Istorija

Algimantas Rusteika. „Mindaugas tik nusijuoktų iš mūsų politikų šventinių pliurpalų patetikos“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. liepos 7 d. 15:56

7     

    

Algimantas Rusteika. „Mindaugas tik nusijuoktų iš mūsų politikų šventinių pliurpalų patetikos“

Vienas prancūzas su peruku (kadaise perukas ant plikės buvo protingumo ženklas) mokė, kad egzistencija prasideda nuo mąstymo, o mąstymas – nuo abejonės. Esu iš tų sau nenaudingų asilų, kurie viskuo abejoja ir nusipelno guzų. Patriotai, pasiruošt, dėmesio – tuoj galėsit suspardyti.

Kovo 11-oji širdyje – giliai ir tvirtai. Ten išsaugotas laikas, atsiminimai, tikras gyvenimas. Tavo paties jaunystė, nuodėmės ir pasiryžimai. Viltys, nemigo naktys ir asmeninis veikimas, kas bus – tas bus. Tai gyvoji tikrovė.

Vasario 16-oji – lygiai tas pats. Tik senelių atminty, gyvenime ir veikime. Bet lygiai tas pats. Kai darė, kas visiems svarbu, nežinodami, kaip baigsis. Nes negalėjo nedaryti. Ir kas bus – tas bus.

O su liepos 6-ąja – problemos. Įvykis, kurio vos ne aštuonis šimtmečius niekas nešventė ir net nežinojo, kada tai atsitiko. Ir tiksliai iki šiol nežino, ar tai tikslu. Bet logikos būdu pora mokslingų galvų patikslino, kaip ir kada turėjo atsitikti. Ir valdžia nutarė švęsti, nes taip dabar prireikė.

Mąstymas sako: gavo Mindaugas karūną, suvienijo žemes ir valstybingumui tai buvo svarbu. Nors žemės ir iki Mindaugo buvo beveik suvienytos, tik vyko mirtinos grumtynės dėl sosto. Ir to karūnavimo beveik niekas Europoje nepastebėjo, o kitas popiežius net ir neprisiminė. Neaišku net kur tas karūnavimas vyko. Bet tai buvo savotiškas pripažinimas ir simbolinis priėmimas į katalikišką viduramžių Europos Sąjungą.

Abejonė atsako: Mindaugui Lietuva kaip valstybė nelabai rūpėjo. Tuo labiau jos žmonės, tautinis ir kultūrinis identitetas – tada apskritai niekas nežinojo, ką tie žodžiai reiškia, nes tų žodžių nebuvo. Lietuva valdovui buvo asmeniškai pavaldi teritorija, mokanti duoklę, paklūstanti, tiekianti pašarą ir karius.

Panašiai taip šiuolaikiniams reketininkams rūpi kontroliuojamos apylinkės ir mokančios duokles krautuvės. Ankstyvasis feodalizmas ir valstybingumo atsiradimas primityviu lygiu beveik visiškai atkartotas mafijos istorijoje. Tiesiog taip buvo.

Mąstymas supranta, kad atsirandančios Europos valstybės istorijai tai buvo reikšminga. Kad kitaip elgtis tame kontekste vargu ar buvo įmanoma. Ir mes patys būtume taip darę ir gyvenę.

Bet abejonė nepriima to savo žemių ir žmonių užrašymo svetimiesiems – nors tu ką. Tų apsimetėliškų apsikrikštijimų ir atsimetimų. Apgavysčių ir žodžio nesilaikymo dėl momentinės naudos. Kai valdovas klaupiasi, bučiuoja kryžių ir prisiekia, o po to ramiai sulaužo duotą žodį ir visus Dekalogo įsakymus.

Ką bekalbėti apie tai, kada mirus žmonai jėga pasiimi atvykusią į laidotuves jos seserį, kaip kokią sekso lėlę. Ir imi su ja prievarta gyventi. O po to – gėdinga mirtis nuo pažeminto vyro rankos. Aš irgi lygiai taip pat būčiau jį nudėjęs – kaip ir kiekvienas vyras, jei jis vyras.

