Algirdas Acus. Islandijos Konstitucijos eksperimentas. Kur nuves maištas internete?

Tiesos.lt siūlo   2014 m. gruodžio 5 d. 22:18

6     

    

Algirdas Acus. Islandijos Konstitucijos eksperimentas. Kur nuves maištas internete?

Reikjavike stūksantis monumentas Nežinomam biurokratui. postrcriptum.lt nuotr.

„Post Scriptum“

Turbūt daugumai teko girdėti apie interneto judėjimus, kurie nuvilnijo per Vakarų pasaulį po 2008-ųjų finansų krizės. Žymiausi iš jų – „Occupy Wall Street“ Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje bei „Indignados“ Ispanijoje. Tačiau nė vienas jų nenuėjo taip toli, kaip bendražygiai Islandijoje. Ten ant krizę užtraukusios valdžios užpykę maištininkai užsimojo patys parašyti naują piliečių Konstituciją. Diskusiją dėl jos nuostatų jie perkėlė į internetą. Taip prasidėjo Islandijos eksperimentas, iškėlęs klausimą: ar gali demokratija internete atgimti gyvybingesnė?

Precedento neturinti Konstitucinė taryba

Iki 2008-ųjų finansų krizės Islandijos dešiniųjų valdžia pro pirštus kontroliavo vietos bankus, kurie praktikavo rizikingas finansines schemas ir galiausiai sugriuvo. Bankuose pinigus laikę ir juos praradę britai bei olandai ėmė spausti Islandiją kompensuoti nuostolius panaudojant mokesčių mokėtojų pinigus.

Islandijos prezidentui Olafurui Ragnarui Grimssonui atsisakius pasirašyti parlamento pateiktus nuostolių kompensavimo planus, Islandijos gyventojams pirmą kartą šalies istorijoje teko dėl jų balsuoti referendumuose. Abu kartus minėtus planus jie atmetė.

Islandams tiesioginė demokratija patiko. Aktyvistai ėmė siekti jos principus įtvirtinti pačioje šalies Konstitucijoje, kuri Islandijoje veikia nuo 1944-ųjų. Daugelio gyventojų nuomone, pagrindinis valstybės įstatymas turi ydų, nes buvo priimtas paskubomis, skelbiant nepriklausomybę nuo tuo metu dar nacių okupuotos Danijos.

2009-aisiais į Islandijos parlamentą Altingą atėjusios naujosios politinės jėgos – socialdemokratų ir kairiųjų žaliųjų koalicija – sutiko su aktyvistų reikalavimais. Juk koalicija rinkimus laimėjo, kai protestuotojai privertė trauktis beveik du dešimtmečius šalį valdžiusią dešiniųjų Nepriklausomybės partiją.

Ši koalicija atsitiktine tvarka išrinko 950 Islandijos piliečių, kurie turėjo nubrėžti gaires naujajai Konstitucijai. Vėliau suorganizuoti specialūs rinkimai, kuriuose islandai, reitinguodami kandidatus, išrinko 25 žmonių Konstitucinę tarybą. Įdomu tai, kad šiuose rinkimuose negalėjo varžytis įprasti politikai – durys buvo atvertos akademikams, ūkininkams, žurnalistams, inžinieriams.

Tiesa, Islandijos Aukščiausiasis Teismas dėl procedūrinių pažeidimų rinkimų nelaikė teisėtais, o rinkėjų aktyvumas tesiekė 36 proc. Tačiau parlamentas „apėjo įstatymą“ ir leido Tarybai tęsti darbą formaliai paskirdamas ją savo pasirinkta įgaliotine Konstitucijos projektui rengti.

Wiki Konstitucija

Konstitucinės tarybos darbas neturėjo precedento, nes vyko socialiniuose tinklapiuose „Facebook“ ir „Twitter“. Tarybos svetainėje mirgėjo maždaug 3600 komentarų ir 370 konkrečių pasiūlymų. Procesu susižavėję užsieniečiai svajojo apie tokią pačią tautos „Wiki Konstituciją“ ir savo šalyse. Jie negalėjo patikėti, kad internete gali skaityti tikrą diskusiją. Štai jos fragmentai:

„Jei Konstitucijoje „teisėmis“ vadinate kitų žmonių darbo vaisius, esate pasmerkti kurti valstybę, kuri žlugs dar nesukurta. Verčiau nukopijuokite Jungtinių Valstijų Konstituciją, pridėkite jos pataisas, atsikratykite niekam tikusių jos dalių ir išvalykite tas nuostatas, kurios grasina laisvei…“

