Istorija, Liustracija ir desovietizacija

Algimanto Zaskevičiaus drama: nuo rezistento iki agento smogiko

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 9 d. 18:58

3     

    

Algimanto Zaskevičiaus drama: nuo rezistento iki agento smogiko

Stanislovas Buchaveckas | „Lietuvos žinios“

Istorikas profesorius Henrikas Šadžius, neseniai atšventęs 85-metį, skaitytojams pateikė savo kelerių metų darbą – monografijos „Tautos drama (1939–1953)“ didelės apimties pirmąjį tomą. Joje – dviejų asmenų išplėstinės biografijos. Tėvo ir sūnaus. Generolo Stasio Zaskevičiaus (1892–1971) ir Algimanto Zaskevičiaus (1917–1982). Apie pastarąjį – šiame straipsnyje, turinčiame šiek tiek ir knygos recenzijos apraiškų.

Tėvas ir sūnus

Pirmiausia – trumpai apie knygą, kurios autorius veda skaitytojus savo herojų gyvenimo ir veiklos pėdsakais. Iš pradžių supažindina su tėvu. Jam skirtas tekstas yra ne toks problemiškas. Galima sakyti, kad S. Zaskevičius, nors jam ir teko likimo išbandymų, jo kartos žmonių ir dabarties vertintojų akimis žiūrint, nugyveno pagarbos vertą gyvenimą, nes tarnavo Lietuvai. Su ginklu kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, iki 1940 metų okupacijos nepriekaištingai atliko įvairias atsakingas pareigas. Organizavo nelegalią veiklą nacių ir bolševikų okupacijos sąlygomis. Patekęs į NKVD girnas, neišdavė savo bendražygių. Net ir būdamas silpnos sveikatos, ištvėrė stalininio gulago kančias. Į Lietuvą grįžo 1954 metų pradžioje. Mirė 1971 metais, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Pasak H. Šadžiaus, generolas „liko ištikimas kario priesaikai“.

Generolo sūnus Algimantas iš pradžių buvo kitiems laisvės kovotojams prieš okupantus bolševikus vadovaujantis partizanas, vėliau – prieš partizanus veikiantis agentas smogikas ar partizanais apsimetusių smogikų grupės vadas, susitepęs savo buvusių bendražygių ir civilių gyventojų krauju… Tiesa, pastaroji nusikalstama A. Zaskevičiaus veikla prieš savo tėvynainius (specialiojo agento ir agento smogiko „darbas“ vykdant operatyvines sovietų saugumo kombinacijas ir provokacijas prieš Lietuvos partizanus ir jų rėmėjus, žudynes) knygoje mažai nagrinėjama. Piešiamas psichologinis A. Zaskevičiaus portretas, bandoma atspėti suimto žmogaus vidinius išgyvenimus ir jausmus, jų raidą iki visiško parsidavimo okupantams, su kuriais jis anksčiau kovojo, vykdė organizacines funkcijas centralizuojant antisovietinį ginkluotą ir neginkluotą pogrindį. H. Šadžiaus knygoje herojus sūnus, apeinant (nutylint) jo kruvinus pėdsakus, tarsi pateisinamas ir reabilituojamas…

Karininko sūnus

Toliau, pasitelkdami ir profesoriaus knygoje neminėtus faktus, susipažinsime tik su jaunesniojo Zaskevičiaus gyvenimo peripetijomis. Algimantą galima vadinti Pirmojo pasaulinio karo vaiku. Jo gimtinė – dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Čia 1916-ųjų rugpjūčio 10 dieną 275-ojo pėstininkų pulko štabo adjutantas karininkas S. Zaskevičius, būdamas priešakinėse kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos fronto pozicijose, vokiečiams panaudojus dujas, buvo apnuodytas. Tai vėliau atsiliepė jo, o galbūt ir sūnaus sveikatai. Algimantas gimė 1917-ųjų rugsėjo 10 dieną Siedliščės dvare (Ašmenos apskrityje). Jame buvo įsikūręs pulko štabas, kuriame tarnavo S. Zaskevičius. Cariniais ordinais apdovanotas karininkas grįžo į Nepriklausomybę ginančią Lietuvą jau po 1917 metų bolševikų perversmo Rusijoje. Likimas šeimai buvo negailestingas. Algimanto motina ir S. Zaskevičiaus pirmoji žmona Juozapina (Bagdonaitė) dėl tuomet nepagydomos džiovos mirė 1921 metais.