Mąstymas sako: valstybei Mindaugo karūnavimas tuo momentu buvo reikalingas ir pravartus. Bet abejonė atsako: tai buvo tik politiniai mainai už apsimestinį krikštą ir naudingą paveidmainiavimą. Sutartis, kurią jau pasirašydamas žinai, kad sulaužysi, kai tik prireiks. Ir kas gali priversti tuo žavėtis ir didžiuotis?

Protas. Nes reikia suprasti, kad visa Europa tada taip gyveno. Ir visos valstybės taip prasidėjo. Ir praktiškai nieko kito neveikė, tik viena kitą apgaudinėjo, kariavo, atsistatinėjo, laižėsi tarp karų ir ruošėsi kitiems. Ir kad kitaip negalėjo būti.

Tame žiauriame ir negailestingame tikrovės pasaulyje kūrėsi tautos. Ir silpniesiems ten vietos nebuvo. Likusių be savo namų laukė prūsų likimas. Ir niekas tada per daug nelaužė galvos dėl politinės ir žmogiškos moralės – tai tik šiuolaikinių dramatinių poetų išmislas, kad mums gražiau būtų.

Pasirinkimus tada lėmė negailestinga įvykių eiga ir jų nebuvo daug. Galėjai pasielgti taip, kaip galėjai, nes kitas variantas dažniausiai buvo pralaimėjimas ir mirtis. Ir turėjai veikti taip, kad laimėtum ir išgyventum.

Taip, tai buvo žmonės iš kūno ir kraujo. Nuodėmingi, negailestingi, draskomi aistrų ir pavydo. Pridarę daug neteisybių, sukėlę nelaimių ir pralieję marias kraujo. Bet ar mes geresni ir kitokie, kad galėtume juos teisti? Ar mažiau esam pridirbę ir prisidirbę, ar netrokštam valdžios, galios ir turtų?

Tie žmonės statė mūsų namus. Ir pasiekė pirmųjų pergalių. Ir protas sako: Mindaugo karūnavimo dieną, net jei tiksliai nežinom jos datos, reikia atsiminti ir švęsti. Kaip švenčiame šeimos šventes, nors patys toli gražu nesam šventieji.

Tik ko tikrai nereikia – tai romantiško, skysto pirsčiojimo kalbant apie praeitį, piemenėlių pastoralių, Heraklio žygių patetikos ir kito aukštojo melo. Duodu dantį – Mindaugas tik nusijuoktų iš tokios daugelio mūsų politikų šventinių pliurpalų patetikos.

Prisiminkim juos tokius, kokie buvo iš tikrųjų, kiek tai įmanoma žinoti ir nujausti širdimi. Žiaurius, klystančius, mylinčius ir negailinčius nei savęs, nei kitų. Nes ir patys esame tokie patys. Ir nežinom, ar neprireiks ir mums veikti taip, kad laimėtume ir išgyventume.

algimantasrusteika.wordpress.com

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikasas       2016-07-10 15:03

Nemėgstų tokių rašeivų, kurie aiškina tokiu stiliumi: (cituoju) “ko tikrai nereikia – tai romantiško, skysto pirsčiojimo kalbant apie praeitį, piemenėlių pastoralių, Heraklio žygių patetikos ir kito aukštojo melo. Duodu dantį – Mindaugas tik nusijuoktų iš tokios daugelio mūsų politikų šventinių pliurpalų patetikos.”. Kodėl tokia keista raiška publikuojama? - nežinau.

Egidijus-marginalui       2016-07-7 22:50

Dėkui už istorijos pamoksliuką, tą visi žinom. Bėda, kad turit teksto suvokimo problemų. Čia parašyta ne apie tai, kas buvo prieš aštuonis šimtmečius, o apie tai, kas yra dabar.

