Įžvalgos

Algimantas Rusteika. Tas prakeiktas nuolankumas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gegužės 14 d. 20:38

20     

    

Algimantas Rusteika. Tas prakeiktas nuolankumas

Kauno forumas | 2017

Vasara. Paukščiai parskrido, deputatai išskris į šiltus kraštus, mokesčių inspektoriai – į Palangą, nieko neturintys pasiturintys gers soduose. Net Premjeras atostogaus, tik Prezidentė neatostogaus, nes neturi tokiems niekams laiko. Žodžiu, viskas pajudės kaip pridera – pinigų kryptimi.

Nes svarbiausias revoliucijos klausimas – valdžios klausimas, o svarbiausias valdžios klausimas – pinigų klausimas. Sužinok kelius, kuriais vaikščioja pinigai – sužinosi viską ir valdysi pasaulį arba paspringsi švendrės lapu. Yra kas žino, bet ir apie juos žino, todėl Vladimiro Putino sąskaitų neužšaldys niekada.

Tačiau yra dalykų, apie kuriuos niekas nieko nesužinos. Štai slėpinys – Lietuvos Respublikos užsienio politika. Europos parlamentuose ir alubariuose verda ginčai, kokiai Sąjungai būti, bet mums tai neįdomu ir nesvarbu, pas mus diskusijų nėra. Lygiuot, ramiai, klausyt, ką Briuselio pijokėlis pasakys – kas duos pinigų, tam atsiduosim, nes svarbiausias yra pinigų klausimas, o pinigų duoda nuolankiesiems.

Bet kokios permainos, krustelėjimas stagnacijoje – ėjimas per raudoną. Jėzus Kristus atėjo ne pagal taisykles, vasario 16-ji, kovo 11-ji buvo ne pagal taisykles, visi didieji įvykiai ir pokyčiai įvyko ne pagal taisykles. Kai normos tampa aukščiau už gyvenimo prasmę ir bendrą interesą, atslenka rutina, apgaubia kūdros dumblių laimė ir visuomenės mirtis. Aklas, bukas paklusnumas, tapęs įpročiu – visų imperijų siekis, diktatūrų ir autokratijų svajonė.

Buvau sostinėj. Vakaras, būrelis prie perėjos, pagrindinis valstybės prospektas tuščias. Skersinė gatvė tuščia abipus iki horizonto. Raudona, visi ilgai, kantriai stovi, nudelbę akis. Žalia – ir tvarkingai kaip viščiukai nukrypuoja.

Toks mūsų gyvenimas, ši tauta beviltiška. Besilaikantys taisyklių situacijoje, kada jos visiškai beprasmiškos ir nemokantys savarankiškai susivokti ir priimti sprendimo yra beviltiški. Nuolankumas draudimui aukščiau už sveiką protą – orveliškumo ženklas. Vergo psichologija, kvailių ir prisitaikėlių vadinama civilizuotumu, o valdžios pataikūnų klikasklaidoje – net pilietiškumu.

Net kare nebūtina visada vykdyti įsakymus, kurie nenumatytoj situacijoje gali būti beprasmiški ir kenksmingi, todėl dalinių vadai apmokomi mūšyje elgtis pagal aplinkybes ir spręsti savarankiškai, atsižvelgiant į tikslą. Aukoti tikslą dėl priemonės, prasmę dėl beprasmiškos rutinos – vergų laisvė ir pasirinkimas: koks apima mielas, patogus pasitenkinimo paklusus ponui jausmas! Ir atvėrus vartus iš saugaus, šilto tvarto niekas neišeina, ėriukų tylėjimas pasitinka šeimininką. Jis mus išgelbės, apsaugos ir pašers.

Kiek permainų iš valdžios nuolankiai tikėtumeis – bus tik naujos taisyklės ir nauji draudimai, kurių pasiilgom, tik nesutariam kokių. Savim patenkinti broileriai, nuolankiai laukiantys žalio signalo, kurio niekada nebus, nes jis yra tik mūsų širdyse. Tokia nauja sovietizmo inkarnacija – Politinio Biuro gelbėtojų laukimas ir kolektyvizmas, atsisakantis asmens teisės ir atsakomybės spręsti. Visuotinis nuolankus taikymasis prie absurdo, tapęs neturinčių ką pasakyti ir kuo argumentuoti argumentu.