Ankstyva sūnaus branda

Jeigu psichologams būtų leista stebėti Algimanto charakterio formavimąsi ir įvykių poveikį tam procesui, jie būtų atkreipę dėmesį į keturmečio vaiko dvasines traumas netekus motinos, augant be brolio ar sesers. H. Šadžius rašo, kad „vaikas augo be motinos šilumos, tačiau turėjo rūpestingą tėvą“. Tiesa, tėvo tarnybinės pareigos atimdavo ir dalį laisvalaikio.

Nuo 1924-ųjų lapkričio per dvejų metų tėvo studijas Čekoslovakijos karo akademijoje sūnus laikė dar vieną savarankiškumo egzaminą giminaičių priežiūroje. Mokėsi Kauno miesto Šančių pradžios mokykloje. Vėliau, Šančių progimnazijoje baigęs pirmąją klasę, tėvo buvo perkeltas į elitinę „Aušros“ gimnaziją. Mokėsi gerai. Matyt, ankstyvas savarankiškumas turėjo pozityvios įtakos greitesnei Algimanto brandai. Bet ar tikrai „gimnazijoje nuolat buvo pirmas mokinys“, kaip rašo H. Šadžius? Abejočiau vertinimo tikslumu. Juolab kad per dažnai Algimanto atžvilgiu skamba autoriaus perteklinė saldi panegirika, kuri skaitančiajam pasidaro dar keistesnė žinant vėlesnį A. Zaskevičiaus nudreifavimą į okupantų pozicijas.

O įvykis, kai paauglys Algimantas, besipuikuodamas tėvo uniforma ir namuose laikomais ginklais, revolveriu netyčia peršauna draugą, reikalautų ne tik pasakymo, kad „šis nelaimingas įvykis nenuslopino jo meilės kariškio profesijai“. Mat „tėvas vienturtį sūnų troško matyti savo, Lietuvos karininko, profesijos tęsėju.“

Algimantas buvo tikrai gabus, bet abejotina, kad jis „visa galva lenkė kitus“. O kai kuriomis aplinkybėmis pralenkti savo bendraamžius galėjo ir dėl minėto ankstyvo savarankiškumo ir brandos. Bręsti padėjo ir sportas. Geriausių rezultatų pasiekė komandinėse lengvaatlečių estafetėse. Komandinės dvasios ir draugiško tarpusavio palaikymo jaunuolius mokė ir tuometė aukštesnioji mokykla, dar ugdanti ir patriotinius jausmus. „Aušros“ gimnazijoje iškilmingomis progomis taip pat buvo pakeliama Lietuvos trispalvė, grojant dūdų orkestrui giedamas valstybės himnas.

Studijos ir „pasisekimas tarp moterų“

Algimantas „Aušros“ gimnaziją baigė 1936 metais. Tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Romanistikos skyrių. Tačiau netrukus perėjo į Slavistikos skyrių (kodėl, neaišku). Rusų kalbą ir literatūrą studijavo iki 1938 metų vasaros, kai buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę.

Kaip studentas galėjo pasirinkti aspirantų kursus Kauno karo mokykloje atsargos karininkams rengti. Taip ir padarė. Karo mokyklą baigė 1939 metų rugsėjį, kai tėvas buvo išsiųstas eiti karo atašė pareigas į Maskvą. Algimantui buvo suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Dėl mobilizacijos, prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui, paliktas eiti karo tarnybą. Maždaug dešimt dienų išbuvo 2-ojo pėstininkų pulko 1-osios kulkosvaidžių kuopos būrio vadu. 1938-ųjų spalio 18 dieną buvo paskirtas internuotų lenkų karių stovyklos Kulautuvoje viršininko adjutantu pavaduotoju. Juo buvo iki 1939 metų gruodžio 5 dienos, kai išėjo į atsargą. 1940 metų sausį persikėlė į Vilnių, tęsė studijas Vilniaus universitete, kartu dirbo jos bibliotekoje.

