lrytas.lt
Taip, sidabras nuostabu. Ir tikrai džiaugsmas. Tikras. Pasiekimas apie kurį tik nedrąsiai svajojom. Ir aukščiau tikrai nepavyko. Ir negalėjo, matyt, pavykti.
Bet užknisa tie sacharininiu optimizmu varvantys komentarai. Ypač politikų, kurie tiesiog nebetelpa ekranuose. Ir feisbuke jau siautėja deputatinis roto virusas, galintis išversti iš koto ne tik Joną Valančiūną. Šauniai kovojom! Čia didvyrių žemė! Tarsi koks džiaugsmas, kad pralošėm. Kas ne taip, kodėl negalėjo būti geriau, ką reikia patobulinti? Tą išsiaiškinti juk normalu. Ar apie tai kalbėti jau draudžiama? Ir kaip senais gerais – pirmyn visi su vėliavom skanduoti į demonstracijas?
Apmaudą jaučiam visi. Nemeluokim patys sau. Taip, vyrai šaunuoliai. Ir niekas jų nesiruošia kaltinti. Juos visi pasveikinsim iš širdies. Tačiau vis tiek skaudu. Ne todėl, kad pralošėm. Dėl to, kaip pralošėm. Kodėl pralošėm.
Pralaimėjom stipresniam, kurio įveikti nebuvo šansų. Tačiau be rimtos kovos. Palūžom psichologiškai. Jau vidury rungtynių visi buvom išsigandę. Bijojom varžovų, atsakomybės, patys savęs. Žiūrovų ir politikų, kurių pilnos tribūnos. Vieni kitų.
Po pirmo kėlinuko jau buvom pralaimėję. Tą supratom visi – ir aikštėje, ir tribūnose, ir prie ekranų. Nes nebuvo lemiamo, viską kelyje nušluojančio geismo nugalėti. Nebuvo sportinio pykčio. Įniršio. Kovinės dvasios. Ardymosi iki išsekimo kiekvienoje mikrodvikovoje. Rodėsi, tik laukiam, kad greičiau ta kančia baigtųsi.
Po to kovojom šauniai. Ir visai kartais nekovojom. Pralaimėjom visais frontais. Beviltiškai. Primityvūs pasivarinėjimai puolant, kai kolegos stoviniuoja ir žiūri, kas gi čia dabar bus. Kamuolys kaip karšta bulvė – geriau atiduoti kitam, kad ir per rankų ir kojų miškus. Tam, kuris išsigąsta nesėkmės ir bijo, kad nepavyks, nepavyks niekada. Kaip vyrui lovoje. Pralaimima iš pradžių viduje, tik po to išorėje. Būtent to psichologinio nusiteikimo finale pritrūko. Todėl ir pralaimėjimas toks.
Vienas dalykas yra padarius klaidą sukąsti dantis iki kraujo. Ir eiti mirti arba nugalėti. Kitas – susiimti už galvos, išsigandusio berniuko akimis žiūrėti į horizontą. Ir drebinti kinkas, kad nepavyks. Rinktinei trūksta ne derinukų ar pasiruošimo, o rimto psichologo ir vyriško hormono.
Niekas ir nemano, kad galima stabiliai žaisti visada ir su visais. Ar nugalėti stipresnį. Kalba apie tai, ko trūksta, kad pralaimėtum ne šitaip. Ir sužaistum taip gerai, kaip tikrai gali. O ne taip blogai, kaip visi gali.
O dabar taršykit mane, kas tik netingit. Kad niekšas ir nemyliu Lietuvos. Rašau nuoširdžiai, be privalomojo meilės saviesiems šou. Ne politikas ir dėl populiarumo neišgyvenu.
Taip galvoju. Ir daug kas taip galvoja.
Ir ką gi daryt, po galais? Ar visiems patikti – didžiausias tikslas? Čia ne kaimo šokiai. Tiesiog noriu suvokti, kodėl taip atsitiko.
Ir neapkenčiu patriotinio melo. Nei politikoje, nei krepšinyje, kurį per finalus staiga beprotiškai pamilsta politikai.