Yra paprastas, tikras, neklystantis moralinis suvokimas ir teisėtumo jausmas, kuris vertina impulsyviai, bet tiksliai ir visada teisingai, kurį turi ir vaikai, ir net psichiniai ligoniai. Tai kaip muzikinė klausa, žmogus tą jaučia arba ne, ir kai pamatai, kad net to nebeliko, apima neviltis.

Tada debilas, apipylęs mokyklos direktoriaus veidą šūdais, yra teisus, o direktorius, pasielgęs kaip kiekvienas neiškastruotas vyras pasielgtų, išmetamas iš darbo klikasklaidai plojant atsistojus.

Pagyvenusiai valytojai į akis spjaudantis paauglys laimi teismą prieš savo orumą bandžiusią ginti moterį, kuri turi jam atlyginti patirtas moralines kančias. Ir visi nuo Prezidentės iki studentės tyli, vadinasi, taip ir turi būti, ir auksinis jaunimėlis problemos nemato, nes tuoj eis gelbėti varlyčių. Taip nebuvo net sovietiniais laikais ir dabar niekas niekur neišveš, tiesiog tai normalu arba niekam nerūpi. Užtat labai rūpi paskųsti kitaip manantį, viešai išsityčioti iš nepatikusio dėstytojo, mokytojo, profesoriaus ar šiaip tikinčiojo ne tuo ir ne taip, kaip numirėliams reikia.

Naktimis būnu mažas. Su tėčiu einam žuvauti lazdyno stiebų meškerėmis, kurioms išsipjauti nereikia leidimo, iš pušies žievės pasidarę plūdes, persmeigtas degtuku, ir už tą nereikia mokėti, ir dar bijom mokytojų ir nebijom kaimynų. Dar viskas tik bus, ežerai ir upės yra mūsų ir miškai yra mūsų, ir nesibaidom būti savim ir galvoti ką norim. Mes tylėjom, bet nebuvom nuolankūs, vakarais sėdėdavom prie laužo, kurį kurdavom, kur norėjom, ir niekas mūsų nebaudė, tik uodai, atsiprašau, uodės, nes patinams kraujo nereikia.

Ir jokių tvorų su kameromis nėra, ir jokios apsaugos mūsų pačių saugumui ir gerovei. Dar matau, kaip liepsnos atšvaitai žėruoja akyse, kurios prarastos. Prarastame pasaulyje nuolankumo nebuvo, nematavo, kiek metrų nuo vandens pastatyta mašina, ar ratas ne ant žolytės. Ir automobilio neturėjom ir nebuvom dėl to nelaimingi, o kai panorėdavom – miegodavom naktį, kur užsimanę, ir niekas atėjęs nepasakydavo, kad čia ne tavo žemė.

Ir negalvodavom, kad reikia leidimų ir kaip nepažeisti draudimų, kurių nebuvo. Ir niekas valdžios nemylėjo, tokių kvailių nebuvo net valdžioj ir ji bijojo mūsų. Mes buvom nugalėti, bet nebuvom nuolankūs, žmonės susėsdavo prie stalo su džiaugsmu ir vaikais. Ir keldavo taurę sugrubusiom nuo darbo rankom, ir šviesa būdavo jų akyse, ir niekam tai neužkliūdavo. Ir dainuodavo, kaip jie dainuodavo, ir kiekvienas atėjęs būdavo brolis.

Galit juoktis ir iš tų dainų šaipytis, kurie tarp jų nepabuvot ir nematėt akių spindėjimo, ilgesio ir nepajutot jų širdžių bendrumo, kai sunkiam, pritemusiam ir svetimam pasauly žmonės susirenka kartu, ir jiems būna gera, ir jie dainuoja. Taip, ne šventieji ir išduodavo vienas kitą, pasiduodavo, ir Dieve, kokie būdavo neteisūs! Bet štai jų sugrubę nuo darbo rankos ima duoną, kelia taurę, priglaudžia vaikus ir kambarys prisipildo šviesos, juk prisimenat?

Mes nebuvom nuolankūs. Nebijojom kalbėti, ką norim, nors ne viskas buvo kalbančių galvų dėžėj, bet viskas buvo gyvenime. Nebijojom, kad kas nors įsižeis dėl to, ką galvojam ir sakom, ir ateis mūsų nubausti. Buvo milicija, kuri pati netikėjo savim, bet nebuvo minčių policijos ir vidinio balso, liepiančio tylėti, ir raudono stop krano, sustabdančio mintis.

