Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas

Algimantas Rusteika. Lietuva yra tie, kurie sakome ‘Mes’. Ne jie

Tiesos.lt redakcija   2018 m. vasario 16 d. 9:09

18     

    

Algimantas Rusteika. Lietuva yra tie, kurie sakome ‘Mes’. Ne jie

Kodėl mes tokie vieningi ir stiprūs, kai sunku ir pavojus, kai mus iš tikrųjų puola? Tomis sausio dienomis niekas neklausė, ar tu partinis, ar tremtinys, ar lietuvis, ar lenkas – buvai su visais arba tupėjai Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, ir tik tas buvo svarbu. Vos grėsmei praėjus viso to nebeliko.

Nei vieno čia rašančio ar skaitančio prieš šimtą metų nebuvo. Ir Lietuvos pasauliui nebuvo, nors ir lietuvių, ir Lietuva jiems buvo. Mums tik atrodo, kad žmonės susirinko, pasirašė lapelį ir negalėjo būti kitaip, tiesiog reikia atsiminti pavardes egzaminui. Istoriją kuria žmonės, nulemiantys įvykius, kurie juos pačius po to neatpažįstamai pakeičia.

Mus visada gelbėjo runkeliai ir išduodavo ponija. Nuolat išsigimstantis elitas – mūsų tragedijų ir tautos nelaimių pagrindinis herojus. Tai bajorija seimeliuose pragėrė didžiąją kunigaikštiją, plytėjusią nuo jūros iki jūros. Kam tų nutarimų, gelbėjančių valstybę, jei jie bent kiek pažeis mūsų privilegijas?

Bajorų balsai urmu parduodami didikams, pirko ir carai, kainos buvo ne paslaptis ir prieinamos. Ir didžiulę valstybę ištiko retai pasitaikanti istorinė gėda – niekas jos nenukariavo, ginklu neįveikė, tiesiog numirusią kaimynai susirinkę pasidalino – kartą, antrą, trečią, mūsų seimams ir karaliams palaiminant.

Kalbėti lietuviškai, žemesniosios kastos šnekta bajorui buvo baisi gėda – lietuviu jis save laikė tik pagal žemėvaldos vietą. Jokių mokyklų, jokių mišių lietuviškai, lietuviai tik juodnugariai kaimiečiai, mokantys mokesčius ir atliekantys prievoles. Bet tie valstiečiai, mužikai Žemaičių ir Lietuvos, išsaugojo kalbą, papročius ir tautiškumą.

Bajorija iki pat Pirmosios Respublikos buvo sulenkėjusi, nusistačiusi ir veikė prieš tautinę valstybę. Tai valstiečių išsimokslinę vaikai tapo naująja inteligentija, leido ir platino lietuvišką spaudą, steigė kultūros, teatro, kalbos draugijas, pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir atkūrė valstybę. Paprasti žmonės, dabar pasakytume – runkeliai – ėjo savanoriais ir guldė jaunas galvas už Lietuvą.

Atsikūrusioje valstybėje bemat išsiperėjo naujasis politinis elitas. Kokie vykdavo baliai Karininkų ramovėje, kaip didingai sukosi uniformuoti ponai ir svajingos ponios su suknelėmis, atsisiųstomis iš Paryžiaus, kokie vykdavo paradai! Ir Be Vilniaus nenurimsim, ir kariuomenė moderni, gerai apginkluota, daugsyk didesnė – su dabartine nėra net ko lyginti, ir aviacija su šimtais lėktuvų.

O kai atėjo išbandymas – neatsirado kam duoti įsakymo. Neiššauta nė vieno šūvio, sotus ir bailus naujasis elitas nuščiuvo, išsilakstė ir sklandžiai įvyko ketvirtasis pasidalinimas. O prarastą garbę, savo namus ir šeimas ginti ir mirti į miškus vėl išėjo runkeliai – buvę kariai, studentai, ūkininkai, moksleiviai.

Visos revoliucijos ir atgimimai baigiasi vienodai. Sugriūna, kas pasenę, prie ko prisitaikyta ir sukandus dantis gyventa. Visi tikisi geresnio, bet niekas nežino, kas ir kaip bus, o kas pradėta – niekada nesibaigia tuo, ko laukei. Įsiūčio lava pirmiausia sudegina valdovus, po to – reformatorius ir dainuojančiuosius, tada iš krūmų išropoja nugalėtojai ir pasiima viską.

Lietuva bus, bet be lietuvių, sakė komunistų vadeiva. Mes kovojom, žuvom, pasidavėm, susitaikėm ir prisitaikėm, mus laidojo tūkstančiais ir vežė šimtais tūkstančių, tačiau išlikom, subrendom, mūsų buvo vis daugiau ir daugiau. Vos pasitaikius progai ir susilpnėjus žmogėdrų ordinui išsilaisvinę grįžom.

Šiame Aukso Ordos ir pinigų kartos pasauly niekas mūsų nebežudo, nelaidoja ir netremia. Šimtais ir šimtais tūkstančių patys bėgam nuo savęs, tolyn nuo tėvų kapų iš savo Žemės, ir mūsų vis mažiau ir mažiau – joks okupantas tiek neišvežė – ir gal vėl bus Lietuva, bet be lietuvių, ir tam nereikės užkariautojo baisybių – užteks pasišlykštėjimo savaisiais.

