Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Algimantas Rusteika. Partokratija kaip susinaikinimo garantas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. kovo 30 d. 21:34

16     

    

Algimantas Rusteika. Partokratija kaip susinaikinimo garantas

Kelionei reikia tikslo, žmogui ir jo šeimai – gyvenimo siekių, visuomenei – idėjų, kurioms visada kas nors aukojama. Atkūrėm valstybę, norėjom būti saugesni ir turtingesni, todėl siekėme būti NATO ir Europos Sąjungoje. Tačiau tą tikslą įgyvendinus naujų neatsirado. Liko valstybė be idėjos – sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti nepaliaujamai svaiginantis vis naujais vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu į skolą.

O Žemė krustelėjo po kojomis ir pasaulis pajudėjo. Byra valstybės, nepaskelbtas gigantų karas dėl įtakų plinta, nesuskaičiuojamų grupuočių, privačių karo kompanijų ir daugelio valstybių tankai važinėja po rūkstančius žlugusių valstybių griuvėsius, kur visi kariauja su visais, o priešiškų pusių generolai rytais susiskambina mobiliaisiais ir tariasi, kur ką po pietų bombarduos. Milijonai atbėgėlių klaidžioja po Europą, kurios esminės permainos neišvengiamos – dėl to nerimsta milijonai jos šalių piliečių.

Tik mūsų baudžiauninkų elitas toje diskusijoje dėl mūsų pačių ateities ir pats nedalyvauja, ir mums neleidžia. Svarbu, ką dideli stori vaikinai su storomis piniginėmis nutars – tam jie ir pritars. Kaip net neskaitę pritarė per vieną naktį ES konstitucijai, kuriai niekas nepritarė. Tik bėda, kad dabar nėra net kam pritarti, nes pati Europa nenutarė ir nežino, kur eiti.

Ir Europos, ir viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi tikslo – tik norą egzistuoti sočiai, patogiai ir kiekvienam daryti iš principo viską, kas tik gali šauti į galvą griežtai prižiūrint ir viską iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant valstybės biurokratinei mašinai. Įteisinti juridiškai visus, kokie tik įmanomi, visus iki vieno norus, geismus ir pagalvojimus.

Kultūra yra nuolat kuriama vertybių sistema, civilizuotumas be vertybių skalės paprasčiausiai neįmanomas, laisvės pasaulyje priimta ginčytis ir kritikuoti. Didžiojo kosmopolitinio eksperimento, kur viskas vienodai reikšminga ir teisinga, erdvėje vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti savo žodžio laisvės ir savęs paties.

Po laisvės vėliavomis prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės, teisės be pareigų ir visuotinė asmeninio gyvenimo kontrolė yra ne idėja, o idėjų sunaikinimo ideologija. Minios, einančios demonstruoti už tuos, kurie jas sprogdina, prievartauja ir niekina, atsisakančios ginti savo tūkstantmetės civilizacijos vertybes ir pasiryžę savanoriškai ištirpti kitoniškume, yra nebe visuomenė, o savižudžių bepročių sekta.

Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau net iliuzinių idėjų pagrindo, apie kurį būtų galima susivienyti. Krikščioniškosios kultūros, kaip civilizacijos išlikimo vertybinio pamato, tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako, palikdamas tik bankrutavusią neoliberalumo ir multikultūralizmo idėją, kurią išeinantieji gins iki paskutinio rašalo lašo.

Dalis pelnų, paaukotų socialinei ramybei nusipirkti, išaugino begalines pašalpų valgytojų armijas, o visuomenės supriešinimas, užmaskuotas beribių teisių siekiais ir labdaringais gerumo žaidimais, pavertė ją apatiška, amorfiška mase, bejėge prieš išorines grėsmes. Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą ir mažumos pareigas jau nebeliko, baigiamas dirbtinai kurti burbulas, kur vienų laisvė tapo kitų pareiga, bet pareigos atsižvelgti į kitus laisviesiems negalioja.

Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma instaliuoti nuomonių diktatūra – tas iš principo neįmanoma ir tą supranta patys diegėjai. Todėl visa valstybės jėga siekiama viešajame diskurse įtvirtinti prievartinę šventųjų karvių „įvairovę“, proteguojančią vienus ir smerkiančią kaip „neapykantos kalbą“ bet kokią kitokią nuomonę.

