Įžvalgos

Algimantas Zolubas. Esminis demokratijos dėmuo – pilietiškumas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gegužės 9 d. 21:24

5     

    

Algimantas Zolubas. Esminis demokratijos dėmuo – pilietiškumas

Nebūna blogų pasekmių be priežasčių, o kova su pasekmėmis – nepalyginti sunkesnė už kovą su blogų pasekmių priežastimis.

Vladivostoko mitybos mokslinis tyrimo institutas žmones klasifikuoja į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Ką vadiname sveiku ir ką ligoniu, aiškinti nereikia. Trečioji, didžiausia, yra nei sveikų, nei ligonių dalis, nes jos nariai yra potencialūs kandidatai tapti ligoniais. Šiai daliai priklauso visi, kurie nesilaiko sveikos gyvensenos būdo. Jei rūkai ar kitokius kvaišalus vartoji, jei maitiniesi nekokybiškais ar stokojančiais organizmui reikalingų medžiagų produktais, nesimankštini, pagal tą skirstymą esi kandidatas į ligonius.

Visos medicinos, visame pasaulyje virtusios naudingo verslo objektu, dėmesys sutelktas ligoniui, t.y. kovai su blogomis pasekmėmis. Ligų prevencijai, profilaktikai – priežastims šalinti, dėmesys nepakankamas. Dėl šios priežasties sveikieji lengvai tampa nei sveikais, nei ligoniais, o pastarieji – ligoniais, kovos su pasekmėmis lauku, medicinos verslui reikalingiausia terpe.

Šiuo pastebėjimu nepakeisime, žinoma, Hipokrato ir Avicenos idealus išdavusios ir pelningu verslu paverstos medicinos krypties, tačiau tą žmonių klasifikavimą, prevenciją, profilaktiką ir verslą pasitelkime vaizdžiam palyginimui su demokratija, demokratiniu valdymu, visuomenės klasifikavimu ir jos kova su blogomis pasekmėmis. Demokratiją, lietuviškai vadinamą savivalda, kaip valstybės reikalų tvarkymo būdą, lyginkime su medicina, demokratinį valdymą – su medicininiu aptarnavimu, visuomenę pagal pilietiškumą – su sveikais, ligoniais bei nei sveikais, nei ligotais žmonėmis.

Pagal tokį modelį visuomenę reikia skirstyti į tikrus piliečius, sąmoningus valstybės kūrybos ir tvirtinimo dalyvius (sveikuosius), netikruosius, nedalyvaujančius rinkimuose, referendumuose, kitokioje pilietinėje veikloje (ligonius) ir formaliuosius, abejinguosius (nei sveikus, nei ligonius). Demokratinis valdymas pagal šį modelį lygintinas savitarnai, kuris bus suprantamesnis, jei jį vadinsime savivalda. Štai kodėl taip daug kalbama, dedamos ,,sveikųjų“ pastangos pilietinei visuomenei ugdyti ir telkti, nes tik nuo jos priklauso savivaldos kokybė. Demokratinis valdymas, arba savivalda, remiasi daugumos valia. Jei dauguma formali, abejinga valstybės reikalų tvarkymui, o nuo jos priklauso savivalda, geros savivaldos kokybės negalima tikėtis. Taip, deja, yra jaunos demokratijos šalyse. Tokiomis sąlygomis tarpsta nešvari politika, ydinga savivalda, jos virsta verslu. Iš čia – partijų gausa, politinių šundaktarių, užkalbėtojų, burtininkų dariniai, kurie, mulkindami abejinguosius bei formaliuosius piliečius, ateina į valdžią, nedirba pastarųjų labui, o tarpsta iš politinio verslo. Toms partijoms nenaudinga, kad būtų ugdoma ir telktųsi pilietinė visuomenė, nes jos netektų ,,pacientų“, iš kurių mulkinimo gyvena.