Tiesa steriliai švari, nepriekaištingai dora, gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, ji gyvena rūmuose, vadovėliuose ir muziejuose. Teisybės namai trenkia prakaitu, krauju, meilės ir neapykantos skysčiais, prieš ją nevilties taurė ant stalo. Tiesa – nugalėtojų išmislas, teisybė – pralaimėjusiųjų paguoda.

Teisybę sako, kad naujieji tokie patys ir tie patys, po dainų revoliucijos tiesiog su visa manta persėdę į kitą traukinį ir sunkiai valandai ištikus išsibėgios. Netikrumas dangstomas medijų isterija, eitynėmis, vėliavų hektarais ir suvaidintomis gerumo akcijomis. O kaip jie didžiuojasi, visur pasakoja, kad labai myli Lietuvą ir vis klausinėja: o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra.

Argi nematot jų tuščių akių, plastmasinių šypsenų, ar dar neprisiklausėt iš sakyklų kalbų, rašytojų per naktis išvargtų tekstų? Viena Lietuva švenčia Šv. Valentiną, kita – Valstybės atkūrimą, trečioji – viską, jei tik yra ko išgerti, o ketvirtoji nešvenčia nieko – tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems atkeršyti.

Gyvenime kartą teko pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis su profesore Vanda Zaborskaite – senais, brandaus socializmo laikais. Kalba pasisuko apie sunkų gyvenimą, ji vis klausinėjo apie jaunimo nuotaikas, o aš, kvailys, prisiklausęs V.Cojaus – vis apie permainas. Ir labai tvirtai leptelėjau, kad niekas niekada nebepasikeis.

Ji ilgokai patylėjo ir pasakė: greit tik triušiai veisiasi. Reikia tiesiog daryti tai, kas tau atrodo labai svarbu, o išeis tas, kas išeis. Viskas tik tada ir pradeda nepastebimai keistis, kai atrodo, kad niekas jau nebepasikeis. Nes pati neviltis, kad niekas niekada nepasikeis, yra pribrendusių, neišvengiamų permainų ženklas.

Taip pasikalbėję ir atsisveikinom, tačiau pokalbį iki šiol atsimenu. Niekada gyvenime profesorės daugiau nebesutikau. Ir po keleto metų tą nesikeičiantį pasaulį nusinešė galinga permainų banga.

Ar nejuntat šventykloje įtampos, kaip tuščia ir uždanga tuoj plyš? Aruodai išsemti, pasaulis užtikrintai žengia į chaosą, kur nebėra nei proto, nei beprotystės ribų. Naujosios bajorijos laikas baigiasi ir išbandymo valanda artėja. Gyvosios meilės šalyje Lietuva yra tie, kurie sakome Mes. Jie turės arba atsimerkti ir pasikeisti, arba bus nušluoti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

TROTA       2018-02-17 9:49

Šventė skirta TSRS nomenklstūrščikams,jų nomenklatūrinėms atžaloms, naujiesiems aparatčikams,štiblietčikams,naujajai neoliberastijai,projektų delavarams su pakabintu bidonu Arkikatedros aikštėje, griūvančiais šlaitais ir balioninės propagandos komentatoriais vis dar Lietuvą vadinama didžiosios kaimynės pakraščiu-gerai įsklsusykite ŠALIS, ŠALIS, vis dar ŠALIS, gal pašalė, pakampė,... kada tapsime valstybe,  ne LITHANIJA

16:46       2018-02-16 23:28

Nusiraminkime, privilegijuotą valdžiakiaulį išsirinkome mes.

Misteris       2018-02-16 21:37

Surašyta SODRIAI.
Autorius dvasiškai jau pasiruošęs palikti Kali jugą.

StasysG       2018-02-16 20:08

Rimtai Autoriau parašėte. Ačiū.

G.P.       2018-02-16 19:32

Viskas gražiai parašyta, tik Autorius galėtų taip vienareikšmiškai “nevaryti” ant XX a. pradžios Lietuvos bajorų. Visko ir visokių tarp jų būta. Ir Lietuvos Taryboje, Vasario 16 d. aktą paskelbusioje jų yra bent keli…

KODĖL       2018-02-16 18:47

Skvernelį su Skvernele ir Pranskiečius aikštė sutiko tyla.Adamkų ir kt.svečius sutiko su ovacijomis..

privilegijuotas valdžiakiaulis       2018-02-16 16:46

Šita diena ypatinga tuo, kad gausiai priėsiu ir prigersiu prie vieno stalo su monarchais ir prezidentais.
O prasčiokų publikai valdžia primarmalins makaronų.
Su imbierais.

Vis tiek, pats       2018-02-16 15:56

gražiausias ,tikras ir visada gyvas paprastas žmogus.Kaip smagu su juo pasišnekėti kur kaime ar mieste.Kaip jam sekasi ir kaip įdomu jį pamatyti,kad ir labai retai,per televizorių.Jis pats įdomiausias.