Viena visuomenės dalis turi nuolankiai išpažinti amžinąją prigimtinę nuodėmę prieš kitą, atgailauti ir „persiauklėti“ prisiimdama vis naujus kaltinimus ir tenkindama vis naujas visada teisių socialinių lepūnėlių pretenzijas. Tampa privaloma atsisakyti ne tik savo vertybių, bet ir teisės vertinti, nepaisyti savo pažiūrų ir tylėti, kitaip būsi apkaltintas netolerancija ne vien morališkai, bet jau ir baudžiamosios teisės priemonėmis.

Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir popieriuje graži, bet visada bejėgė neteisingame ir negražiame realybės pasaulyje, kur nugali ne teisingesnis ir teisesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma, savęs.

Iš begalinėmis naujų mokesčių schemomis surenkamų biudžetų patrupinama socialiniam aprūpinimui – tai trumpuoju laikotarpiu leidžia išvengti kritinės liumpenizacijos masės ir socialinių neramumų, o korporacijos gali netrukdomai užsiimti pinigų darymu. Ir visiems būna gerai, kol socialinė sistema neišsisemia ir nepaaiškėja, kad viskas blogai.

Kosmopolitiniame šiltadaržyje auginamų išlaikytinių generacijos demoralizuoja visuomenę, nes įvykęs procesas praktiškai negrįžtamas.

Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, pačios nuo jų priklausomos ir kontroliuojamos, nepatenkintųjų maišto prevencijai susikoncentruoja į visuomenės sąmonės totalinę kontrolę, kuri laikui bėgant tampa ir visuotiniu mąstymo būdu. Reformų troškulys virsta vis didesnės kontrolės ilgesiu ir protestuojantieji prieš nelaisvę ateina prievarta įgyvendinti „geresnes laisves“ ir „teisingesnį“, orvelišką visuomenės gyvenimo reglamentavimą iki mažiausių buitinių smulkmenų.

Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas tautų ištautinimo, valstybių išvalstybinimo, multikultūralistinių kliedesių realizavimo projektas – tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris bus atmestas realaus gyvenimo ir neišvengiamai ateisiančių naujų sprendimų priėmėjų. Elitų nesugebėjimas suvokti natūralios įvykių eigos ar bandymai sustabdyti atsinaujinimą gali tik apsunkinti procesą ir padaryti jį visuotinai pavojingu.

Biurokratijos laikas baigiasi ir į areną išeina tikri, gyvieji žmonės. Procesas jau prasidėjo, permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų ir išlepintų visuomenių nepasitenkinimo. Augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymų laikais didžiausias pavojus gresia mažoms, paribio zonos tautoms ir valstybėms.

Kaip išgyventi Lietuvai globaliam pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės ir valdininkijos visagalybės? Kaip sustabdyti Europos byrėjimą, kai tam pastangų, išskyrus tuščias kalbas apie vienybę, nematyti? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?

Ateina išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir tirpstančiai valstybei vėl kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir padriką, save praradusių žmonių minią, nebežinančią savo kalbos, istorijos ir praeities. Apsispręsti ir spręsti teks visiems ir kiekvienam.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tvankstas       2018-04-1 14:30

Puikiai parašyta, lyg tikro katalikų vyskupo pamokslas ( labai geras gerb. s.m. palyginimas).

šitiek partijų Lietuvai -        2018-03-31 21:06

per didelė prabanga. Gerai padaryta JAV: konstitucija nustačiusi dvi partijas ir tiek žinių. Taip reikia padaryti ir Lietuvoje: įteisinti Konstitucijoje dvi arba tris partijas (kairė-dešinė arba kairė-centras-dešinė), pastovus jų pavadinimus, ir bus ramu. Vien pagalvojus, kiek tos partijos kainuoja mokesčių mokėtojams, iškart aišku, kad partijų sąskaita galima - ir reikia - nemažai sutaupyti. Tokia reforma iškart atimtų galimybę Lietuvos priešams neaiškiais pinigais steigti vis naujas partijas, kurios išnaudoja specifinį efektą prieš rinkimus: situacija būna bloga, o tada - pažadukų desantas laimi rinkimus, ir - kaip senojoje animacijoje: ,,Muzikantas ir šokėjas / Tigrų tramdytojas bus / Pasirodo, šis veikėjas / Vien tik pažadėt gabus.’‘

kaip paprasta....       2018-03-31 13:28

nebūk partiniu, nebūk pizduku, nebūk teisėju ar prokuroru.
gyvensi ne taip turtingai, bet švaria sąžine, sveikai, laimingai

