Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Liustracija ir desovietizacija, Žiniasklaida

Algirdas Brukas. Slaptieji agentai miškų tarnyboje 1939–1953 metais: Taip ir liko neaišku…

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 29 d. 2:09

3     

    

Algirdas Brukas. Slaptieji agentai miškų tarnyboje 1939–1953 metais: Taip ir liko neaišku…

Žurnalas „Miškai“

Rengiant rankraštį leidiniui apie Lietuvos miškų ūkio darbuotojų likimus 1939–1953 m., teko išnagrinėti daug LGGRTC šaltinių, atskirų istorikų darbų ir archyvinių bylų. Mano pirminis nusiteikimas buvo griežtas – miškų sistemoje buvusius slaptuosius agentus reikia viešinti ir, kiek leis tie informaciniai šaltiniai, sudaryti jų vardinius sąrašus, analogiškai kaip ir represijų aukų.

Vis dėlto ši nuostata pradėjus dirbti ir įsigilinus į esminius dalykus gerokai atvėso. Priežastys paaiškės toliau. Kaip žinome, atkūrus nepriklausomybę šalies lygiu buvo priimtas sprendimas, kad tie slaptieji saugumo bendradarbiai, kurie patys Lietuvos valdžios institucijoms prisipažins apie buvusį bendradarbiavimą, bus apsaugoti nuo paviešinimo, o neprisipažinę – kada nors bus išviešinti.

Tas „kada nors“ atėjo po labai ilgo laukimo – tik 2012 m. Tačiau ir po to viskas vyko vėžlio tempais. Paaiškėjo, kad dalį agentūrinės dokumentacijos išsivežė KGB, dalis, kaip tvirtina liudininkai, buvo ištampyta (tarp jų ir suinteresuotų asmenų), dalis buvo analizuojama, tvarkoma. Dabar iš buvusių tikrų ar netikrų daugiau kaip 100 tūkst. buvusių agentų viešai paskelbta internete beveik 2 tūkst., arba beveik 2 proc., buvusių de jure saugumo bendradarbių! Visuomenė jau buvo kažkaip aprimusi. Tačiau kai šių metų pradžioje agentų sąraše pasirodė tokių Lietuvos įžymybių, kaip aktoriaus Donato Banionio, muziko Sauliaus Sondeckio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir kt., pavardės, žiniasklaida vėl sukėlė nemenką šurmulį. Ta proga ir kilo mintis pasidalyti su kolegomis surinkta informacija apie slaptuosius agentus miškų žinyboje, juolab kad minėto leidinio rankraštis ligi šiol dar guli stalčiuje.

Trys didelės verbavimo bangos

Palikę nuošalyje palyginti negausų vokiečių agentūrinį tinklą, tarnavusį holokaustui ir Klaipėdos krašto aneksijai, susipažinkime, kaip buvo formuojamas sovietinis agentūrinis tinklas, pradėtas kurti pirmosios okupacijos metu. Tada per neilgą laikotarpį pavyko surinkti beveik 8 tūkst. bendradarbių. Iš jų miškų ūkio sistemoje galėjo būti iki 100 žmonių. Ypač aktyviai pradėtas naujas verbavimas 1944–1945 m. 1940–1941 ir 1944–1945 m. buvo verbuojama tiek kompromituojančios medžiagos ir grasinimų pagrindu, tiek atsižvelgiant į asmeninį verbuojamojo suinteresuotumą ir idėjinį bendrumą.

