Demokratija ir valdymas

Algimantas Zolubas. Miežio grūdo sindromas

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugsėjo 16 d. 0:01

6     

    

Algimantas Zolubas. Miežio grūdo sindromas

Rapolas iš kitų aludės lankytojų išsiskyrė tuo, kad joje lankydavosi dažniau nei kiti alaus mėgėjai ir alaus išgerdavo daugiau nei kiti. Dėl pastarosios priežasties Rapolą sugėrovai iš pradžių praminė Miežio grūdu, o vėliau – tiesiog Miežiu. Tas vardas, žinoma, prasismelkė iš aludės į viešumą, todėl tikrasis jo vardas buvo pamirštas. Maža kas gyvenime nutinka – daug žmonių turi pravardes. Tačiau Rapolą pravardė lemtingai paveikė: jis save iš tikrųjų pradėjo tapatinti su miežio grūdu, jame, moksliškai tariant, įsikūnijo miežio grūdo sindromas. Rapolui rodėsi, kad kaimyno gaidys taikosi jį sulesti, alaus bravorėlio savininkas bando jį į salyklą įterpti, o kaimynė – į verdamą kruopų košę įmesti. Rapolas saugiai jautėsi tik aludėje, todėl ir aludės darbo laikui pasibaigus, sunku jį būdavo iš ten išprašyti. Matydami Rapolo akyse nuolatinį nerimą ir baimę, geradariai sugėrovai jį nuvedė pas psichiatrą.

Psichiatras, savo praktikoje sutikęs įvairių tipų, imperatoriais, karaliais ar karvedžiais pasivadinusių, ėmėsi, regis, nesunkaus darbo: Rapolą hipnotizavo, kodavo ir dar kitaip darė įtaigą, jog jis nesąs miežio grūdas. Po daugelio seansų ir daktarui, ir ligoniui atrodė, kad išgijimas pasiektas. Tačiau, deja, deja…

Kartą po pasisėdėjimo aludėje, niekieno nevesdinamas, Rapolas pats atlingavo pas psichiatrą ir pareiškė: „Žinau, jog nesu miežio grūdas, tačiau nei gaidys, nei aludaris, nei kaimynė, matau, tuo nėra įsitikinę. Kas gali paneigti, kad vieną dieną kuris iš jų neįvykdys savo kėslų? Prašyčiau, daktare, jų atžvilgiu imtis tų pačių priemonių, kurias taikėte man: įtikinkite juos, jog nesu miežio grūdas“.

Apstulbintas daktaras suvokė: jo gydymas nuėjo perniek, pacientas miežio grūdo įvaizdžio neatsikratė. Pasirodo, darant įtaigą negalima vartoti neiginio; reikėjo ne neigti, kad pacientas miežio grūdas esąs, o teigti, kad miežio grūdas atsivertė į Rapolą.

Girdėtą būtą nebūtą nutikimą pasitelkiau dėl vaizdingo palyginimo, nes labai panašų reiškinį stebime Lietuvoje: valstybė pati save tapatina su miežio grūdu, todėl išgyvena nuolatinį nerimą, kad jos lenkiškas ar rusiškas gaidys nesulestų. 

Kas yra tautinė mažuma (TM) ir tautinė bendrija (TB), žino Lietuvos karaimai, totoriai, romai, ukrainiečiai, baltarusiai. Žino tai ir dauguma Lietuvos gyventojų, tačiau tarsi to nežino ir nenori žinoti Lietuvos lenkai ir Lietuvos rusai. To nežino ir nenori žinoti mūsų Seimas, Vyriausybė, Teisingumo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Vyriausioji rinkimų komisija. Nūdienos aktualija – užteptas gatvės pavadinimas – parodė, kad nežino ir neišmano, kas yra tautinė mažuma, nė sostinės meras, nė Užsienio reikalų ministras, žodis žodin pakartojęs tomaševskių lygio „argumentus“, nei šį reikalą iš Delfi.lt parsineštomis „tautinėmis mažumomis“ komentuojantys žurnalistai.

Antai politinės partijos, pasivadinusios Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Lietuvos rusų sąjunga (LRS), „Rusų aljansas“ (RA), Lietuvos politinėje erdvėje veikia tarsi TM atstovės, jos vairuoja lenkiškų ir rusiškų mokyklų, kažkodėl Lietuvos valstybės išlaikomų, mokymo programas ir jų turinį, pretenzingai kišasi į Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo pakeitimus. Tokias galimybes jos randa dėl klaidingai traktuojamų sąvokų.