grumstas       2018-03-31 13:08

Pikasas     2018-03-31 12:34
kaip bebandytum vienas partijas reabilituoti, kitas suniekinti - jos visos vienodos - žiūrėjo visų pirma siaurų savo partinių interesų,tautos ir valstybė gerbūvis liko n toje vietoje. Vieni varė  ant kitų , propaganda buvo skirta liumpenams mulkinti. Atėjom prie ribos , kai tauta pasikeis negrįžtamai: priešingai tiems idealams ir šūkiams , su kuriais Sąjūdis pradėjo persitvarkymą - Atgimimą , bet taip ir nepabaigė savo darbo.
Tuščias tavo, Pikasai, raginimas prisiimti kiekvienam atsakomybę už padėtį valstybėje, kai politikai tokios atsakomybės neturėjo , neturi ir neturės, nors visada dejuos ir įrodinės , kad jie labai atsakingai skolinasi iš privačių bankų valstybines lėšas už 10 procentinų dydžio palūkanų normą.

dabar .       2018-03-31 12:00

laukiam stasio, dzeiko paklodžių...

Pikasas       2018-03-31 11:34

Komentaruose bujoja mintis, kad Lietuvoje nėra politinės kairės ir politinės dešinės, nes visos partijos yra panašios, darančios visuomenei tik žalą. Pritarimas tokiems teiginiams, jų gerai nesuvokiant, gali būti pavojingas mūsų sąmoningumo augimui. PASIAIŠKINKIME. Manau, kad kai kurių demokratinėse valstybėse įprastų partijų su įprastomis pozicijomis Lietuvoje tikrai nėra, kaip netiesa ir tai, kad visos partijos vienodos. Tenka pripažinti, kad partijų pavadinimai neatskleidžia jų esmės ar nepakankamai atskleidžia. Verta prisiminti kas buvo Lietuvos sąjūdis ir kaip jo dalyviai kiek vėliau pasiskirstė. LKP priklausantys ar jai prijaučiantys susibūrė politinėje kairėje. Kairiau už juos buvo tik specifiniai, Kermliaus interesus ginantys darinukai, su įvairiais atvykusiais ar vietiniais “gelbėtojais”. Kai kurie jų plėtėsi iki parlamentinių partijų, kiti ir dabar blaškosi politinėse paraštėse. Kartais netgi tautinius radikalus suvaidindami. “Kontoros” žinybai tokie gal netgi artimiausi. “Hegemono” partijos palikuonys keitė savo pavadinimus, prisijungė artimus, anksčiau vadintus “sicilikus”. Jie nuolat mušėsi į krūtinę, kad atstovauja “darbo liaudį” pagal sovietinės sistemos formuluotę, slėpėsi už buvusio LKP vado, tačiau iš esmės atstovavo turčių interesus. Pasitelkdami jiems pavaldžią žiniasklaidą ir įtakotą mažai pasikeitusią teisėsaugą jie valdė vieni arba su panašiai nusiteikusiais bendražygiais. Besiblaškantis ir lengvai “parsiduodantis” politinis centras su įvairias suskilusiais pavadinimais situaciją labiau sujaukdavo, negu paryškindavo. Besikuriantys Lietuvos konservatoriai padarė politinę klaidą, palikdami Lietuvos sąjūdį beveik saviveiklai. Būtina buvo pratęsti bendrus pradėtus darbus kartu. Neturėdamos ar beveik neturėdamos finansavimo neskaidraus finansavimo dešinės jėgos tik krizių laikotarpiais įstengdavo perimti dalinį valdymą. Nors joms siūloma atsakyti už visas politines bei ekonomines nesėkmes už visą atgautos Nepriklausomybės laikotarpį. Tai, kad viena skilusi kairės dalis ištiesė pagalbos ranką “darbiečiams” situacijos iš esmės nekeičia. Buvo jie kartu valdžioje ir nėra naujokai mulkinant rinkėjus bei kaupiant savo elektoratą. Tai kur tas laukiamas prašviesėjimas Lietuvos politikoje? O jis, kad ir kaip bebūtų keista, pas mus pačius. Kiek mes sugebėsime suvokti politinę situaciją, atsirinkti patikimus kandidatus per įvairius rinkimus , patys dirbti “Vardan tos…” tiek ir pažangos galime sulaukti. Dar svarbiau sugebėti politinę atsakomybę už valstybę perkelti sau patiems. Tai kur kas svarbiau, negu verkšlenti kaip blogai ir kaip mums nesiseka.