Prarastam pasauly, kurį dar kartais susapnuoju, nebuvom laisvi, bet nekentėm ir bijojom to, kas dabar laisvai yra ir gyvena tarp mūsų. Buvom laisvi nelaisvėje, esam nebelaisvi laisvėje. Kodėl išorinę jėgą pakeitė vidinė baimė, nepasitikėjimas ir netikėjimas? Kodėl dabar, rašydamas ką galvoju, pagalvojau – o ką kiti pagalvos? O gal kam nors kas nors nepatiks – juk apie tai niekas nekalba, tai gal ir nerašyk, gal taip dabar reikia?

Argi jūs nesijaučiat vieniši, bejėgiai ir beprasmiški? Argi nematot, kaip nebegalit laisvai mąstyt nepasimatavę su propaganda ir vertinimus derinat su tuo, kas kalama per visus galus? Argi nebijot būti kitokiais, kokių nebereikia? Jeigu jaučiat, ką sakau – vadinasi, dar esate gyvi. Lavonai nejunta, jie tik ėda gyvuosius ir ėda, nes yra nuolankūs.

kaunoforumas.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2018-05-21 10:24

Jotulyt,
tame komentare aš kalbėjau apie paprastą materialų teisingumą, kuomet žmogus nuoširdžiai padeda valdžiai, o valdžia lygiai taip pat nuoširdžiai padeda žmogui.
Beje, “raguotasis” tikrovėje ragų neturi. Baimingas, iliuzinis ir sumišęs žmogaus protas tuos ragus išgalvojo, o štai tu priėmei tai, kaip tiesą. Na nesugebi tu tos tiesos suvokti. Gal ir gerai, kad esi mano prielipa. Leidi dar geriau tikrąjį blogį ir jo šaknis pažinti…

Jota       2018-05-19 9:32

Tas raguotųjų išpera visada į teisingas mintis įmaišo smalos šaukštą, ir dešimt kvailių sau į pasąmonę įsirašo:  “O iki to mums dar tikrai tolimas kelias, bet juo vis tiek reikia pradėti eiti, tiek mums, tiek valdžiai…”.

Adminui būtų neprošal        2018-05-15 21:20

ne į temą besišakojantį komentarų medį - pvz., ne pirmus metus čia 18:40,  20:15
ir po kitais straipsniais vilkūglius išleidžiantį “kazį” - apgenėti.
Nesvarbu, ar šis žmogelis toks įkyrus iš prigimties, ar taip šventeiviškai moralizuoti pats išmąstęs, ar vykdo zadanijas.
Juk daugelis komentatorių kalba į temą ir rimtai. Norėtųsi, kad testųsi būtent tai.

Kazys       2018-05-15 20:15

Būtų įdomu paskaityti gerb.Algimanto įžvalgą - drąsuolio Povilo charakteristiką.Kiek šiame susireikšminusiame vyre pavydo? Kiek apsimetimo šventesniu už visus aplink esančius?Kur veidmainystė ir kokio tikslo siekia?

poviliux       2018-05-15 18:40

-aš atvedžiau ir įpiršau kolūkiečiams mentą.
pašikau, o dabar nusiplaunu.
būkite nuolankūs ir išrinkite mane meru.
tikiuosi 12 sek. pakaks apsispręsti.

> vodka ir snukių daužymas       2018-05-15 16:22

Žiūri į tekstą, bet matai špygą, draugas nepartinis bolševike?