1940–1941 m. pagrindinis agentūrinio tinklo darbas buvo specialios tikslinės informacijos rinkimas. Ši informacija buvo reikalinga represijoms (ypač pirmojo didžiojo trėmimo) planuoti, sovietinės valdžios struktūroms kurti, taip pat visuomenės nuomonei formuoti. 1944–1953 m. pagrindinė ir aiškiausiai išreikšta funkcija – partizaninio judėjimo Lietuvoje naikinimas. Agentais buvo parenkami eiliniai kaimų gyventojai, miškų ūkio darbuotojai, daugiausia eiguliai, nevengta ir tarnautojų bei inteligentų, o ypač daug dirbta su paimtais gyvais partizanais, jų ryšininkais bei rėmėjais. Nuslopinus partizaninį judėjimą ir kolektyvizavus Lietuvos kaimą, agentų kiekis sumažintas net 71 proc. ir iki nepriklausomybės atkūrimo atskirais metais svyravo nuo 3 tūkst. iki 7,7 tūkst. žmonių. Taip pat radikaliai pasikeitė ir agentūrinio tinklo sudėtis: vietoje kaimo žmonių ėmė vyrauti inteligentai, tarnautojai, studentai. O pagrindinės problemos buvo susijusios su inteligentija, jaunimu, bažnyčia, grįžtančiaisiais iš tremties, repatriantais bei su užsieniu ryšių turinčiais žmonėmis.

Pusė dingdavo iš KGB akiračio

Pokario laikotarpiu nemaža užverbuotųjų dalis dingdavo iš čekistų akiračio, kai kurie net išeidavo į partizanus, kiti pasistengdavo save demaskuoti ir šitaip tapdavo neveiksnūs, išvykdavo gyventi į kitą vietą ir pan. Todėl kasmet į archyvinių agentų kategoriją buvo nurašoma apie 4 000 agentų. Vietoje jų buvo verbuojami nauji. 1952 m. sausio 1 d. veikiančių agentų buvo 23,2 tūkst. Po 1952 m. reformos veikiančių agentų palikta 7,7 tūkst. 1991 m. rugpjūčio mėn. paskutinėmis KGB egzistavimo dienomis Lietuvoje buvo 6 tūkst. veikiančių agentų. Nuo okupacijos pradžios iki 1955 m. į archyvinę kategoriją perkelta 78 tūkst. agentų, o nuo 1955 m. naujai verbuota 36,1 tūkst. veikiančių ir archyvinių agentų.

Taigi iš viso Lietuvoje vienokią ar kitokią agentūrinio bendradarbiavimo su NKVD, MGB, KGB struktūromis patirtį de jure turėjo apie 115 tūkst. asmenų. Partizaninio karo metu už atsisakymą bendradarbiauti galėjo iškelti ir baudžiamąją atsakomybę, o vėliau buvo visiškai prisilaikoma savanoriškumo principo. Duomenys rodo, kad priverstinio verbavimo laikotarpiu ne mažiau nei ketvirtadalis agentų buvo užverbuoti prievarta. Fizinį, moralinį, psichologinį smurtą ir net specialias provokacijas gebėjo ištverti tik atskiri verbuojamieji. Visa tai įtikina, kad vienareikšmiškai kalbėti apie agentus, kaip apie vieningą išdavikų gaują, negalima ir kad kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai.

Kiekvienas atvejis vis kitoks

Ieškodamas miškų sistemos darbuotojų peržiūrėjau apie 300 pavardžių iš pastaraisiais metais išviešintųjų. Visų pirma atkreipiau dėmesį į tai, kad nenurodyta nemažos dalies asmenų profesija. Tarp tų, kurių profesija nurodyta, aptikau Jurbarko miškų ūkio eigulį – agentą Baužą, bendradarbiavusį nuo 1949 iki 1953 m. ir padėjusį išaiškinti tris partizanų bunkerius, kur sandėliuoti ginklai. Kitas agentas – Baltrius – užverbuotas 1947 m., kai buvo Miškų fakulteto studentas, ir bendradarbiavo iki 1952 m. Jo „dėka“ suimta net 20 rezistencijos dalyvių! Vėliau jis ilgą laiką dirbo miškų ūkio direktoriumi. Abu agentai jau senokai mirę. Pavardžių sąmoningai neminiu, nes nemanau, kad jie kuo nors išskirtinesni, nei kiti nuoširdžiai sovietams dirbę, bet neišviešinti asmenys. Kad problema paaiškėtų, panagrinėkime dar vieną atvejį – šio paviešinto agento niekaip nesiryžčiau statyti į vieną gretą su anais dviem.