Kitas >> L.P.       2016-07-7 20:41

Jooooo, na dabar tai laikykitės….
Maironizmo romantikai dabar suės Tamstą su batais ir batraščiais.
Atinėjat iš ubagų terbas.
Taip, taip- publika Tikėjimą praradusi, (paklusimas D-vo valiai reikalauja pastangų, o tinginiams tai neįmanoma misija), gi dabar atimėjat dar ir stabus.
Nebeliks kapuos didvyrių, nebeliks jokio pamato po kojomis.
Kosmosas, tuštuma ir beprasmybė.
Žiauru.
Kita vertus- visi gi renkasi laisvanoriškai.
Kas renkasi tuštumą tas tuštumą ir gauna.
Tiek to.
Geras Jūsų komentaras, tik pagal publikos mentalines išgales yra kokius porą šimtų metelių per ankstyvas suvokti.
Bet ironiška ir fatališka yra tai, kad neturim mes atsargoje tų 200 m.
Neturim nei 100, nei 50.
Arba susivoksim dabar, arba teks pas didvyrius, į kapo duobę atgulti choru.
Iš maironizmo pozicijų, choru eiti velniam šieno ravėt yra romantiškiau, nei imtis neromantiškų susivokimo darbų.
Romantizmo galia lietuviams yra stipresnė už amžinos Mirties baimę.
Geriau numirti suvisam, bet atgult po didvyrių paminklu.
Nesvarbu, kad paminklėlis bus tipinis ir iš kinietiško akmens pakaitalo.
Na va,  atrodo, kad iš bado bent publika nemirs- galės užkrimsti ir mano, cha, kaulelių.

Marginalas Egidijui ir pliusiukams       2016-07-7 19:38

Ar seniai laikėte rankose mokyklinį istorijos vadovėlį?

Marginalas: pasirinkimai       2016-07-7 19:30

Primityvokas praeities sufantazavimas dėl žinių stokos.
Autorius kalba apie anuometinį Vakarų pakraštį, kuriam reikėjo rinktis tarp trijų variantų (A, B, C):
A: jau pakrikusių Romos krikščionių Vakarų [tik iki XI a. buvusių su stipria dualistine, o todėl tikrai D-viška (teokratine) valdžia, atstovaujama subalansuotų (vienas kitą kontroliuojančių) kunigijos (Popiežiaus asmenyje) - pasauliečių (Imperatoriaus asmenyje)],
B: konkurencinių “cezaropapistinių” (t.y. ne teokratinių, bet su nekontroliuojama žmogaus valdžia) bizantinių Rytų (pomindauginiais laikais atstovaujamų laukinės Maksvos, sparčiai augusios Aukso Ordos paveldu),
C: nieko neveikimo, neturint net mintelės, kad šioje situacijoje savo jėgomis (su perkūnų pagalba) išlikti NEĮMANOMA.
Apie Europos valstybių kūrimą kalbėti sunku: skiriasi laikai ir būdai, tačiau Europos pradžia [o tai, be abejo, graikų (su fenikiečių priešistore: kultūrų perėmimas ir Europos mitas!)—> romėnų Antika], ta Europos pradžia jau turėjo puikiai susiformavusį tautos bei patriotizmo suvokimą (plg. “Dulce et decorum est pro patria mori”).
Jei baltai buvo šitaip smarkiai pavėlavę, tai išgelbėti galėjo tik kuo skubiausias vakarietiškos (vis dėlto dar krikščioniškos) civilizacijos perėmimas, bet ne savižudiška kova su ja.
Autorius nemokšiškai apeliuoja į neva tokį pat doros neaiškumą Vakaruose. Tačiau net dar antrinio ir dar nesukrikščioninto Merovingų darinio laikų žodžio ir garbės kodeksas jau buvo dar ir kaip griežtai suformuotas (plg. Suasono taurės istoriją). Be abejo, kryžiuočių (kaip ir visos Europos po XI a. teokratijos žlugimo ir skilimo į nacionalines karalystes) krikščionybė toloka nuo idealo, tačiau kryžiuočiams negalima prikišti žodžio nesilaikymo su pagonimis, nes tikintis Vieną D-vą neprivalo laikytis žodžio, duodamo velniams (o pagonys yra velnių valdžioje). Ką tuomet pasakysi apie tikrus pagonis arba apie ką tik priėmusius krikščionybę iš jau abejotinų krikščionių?
Patikimai atrodo tik viena publkacijos tiesa:
esamoje situacijoje išmintingi žmonės darė tą, ką sugebėjo. Ir jei Jogaila nebūtų pačiu laiku susiprotėjęs pasmaugti dėdės (mobilizuojam emocijas, ne? - kaip teigė akad. Pavlovas, burliokai žodžių turinio nesupranta, reaguoja tik į emocijas), apie Lietuvą šiandien būtų ne daugiau prisiminimų nei apie prūsus. Netikiu naivios istorijos apie tarnaitę ir persirengimus, nebent galiu įtarti iš anksto surežisuotą “teatrą”: nebuvo žiopli nei klastingas ir žiaurus gudruolis, nei jo sargyba, o pusbrolis seniai jau buvo visapusiškai išstudijuotas ir jau buvo aišku, ką galima laimėti tik drauge su juo (įsivaizduoju Jogailos klausimą po kiek laiko: “Na kaip tas? Ar jau pabėgęs?”).
Mums, šių laikų pabaigoje, nereikia itin sudėtingo pasirinkimo: tik tarp “žydų D-vo” (kitokio nėra) ir sušėtonėjusių orvelinių neopagonių Antikristo.

