairiosios jėgos. Jų ideologas – italų komunistas Altiero Spinelli. Tos jėgos irgi norėjo federalizmo, bet visai kitu, kosmopolitiniu pagrindu. Tos,kadaise marginalinės jėgos septintajame dešimtmetyje paėmė valdžią į savo rankas ir perkeitė Europos Sąjungą.

Kas tas federalizmas ir su kuo mes jungsimės? Šiuo metu Vokietijos kalėjimuose kali daugiau žmonių, nei prie sovietų – už „homofobinius nusikaltimus“. Man asmeniškai tokios Sąjungos nereikia. Mes turime savo tautos prigimtinę teisę, turime krikščionybę. Jeigu Europa nori jungtis, tai tik po to, kai bus labai aiškiai pasakyta, kad kiekviena tauta turi teisę gyventi pagal savo prigimtinius dėsnius. Jei Sąjungai rūpi tik ekonominio-politinio monstro sukūrimas, mūsų tai netenkina.

Pažvelkime į skandalą, kilusį dėl Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, rodomą Nacionaliniame dramos teatre. Skelbiama, kad iki 16 metų vaikai į spektaklį neįleidžiami, tuo tarpu pagal scenarijų dešimtmečiai vaikai kartu su pagrindiniu herojumi mėto į Kristaus veidą nesuprasi kuo – ar išmatomis, ar granatomis, ar grumstais – galima pažiūrėti įrašą youtube. Tai juk mūsų vaikai, ne italai. Pasaulyje kyla juoda banga (nesvarbu, ar prieš pranašą Mahometą, ar prieš Kristų), apsimetanti besigilinančia į religijos slėpinius, tačiau tuo pat metu leidžianti sau – vardan eksperimento ar puikybės – išniekinti religinius simbolius. Tai – aukščiausio laipsnio antikristinė veidmainystė. Simbolis tikinčiam žmogui yra sacrum, šventybė, ir jo išniekinimas negali atvesti prie gero, kad ir ką suoktų režisierius. Šitie žmonės yra užvaldę viešąją erdvę, jų rankose yra ne tik spauda, bet net įstatymų leidyba ir jų vykdymas. Štai pareiškęs protestą prieš mažumų diktatą gali atsidurti kalėjime arba būti išmestas iš universiteto kaip dėstytojas. Jei žmogus kovoja su yda, reikia jam padėti, bet jei jis nori visus apkrėsti, visiems primesti iškrypimą, tada reikia pasakyti „gana“.

Taigi Europa pirmiausia dėl laisvos rinkos kulto, dėl moralinių vertybių suniveliavimo faktiškai nėra ta Europa, kuri mums būtų reikalinga?

Europa, į kurią mes veržiamės, jau nėra ta Sąjunga, į kurią veržėmės, ne ta Beethoveno, Mozarto ar Moriac‘o Europa, kurią adoravome pastogėse ir pogrindžiuose. Nors jau tada aidėjo perspėjantis Munko šauksmas…

Tačiau jei dabar iškiltų Europos Sąjungos šalims imperatyvas – jungiamės arba subyrame, kokioje situacijoje atsidurtų Lietuva?

Aš asmeniškai buvau už ES, kuri šalia NATO buvo papildomas saugiklis nuo Rusijos. Tačiau kai pamatai, kad tas saugiklis nedirba arba yra sugedęs ir kenkia – tada ačiū, tokio saugiklio mums nereikia. Yra norvegiškas variantas – būti tik NATO šalimi, bet ne ES, tačiau mes tam per silpni. Yra dvi išeitys: pabėgti iš pilies arba bandyti tą marą įveikti. Kaip ten bebūtų, mes savo kuorą apginsim.

Bet jei dar nemokame gintis?

Esame naivi tauta, galima sakyti, iš girių ką tik išėjusi. Beveik neturime blogio terminologijos, sąvokų, apibūdinančių blogį. Lietuvių kalbos semantika rodo, kad esame etiškai švari tauta, tačiau tuo pat metu ir lengvai pažeidžiama. Jeigu švarus žmogus nupuola, jo nuopuolis daug didesnis. Etinės kultūros tautos rūsčiau baudžiamos už nuopuolius. Tai matyti iš savižudybių, iš emigracijos mastų. Giliausia šito priežastis – dvasinė, kai žmogus bando pabėgti nuo savęs.

Kaip vertinate naujo politinio darinio – „Lietuvos sąrašo“ – atsiradimą ir ko jam linkėtumėte?