Įžvalgus ir profesionalus $+$ komentaras. Ačiū.       2018-05-15 15:16

Demokratinei valdymo formai, bent tokiai, kokia buvo graikų sumanyta (Agora), lygiagrečiai buvo būtinas žmogaus dorovinis ugdymas (su aukščiausia - teisingumo - dorybe). Antraip demokratiją neišvengiamai perima demagogai ir ją paverčia tik priedanga savo interesų įteisinimui.
Štai kodėl sąmoningai ar instinktyviai Lietuvoje (neo)liberalų
(jais tapo ir konservatoriai) kuruojama švietimo ir mokslo sistema
dabar beveik visiškai apvalyta nuo privalomų aukštajam mokslui bendrauniversitetinių humanitarinių mokslų: filosofijos, logikos, etikos, kalbos kultūros, psichologijos pagrindų ir pan.
XXI a. beplunksniai dvikojai barbarai atvirai deklaruoja, kad mokyklų uždavinys - parengti konkurencingą kvalifikuotą darbininką. Šie, žinia, Tėvynės neturi
(laimės - taip pat) ir, kaip juslingieji sliekai, juda paskui kapitalą.
*****************************************************************************
Sovietinės nelaisvės laikais turėjome daugiau laiko vieni kitiems,
o nužmoginanti socialinės inžinerijos propaganda
daugeliu atvejų dar nebuvo tiek performatavusi amžinybei skirtos sielos.
Pasirodo, išorinė prievarta nebuvo tiek pavojinga prigimtinei laisvei,
kiek laisvas vartotojo pasivergimas (susigundymas) geismui daugiau turėti
ir patirti individualų kartotinį malonumą (hedonizmas), atrodyti patraukliai.
Algimanto atmintis, tikiu, jo neapgauna - anų laikų (nors imperinių, bet drauge dar ir “lėtojo laiko”) bičiulių akių šviesa vienydavo ir stiprindavo patikimiau.
Tai nėra tik jaunystės sentimentai ir nostalgija. NK

$+$       2018-05-15 15:10

Pardon, pabaigoje - partines sisitemas

$+$       2018-05-15 12:54

Tada viršuje buvo TSKP,  žemiau - ideologinė policija KGB, kuri saugojo partiją ir režimą nuo tautos “šėlionių”. Valdžios nemylėjome, nes ji buvo okupacinė su į priekį išstumtais kolaborantais. Žinojome, kad ji (valdžia) dėl mūsų nieko nedarys, nes rūpėjo tik režimo išsaugojimas, bet ir ne labai bijojome, dėl tos pačios priežasties.

Ideologinę kontrolę vykdė partija, jos “legendinis” politinio biuro narys M. Suslovas. Jam mirus kontrolę į savo rankas perėmė KGB, tiksliau, jo pirmininkas J. Andropovas, žinomo kominternininko O. Kusineno mokinys. KGB sistemoje buvo sukurta virš 5000 papildomų etatų, tiksliau, visuose svarbiausios valstybės organizacijose atsirado KGB darbuotojų. Buvo pradėtas vykdyti kominternininkų planas - TSRS dezintegracija, sukurtas po Trockio išstumimo iš valdžios bei išvarymo iš TSRS.

Kai generaliniu sekretoriumi tapo M. Gorbačiovas, J. Andropovo surastas ir dar L. Brežnevui pristatytas kaip gabus ir perspektyvus, plano vykdymas įsibėgėjo. Rezultatas - viršuje atsidūrė KGB, komunistų partija buvo suskaldyta į daugybę partijų ir partijėlių, tam, kad vaizduotų (imituotų) demokratiją.

Lietuvoje daug kas patikėjo, kad TSRS sugriovė Sąjūdis su V. Landsbergiu ir, kad iš Komunistų partijos prisiskaldžiusios partijos tarnaus jų labui ir, kad nieko daugiau daryti nereikia, tik susirasti geriausius (tinkamiausius) kandidatus ir partijas bei balsuoti. Kad Lietuvoje liko 6337 KGB agentai (B. Genzelio duomenys), kurie yra aukščiau partijų, apie tai beveik niekas nesusimąsto, bent jau iš tų, kuriem svarbiausiu reikalų Valstybėje yra balsuoti. Neduok valgyti, neduok gerti, bet leisk skuosti prie balsadėžių, rinkimų dieną, ir balsuoti už tinkamą kandidatą ir partiją-gelbėtoją.

Pakeisti tokį mąstymą-manymą (mentalitetą) yra neįmanoma. Juo labiau, kad niekas nieko ir nedaro, priešingai - plauna smegenis su įvairiais “tikėjimais” į “šviesias ateitis” ir partneres sistemas.