Skeptiškai nusitekusiam paprastam piliečiui, pasivadinusiam Joe C., atsako Konstitucinės tarybos narė, teisininkė Katrin Oddsdottir:

„Jei kurioje nors šalyje Konstitucija gali žadėti socialinę gerovę visiems, tuomet ta šalis yra Islandija, kuri labai turtinga gamtinių išteklių, bet turi tik 320 tūkstančių gyventojų. Todėl, mano nuomone, galime siekti socialinių ir ekonominių teisių. Be to, mūsų teisinė sistema labai skiriasi nuo Jungtinių Valstijų. Sunku įsivaizduoti, kaip tokios tradicijos sugyventų Ledo žemėje. Bet ačiū už komentarą, Joe C.“

Nenuostabu, kad ieškantieji žinių apie naująją Islandijos Konstituciją daugiausiai informacijos rado ne žiniasklaidoje, bet „Vikipedijos“ laisvojoje enciklopedijoje. Konstitucinė taryba pagrindinį įstatymą rašė taip, tarsi pildytų „Vikipediją“, o aktyvistai joje noriai aprašinėdavo Konstitucijos kūrimo procesą.

Konstitucijos likimas

Pagal parengtą Konstitucijos projektą, dešimčiai procentų islandų panorėjus, reikėtų skelbti referendumą. Be to, pagrindiniai gamtiniai ištekliai (žuvininkystės plotai, geoterminė energija) turėtų būti valstybės žinioje, o valdžia būtų įpareigojama visiems piliečiams suteikti galimybę naudotis internetu. 2012-ųjų spalio 20-ąją įvyko referendumas, kuriame balsavo kas antras islandas ir 66,3% iš jų pritarė, kad šis projektas taptų pagrindu naujai Konstitucijai.

Islandijos eksperimento šalininkai kritikavo žiniasklaidą, nes ši apie referendumą užsimindavo tik simboliškai. Tai esą Revoliucija, kuri praėjo nepastebėta. Vis dėlto pagrindo ignoruoti žinią būta, nes referendumas – neįpareigojantis. O parlamentas projektą vėliau „pakabino ore“.

Referendumas dėl Konstitucijos pritraukė tik apie pusę rinkėjų, Konstitucinės tarybos rinkimai – tik apie trečdalį. Įprastuose rinkimuose vėliau dalyvavo daugiau nei dvigubai daugiau rinkėjų – 80 proc. Negana to, 2013 m. juos vėl laimėjo naujos Konstitucijos idėją keikianti dešiniųjų Nepriklausomybės partija. Ji projektą ilgam padėjo į stalčių.

Vienas pagrindinių Konstitucijos kūrėjų, Konstitucinės tarybos narys, ekonomikos profesorius Thorvalduras Gylfasonas teigė, kad pagrindinio įstatymo pakeisti nepavyko dėl elito pasipriešinimo. Pavesti valstybės žinion žuvininkystės sektorių nieku gyvu nesutiko iš jo klestintys verslininkai. Įtakingi provincijų politikai pasipriešino nuostatai, kuri numatė sulyginti balsavimą taip, kad rečiau apgyvendintos teritorijos negalėtų dirbtinai iškraipyti rinkimų rezultatų, taip nuvertinant daugiausiai gyventojų turinčią sostinę Reikjaviką.

Gal reikalai būtų susiklostę kitaip, jei Konstitucinė taryba vis dėlto būtų atvėrusi duris ir įprastiems politikams, o ypač tiems, kuriuos T. Gylfasonas kaltino sužlugdžius reformą, pavyzdžiui, žuvininkystės magnatams. Diskusija be jų, nors ir sukūrė tikrosios tautos diskusijos iliuziją, iš tikrųjų nebuvo visavertė. Joje trūko pagrindinių žaidėjų, tegul ir labai nemėgstamų daugumos – būtent jie sukėlė kontrmaištą bei sužlugdė reformą.

Pnikso kalva internete

Nors Islandijoje judėjimas nepasiekė pagrindinio tikslo ir prislopo, bet trumpai sužibėjęs iškėlė klausimų dėl demokratijos ateities. Vakarų pasaulyje smukus piliečių pasitikėjimui įprastomis demokratijos institucijomis – partijomis, parlamentu, žiniasklaida – internetas suteikė viltį apsieiti be jų. Politiką esą galima sugrąžinti į gatves.