Lietuvos miškininkų vardyno I dalies 309 puslapyje yra Gedimino Isoko aprašyta miškininko Juozo Dulaičio biografija, paminint, kad 1951–1956 m. jis buvo Sibiro tremtyje. Dabar jis be didelių komentarų atsidūręs slaptųjų agentų sąraše kartu su mūsų minėtais agentais Baltriumi ir Bauža. LYA esanti šio žmogaus archyvinė byla susideda iš 4 tomų ir keleto šimtų puslapių, juos skaičiau kaip kokį detektyvinį romaną. Paminėsiu tik su mūsų tematika susijusius šio žmogaus gyvenimo faktus.

Juozas Dulaitis

Jis, taip pat Mikalauskas ir Petrauskas, gimė 1922 m., gimnaziją baigė 1941 m., dalyvavo 1941 m. sukilime, vokiečių okupacijos metu pradėjo architektūros ir statybos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. pradžioje išėjo savanoriu į generolo Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Ją vokiečiams išvaikius, buvo užverbuotas vokiečių žvalgybos į diversantų mokyklą. Mokymus su radisto specializacija baigė su grupe lietuvių Prūsijoje. 1944 m. lapkritį Sūduvoje išmestas parašiutu, sukontaktavo su Raseinių apskrities partizanais ir su jais veikė daugiau kaip mėnesį. Nematydamas perspektyvų 1945 m. vasario mėn., užkasęs ginklus, raciją ir pasidirbęs dokumentus Mikalausko pavarde, pradėjo dirbti Klaipėdos miško pramonės treste ir buvo paskirtas lentpjūvės direktoriumi. (Jo tėvą ūkininką Jurgį Dulaitį tais pat metais namuose nušovė NKVD.)

Saugumui ėmus lipti ant kulnų, išvažiavo į Kauną, bet buvo suimtas 1946 m. išvakarėse. Tardomas išdavė diversinės mokyklos kolegas ir leidosi užverbuojamas į sovietinę karinę kontržvalgybą. Sukūrus agentūrinę legendą, pradėjo legalų gyvenimą Petraičio pavarde. Gyveno Vilniuje, dirbo Vykdomajame komitete ir studijavo miškininkystę Vilniaus universitete. Darbe pakilo iki skyriaus viršininko. Kaip agentas, teikė nereikšmingą informaciją. Tačiau ir tai buvo dvigubas žaidimas. Saugumas savo sekimo kanalais išsiaiškino, kad jis kai kam iš rezistentų pagamino fiktyvius dokumentus ir pasisakė, kad yra užverbuotas. Tokios veiklos jam neatleido. 1951 m. (studijavo paskutiniame kurse) suimtas, nuteistas 7 metams katorgos. Kalėjo Omsko ir Tomsko lageriuose. Jau po metų išryškėjo jo, kaip statybininko, gabumai, tad dirbo statybos darbų vykdytoju. Kaliniai Sibire tada statė ir labai svarbius objektus. Paleistas iš lagerio 1956 m. iš karto Omske gavo statybų aikštelės viršininko pareigas. Už nuopelnus miesto plėtrai tapo Omsko garbės piliečiu, sulaukė net TSKP generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo sveikinimų ir apdovanojimų. Vis dėlto ilgėdamasis tėvynės 1959 m. grįžo į Lietuvą ir miškų žinyboje dirbo 7 metus. Nutrauktus miškų mokslus baigė 1963 m. (Dar anksčiau saugumo buvo iš naujo perverbuotas.) Druskininkų miškų ūkyje nuo meistro pakilo iki Miško ruošos punkto viršininko, statė eiguvas, girininkiją, medienos ruošos cechus, galutinį sandėlį Žiogeliuose. Čia vandenys buvo per seklūs… Tad išėjęs iš miškų ūkio tapo Druskininkų kurorto Statybos valdybos statybos aikštelės viršininku. Bendradarbiavimo su saugumu atsisakė savo iniciatyva 1970 m. Už naujų technologijų diegimą statant Druskininkų gydyklas 1984 m. gavo TSRS Ministrų tarybos premiją. Sulaukė laisvės laikų, ėmėsi privataus verslo, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1994 m. nuskendo ežere. Labiau įsigilinus apie tokią spalvingą asmenybę galima parašyti storą ir įdomų romaną. Bet mes ne apie tai. Kaip prie tokio žmogaus galima priklijuoti vieną etiketę? Juk jis buvo ir vokiečių diversantas, ir neabejotinas aktyvios rezistencijos dalyvis, ir slaptasis sovietinis agentas, ir itin geras prisitaikėlis. Niekaip nenorėčiau J. Dulaičio įtraukti į vieną sąrašą su minėtu eiguliu ir miškų ūkio direktoriumi ir vertinti kaip vienodus tėvynės išdavikus.