Ką daryti, kaip netikrų partijų atsikratyti, kaip savivaldos mechanizmą įvaldyti, kaip blogas priežastis, o ne pasekmes šalinti, kaip formaliuosius ir abejinguosius piliečius tikraisiais ,,padaryti“? Svarbiausia ir sunkiausia yra paskutinė, tikro piliečio problema, su kuria susidorojus kitos išnyktų savaime. Jei medicina ligoniams gydyti turi specialistus, sveikatingumu rūpintis visą sistemą, tai pilietinės visuomenės ugdymas, savivaldos ir valstybingumo tvirtinimas paliktas savitarnai, todėl tikrų piliečių – mažuma, todėl savivaldos kokybė prasta. Žinant, kad tikras pilietis turi būti doras, savo tautai ir valstybei ištikimas, išsilavinęs, išmanantis valstybės reikalų tvarkymo pagrindus, t.y. politizuotas žmogus, ugdymu turi rūpintis šeima, mokykla, Bažnyčia, bendruomenė, valstybė. Kol valstybė nesutvirtėjusi, trapi, nepajėgia ar nenori rūpintis piliečių ugdymu, iš tikrųjų lieka savitarna. Išskirtiniu savitarnos veiksniu laikytina vietos bendruomenė, kurioje žmogus gyvena. Savivaldos pradai yra bendruomeninėje gyvensenoje. Tai savotiška, tačiau veiksminga liaudies medicina piliečio sveikatingumu rūpintis, savivaldai ir valstybingumui tvirtinti. Nepaisant biurokratinių stabdžių, Lietuvoje vietos bendruomenės kuriasi. Iš komunistinio ir ateistinio auklėjimo išsilaisvinęs žmogus, per tą auklėjimą patyręs prievartinį kolektyvizmą, susvetimėjimą, dorovės nuosmukį, deda pastangas tikram bendruomeniškumui atgaivinti, talkos būdų spręsti bendrus reikalus, tvirtinti savivaldą. Kiekvienoje bendruomenėje rasime išmintingesnių, labiau išprususių žmonių, kurie gali padėti nesusivokiantiesiems, aiškinti jiems tautos, valstybės sandaros ir raidos reikalus, jų svarbą asmeniniame gyvenime. Todėl bendruomenių kūrimąsi, jų veiklą reikia laikyti pilietiškumo mokykla, pilietinės visuomenės formavimo pagrindu.

Grįžkime prie pradžios – kovos su blogų pasekmių priežastimis. Ar bendruomenė pajėgi su jomis kovoti?

Nesena prezidentinė krizė Lietuvoje – visuomenės vištakumo pasekmė. Jei prezidento rinkiminės kampanijos metu bendruomenės būtų išsiaiškinusios prezidento teises ir galias, visuomenė nebūtų pakliuvusi į nerealių pažadų pinkles, R. Paksas tikrai nebūtų išrinktas. Deja, bendruomenių kūrimasis, jų veikla tik neseniai prasidėjo, o neorganizuota, neapsišvietusi minia paprastai vadovaujasi ne protu, išmintimi, o emocijomis. Emocijoms sukelti pilkųjų, juodųjų technologijų ir net modernios juodosios magijos šių dienų manipuliatoriai turi pakankamai. Juk ir dabartinės nušalintojo prezidento kelionės po rajonus, pigus pataikavimas žmonių lūkesčiams, tuščia užuojauta yra emocijų kurstymas, visuomenės skaldymas, vištakumo užkrato platinimas.

Politika ir medicina, regis, tolimos sritys, tačiau iš palyginimo, iš poveikio būdo panašumo galima pasimokyti; norint išvengti blogų pasekmių, reikia vengti jų priežasčių, rūpintis savo pilietine sveikata, vaduotis iš kompleksų nelaisvės

Troškimus, motyvus, prisiminimus, nuslopintus ir išstumtus į pasąmonę, ir, pačiai asmenybei nesuvokiant, darančius poveikį jos elgesiui, psichoanalitikai vadina kompleksais. Dešimtmečius prievarta ir pamaloninimais visuomenei diegti elgesio būdai paliko kompleksus, kurie skatina būti elgetomis, ponais ar vagimis.

