Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Tiesos.lt redakcija   2020 m. vasario 14 d. 19:45

3     

    

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Nykstančio tikėjimo ir mirštančios meilės šalyje priimta iškilmingai slampinėti aplink šventyklas ir reikšmingas vietas. Visaip demonstruoti patriotizmą ir piktai mokyti gyvenimo pagal valdžios portalus. Itin svarbu teisingai nešioti vėliavas, stabus, visokias gėlytes ir kitaip išoriškai tampytis.

Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ką ant savęs užsidės, kas ir ką pakalbės iš tribūnų, nes esmė yra širdyje. Atidarę tuos, kurie garsiai baubia tikriau mylintys, vien piktinasi kitais ir už kiekvieno kampo regi priešus, pamatytume – viduj nieko nėra. Tai tuštumos kaukės.

Kaip jie didžiuojasi, kad labai myli Lietuvą, kaip visus stvarsto už skvernų ir vis klausinėja: o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra. Nes yra keturios Lietuvos. Viena švenčia Šv.Valentiną, kita – Valstybės atkūrimą, trečioji švenčia ir užkanda viską. O ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems visiems atkeršyti.

Štai vėl iki skausmo pažįstamos aikštės, vyrai su vaikais ant pečių ir jaunos šypsenos. O visai šalia tušti, aidūs skersgatviai be žmogaus, nukarusios vėliavos ir negyvi langai. Manęs neilgai trukus nebebus, bet viskas juk bus – tai kodėl taip neramu? Kodėl už džiaugsmo vitrinų taip tuščia, laisvėje gyvena nelaisvė ir vakarais ilgai tylim?

Buvo tie, kurie vienijo – atsistokim dabar ir lėtai, iškilmingai, iš pačios gilumos: Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai... Juk girdit tą balsą, prisimenat? Kur dingo ta dvasia, Vytai? Kada tas šventas Mes pasidalino į Mus ir Juos? Nejaugi vėl tuoj pavasaris, žiedai ir vienybė, kuri nebežydi? Kodėl reikia prarasti, kad suprastum, ir skęsti, kad išmoktum plaukti?

Privatizavo ne tik paežeres, bet ir šventes. Štai kalba iš tribūnų svarbiai svarbiai, o akys laksto į šalis ir stambūs apsaugininkai, patikrinę leidimus, smaigsto žvilgsniais minią. Štai dabar jie drąsiai kažką, rankos judrios, galva vis į šoną, pasitaiso plaukus ar pasitrins kaktą. Per pauzes kramto lūpas ar šiaip nerimsta kojomis. Ir visas kūnas sako: bijau jūsų.

Ir iš sakyklų vien kas kitų per naktis parašyta, tarsi deklamuotų iškaltą mintinai saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Teisingi, sunkiasvoriai pasakymai, bet neklystamai jauti – šventykloje nieko nėra, žodžiai susigeria į paveikslus ir Katedroje tuščia. Pažiūrėkit, kaip jie žiūri, išjunkit garsą ir pamatysit. Žvilgsnių nesuvaidinsi, neužsidėsi ir neišmoksi – iš akių atpažinsite.

Šią dieną pasivaikščiokit po Gariūnus, bazes, pasivažinėkit troleibusais. Pasėdėkit poliklinikų koridoriuose, ligoninių priimamuosiuose ir prie reanimacijų, policijos nuovadoj ar myžalais dvelkiančioj zonos bendroj patalpoj. Paklausykit, ką kalba akmeniniais veidais žmonės, belaukdami patento VMI salėje, pardavėjos su cigaretėm šaltyje už prekybcentrio kampo, kieti, nekalbūs taksistai savo stotelėse.

Pastovėkit miestelio parduotuvėje prie kasos pusvalandį, ar kaimo kavinukėje tarp vyrų, ar siuvykloje tarp moterų, kai atneša vokelius. Pasėdėkit mikriuke, grįžtančiame iš miesto, ir išgirskit tą tylą, kai visų akys pro langus, o senyva moterėlė kalbasi telefonu su anūkėliu Airijoje, kurio niekada nebepamatys.

O ar matėt jaunos merginos beviltiškas, pavargusias akis Senamiesčio užeigos virtuvėlėje prie puodų vasaros karšty? Kaip ji pažvelgia į tuos su nusmukusiais klynais – nerūpestingai linksmus, nekantraujančius savo blynų? Ir kaip tie žiūri į ją ir nemato? Ir kaip jos veide parašyta, kad nieko daugiau jos gyvenime nebebus?

Ar girdėjot tylų, kad aplinkiniai neišgirstų, pensininkų pokalbį belaukiant eilėj prie kompensacijų? Ar skaitėt kietuoliškus žvaigždučių feisbuko pokalbėlius ar bosų puslapį apie safarį – kaip ten viskas faina ir kokie jie dvasingi? Arba kaip žmonės purvinam kieme kantriai laukia Caritas paketėlio ar sėlina dukrai striukės į padėvalkę, baugščiai dairydamiesi, kad pažįstami ir bendradarbiai nepamatytų?