Pranas Arnastauskas

Gal sakysite, kad J. Dulaitis – išskirtinė ir avantiūristinė asmenybė, o tokių reta? Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Prienų urėdijos Klebiškio girininkijos girininką Praną Arnastauską, kuris palaikė ryšius su partizanais, saugumas užverbavo 1945 m. Bylos medžiaga rodo, kad jo pateikta informacija žalos partizanams nepadarė. Priešingai, būdamas agentu daugiau vertingos informacijos teikė partizanams ir netgi užtikrino vieno svarbaus partizanų vadų susirinkimo saugumą, suteikdamas tam patalpas. Už šį ir kitus saugumo išaiškintus „nusikaltimus“ buvo nuteistas 10 metų lagerių. Taigi jis de jure buvo agentas, bet nuteistas už tai, kad faktiškai naudingo okupantams agentūrinio darbo nedirbo. Tad ar jis de facto buvo sovietinio saugumo agentas?

Vytautas Vitunskas

Dar norėčiau pabrėžti, kad iki šios dienos yra ir tokių asmenų, kurie nežinia kas buvo ir už ką žuvo.

Pavyzdžiui, Lietuvos miškininkų žinyno II tome Pivašiūnų girininkas Vytautas Vitunskas įvardytas kaip 1949 m. dingęs be žinios. Partizanas Lionginas Baliukevičius savo dienoraščio 1949 m. balandžio 17 d. įraše nurodė: „Vieversys (vienas iš partizanų vadų) rašo, kad priėmęs į partizanus kažkokį Klevą (V. Vitunsko slapyvardis), girininką, kuris pas juos atbėgęs su visa girininkijos kasa… Mudu su Vanagu (tuomečiu Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku) pradedame įtarinėti, ar kartais Klevas nebus koks prisidengęs provokatorius, kaip Kapsas ir Vilnis. Vanagas pasakoja, kad jam kelionės metu teko girdėti, jog bolševikai partizanams likviduoti paskyrę milžiniškas pinigų sumas. Galbūt bolševikai dabar stengsis mus palaužti siunčiamais šnipais, provokatoriais…“ Galima pridurti, kad tų metų kovo pradžioje dėl saugumo infiltruotų agentų poeto Kosto Kubilinsko ir A. Skinkio buvo sunaikinta Kazimieraičio rinktinės vadavietė ir 5 partizanai, o pats Baliukevičius išliko tik todėl, kad buvo išvykęs. Ši skaudi aplinkybė galėjo ir nulemti V. Vitunsko likimą... Mums išsiaiškinti, ar V. Vitunskas „dingo“ dėl perdėto savų partizanų įtarumo, ar jis iš tiesų buvo užverbuotas KGB agentas ir sulaukė pelnyto atpildo, nepavyko. Kaip agento, jo bylos neradau. Taip ir liko neaišku, ar jis buvo išėjęs ginti tėvynės jaunas patriotas, ar savanoriškas tėvynės išdavikas. Mano pasirinktoje vertinimo sistemoje jis pakliūva į dėl politinių priežasčių žuvusių miškininkų sąrašus. Toks vertinimas leidžia išsaugoti bešališkumą konstatuojant žūties faktą.