Tikiu, kad tai yra tiesos ir švaros siekiančių žmonių sambūris. Tačiau kai reikia idealus įgyvendinti, prasideda bėdos. Būtina yra įgauti politinės jėgos. Dažnai turime gerų norų, bet nemokame kauptis, organizuotis.

Kalbate apskritai ar apie šį sąrašą?

Jam pakenkė inteligentiškas nenoras teptis rankų, savotiškas Mykolaičio –Putino kompleksas („ką aš bendro turiu su ta tamsia mase – mąstė jaunas estetas-kunigėlis, žiūrėdamas pro klausyklos groteles“). Karas yra nešvarus. Mačiau du karus – Jugoslavijoje, Čečėnijoje. Netgi galima pasakyti, kad karas yra pats baisiausias dalykas. Tą patį galima pasakyti ir apie politinius karus. Tačiau kariauti reikia, nes nėra kitos išeities. Tad šis inteligentiškas noras kažką daryt, bet išlikti švariam, čiutnam ir kertasi su realybe. Kad ir Klonio gatvės atvejis. Atvažiuok ir išsiaiškink, nebijodamas, kad būsi apšauktas „violetiniu“. Kai pabūni tenai, ne porą valandų, bet dienų, pabendrauji su žmonėmis, viskas pasidaro aišku savaime. Deja, ši galimybė jau prarasta, prastovėta „po medžiu“...

Lietuvos sąrašo vadovas Darius Kuolys inicijavo kasdieninius laiškus Prezidentei, kuriuose klausiama, kaip gyvena mergaitė. Vadinasi, kažkas daroma, nepaisoma nuomonių, jog ir šis sąrašas-partija nusidažė violetine spalva?

Be abejo, labai gerai, kad tie žmonės kariauja. Tačiau tam, kad būtų pakeista sistema, kuri yra nepajėgi, reikia politinės jėgos. Nauja jėga turi būti reali. Reikia kariauti, o karas yra blogas, purvinas, atstumiantis… Inteligentas linkęs atsitraukti, distancijuotis, nes karas – ne jo būdui, charakteriui, gyvensenai. Reikia keisti gyvenseną, kasdienybę, ir daugelis tam nesiryžta. Vienas dalykas – mitinguoti su plakatu, kitas – eiti į rinkimus. Esi išstatomas apšaudymui, bet kas gali tau įspirti, apspjauti. Inteligentui tai ne visai malonūs dalykai. Dėl to daugelis palaiko teisingumo siekį, bet į karą nesiveržia. O tada pradeda veržtis visokie tipažai, kurie arba nori šitaip save realizuoti, ar šiaip neturi ką veikti.

Ir „Drąsos kelyje“ yra tokių problemų. Yra žmonių, kurių ten nenorėčiau matyti. Kaip jie ten atsirado? Panašiai buvo tarp pokario partizanų. Dešimt procentų buvo tų, kurie žinojo kodėl ir ką daro, dešimt procentų vyrukų avantiūristų, kurie neturėjo kur dėtis, o kiti – per vidurį.

Dariui Kuoliui už pilietinę veiklą iškeltos trys administracinės bylos (viena jų baigta jo nenaudai, priteista sumokėti 500 litų baudą, teismo procesus uždrausta įrašinėti) ir L. Stankūnaitės advokato G. Černiausko inicijuojama ketvirtoji, baudžiamoji byla. Manau, kad tai neabejotinai rodo, kad Kuolys „išėjo iš apkasų“ ir pasidarė priešingoms jėgoms itin pavojingas.

Taip, Darius Kuolys gali tomis bylomis didžiuotis – jos yra kaip ordinas ant krūtinės. Kai jis atsitraukė nuo mikrofono radijuje ir televizijoje ir išėjo į aikštę, jis pradėjo karą. Kare į tave šauna, o tu šauni atgal.

Koks tu vyras, jei kalėjime nepabuvęs…

Vadinasi, reikia kovoti pagal Kurukšetros mūšio principą: kautis už tiesą, nesitikint ir nežinant rezultatų...

Rezultatų niekas nežino, jie žinomi ten, Aukštai… Ten buhalterija tiksliai dirba. O gal ten nuspręsta, gal reikia, kad tu pralaimėtum?..

Pabaigai norėčiau paklausti, ką galėtume palinkėti žmonėms šiuo metu, kai iki rinkimų liko vos kelios dienos?

Galiu pasakyti, kad nieko nežadame. Mes, tai yra „Drąsos kelias“, sakome žmonėms: jei norite keistis, yra galimybė, o jei ne – būkite kaip buvę.

O mes dėsime visas pastangas, kad Lietuva pasikeistų, ir į jas sudėsime visa, ką turime geriausia…

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.