 

abc.       2018-03-31 11:17

Apsispręsti ir spręsti teks visiem ir kiekvienam.dėl šio teiginio suabejočiau,nors milijonas tautiečių jau apsisprendė,dar 40-50 tūkstančių kasmet apsisprendžia tėvynės verčiami,tūkstantis kasmet apsisprendžia pasiėmę virvagalį.bus kaip visada nuspręs keletas ,kiti gi susitaikys ,kaip prieš 30 metų.

s.m.       2018-03-31 9:54

tiems, kam kilo neaiškumų dėl partokratijos ir straipsnio pavadinimo santykio, pradžiai reikėtų bent perskaityti pirmąsias dvi straipsnio dalis šitame pačiame portale žemiau.
O Algimantas žiebė galingai. Beskaitant vienu momentu šmėstelėjo pajauta, tarsi klausyčiau tikro, ne nominalaus, katalikų vyskupo (be jokių pašaipų !) pamokslo iš ambonos. Taip, artėja totalių permainų metas visame pasauly. Ir juo liūdniau to nesuvokiantiems, amžinais viešpačiais pasijutusiems nūdienos brežnevams stalinams nepriklausomai nuo tautybės ir partinių pakraipų.

Egidijus       2018-03-31 9:27

Partijos, be abejo,  susiję tuo, kad siekia paslėpti problemą nuo žmonių ir susinaikinti solidariai su Briuselio kopūstais. Bet ne antraštėj esmė, o naujame kalbėjime ir gerosios žinios platinime - eurobiurokratija jau pralaimėjo. Kuo greičiau ir žmonės, ir valdžia tą supras, tuo mažiau skaudės atsibudimas.

deja,       2018-03-31 8:07

paprastumo mėgėjai, t.y. galvoti tingintys, negali suvokti paprasto dalyko -
autorius tiesiog skaitytojams uždavė pirmoko lygio loginę užduotį:
patiems, visų pirma sau, atsakyti - kuo ir kaip, kodėl mūsų partokratija susijusi su straipsnyje išdėstytais teiginiais?
kaip matyti, paprasčiausia proto mankšta tiesiog erzina tingius liumpenus - “aftareu, duok mum viską gatavaj “sukramtyt1 ant torielkos!

Tikėtina truputėlį,       2018-03-31 7:33

kad Kinijos partokratija taps taikos Žemėje ir tautybių išlikimo garantu. Šiaip rašiny apie partokratiją - nė žodžio.

online_viagra       2018-03-31 2:40
Keista, bet       2018-03-31 0:23

atrodo, kad straipsnio pavadinimas visiškai neatitinka jo turinio: straipsnyje nekalbama apie jokią partokratiją ir jos poveikį Lietuvoje ir Europoje vykstantiems globaliems procesams. Gal tiktų pavadinti tiesiog “Susinaikinimas”.

Labai stiprus,       2018-03-31 0:10

tiesiog apokaliptinis Rusteikos straipsnis. Pagarba autoriui už įžvlgas ir prognozes. O gal sąjūdžio 30-mečio proga vis dėlto vertėtų prisiminti pagrindinį sąjūdžio šūkį: “LIETUVA BE SUVERENITETO - LIETUVA BE ATEITIES”, pamiršom visi šį priesaką ir įpareigojimą. O be reikalo. Mums juo niekas nedraudė vadovautis, neliepė jo atsisakyti. Patys bailiai, tyliai ir savanoriškai atlikome šį idealų išdavimą.

Pries 20 metu rasytoje knygoje       2018-03-30 23:04

,,The coming anarchy” apie korporacijas rasoma taip:is didziausiu Pasaulio ekonomiku simtuko-51 yra ne valstybes,bet korporacijos.200 didziausiu korporaciju idarbina kiek maziau nei 1 % darbo jegos,bet jose vystoma 28% passaulinio ekonomines veiklos.Jos virto tarsi feodalinemis valstybemis.Tuo budu korporacijos turi tikraja galia,kas ir svarbiausia politikoje. Ju veikla issimeciusi po ivairias salis ir jose dirbantys zmones yra tarsi ju nuosavybe .Juos pavadinciau tu korporaciju pilieciais.Stai kas valdo per pinigus.

blogai, viskas blogai, labai blogai       2018-03-30 23:01

viskas tik blogėja nepriklausomoje Lietuvoje.
reik dar garsiau klykti kaip viskas blogai.
ir nėra jokios išeities.
——
(tss… až žinau: draugas putinas gali išgelbėti, a ne tovariščiau rusteika?)


Rekomenduojame

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.