Nėra galimybių viską išsiaiškinti

Daugelio slaptųjų agentų ir informatorių teiktos žinios buvo skirtingos ir norint nustatyti, ar jos buvo žalingos rezistentams, o gal jokios žalos nepadarė arba ta žala buvo nedidelė, reikėtų kruopštaus teisinio nagrinėjimo. Betgi niekas nei man, nei kitam analitikui ar rašančiajam teisėjo funkcijų nesuteikė. Vargu ar jas be išlygų galima suteikti ir LGGRTC. Todėl minties apie slaptųjų agentų sąrašų sudarymą atsisakiau. Juolab kad didelės dalies asmenų realių pozicijų neįmanoma patikimai nustatyti dėl dingusių bylų.

Partizaninio karo laikotarpiu miškų ūkio žinyboje iš viso galėjo būti užverbuota apie 400–500 agentų bei informatorių. Metinis veikiančių informatorių ir agentų skaičius tuo laikotarpiu tikrai negalėjo būti mažesnis nei 200. Toks sumažėjimas įvyko tik nuo 1952 m. Eiguliai buvo pagrindiniai verbavimo subjektai, nes jie daugiausia galėjo suteikti vienokių ar kitokių žinių apie partizanų buveines miškuose. Verbavimas į agentūrinį tinklą buvo ne vieno eigulio išėjimo iš darbo, prasigėrimo ar nervų sutrikimo priežastimi. Ne vienas eigulys gebėjo įsisavinti dvigubo žaidimo plonybes ir sėkmingai laviruoti iki ramesnių laikų. Tačiau kelios dešimtys buvo demaskuoti kaip realūs parsidavėliai ir nubausti savųjų partizanų mirties bausme. O skaudžiausia tai, kad keliolika miškininkų ir eigulių buvo nužudyti savųjų nepagrįstai, pagal piktybiškus kerštautojų įskundimus. Ne visi atvejai iki galo aiškūs ir nėra galimybių juos išsiaiškinti.

Nedovanotinai pavėluota

Mūsų surinktais duomenimis, 1939–1953 m. iš viso dėl politinių priežasčių žuvo 364 miškų ūkio darbuotojai, tarp jų – 116 miškininkų, likusieji eiguliai ir darbininkai. Daugiausia tai okupantų veikų sąlygotos aukos (žūtys kovose, nužudymai, mirties bausmės, priešlaikinės mirtys kalėjimuose, lageriuose bei tremtyse ir pan.). Reikia pripažinti, kad apie 10 proc. iš šių žūčių yra pagrįstai ir nepagrįstai žuvusieji nuo savųjų partizanų.