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
Kai tribūnose sėdi Polikarpovna, mūsų krepšininkai visada pralaimi. Tokia nenuginčijama statistika. Matrioška kašyje atneša nelaimę. O ji jau pažadėjo važioti ir į Rio. Jeigu taip, liksim be jokių medalių olimpiadoje.
apsoliuti Tiesa.
nors ziurejau visas rungtynes pasidejes po ranka validolio (tos nelemtos zaidybines “duobes”...deja taip, psichologo komandai reikia kietesnio) noriu pasakyti, kad musu krepsininkai siemet pranoko patys save. DIDELIS ACIU JIEMS IR TERENERIAMS.
O dabar eikite “atsakomybiu” ieskantys bambekliai rinkti savo kiemo rinktine, paziureciau kaip 300:04 pasikrautumete malku nuo vien “atsarginio suolelio”.
komunistė polikarpovna su kitais komunistais psichologiškai paruošė rinktinę pralaimėjimui.
nieko naujo - komunistai visada kenkė, kenkia ir kenks Lietuvai.
O kažkas, sumaniai eksploatuodamas ir manipuliuodamas visų jausmais, iš visi šito užkala gražaus pinigėlio.
primityviai trokšta aukso.Ar tauta jo verta,nes yra negailestingumo,godumo,melo,nedraugiškumo…
Taip, be abejo, buvo galima pralaimėti ir kitaip. Tarkim, mažesniu skirtumu. Bet tuomet straipsnio autorius, neabejoju, būtų paskelbęs: “Kodėl nelaimėjome? Todėl kad trūko patriotizmo”. Maždaug taip. Visai nesusimasto, kad lietuviai, neturėdami tokio lygio žaidėjų, kaip Gasolis ir lygesnio atsarginių suolelio, ilsėjosi tik vieną dieną, tuo tarpu ispanai dvi. O tai prieš finalą labai svarbu. Taip ir norisi pasakyti-vietoj to, kad bambėtum, reikėjo pačiam išbėgti į aikštelę ir sulošti. Mūsiškiams auksas būtų garantuotas….Nemokam džiaugtis tuo ką turim. Visada į medaus statinę reikia įpilti šaukštą deguto. Ech lietuviai, lietuviai. O dar patriotais vadinatės. Bambekliai ir tiek. Ne visi, žinoma.
Sveiki,
Teisingai parašyta. Apie tai Lietuvoje vengiama kalbėti ir rašyti. Atsakomybės baimė ir vyriškumo stoka.
sau,dėl malonumo sau ir žiūrovams,o visa kita “bus pridėta”.Geriau mažiau kalbėti apie medalius…Tikrasis auksas Lietuvos vienybė,kuri buvo tomis dienomis.Tai neįkainojama.
mažesniu skirtumu.Ir visai ne dėl aukso verkia šis didvyris.Pagarba už nuoširdumą.Jis išdrįso.
Zemina valstybe,Tauta ir dabar zaidejus.Tai faktas kaip blynas.O Tauta mano visai kitaip.Ateiti ir zaisti finale der 1-2vietos yra jaudidziulis pasiekimas ir garbe.Sidabras Lietuvai prilygsta AUKSA!
Turite džiaugtis, kad rinktinė net sidabrinė. Jie padarė daugiau negu galėjo. Ir nereikia lia lia.
teisus. Didziuojuosi vyrais, bet pralaimeta per skaudziai. Pasirasau- vienas is triju milijonu krepsinio zinovu:))).
„O dabar taršykit mane…“ Iš kur toks virtuvinių ekspertų susireikšminimas? Kam dabar rūpi kažkoks rašliavininkas ir jo nusivylimas? Koks tokio paistalo tikslas?
Taikliai parašyta…
Visi lietuviai šį tą išmano apie krepšinį, bet geriausiai apie jį išmano Matrioška.
Galvoju taip, kaip Autorius.
Galima ir tokia nuomonė. Ypač, kad sportas laikosi ant entuziastų. O kai jis dingsta, niekam dėl to nesvarbu (Klaipėdos “Žuvėdros” atvejis).