Arne       2018-05-15 9:45

Pritariame, kad ilgimės tikro paprasto valstybės gyvenimo. Dar saugome savąją realybę nuo reklamos, nuo „imidžų“, nuo melagingų žinių, nuo dviveidės politikos. Tikrovę uždarome savyje, jos mokome vaikus. Priešinamės smegenų plovyklai, bet liūdna. Dėkui autoriui.

ieškokime išeities       2018-05-15 9:31

Taip, ponas Algimantai, Jūsų žodžiai srūva iš širdies ir į mūsų(bent daugelio iš mūsų)širdis.Jaučiamės ir nelaisvi, siaubingai apgauti, sutrypti ir nelaimingi. Matome kokiame absurde atsidūrusi valstybė ir mes kartu. Gal dar nesame visai mirę, bet leisgyviai. Kas atsitiko su mumis, kad nesivienijame, nekylame į kovą, kaip, tarkime,  katalonai? Jokio karingumo, jokio pasipriešinimo…Jau kelis dešimtmečius jaučiamės, kaip avinai, vedami į skerdyklą.
Ko laukiame ir tikimės? Nežinau atsakymo…
Gal ateinančio ir išvaduojančio Godo?

VaidasVDS       2018-05-15 8:34

Daug reiškinių turi dvi puses, teigiamą ir neigiamą. Ir niekada nėra gerai, kuomet analizuojama tik viena reiškinio pusė.
Taip yra ir su nuolankumu.
Nuolankumas gali būti apgailėtinas, kuomet nuolankiai priimamos ir visokiausios kiaulystės bei kvailystės. Bet jis gali būti ir orus. Lai būna kvailas įstatymas, kvaila valdžia, kvaili pareigūnai, aš formaliai laikysiuosi tų jūsų idiotiškų nurodymų, bet visada su jais kovosiu teisėtomis priemonėmis, nes kas ciesoriaus - ciesoriui, kas Dievo - Dievui.
Beje, įstatymai nėra itin kvaili. Daugiau kvaili yra pareigūnai. Dėl to paties šviesoforo. Yra įstatymuose toks terminas - mažareikšmiškumas. Tik kad jis taikomas gana retai. Ir jei koks nors policininkas pamatys naktį per visiškai tuščią gatvę ir per raudoną signalą einantį praeivį, greičiausiai jis tą praeivį nubaus, nes taip bus jam tiesiog ramiau (o jeigu jį kas nors jo šefui apskųs). Būna juk ir taip, kad pagauti pažeidėjai, iš 10 - 9, meluoja tuo pačiu motyvu, bet dešimtasis nemeluoja, tačiau nepatikima ir juo, ir jis baudžiamas vien tik dėlto, kad tie 9 buvo nesąžiningi.
Kas yra tas orus nuolankumas?
Skruosto atsukimas ne idiotui, o sugebančiam mąstyti ir keistis. Kada sudavęs į skruostą asmuo, susigėsta ir antrą kartą jau netrenkia, bet dar ir sugeba atsiprašyti už pirmą kartą. Bėda tik ta, kad nežinai, ar prieš tave idiotas ar garbės dar nepraradęs. Bet po pirmo kirčio bent jau išsiaiškini smile
Taip pat ir su valdžia. Nusilenki jų idiotizmui, bet sakai: padarykime taip, kad policininkas vis tik turi žinoti mažareikšmiškumo sąvoką ir ją taikytų gyvenime. Bet vis tiek griežtai bauskite tuos pėsčiuosius, kurie šokinėja prieš automobilius ir kelia pavojų tiek sau, tiek kitiems. Yra dar ir toks reiškinys kaip rutina. Kai sakoma - visų neišaiškinsi, visų nenubausi. O čia gali padėti tik žmogaus bendradarbiavimas su tikra valdžia. Tikra valdžia rūpinasi žmogumi ne dėl pliusiukų sau, o tikras pilietis padeda pareigūnui išaiškinti pažeidėją. O iki to mums dar tikrai tolimas kelias, bet juo vis tiek reikia pradėti eiti, tiek mums, tiek valdžiai…

Apuokiukas       2018-05-15 8:15

Duok, Dieve, kad Tarabilda būtų teisus.

vodka ir snukių daužymas       2018-05-15 8:09

reikia sparčiau diegti tovariščiaus rusteikos vertybes: neapykantą, nepasitikėjimą, smurtą, išdavystes, agresiją, taisyklių ir tvarkos nesilaikymą ir t.t.
——
draugas putinas mus už tai pagirs - VO !

Tarabilda       2018-05-14 23:49

Reikia netrukdyti parazitams išsiskersti. O aš jau tokių pastangų matau.