Kiekvienas interneto vartotojas gali įsitraukti į svetainių plėtrą. Jis rašo komentarus, dienoraščius, diskutuoja. Taip interneto svetainės gimdo tokius procesus, kuriuose dalyvauja ir juos kuria neribotas skaičius vartotojų. Politiniame procese įveikiama masiškumo problema, dėl kurios demokratija moderniose valstybėse galėjo veikti tik kaip atstovaujamoji demokratija.

Interneto judėjimai, aišku, neatmeta rinkimų. Pareigūnus vis tiek reikia rinkti. Greta rinkimų, beje, islandai net grąžino dar vieną senovės Graikijoje naudotą demokratijos įrankį – loteriją į Nacionalinį Susirinkimą. Į jį piliečiai buvo atsitiktinai renkami iš gyventojų registro sąrašo, laikant tai tobuliausia piliečių lygybės išraiška.

Tačiau gerbdami rinkimus ir net burtų traukimą, interneto judėjimai stipriai nekenčia partijų ir su jų interesais siejamos masinės žiniasklaidos. Jie partijas keičia piliečių sąrašais, o profesinę žiniasklaidą maino į „pasidaryk pats“ žurnalistiką, kuri informaciją kaupia ir skleidžia tinklaraščiuose. Tokią naująją demokratiją neblogai atspindi oksimoronas – vis dar atstovaujamoji, bet jau tiesioginė demokratija.

Trumpai sužibėjusi Islandijoje naujoji demokratija parodė ir savo galimybes, ir silpnybes. Piliečių Konstituciją įvertino net Venecijos komisija, kurią sudaro nepriklausomi konstitucinės teisės ekspertai, patariantys Europos Tarybai vertinant pagrindinius įstatymus. Komisija sveikino pakankamai profesionalų Konstitucijos projekto tekstą, piliečių įsitraukimą, atvirą procesą. Tačiau ji išreiškė kritiką dėl pernelyg daug abstrakčių nuostatų, kuriomis galima manipuliuoti, ir itin sudėtingų sprendimų priėmimo procedūrų. Panašu, kad tiesioginė atstovaujamoji demokratija nėra apsaugota nuo tų pačių pinklių, kurios gresia įprastai demokratijai. Šalindama partijas ir žiniasklaidą, ji gali net padidinti pavojus.

Partijų ir žiniasklaidos pusiausvyra

Įprasta žiniasklaida gali pateikti subalansuotą vaizdą, įtinkantį kairiųjų, dešiniųjų ir centro pažiūrų rinkėjams. Taip sutelkiama visuomenė. Pavyzdžiui, „BBC“ teikiama informacija tarsi žymima kokybės ženklu net suprantant, kad ši televizija nežymiai simpatizuoja kairiesiems. Tiesa, žiniasklaidai kyla „privatizacijos“ grėsmė: oligarchai gali nusipirkti atitinkamus kanalus arba valstybė gali įtvirtinti propagandos monopolį. Tokiu atveju girdimų nuomonių įvairovė gali gerokai sumažėti.

Tačiau įprastą žiniasklaidą peikiantys tinklaraščiai grasina kitu kraštutinumu – radikalia fragmentacija. Socialiniai tinklai mažiau kritiškus skaitytojus gali įkalinti atskiruose informacijos burbuluose dar veiksmingiau nei oligarchų nupirkti kanalai. Tikriausiai dažnas patyrė pagundą skaityti tik savo pasaulėžiūrą atspindinčius tinklaraščius, sekti tik panašių į save twitterį, o feisbuke užblokuoti erzinančius kitokių pažiūrų pranešimus. Pažymėk, ką „mėgsti“, pasakysiu, kas esi, – sako socialiniai tinklalapiai. Ir pasiūlo pasirinkti dar daugiau panašių puslapių.

Komunikacijai formuojant pasaulėžiūrą, tokiuose mini burbuluose gali išaugti dar stipresni prietarai nei tie, kuriuos skatina įprasta žiniasklaida. Juk retas tinklaraštis gali pasigirti „BBC“ kokybės ženklu. Neatsitiktinai radikalių mažumų susibūrimų pagrindu neretai tampa koks nors socialinis tinklalapis arba „Facebook“ grupė.

Panašūs pavojai tyko ir partijas keičiant piliečių sąrašais. Britų Leiboristų partija į vieną didelę grupę suburia profesinių sąjungų gerbėjus, darbininkus, pramoninkus, skurdesnius gyventojus ir visus, kurie prijaučia socialdemokratijai arba turi interesų ją remti. Tokios partijos lyderiai gali pasiekti kompromisą su konservatoriais ir įtikinti savo rėmėjus jį gerbti dėl sklandaus politinio proceso. Kompromisas bus tautos valia, tegul ir netobulai atspindėta. Nors vėlgi tiesa, kad partijai nuolat gresia „privatizacijos“ pavojus.