Elgetos kompleksas. Seniau tikru elgeta buvo laikomas ligotas, dėl fizinės negalios nesugebantis pats pasirūpinti maistu, drabužiu bei būstu žmogus. Dabar elgetystė tapo savotišku verslu, parazituojančios gyvensenos būdu. Didžioji dabartinių elgetų dauguma yra savotiški hedonistiniai buržua, kurių verslas – elgetystė, o malonumai – tinginystė, girtuoklystė. Tuos elgetas sutiksime gatvėje, prie bažnyčių, žmonių susibūrimo vietose ar vaikščiojančius tiesiog į butus. Juk jei esi pensinio amžiaus, gauni pensiją, jei esi invalidas – invalidumo pensiją, o jei esi sveikas, ieškok darbo, o ne duonos, – turėsi duonos. Tik mulkiams ir kvailiams turbūt skirti pranešimai, kad didžiausias nedarbas esąs kaime ir dėl to – nepakeliamas skurdas, elgetystė. Kokiais laikais buvo, kad žmogus, turėdamas žemės, būtų bedarbis ar skurstų? Net sovietmečiu, kai už darbadienius atlygindavo grūdų saujomis, o priesodybiniam sklypui skyrė 15 ar 60 arų, žmonės iš tų arų išgyveno. Dabar mažiausia žemės norma – 3 ha, o nuomoti gali kiek nori ir labai pigiai. Tik štai, kaip traktorių ar užsienietišką kombainą įpirksi, kaip degalais apsirūpinsi? O kodėl, negerbiami kaimo bedarbiai, kastuvą ir kauptuką pamiršot, kodėl arkliuką į Arklio muziejų uždarėt?

Pramonėje ir žemės ūkyje sovietinė valdžia didžiąją dalį uždirbtų lėšų nusavindavo ir tik vaizduodavo, kad už darbą atlygina, todėl ir darbininkas bei valstietis taip pat tik vaizdavo, kad dirba. Darbo našumas todėl buvo mažesnis tik Kuboje. Taip įpratino prie tinginystės. Valdžia dar vaizdavo, kad gyventojams duodavo: nemokamą išsilavinimą, nemokamą gydymą, nusipelniusiems – nemokamą būstą, taloną deficitinei prekei nusipirkti, šieno pagrioviuose pasišienauti, miško malkoms pasikirsti, paskolindavo traktorių sklypeliui suarti. Nusavino kilnojamą ir nekilnojamą turtą, tačiau tai buvo seniai, pasimiršo, o duodavo nuolat (iš to, žinoma, ką nusavindavo). Tik reikėjo prašyti, užsitarnauti, žemintis. Trumpai tariant, visi elgetavo, o geras ponas duodavo. Kadangi elgeta nieko neturi, jam visko trūksta, visko reikia, o jei ką ir turi, jam reikia to, ką kitas turi, o jis neturi. Ir nori ne užsidirbti (jis tinginys), o kad kas jam duotų. Jei neduoda, jis protestuoja, kaltina valdžią ir iš jos kategoriškai reikalauja ar eina plėšikauti. Tik į valdžias patekusiems sukčiams elgetauti nebereikia, nes to paties elgetos komplekso vedami, iš valstybės kišenės patys pasiima. Dešimtmečius „gero pono“ mulkinti, dėl įgyto elgetos komplekso tie žmonės tiki sukčių pažadais, tikisi, kad sukčiai duos, o sukčiams rūpi mulkių balsai ir, atėjus į valdžią, – kuo daugiau iš mulkių išspausti.