Ar pagalvojot, ką jaučia tas, kurį vadinat nevykėliu, kai sėda į pigių skrydžių orlaivį ir mato lekiančią atgal ir žemyn Tėvynės žemę? Kada tupi tame pusrūsyje, geria savo nevilties taurę ir žino, kad niekada nebegrįš, kur palaidoti tėvai ir gyvena širdis? Ar klausėt, ką tarpusavyje kalbasi tie šimtai tūkstančių? Žinot, ką sapnuoja, apie ką svajoja, ko neapkenčia ir ką myli?

Demokratija yra dauguma. Tai išsimaudykit toje daugumoje. Patirkit, kiek ten skausmo ir kvailumo, tikrumo ir neapykantos, kiek nevilties, įtampos ir noro sugriauti ir atkeršyti. Kiek palaidotų laimės siekių, banalybių, gyvenimo geismo, meilės ir beprotystės.

Ir tada pajusit, kas yra laisvė. Ir suprasit, kad tie žmonės negalėtų nieko nuspręsti, net jei tikrai galėtų spręsti. Kad jei negali būti kitaip, tai gali būti ne šitaip, ir kad nieko daugiau nebebus, nes nebūsim kitokie. Atsibusit gyvenantys ant parako statinės, turėdami gerą laiką su cigarete dantyse.

Kada atsimerksim ir pamatysim pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra? Be jokių išankstinių nuomonių akinėlių ir ideologinių štampų? Kada išsivaduosim nuo savo patogių, paprastučių popierinių įsitikinimų? Ir suvoksim, kad esam neteisūs, ir visi yra neteisūs, ir teisiųjų nėra?

Taip, tai nieko nepakeis, bet bent neapgaudinėsime savęs. O kam nepatinka – dar plačiau užsimerkit, kad pamatytumėt dar daugiau nieko ir pasakų. Nejau tas milijonas, kurio netekome, ir tie dešimtys tūkstančių, kurių vis netenkame ir netenkame, yra tik nevykėliai, verti nusipenėjusių „rašytojų“ patyčių?

Ar jie ne žmonės, nesvajoja, nemyli, nėra verti bent supratimo ir dėl visko patys kalti? Ar kalbėti apie tai, kas blogai, yra bloga? O gal reikia kaip kadaise – fanfarų? Ir rašant per šventes apie tai, kas skauda, būtinai pasakyti, kad aplink spindi saulutė, rytojus šviesus ir tu nesi priešas? Ir būtinai pridėti valdiško optimizmo saldiklių? Tada labiau patiktų?

Taip, žmonės, kuriems nepavyko ir amžinai patys kalti, irgi yra Mes. Jie negali, nemoka būti kitokie, tiesiog tokie yra. Demokratija – ne sotus, patogus urvelis pasislėpti nuo tamsos, negi nesuvokiat, ant kokio socialinio vulkano gyvenam? Jūs jų nepakeisit, jie taip pat yra gyvenimas ir Lietuva. Pagailėkit jų nors kiek, nes jie jūsų nepasigailės.

Negalima būti už kažkokią kitą Lietuvą – tokia yra, kitokios nėra ir nebus. Bajorija visada susitapatina su valstybe ir įsivaizduoja, kad jie asmeniškai, jų užpakaliai, džipai, nusipirktos patelės ir slaptos sąskaitos yra valstybė. Nevilties ir skausmo dėl neteisybės aptemdytam protui atrodo taip pat.

Lietuva, jos tiesa ir šviesa yra tie, kurie sakome Mes. Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje kalbam apie gresiančią pabaigą ne todėl, kad nieko nebūtų, o kad viskas būtų. Už pabaigą tie, kurie sako – nieko tokio, viskas gerai.

Vienintelis turtas, kurį įgijome – laisvės galimybė, kuri visada su mumis, net jeigu ji tik viltis.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kis       2020-03-3 19:46

skaitai ir darosi baisu del anuku,partijos neturiu,o tokiame jovale gyventi vargiai jie sugebes.

