Dienos aktualija

Algimantas Rusteika. Pasaulio šviesa sugrįžo

Tiesos.lt redakcija   2019 m. balandžio 21 d. 22:34

4     

    

Algimantas Rusteika. Pasaulio šviesa sugrįžo

Aš labai mažas, netoli ribos, kurią siekia atminties šviesa, kada atsidaro durys, ir tetės veidas – pilkas, persimainęs, tarsi viduje būtų kitas… Įeina į Didijį kambarį ir prie brolio, o tas bėga aplink stalą, vos neapversdamas mamos rododendro, tetė pagauna vyresnėlį, pavadintą jo vardu, persimeta per kelį ir viena ranka nusijuosęs rudą, nutrintą diržą muša per užpakalį... Čaižo ilgai, stipriai, iš jėgos, o Juozukas inkščia, bet nerėkia, o aš stoviu kaip durnas ir nežinau, kas darosi, man baisu… Bet amžinybė staiga baigiasi, tetė iš visų jėgų trenkia diržą į sieną ir išeina.

Tik kitą dieną mama pasakys, kad viskas – dėl vyriškumo… Su miestelio chuliganėliais išdaužyti bažnyčios vitražiniai langai, nors jau tuoj tuoj Velykos… Šratais iš ragatkių į pačius viršutinius… Ir kas dabar pasieks ir pakeis – žioji tik juodos skylės, ir į bažnyčią prilįs žvirblių ir tų pasipūtusių tinginių balandžių... Juk jei pakviečia, priima vyresni, eini su visais – negali pasirodyti ne kaip vyras.

Gyvenam chruščiovkėj – antras namas nuo universalinės, du kambariukai ir niekur nepabūsi vienas. Kai nueinu į miegamąjį, tetė stovi prie lango į kiemą, virš kurio vasarą kregždės lipdys savo lizdus ir rytais atsibudęs girdėsiu jų šeimyninį kirksėjimą, ir manęs jis negirdi, žiūri pro stiklą į dykynę – keturaukštis dar nepradėtas statyti ir matyti tik raudonų plytų malkinė ir obelis, ir mūsų lysvė, kur mama sodins pomidorus, ir jo veidu upeliais lėtai slenka ašaros.

Po to išeina į Didijį kambarį, po to – ir iš namų. Pro langą į Baltąją bažnyčią matau, kaip vedasi brolį į tą pusę, pro „Žvaigždės“ kino teatrą apsilupusiu tinku, o tolumoj matyt baltas Sporto mokyklos mūras ir didžiuliai šventoriaus medžiai, visada pilni varnų, ir sugrįžta gal po valandos, ir brolis iki mirties niekada nesakys, ką jie kalbėjo, ir mes visi niekada apie tai nekalbėjom, ir jų veidai yra išsigiedriję, o akys pilnos šviesos.

Mūsų bobutė labai sena ir bažnyčion nebenueina, o mašinos mes neturim, lėtai lėtai vaikščioja po namus pasiramstydama lazda riestu galu, ruda ir papuošta ornamentais su užrašu SIGULDA, todėl margučių daužyt dar negalima, reikia laukti, kol virtuvėj viena meldžiasi ir tyliai tyliai gieda savo giesmes, kurių numeriai būna jos bažnyčioj ant sienų, kur nėra jokių paveikslų ir skulptūrų, tik kryžius ir šviesa, sena evangelikė reformatė nuo okuojančio Papilio, kur „mano karvė“ sako „mono korva“.

Jos knygos ir giesmynai seni, šriftas kai kuriose gotiškas ir man nesuprantamas, vienos lapai net geltoni, beveik palaidai sudėti tarp nutrintų viršelių, kampą palenktum – lūžtų kaip čypsas, kurių tada nežinojom pasaulyje esant. Baigusi ateina, užsirišusi iš vakaro išskalbtą ir išlygintą baltą, išeiginę su melsvu ornamentu kampuose skarelę, ir jos veidas pilnas šviesos, ir jau galim su broliu daužti savo margučius, ir tetė sukčiauja, atkišdamas tuščiąjį galą, kad mes nugalėtume, ir šviesa lėtai užlieja mūsų kambarį.