Silpstant partizaninei kovai, bendradarbiaujančių su saugumo struktūromis miškininkų mažėjo. Iš išlikusių archyvinių dokumentų matyti, kad atskirose miškingose vietovėse jų tradiciškai dar buvo gana daug. Pavyzdžiui, netgi nuo 1952 m. reformos praėjus beveik dešimtmečiui Tauragės KGB kapitonas Pranas Čiapas Jurbarko rajone 1961 m. palaikė ryšius su 7 agentais, tarp kurių buvo net 5 eiguliai. Buvęs ilgametis Miškų ūkio ministerijos darbuotojas Jonas Šatkus, 1958–1962 m. dirbęs Pajūrio miškų ūkio direktoriumi, prisiminė ir man papasakojo apie vieną tokį Čiapo agentą, dirbusį eiguliu Eičių girininkijoje. Tai pokariu buvęs stribas, eiguliavo prastai, mėgo išgerti. Už blogą darbą buvo atleistas iš pareigų, tačiau teismas įpareigojo jį grąžinti į pareigas. Galiausiai, kai girtas sukėlė muštynes ir bendradarbiams apsiskelbė, kad jis, o ne J. Šatkus yra tikrasis ūkio reikalų tvarkytojas, o tie parašė skundą rajono komitetui, saugumas jo paslaugų atsisakė, jis buvo atleistas iš darbo. Remdamasis buvusiu Eičių girininku, J. Šatkus tvirtino, kad iš saugumiečių šis eigulys gaudavo maždaug dvigubai didesnį atlyginimą nei už eigulio pareigas.

Atsižvelgiant į šiandienines aktualijas reikia pripažinti, kad priimtas sprendimas viešinti slaptuosius agentus praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo, švelniai tariant, nedovanotinai pavėluotas. Jei ir toliau viešinsime visų raštiškai sutikusių būti slaptaisiais agentais pavardes, reikėtų bent nurodyti, kad tai yra de jure agentų sąrašas. (Jeigu viešinsime ne visus, o tik iš anksto atrinktus, tai toks viešinimas, mano galva, būtų visiškai nepriimtinas.) Viešinant tame pat sąraše būtinai reikėtų išryškinti į jį įtrauktų agentų de facto agentūrinę veiklą, išskiriant bent tris ar keturias agentūrines grupes: nuo realių išdavikų, prisidėjusių prie represijų organizavimo bei vykdymo, iki agentų apsimetėlių (faktiškai padėjusių kitiems rezistencijos dalyviams ir už tai teistų ar pašalintų iš agentų, išsiviešinusių savo iniciatyva ar net pabėgusių pas partizanus). Šitoks viešinimas ne tik istoriškai būtų teisingas, bet ir užkirstų kelią panašiems „minties galiūnams“ kaip Rūta Vanagaitė sovietiniais agentais įvardyti etatinių kagėbistų ir jų samdinių nukankintus partizanus ar įvairių pakraipų nesąžiningiems politikams iš šio žiauraus reikalo neatsakingai interpretuojant tikrovę ir garsiai rėkaujant krautis sau kitų, jau mirusių žmonių, prarastą politinį kapitalą.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Mix       2018-01-29 20:26

Ačiū autoriui. Labai teisingos išvados. Pasirodo yra protingų ir protaujančių žmonių, kurie galėtų užimti atitinkamas vadovaujančias pareigas. Bet daugumoje postuose sėdi “draugeliai”.

Dėl       2018-01-29 12:28

konservatorių kaltės laiku neatlikus liustracijos, iki šių dienų kapstomės 1940-1990 metų KGB mėsmalės puvėsiuose. Susimąstyti yra dėl ko.

Pačiupkit gerai "Dėdulę" už pakarpos       2018-01-29 9:08

Ir jis viską papasakos, kas buvo agentai, kur dingo KGB agentų sąrašai, kas buvoslaptieji saugumo bendradarbiai, bus išslaptinti užslaptinti 75 metams. Tik gerai pakratykit.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Naujienos iš Karabacho fronto

JT piktnaudžiavimas žmogaus teisėmis (I)

Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai, kvailiai – valdžioje

Agnė Širinskienė. Kas būna, kai prišneki apie svainio partiją

Popiežius Pranciškus apie neoliberalizmą

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai ir kvailiai – valdžioje

Švedija keičia kursą – jungiasi prie rytų europiečių: policija prabilo apie „grėsmę sistemai“, griežtinti įstatymus reikalauja net buvęs ABBA narys

Eidamas 101-uosius metus mirė partizanas Jonas Svilainis-Liūtas

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.