Tačiau šis pavojus aktualus ir piliečių sąrašams, grėsmė čia netgi didesnė. Socialdemokratų partija yra „raudona“, ir tai matydamas rinkėjas gali nuspėti, kokie interesai vyraus valstybės institucijose. Piliečių sąrašas neturi jokios spalvos ir kalbėdamas apie „tautos valią“ reiškia pretenzijas užimti valstybės institucijas tiesiogiai, be tarpininkaujančių partijų. Tik ar aktyviausius interneto vartotojus ar garsiausius rėksnius gatvėse galima vadinti save valdančia tauta? Ar bent jau dauguma? Siauras piliečių sąrašas daug lengviau sukuria tautos iliuziją nei labai plati partija. Donecko rėksniai irgi save vadina tautos valią reiškiančiais piliečiais…

postscriptum.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Hmm..        2014-12-6 12:02

Labai geri pastebėjimai. Toks pat jaunas vaikinas kaip ir Sinica, bet mąsto kur kas giliau ir įžvalgiau.
Visi svajoja apie rojų žemėje, visi tarsi trokšta revoliucijos, bet visos jos baigiasi tik dar didesniu košmaaru. Nes revoliucija yra re-evoliucija, evoliucijos priešybė, jos stabdymas. 

Tad ar nereiktų  keist pasaulį  pradėt pirmiausia nuo to žmogaus, kurį matai prieš save veidrodyje?  Nėra kitokio būdo, kitokio kelio į rojų, kad ir čia, žemėje,  kaip tik tas, kurį nurodė Jėzus Kristus.

Orwell'o šmėkla       2014-12-6 11:34

visus bandoma suvaryti į socialinius zukermanų tinklus. Greit anoniminių komentarų nebeliks.

Wikipedija jau nebėra laisva. Ją kontroliuoja WIKIMEDIA, kuriai vadovauja berods Titova (google pasitkslinkit)  iš buvusios sovietų sajungos.

kad socialkiniai tinklai kontroliuojami “Minčių policijos”, jau aiškėja… Štai nesenai buvo užblokuoti facebuke Rasa Juknevičienė, o po to ir Anušauskas.

Trupmenas       2014-12-5 23:16

Tiesioginė demokratija yra islando kraujyje. Pacituosiu iš Vikipedijos: “930 m. svarbiausi vadai įkūrė susirinkimą, vadinamą Altingu. Parlamentas buvo šaukiamas kiekvieną vasarą į Þingvellir, kur atstovaujantys vadai (Goðorðsmenn ar Goðar) taisė įstatymus, sprendė ginčus ir skyrė teisėjus. Įstatymai nebuvo užrašomi, bet juos išmokdavo mintinai Įstatymų pranešėjai (lögsögumaður). Kartais tvirtinama, jog Altingas yra seniausias egzistuojantis parlamentas. Svarbu tai, jog nebuvo centrinės vykdomosios valdžios ir įstatymus vykdydavo tik žmonės.”
Tai gal čia ir yra atsakymas, kodėl tokia mintis į galvą galėjo šauti islandams.

jiems gerai...       2014-12-5 23:00

pas juos KGBistų bei komunistų-kolaborantų-korumpuotų-pedofilų nėra.
pas mus iniciatoriai būtų užpjūdyti VSD, STT, VMI, GP ir VRM berniukų bei mergaičių.

Juozapas       2014-12-5 22:44

Islandų Konstitucijos tam tikra nesėkmė yra laikina.
Precedentas įvyko. Tai sėkmė.
Natūralu, kad paprastų piliečių valai buvo sunku iš pirmo karto įveikti dešimtmečiais nusistovėjusią ir gerai sustyguotą tradicinę politikos sistemą.
Tačiau žmonės pajuto savivertės skonį ir tik laiko klausimas, kuomet pokyčiai įvyks ir įvyks negrįžtamai.
Na, o mums būtų labai daug jeigu pasiektume kad ir tokį “nesėkmingą” piliečių/valdžios tarpusavio komunikavimo lygį koks yra dabar Islandijoje.
Mums kol kas toks lygis yra tolimesnis nei antroji mėnulio pusė.

Adventas-ne tik        2014-12-5 22:31

pasninkas,bet ir dvasinio apsivalymo metas.Laikas šioms tradicijoms grįžti pas mus.


Rekomenduojame

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.