Pono kompleksas. Kolūkių pirmininkai, įmonių direktoriai, partinė nomenklatūra priklausė sovietinių ponų luomui. Būtina sąlyga pakliūti į tą luomą buvo besąlygiškas komunistinės ideologijos išpažinimas, priklausomybė komunistų partijai bei nuopelnai tai partijai. Ponų luomas turėjo tam tikrus (iš nusavintų lėšų) fondus, iš kurių turėjo galimybę „elgetoms“ kažką duoti. Taip ponai ne tik botagu, bet ir meduoliu valdė, savo galią demonstravo, gero pono įvaizdį kurpė. Į atkurtą demokratinę valstybę tie ponai atsinešė tik įvaizdžio ir galios regimybę bei nenumaldomą troškimą pakliūti į naujų ponų luomą, gvieštis į valstybės kišenę, iš tų lėšų pirkti balsus savo klanui papildyti. Juos pasirenka ir išsirenka, tikėdami gražiais pažadais, tie patys „elgetos“. Išsirenka ant savo sprando, nes tarnauti žmonėms jiems trukdo iš sovietmečio atsineštas valdančio ir engiančio pono kompleksas.

Vagies kompleksas. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nei vagysčių, nei plėšikavimų praktiškai nebuvo, tiek privati, tiek valstybinė nuosavybė buvo gerbiama.

Iš kolūkio sovietmečiu negaudami lygiaverčio atlyginimo, matydami neūkiškumą, išauginto derliaus netausojimą, prisimindami nusavintą ir atiduotą kolūkiui žemę, kilnojamą turtą, žmonės be sąžinės graužaties iš plėšiko bandydavo atsiimti. Kadangi buvo grėsmė pakliūti į teisėsaugos rankas, tai darė slapčia, trumpai tariant, vogė. Vogė eiliniai kolūkiečiai, vogė agronomai, vogė kolūkių pirmininkai. Pramonės darbuotojai vogė iš įmonių paklausią produkciją, vogė viską, kas po ranka pakliuvo, vogė, nes matė, kad už jų darbą deramai neatlygina. Vogimas iš valstybės tapo įpročiu, o kadangi valstybė diegė nepagarbų požiūrį į privačią nuosavybę, vagystės išplito į privačią sferą. Vagies kompleksas užvaldęs tiek eilinį kvailį, tiek intelektualųjį sukčių, tik vagysčių mastai skirtingi pastarųjų naudai. Demokratiją suvokus kaip savivalę, vagiama, plėšikaujama, smurtaujama, o teisinis nihilizmas, neteisingumo įteisinimas kompleksą palaiko.

Yra ir daugiau sovietinio palikimo kompleksų bei įpročių, kurie taip įaugę į sąmonę ir pasąmonę, kad išsivaduoti iš jų vienu iškart neįmanoma. Ir, svarbiausia, kad vertybių samprata iškreipta, tikrosios vertybės iškeistos į hedonistines, sujaukta vertybinė mąstysena. Liūdnai nuteikia jaunimas; jo vertybių samprata, sumaterialėjimas, siekių primityvumas – ydingo ugdymo pasekmė. Nereikia pamiršti, kad pedagogus rengė ir teberengia daugiausia sovietiniai dėstytojai, kurie kalte kalė, jog pedagoginėje kalvėje ruošiami ne kokie mokytojai ugdytojai, o tarybiniai, komunistinės ideologijos „šviesoje“ subrandinti mokytojai. Tokie sovietiniai amatininkai-robotai tebedėsto ir šiandien aukštosiose mokyklose, kiti tebesinaudoja sovietiniais ar dabar anoje „šviesoje“ rašytais vadovėliais. Užtenka paminėti prestižiškiausios Lietuvos aukštosios mokyklos – Vilniaus universiteto – neseniai pasitraukusio rektoriaus (jis dabar „žiburiuoja“ Europos Parlamente) išvedžiojimus, kad suprastume, kokia padėtis, koks kvailinimas, mulkinimas ir dorovinis žlugdymas tęsiasi.