Iš tikrųjų tautinė mažuma valstybėje yra tautinė grupė, kuri neturi pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – karaimai, totoriai, ir kt.), o tautinė bendrija valstybėje yra tautinė grupė, kuri už valstybės ribų turi savo tautinę valstybę (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.). Todėl pastarosioms TM įstatymas ir netaikytinas.

Civilizuotas pasaulis, vertindamas faktines tautines mažumas bei saugodamas kaip tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, sukūrė ir taiko joms Tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūriniam paveldui (pvz., kalbos) pavojus išnykti negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena bendrija, ribų.

Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra vadintini lietuviais, lietuvių pilietinės tautos atstovais, nors ir yra kitokios kilmės. Pavyzdžiui, Šveicarijos piliečiai vadinami šveicarais, nors net tokios tautybės nėra, o jie vis tiek yra prancūzų, vokiečių, italų ir reto romanų kilmės šveicarai. Lygiai kaip Prancūzijos ar Vokietijos sportininkus pasaulis vadina prancūzais ir vokiečiais, nežiūrint to, kad jų arabiška ar kita kilmė niekam ne paslaptis. Kadangi šiuo žodžiu nusakoma ne tautinė, o pilietinė jų kilmė.

Lietuvos lenkų bei rusų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas, yra absurdiškas nesusipratimas. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir įstatymų vykdytojai.

Įtikinėti, hipnotizuoti ar koduoti lenkišką bei rusišką gaidžius, jog Lietuva nėra miežio grūdas – bergždžias reikalas; reikia elgtis taip, kaip elgiasi su tautinėmis bendrijomis civilizuotos demokratinės šalys, o Lietuvos valdžioms tikrai metas vaduotis iš Miežio grūdo sindromo, naikinti kamieninei tautai kenkiančias kitataučių politinės erdvės partijas-svetimkūnes, valstybės išlaikomas tautinių bendrijų mokyklas.

Juk demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės, vietoj jų yra valstybė ir pilietybė. Jei esi lenkas ar rusas Lietuvos pilietis, esi ne svečias, ne lenkas ir ne rusas Lietuvoje, o Lietuvos lenkas, Lietuvos rusas, tavo teisės ir pareigos prilyginamos kamieninės tautos piliečių pareigoms ir teisėms.

Lenkų bei rusų mokyklos, kurios tampa lyg ir legalia vieta įvairiems priešiškai nuteikiantiems renginiams, iškraipytos istorijos pamokoms, kurias organizuoja atvykėliai iš svetur, aprūpina literatūra, moko kovinių veiksmų, yra naikintinos. Katra dar pasaulio valstybė mėgaujasi tokiu sadomazochizmu? Savo kalbai tobulinti gali būti steigiamos, bendrijų lėšomis išlaikomos šeštadieninės mokyklos.

Teatsigręžia tos mūsų tautinės bendrijos į JAV, Kanadą, Jungtinę karalystę, Vokietiją, Prancūziją ir kt. šalis, kur lenkų ir rusų gyvena milijonai, o valstybės išlaikomų TB mokyklų nėra, nėra ten ir panašių partijų. Lietuvėlei, „mažai valstybėlei“, grėsmių kalbai ir etnokultūrai akivaizdoje penėti nelojalius valstybei darinius – „prabanga“, prilygstanti valstybės išdavystei. 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

MAŽUMA       2016-09-17 13:38

Slavakalbiai jau vien todėl negali būti mažuma, kad NEBUVO PIRMI Europoje, atvyko čia paskutiniai.
Skaidėsi į gentis, plito toliau - link jūros ir į pietus, sau erdvę darydamiesi, amžius čia gyvenusias tautas stumdami iš jų jau dešimtis tūkstančių metų apgyventų bei sukultūrintų vietų.
Lenkai ar ne paskutiniai iš slavų mažame lopinėlyje radosi, susiformavo šalia Pietų Ukrainos genties, kuri vadinosi lemkai.

Pikasas2       2016-09-17 7:18

ŽINOMI FAKTAI APIE LENKŲ TAUTINĘ  MAŽUMĄ (pagal autorių - BENDRIJĄ)