Sovietų okupacijos pradžioje Algimantas, kaip ir jo tėvas, trumpai buvo pamalonintas marionetinės valdžios ir Lietuvos bei jos kariuomenės sovietizavimą kontroliavusių Maskvos emisarų. 1940 metų liepos 6 dienos kariuomenės vado generolo Vinco Vitkausko įsakymu vadinamojoje Liaudies kariuomenėje buvo įsteigta politinė valdyba, turėjusi kelti karių „politinį aktyvumą ir sąmoningumą“. Naujoje įstaigoje Algimantas tapo Liaudies kariuomenės Vyriausiojo štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus lektoriumi bataliono jaunesniojo komisaro teisėmis. Buvo reikalingas iš Rusijos atvykusiems „politrukams“, nes gerai mokėjo rusų kalbą. Tačiau praėjus beveik trim mėnesiams, kai tų atvykėlių padaugėjo, 1940-ųjų rugsėjį paleistas į atsargą. Paskui vėl studijavo, gyveno tėvo gero pažįstamo profesoriaus Vosyliaus Sezemano bute (Pilies gatvės 11-ajame name).

Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Raigerdas        2016-12-14 12:31

Gaila, kad tokių knygų autoriai naudojasi pasenusiomis žiniomis apie žmogaus charakterio ypatybes. Todėl pastoviai girdisi pasakojime abejonės: ar čia yra 2, ar čia yra 4? Išdaviku šiaip sau netampama. Todėl Algimanto Zaskevičiaus kelias yra kelias, kuris parodo, kaip jis tapo išdaviku. Autorius nelabai susigaudo, kad išdavystės kelias prasideda nuo mažų išdavysčių. O toliau šita patirtis didėja ir žmogus galutiniame rezultate tampa tuo, kuo jis ir planavo tapti. Stanislovas Buchaveckas rašo apie tai, kad A. Zaskevičius turėjo paisekimą tarp moterų:“Studijos ir „pasisekimas tarp moterų“. Tai joks pasisekimas, nes Stanislovas Buchaveckas nepažįsta ir moterų charakterių. Faktas tas, kad jis šitas moteris išdavė. Moterys dažnai tiki vyrų žodžiais, o išdavikas A. Zaskevičius žodžių, matomai, negailėjo. Pats tėvas gana tikslia įvardino, kad jo sūnus privedė savo žmoną iki savižudybės. Tokio masto sukrėtimai su žmogumi gali įvykti tik tada, kada tave išduoda. Todėl Algimanto Zaskevičiaus išdavystės neprasidėjo nuo to momento, kai jis papuolė į MGB rankas. Iki tol jo biografijoje buvo daugybė išdavysčių, iki to buvo nemažai aukų. Ir perėjo jis tarnauti okupantams, turėdamas jau savo praeityje ne vieną išdavystę. A. Zaskevičiaus istorija - tai žmogaus, nugyvenusio savo gyvenimą išdaviko kailyje. Ir šioje istorijoje būtų labai svarbu žinoti, kada ir kur įvyko ta pirmoji išdavystė. Tai ir buvo ta pirmoji sėkla iš kurio išaugo visas išdavysčių krūmas. Tai istorija, kaip Generolo S. Zaskevičiaus sūnus tapo ne tik išdaviku, bet ir paskutiniu niekšu.

Skaitytojas       2016-12-12 13:47

Teko ir man skaityti sias monografijas. Seniai teko skaityti tokias idomias, dokumentais paremtas istorines - mokslines knygas. Pagarba Profesoriui!

p. Buchaveckai       2016-12-9 20:30

Nekantriai laukiame ir tolimesnės jūsų darbo dalies apie šitos pagarsinimo nusipelniusios šeimos trečiosios kartos - anūkėlio - žygius. Turėtų būti ne mažiau įdomi už dvi pirmąsias.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.