Dzeikas       2020-02-16 21:38

Kai Rusija ateme Kryma is Ukrainos ir legalizavo sia akcija per “okupenduma” vietiniai pasisokinedami bego balsuot “uz”. Viena kita blaivesne galva sake:- ka jus darote! Jus einate pro duris pro kurias ATGAL nebeiseisite. Nubalsuosite ‘uz” ir tai bus PASKUTINIS kartas kai jusu klaus nuomuones apie ka nors. Veliau visi klausimai bus sprendziami be jusu.
Pro panasias duris Lietuva iejo 1991-92mm. Daugeliui tai buvo shokas, mazdaug kaip jeigu ateje i procedurini kraujo tyrimui vietoj adateles i pirsto pagalve gaunate yla i panage, na taip iki nago saknies - ispudis neisdyla iki gyvenimo pabaigos. Daugelis tada save guode, kad tautai slapimas galvon trenke, na pavairuos brazauskiniai 4 metus ar maziau ir bus uzkasti politineje uzmarstyj.
Bet tikresnis pasirode pirmasis ispudis, shokas - iejome pro vergijos duris, kur kelio atgal nera.
Kodel beje taip elgiasi tautos “vierchai”? Juk eziui aisku, padarysi eilini zmogeli beteisiu vergu ir liumpenu - isores priesai jus plikomis rankomis paims. Jokia rumu gvardija ar svetimtauciai samdiniai is Kunigaikstytes Birutes (tautiska “vidaus kariuomene” lietuviakalbiams banderlogams dusinti, jei inkst imtu) pulko ju neapgins. NATO neamzina, ir Dede Semas jeigu Kinija pultu Japonija ar Taiwana net ir noredamas nelabai gales padet. Na duos “stingeriu” tik juos Birutes pulko “-ewicz”-iai ir “-ewski’ai” juos rusams iskart atiduos. Verslieji Lietuvos generolai ta beje labai gerai suvokia, todel kipezo atveju bus sioks toks susistumdymas, kas pirmas “prisiduos”. Nes rusai apdovanoja tik pirmaji isdavika - likusius galva i sikinyka ar prie Laptevu juros.
O todel, kad vierchais but aisku gerai, tegul ir ES bantustane, bet jei privogta paliks atejunai - ne tragedija. Na gyveno prie caro, nalogus mokejo, na vietininkui patept reikejo - tiek tu rupesciu. O savigarba, orumas, seimos herbas - cia kryzininku atnesta, lietuviams svetima kultura. Apseisim.

stasys        2020-02-16 18:27

Kai nuo kalno paleidi kamuolį žemyn tau nieko kito nelieka tik bandyti ji pavyti , o jei nuokalnėje teka upė ..ne retas sudrebės ir nutars stabtelti , nerizikuoti . Gal kamuolys nėra tiek vertingas tos galimybės bet kokia kaina ji pagauti , susigražinti ..ir tos perspektyvos likti su šlapiomis kelnėmis . Kaip apibrėžti savo norus ir galimybes , kaip juos pasverti ? ..kas yra realu mūsų nuoskaudose ir santykiuose tarp žmonių o kas tik autoriaus blaškysis nuo sienų, viešose vietose, grandant nudienos pilka nepasitenkinimą ? Valdžia tik visuomenės atspindys , todėl priekaištus reikia imti žerti sau, savo kaimynui ,A.Rusteikai ..kuriam sunku pripažinti to fakto jog tik socialiai subrendusi visuomenė pagrindus deda socialiai aysakingai valstybei o ne atvirkščiai , kaip jam norisi .  Dideli darbai visada prasideda nuo mažmožio ir asmeninės iniciatyvos   , bet jokiu butu jie nevirsta erzeliu noriu ,noriu ,noriu .. nes man taip reikia . Kai labai norisi imi ir padarai ..suplaudamas žmonai kriauklėje indus .. žiūrėk padovanota laisva minutė taps ir tau dar viena galimybe , paragauti laimės skonį ..  Erzelis gimdo erzeli o juo sotus nebūsi .. keisk autoriau krypti ..tavo pasirinkimas niekur neveda ir ne tau skaičiuoti likusi laiką ..Ta daro tie kurie realiai gyvena ir nepamiršta svajoti ..visos svajonės retkarčiais pildosi , netgi tiek kuriems ir diena saulė nešviečia .
p.s. gal autorius siekia nužudyti taip valentino diena ?


Rekomenduojame

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo

Ramūnas Karbauskis. R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu

Rasa Čepaitienė. Suklastota meilė

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus vardo pliažo naujienos

Robertas Grigas. Man tai buvo skiepai nuo bet kokio sovietizmo

Tomas Baranauskas. Apie magišką smėlio galią

Prisiminkime ir atminkime. Goda Krukauskienė: Budavonės kankiniai

Algimantas Rusteika. Vienybės klausimu: tiesa išlaisvina

Vygantas Malinauskas. „Kaip ant tyčių...“

Vytautas Radžvilas. Sisteminė „opozicija“ – nomenklatūrinio režimo atrama

Nuo bačkos. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė: Šimašius būtų puikus prezidentas

Liudvikas Jakimavičius. Sprigtas į snapą Gaidžiui

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Valstybės pliažas

Artūras Račas. Monika pretenduoja į Metų citatos autorės titulą

Vygantas Malinauskas. Kas čia yra „tas“, kuris „gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“?

Paraštėje. Nida Vasiliauskaitė. Tai klasizmas, joks rasizmas

Vytautas Sinica. Šimašius Lukiškių aikštę nutarė paversti pliažu…

Geroji Naujiena: „Nebijokite!“

Liudvikas Jakimavičius. Skambėjimas mūsų laikais yra dalykas svarbesnis už turinį

Tomas Bakučionis. Teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalis

Kęstutis Bacvinka: „Kas apgins gyventojų lėšomis įkurtą parką“

Andrius Švarplys. Kam painioti savo politines aspiracijas su mokslu ir akademiniu pasauliu?

Andrius Švarplys. Keli štrichai Naujosios Amerikos portretui

Algimantas Rusteika. Niekas nenori nieko keisti

Nida Vasiliauskaitė. Vienintelis lemtingas dalykas – dvasinis kalibras, ontologinis rangas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas, palydėtas jo paties komentaru

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.