Dalis Lenkijos istorikų teigia, kad lenkai atsirado Lietuvoje kaip kolonistai. Dar prieš Krėvos uniją LDK galėjo būti apie 60000 lenkų.
Pirmieji lenkai, atvykę į Lietuvą po Krėvos unijos, buvo dvarininkai, kariai,  bajorija. Ar tuo metu į Lietuvą kėlėsi žemdirbiai ir amatininkai nėra tiksliai žinoma. Po Liublino unijos lenkų migracija dar labiau išsiplėtė. 18 a. lenkų kalba plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčią ir mokyklas. O po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795) lenkų kalba tapo atsvara rusinimui ir stačiatikybei. Lietuvių polonizacija intensyvėjo.
Kai Lietuvą valdė Rusija, polonizacija Lietuvoje tebevyko ir lenkų daugėjo. Miestuose lenkai buvo amatininkai, pirkliai. 1791 m. LDK buvo apie 100 000 lenkų. Šiandieninė pagrindinė lenkų gyventojų dalis Lietuvoje yra polonizavęsi vietiniai gyventojai, dalis gudų.
    Tarpukario Lietuvos Respublikoje lenkų skaičius sumažėjo, jų autoritetas krito ir dauguma stengėsi gyventi Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Lietuvos Respublikoje lenkai sudarė 3% krašto gyventojų, jie turėjo tris gimnazijas, leido per 10 periodinių leidinių.
    Lietuvoje veikė trys privačios lenkiškos gimnazijos, kuriose 1938 m. mokėsi 393 mokiniai, buvo spausdinami 6 periodiniai leidiniai lenkų kalba.
Iki 1939 m. spalio mėn.Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai ir joje gyvenantys lietuviai buvo tautinė mažuma (bendrija). 1923 m. aneksavus Vilniaus kraštą, į jį plūstelėjo lenkų kolonistai. Jie didino lenkų skaičių ir tęsė polonizaciją.
    Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje atgijo ir tautinių mažumų (bendrijų) veikla. 1988 m. susikūrė visuomeninė Lietuvos lenkų sąjunga. Be jos 1998 m.  buvo 45 lenkų visuomeninės organizacijos, pavyzdžiui, Lenkų meno galerija, Lietuvos lenkų kultūros centras, Lietuvos lenkų mokslininkų, mokytojų, gydytojų, dailininkų draugijos.

Pikasas       2016-09-16 13:01

Įdomus Algimanto Zolubo bandymas atskirti tautinės mažumos prasmę nuo tautinės bendrijos prasmės. Tik vargu ar toks tik žodžių prasmių atskyrimas iš tikrųjų gali padėti Lietuvoje spręsti visas problemas, susijusias su įvairių tautų piliečių skirtingais interesais. Tai būtų pernelyg paprasta. Gal vis tik verta pažiūrėti, ką apie tai kalba tarptautiniai dokumentai, galiojantys ir Lietuvai. >>>>>>>
Tautinės mažumos konkretaus apibrėžimo dar nėra ne tik Lietuvos įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose. 1966 metais Jungtinėje Tautų Organizacijoje (JTO) buvo priimtas “Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas”, kuriame skelbiama – “Tose valstybėse, kur yra etninių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar naudotis savo kalba”.  Vėliau, t.y. 1992 metais, JTO Generalinėje Asamblėjoje mažumoms priklausančių asmenų teisės yra išplečiamos – jiems suteikiama teisė aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, steigti savo organizacijas, palaikyti ryšius su kitais savo grupės nariais, tačiau nė viename tarptautiniame mažumų teises nusakančiame dokumente nėra skatinamas autonomiškumas ar atsiskyrimas. Pagal tai tautinė mažuma – tai “… nevyraujančios tautybės valstybės piliečių bendrija, mažesnė už vyraujančios tautybės valstybės gyventojų dalį, kurios kalba, papročių, kultūros bruožai skiriasi nuo gyventojų daugumos bruožų ir kurios nariai stengiasi išsaugoti savo tradicijas, religiją, tarpusavio solidarumą bei pilietines teises”. >>>>> Kaip Lietuvoje atsirado įvairios tautinės mažumos, bendrijos ar tautinės grupės galima bus pasiaiškinti atskirai.

AAA       2016-09-16 10:26

Taip pat tautine mažuma laikytini tie, katrie gyvena savo etnografinėse žemėse, tačiau tos teritorijos yra aneksuotos ar užgrobtos kitų valstybių (tautų).

Mix       2016-09-16 9:20

Puiku! Bet problema yra tame, kad valdžiasėdžiai yra susirgę Miežio grūdo sindromu, o visuomenė abejinga ir nepasiryžusi juos gydyti.

mūsiškiai žino, ką daro       2016-09-16 7:38

o daro taip, kad tarybinis - okupacinis tvaikas liktų amžiams.


Rekomenduojame

„Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja teisingumo reformos ir beda pirštu į rezonansines bylas

Andrius Švarplys. Didžiausias JAV demokratijos išbandymas vyksta dabar – po rinkimų ir Kapitolijaus užėmimo

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Vytautas Sinica. Nepaprastosios padėties grėsmė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.