Ir negalima dėl to visuomenės kaltinti, kaip nekaltiname ligonio. Reikia gydyti. Dešimtmečius trukęs komunistinis „auklėjimas“ sužlugdė dorovę, visuomenę išstūmė iš tikrųjų vertybių lauko, visuomenė tebeserga sovietine raudonlige. Vakarykščiai „auklėtojai“ niekur nedingo, jie gyvena ir veikia tarp mūsų, daugelis veikia valstybės nenaudai. Negalima kaltinti ir jų, nes jie pasiligoję sunkiausiai, jie per komunistinę valktį vis dar nepraregi. Ir tie, anot Vaižganto, „padliecai“ yra mūsų broliai, jiems reikalingas ne pasmerkimas, o ypatingas gydymas. Medicina ligoniams gydyti turi visą armiją Hipokrato kareivių, o visuomenės gydymas paliktas savitarnai (liaudies medicinai). Todėl Lietuvoje tokia partijų gausa, todėl tarpsta politiniai šundaktariai, užkalbėtojai, burtininkai ir kitokie „gelbėtojai“. Antai iš Archangelsko atvykęs rusas Viktoras Uspaskich mūsų partijų ketvirtąjį dešimtuką papildė dar viena, jo sukurpta Darbo partija. Partijos vadeiva, neaiškiais būdais tapęs milijonieriumi, cerkves statydino Rusijoje, prašmatnius butus pirko Maskvoje ir Palangoje. Šios partijos visuomenė nepažįsta, tačiau pažįsta vadeivą; jis lietuvius nemokamai pavaišina ledais, scenoje pašoka rusišką kazokėlį, padainuoja ir esamas valdžias purvais drabsto. Šito „liaudžiai“ pakanka.

Į skatinimą turėtų atsiliepti ne tik Seimas, Vyriausybė, tradicinės partijos, visuomeninės organizacijos, bet ir visa visuomenė, nes nuo visuomenės pilietinės sveikatos priklauso valstybės ateitis, kiekvieno piliečio gerovė.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tomas L.       2018-05-12 10:52

Paprieštarausiu straipsnio autoriui: esminis demokratijos dėmuo – krikščioniška dorovė. Be šio dėmens bus tik tariama demokratija, o (kada nors) gal netgi tik demon-kratija, kaip kadaise per TV pareiškė vienas garbingas dvasininkas.

Marginalas       2018-05-11 15:42

Koks yra pasakų demokratijos “dėmuo”, kiekvienas gali fantazuoti kaip jam patinka. Nuo to demokratija, kaip ne “visų”, bet valdančiojo demo valdžia, nė trupučio nepasikeis. Geriau pamąstome, kas yra tas valdantysis demas, o kas - jo apmulkinami vergai.
Kas kita - demokratijų palyginimas maskolių palikimo bei įtakos agentų veikimo sferoje ir “Vakaruose”. Skirtumas ryškus: ten demo atstovas privalo laikytis demo taisyklių, jei peržengia ir pastebėtas - prašom už grotų. Maskolių karalystėje už grotų atsidurs tas, kuris ieškos teisybės.
Gydyti? Va kai panaikins atsiskaitymą grynaisiais, tada “gydykit”. Gydyti galima tik taip, kaip darė ukrainiečiai. Greit ir ši (bent teorinė) galimybė išnyks.
O dabar tęskite savo pokalbį apie “pilietiškumą”.

Geriausias pilietiškumas       2018-05-10 22:22

dabar nebūti pilietišku.Tegul pūna visa sistema iš vidaus,o mes palauksim.Pati subyrės.