Pikc       2018-05-14 22:59

Iš to, ką A. Rusteika rašo, panašu, kad kalbama apie VĖLYVUOSIUS bolševikinės okupacijos laikus - dabar gi vyksta judėjimas link ANKSTYVŲJŲ, užtat ir kitaip viskas.

ettt,       2018-05-14 22:03

palikit mirusius laidoti mirusiems

Rusteika       2018-05-14 21:33

Ale tu duodi visu smarkumu per smegenis ir per širdį, be jokio pasigailėjimo. Ar išgyvensim, ar mirsim, jau nesvarbu. Vis tiek esam jau mirę gyvi…

Autoriui       2018-05-14 21:27

Ačiū už Tiesos žodį. Taip, mes tada nelaisvėje buvom laisvesni , negu dabar pseudolaisvėje- pinigų valdžios laisvėje, kuri niekada negali būti Laisve.

Dabar nepaprasta       2018-05-14 21:08

ir kalbėti.Kiek kartų komentarus ištrynė,užblokavo galimybę juos rašyti,grasino,siūlė susidomėti saugumo tarnyboms,o ir vidinis cenzorius kartais sakė,na,jei dabar atsilaikysi…Nors ,tikriausiai,byla ten yra ir fiksuoja…Kas bus ,tas bus…


Rekomenduojame

Seime buvo svarstomos parlamentinio tyrimo išvados dėl LRT veiklos

Labanoro Žygis – Ateik ir Pamatyk Pats!

Mindaugas Kubilius. Valstybės gyvasties klausimas: ar išsivaduosime iš „mužikų“?

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I)

Arvydas Juozaitis reikalauja švietimo ir mokslo ministrės atsistatydinimo

Partizano Juozapo Streikaus-Stumbro baigiamoji kalba Troikos teisme

Vladas Vilimas. Kam reikalinga Konstitucijos pataisa dėl individualaus skundo?

LAT: medžių kirtimui pasipriešinusiems kauniečiams baudos neskirtinos – visuomenė turi teisę reikalauti kokybiškos informacijos apie medžių būklę

Kaip ideologija nugali mokslą: net „Mein Kampf“ galima „prakišti“ už mokslinį straipsnį

Povilas Urbšys. Kas nuoširdesnis: prof. V. Landsbergis ar R. Karbauskis?

Peticija: solidarizuokimės su mokytojais ir pareikalaukime ministrės atsistatydinti – padėkime pasiekti pozityvių švietimo pokyčių

Vytautas Radžvilas. Lietuvos pakasynos – valstybės lėšomis

Andrius Švarplys. Pasaulis, kuriam nesame pasiruošę

„Lithuanian Freedom Fighters“: video pasakojimas apie Lietuvos Laisvės kovas ir kovotojus

Vytautas Rubavičius. Mokytojui – „skaičiuoklę“ į dantis

Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į knygos „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ pristatymą

Valdas Vasiliauskas. Konservatoriška svajonė ar klejonė?

Darius Kuolys. Švilpiu ir aš stebėdamas Švetimo ir mokslo ministerijos įslaptintus viešuosius pirkimus

Vytautas Radžvilas. Moj adres – [evro]sovetskij sojuz…

Eglė Česnakavičiūtė. „Atlikęs pareigą Tėvynei“. Skiriama visiems laisvės kovotojams, vis dar neturintiems amžino poilsio vietos

Lietuva palydėjo į amžinąjį poilsį Adolfą Ramanauską-Vanagą

Geroji Naujiena: Visi esame kilę iš vieno ir palaiminti būti viena

Rasa Čepaitienė. Balta

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui: miškas be vilko – ne miškas

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Kviečiame spalio 5 ir 6 dienomis pagerbti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą (programa; papildyta video)

Tarptautinės Mokytojų dienos minėjimas Kaune: Danguolė Petrauskaitė-Juodžbalienė. Diena, kai baigiasi kantrybė, arba Kaip man ne gėda

Advokato Sauliaus Dambrausko darbų ginant viešąjį interesą apžvalga: paremkime šias pastangas –  tapkime beprecedenčio proceso dalimi

Kviečiame į Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymą Šiauliuose

Vygantas Malinauskas. Socialinis teisingumas pagal Trump’ą ir Lietuvą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.