Dzeikas       2016-07-7 17:47

Isgyvenimas bet kokia kaina?
Jei raktinis zodis “bet kokia” tai ta mes mokam.Stai tautos didvyris Smetona pridave NKVD pareigunus istikimus priesaikai ir tevynei, ivarytas i kampa isnese kudasiu nei taip nei ne nepasakes ir pagyvent spejo JAV is valstybes izdo rezervu semdamas.
O Skucas su Povilaiciu nukankinti buvo ,nes durni - priesaikos laikesi.
Mokinkites!

Egidijus       2016-07-7 17:30

Mindaugas gyveno Ivano Rūsčiojo laikais. Būtų ne nusijuokęs, o kokį dešimt ar dvidešimt pasodinęs ant kuolų. Ir baigtųsi tas cirkas.

Rekomenduojame

Almantas Stankūnas. I. Šimonytė arba apsimeta, arba nesupranta, kad Igničio veikla gali sukelti daug

Vytautas Sinica. Interviu Lenkijos televizijai (programa pasauliui anglų kalba) karo tematika

Edvardas Čiuldė. Ar iš tiesų mūsų tėvynainiai homoseksualai neturi Tėvynės?

Jonas Jasaitis. Žmonijos sunaikinimo scenarijai

Vidas Rachlevičius. Visas aktyvistes ir veikėjus reikėjo „pagrilinti”

Audrys Antanaitis: Valstybinės kalbos laukia sunkus metas

Borisas Johnsonas: Vokietija norėjo greito Ukrainos pralaimėjimo

Mirė Ukrainos disidentas Jurijus Šuchevičius

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt trečioji (Lapkričio 23 diena)

Almantas Stankūnas. Ar Generalinė Prokuratūra ir STT nesiims tirti klausimo dėl IGNITIS smulkiųjų akcininkų?

Dovilas Petkus. Kompensacijos žydams: susitaikymo aktas ar mokestis „Holokausto industrijai“?

Jonas Grigas. Mokslininkai ragina paskelbti 5G ryšių moratoriumą

Italijos valdžia skirs po 20 tūkst. eurų poroms, kurios tuoksis bažnyčiose

„Už balos“. Rinkimai-Lenkija-Iranas-Futbolas

J. Kaczynskis: Lenkija priešinsis neomarksistinei revoliucijai iš Vakarų

Danutė Šepetytė. Atsakymas lietuviui Audriui Antanaičiui

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt antroji (Lapkričio 22 diena)

Makronas: „Mums reikia vienos pasaulinės tvarkos“

Ar daugiakultūriškumas griauna Vakarų tautų tapatybes?

Vytautas Sinica. Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?

Vytautas Radžvilas. Paskutinis žodis – piliečių

Ramūnas Aušrotas. Klausimas Europos šalių kino forumas „Scanorama“ organizatoriams

Advokatė Zita Šličytė: Konstitucinis Teismas – ne vieta politikavimui

Edvardas Čiuldė. Kas jie tokie yra – tie naujieji europiečiai?

Paramą Ukrainai norėtų apriboti tik mažuma

Italijos vyriausybė tęs ginklų tiekimą Ukrainai ir 2023 metais

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt pirmoji (Lapkričio 21 diena)

Anglų universitetai raginami „dekolonizuoti“ kursus: „nubudusiųjų imperializmas pasiekė didžiulį, kvapą gniaužiantį mastą“

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimtoji (Lapkričio 20 diena)

XXIV sekmadienis po Sekminių: Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.