tiek       2018-05-10 11:06

bent jau Lietuvoje demokratija labiausiai kenčia tikrai ne nuo pilietiškuo,o nuo sąžiningumo trūkumo.Be sąžinės (prisiminkim Vasiliausko prisipažinimą) ,be teisingumo nelieka tiesos,padorumo.O tai veda tik į vienų piliečių “pilietišką” jojimą į rojų kitų sąskaita ...Būtinas vaistas,kurį tikri ne šiaip sau atrado savisaugos instinkto nepraradusi pasirutinti vakarietiška demokratija - visuotinis civilizuotas prabangos apmokestinimas(kad žmogus,kad ir “apturėjęs laimę” vieną ar per kelis kartus apvogt valstybę,skant visą “pilietinę visuomenę” in corpore,iš kart suprastų - už prisigvelbtus turtus privalės kasmet sumokėt beveik trečdalį jo vertės ,t.y. ne kokius nusususius 0,5 o visus 30 proc/metus nuo prabangaus turto vertės. Kol to neturim - ir Lietuvos ekonomikos ,darbo vietų neatkursim ,anei valstybės katastrofos - eimigracijos- net nepradėsim stabdyt.Kol kas tai bandoma daryt tik popieriniais ugningais lozungais - nieko nebus. Čia jums ne liaudį 30 metų su “demokratija” durnint .Čia nori /nenori veikia gyvenimo ,realūs rinkos dėsniai.

Autoriui klausimas       2018-05-10 10:23

O kodėl SENELĖ Vakarų Europa pagedo?
Ne viskas taip paprasta…


Rekomenduojame

Seime buvo svarstomos parlamentinio tyrimo išvados dėl LRT veiklos

Labanoro Žygis – Ateik ir Pamatyk Pats!

Mindaugas Kubilius. Valstybės gyvasties klausimas: ar išsivaduosime iš „mužikų“?

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I)

Arvydas Juozaitis reikalauja švietimo ir mokslo ministrės atsistatydinimo

Partizano Juozapo Streikaus-Stumbro baigiamoji kalba Troikos teisme

Vladas Vilimas. Kam reikalinga Konstitucijos pataisa dėl individualaus skundo?

LAT: medžių kirtimui pasipriešinusiems kauniečiams baudos neskirtinos – visuomenė turi teisę reikalauti kokybiškos informacijos apie medžių būklę

Kaip ideologija nugali mokslą: net „Mein Kampf“ galima „prakišti“ už mokslinį straipsnį

Povilas Urbšys. Kas nuoširdesnis: prof. V. Landsbergis ar R. Karbauskis?

Peticija: solidarizuokimės su mokytojais ir pareikalaukime ministrės atsistatydinti – padėkime pasiekti pozityvių švietimo pokyčių

Vytautas Radžvilas. Lietuvos pakasynos – valstybės lėšomis

Andrius Švarplys. Pasaulis, kuriam nesame pasiruošę

„Lithuanian Freedom Fighters“: video pasakojimas apie Lietuvos Laisvės kovas ir kovotojus

Vytautas Rubavičius. Mokytojui – „skaičiuoklę“ į dantis

Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į knygos „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ pristatymą

Valdas Vasiliauskas. Konservatoriška svajonė ar klejonė?

Darius Kuolys. Švilpiu ir aš stebėdamas Švetimo ir mokslo ministerijos įslaptintus viešuosius pirkimus

Vytautas Radžvilas. Moj adres – [evro]sovetskij sojuz…

Eglė Česnakavičiūtė. „Atlikęs pareigą Tėvynei“. Skiriama visiems laisvės kovotojams, vis dar neturintiems amžino poilsio vietos

Lietuva palydėjo į amžinąjį poilsį Adolfą Ramanauską-Vanagą

Geroji Naujiena: Visi esame kilę iš vieno ir palaiminti būti viena

Rasa Čepaitienė. Balta

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui: miškas be vilko – ne miškas

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Kviečiame spalio 5 ir 6 dienomis pagerbti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą (programa; papildyta video)

Tarptautinės Mokytojų dienos minėjimas Kaune: Danguolė Petrauskaitė-Juodžbalienė. Diena, kai baigiasi kantrybė, arba Kaip man ne gėda

Advokato Sauliaus Dambrausko darbų ginant viešąjį interesą apžvalga: paremkime šias pastangas –  tapkime beprecedenčio proceso dalimi

Kviečiame į Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymą Šiauliuose

Vygantas Malinauskas. Socialinis teisingumas pagal Trump’ą ir Lietuvą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.