Tas laikas išėjo – gimusi 1883 metais ir prinokusi spaudos draudimo laikais, tas knygas ji paprašė turėti ir po mirties, ir mama įdėjo. Mums liko tik Bostone leista Biblija ir J.A.Giedraičio verstas Naujasis Testamentas, kurį jaunystėj skaičiau visą ir laikas vėl prasiverdavo, ir išgirsdavau kaimo pirkios tylą, laikrodžio su atsvarais tiksėjimą, gyvulių garsus už lango ir iš toli atslenkantį varpo gaudimą, ir štai vėl sugrįžta jos šiluma ant vaiko galvos, rankos raukšlėtos, su didelėm dėmėm, akys išblukę ir geros, ir dabar turiu tą knygą, ir šią dieną būtinai atsiverčiu, ir laikas, mano šeimos gyvenimas, mano Tėvynės ir žmonių šviesa sugrįžta:

PSALMAS CL.

1. Alleluja.
  Laupsinkit Poną Dievą jo šventinyčioje; laupsinkit jį stiprybėje jo macies!
2. Laupsinkit jį jo darbuose; laupsinkit jį didėje jo šlovėje!
3. Laupsinkit jį trūbomis; laupsinkit jį psaltėrais ir ant arpų!
4. Laupsinkit jį būbnais ir šokinėjimu; laupsinkit jį strunomis ir vamzdžeis!
5. Laupsinkit jį skambančeis cimbalais; laupsinkit jį geray skambančeis cimbalais!
6. Vislab, kas Dvasę tur, laupsink Poną Dievą! Alleluja!

Su švente! Pasaulio Šviesa sugrįžo.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

krikščionis       2019-04-22 20:49

Ačiū Algimantai už šviesos pluoštelį. Lietuvoje šviesa sunkiai prasimuša, o dar veidmainiai naftalinu kvepiantys sijonuotieji. Radvilos nešė šviesą į Lietuvą, o dabar ta šviesa slepiama po suolu. Deje tokia šiandiena.

grumstas       2019-04-22 8:42

Su Šventomis Velykomis, Algimantai. Perskaičiau ir lyg maldą būčiau sukalbėjęs savo išėjusių  Amžinybėn Tėvelįų atminimui, šviesiam jų protui ir Viešpaties nustatytos pasaulio tvarkos pagarbai, kuria ją , mūsų visų mylimi tėvai , seneliai, proseneliai vadovavosi savo gyvenime. Tas gyvenimo Vadovas efektyvumu pranoko, pranoksta , ir pranoks visu valdančiujų fariziejų nurodymus , įstatymus ir poįstatyminius aktus

rūpesčiai.       2019-04-22 8:00

prieš metus ar pora sirijoj islamo kariai sėkmingai skerdė krikščionis ,prieš kelias dienas šri lankoj pas abraomą pasiuntė arti 300 tikėjimo brolių ir sesių. gi čia vienas džiaugiasi jau surinktu milijardu plytgaliams ir blizgučiams,kitas skelbia apie sugryžusią šviesą . tai tiek.

Šikalienė       2019-04-22 7:06

Diržas ir dievas. Seubū seubas! Acilikimas.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo

Ramūnas Karbauskis. R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu

Rasa Čepaitienė. Suklastota meilė

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus vardo pliažo naujienos

Robertas Grigas. Man tai buvo skiepai nuo bet kokio sovietizmo

Tomas Baranauskas. Apie magišką smėlio galią

Prisiminkime ir atminkime. Goda Krukauskienė: Budavonės kankiniai

Algimantas Rusteika. Vienybės klausimu: tiesa išlaisvina

Vygantas Malinauskas. „Kaip ant tyčių...“

Vytautas Radžvilas. Sisteminė „opozicija“ – nomenklatūrinio režimo atrama

Nuo bačkos. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė: Šimašius būtų puikus prezidentas

Liudvikas Jakimavičius. Sprigtas į snapą Gaidžiui

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Valstybės pliažas

Artūras Račas. Monika pretenduoja į Metų citatos autorės titulą

Vygantas Malinauskas. Kas čia yra „tas“, kuris „gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“?

Paraštėje. Nida Vasiliauskaitė. Tai klasizmas, joks rasizmas

Vytautas Sinica. Šimašius Lukiškių aikštę nutarė paversti pliažu…

Geroji Naujiena: „Nebijokite!“

Liudvikas Jakimavičius. Skambėjimas mūsų laikais yra dalykas svarbesnis už turinį

Tomas Bakučionis. Teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalis

Kęstutis Bacvinka: „Kas apgins gyventojų lėšomis įkurtą parką“

Andrius Švarplys. Kam painioti savo politines aspiracijas su mokslu ir akademiniu pasauliu?

Andrius Švarplys. Keli štrichai Naujosios Amerikos portretui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.