Apolitas Runkelis-Patvorinis       2018-02-16 13:23

Su Vasario 16osios Šimtmečiu Juozapai.
Man tai su vėliava va tokis kazusas gavosi. Įsigyjau naują. Senoji, dar iš senelio paveldėta, tarnavo virš dvidešimt metų. Maniau, puiki proga atsinaujinti. Iškilmingai pakelsiu. Runkeliukai katučių plos ir krykštaus.
Prieš materializuojantis visam šiam džiaugsmui atsidarau Tiesos.lt. Perskaitau Liudviko straipsnelį, nuorodą...
Sėdžiu nokaute, akimirkai persikeliu į siurealistines dimensijas, mąstau ar man čia šizofrenija, ar visgi teisėsaugininkų,pedofilų klanams.
Jiems ką paskutinė didybės manijos stadija? Negi neatsiras kas spjaus šiems pasiutusiems šunims i snukį...
Vėliava guli neišlankstyta. Sėdžiu, laukiu. Gal Apvaizda kokį “angelą sargą” atsiųs. Gal jis man atsakys kas yra Lietuva, Valstybė, Laisvė, Tiesa, Teisingumas…
Na taip žinau, kad jis atsakys, tikimybė lygi galimybei išlošti loterijoje milijoną. Na bent jau išsiliečiau, kartu prisidėdamas prie Lietuvos biudžeto surinkimo.

Ir vis tik       2018-02-16 13:15

Su Vasario 16 ! Nors sirdy nerimas ir liudesys del Tevynes.Bet tada atkurta Nepriklausomybe dave graziu vaisiu.Ne taip kaip Kovo 11,kai nuo pat pradziu imta zengti ne ta koja.Isklausiau istoriku laida,kur buvo paaiskinta,kad pirmosios Nepriklausomybes laikais labai daug demesio buvo skirta spresti socialiniams klausimams,deja dabar-asmeniniams…Yra musuose patriotisku zmoniu,bet blogio jegoms vis pasiseka juos suskaldyti ir issitycioti.O butu jie jega kartu!

Vilnietis       2018-02-16 11:54

Ačiū už viltį. Gal pabus runkeliai ir išvaikis valdžiažmogius.

Juozapas       2018-02-16 11:12

Sveiki gyvi tie kurie gyvi, sveiki kurie likote žmonėmis, kurie nevirtote zombiais.
Šiandien svarbi diena.
Dažnas ją vadina švente, bet retas suvokia ką tas žodis reiškia ir kam skirtas.
Zombiui šventė yra linksmybės- turgaus jomarkas su barankom, alum, šnapsu ir girtom dainomis po stalu. Prakutusiam zombiui - šventė, sovietinės kempinligės išėstų smegenų likučiuose yra burliokiškas vertalas “prazdnik”.
Lietuvialiežuviai homosovietiniai zombylos lipa į tribūnas ir kaip robotai pasako iš brežnevo raštų perdarytas ” kalbas”.
Kas Šventė yra lietuviui? Kas Šventė yra Liepai, Liudvikui, šio portalo Redakcijos žmonėms? Kas Šventė yra sarkastiškam “juozapui”?
Mums, man Šventė yra įvardijimas, įvietinimas to kas yra šventa.
Tam kas šventa visi kiti atributai yra nesvarbūs.
Šventumui švęsti nebūtini orkestrai, famfaros, nebūtini paradai ir nereikalinga kalbų pompastika.
Nes Šventė yra Meilės, Garbės, Tikėjimo ir Pareigos paaukojimas ant širdies altoriaus.
Šventoms Mišioms už Tėvynę nereikia karnavalo atributų.
Be kaukių ir muzikų šventės nejaučia klounai. Klounai švenčia kaip gali pagal prigimtį- daro cirką.
Švenčių karnavalo balaganas įkvepia kaukių baliaus narius veikti pagal pašaukimą- užsimaukšlinus kaukes pasklisti apkvaitusioje minioje ir kraustyti žioplių kišenes.
” Vorams v zakone” - jiems reikia statusą atitinkančių “mąštabų”.
Zakoni vorai su kaukėmis eina plėšti snorų ar išvagia valstybės iždą.
Kai pavagia milijardą ar kelis- tik tada ” vorams” prazdnikas.
Man, kolegoms Šventė yra budėjimas. Kiekviena Vasario 16-ji tą dieną laikančiam sakralia, visų pirma yra Tikėjimo Sutvirtinimo Sakramentas laukiant Prisikėlimo stebuklo.
Kaip katalikas, kaip lietuvis, Vasario - 16-ją sutinku susikaupęs.
Mano Tėvynėje kožna diena yra Pelenų diena. Lietuva apokaliptiškai virsta plėnimis ir pelenais nubarso savo vaikų galvas.
Kol mano kraštas nelaisvas, kol jame tamsa, nematau galimybės šokti kadriliaus ir į dangų laidyti petardų.
Man Vasario 16-ji pastaruosiu dvidešimt kelerius metus yra Gavėnia.
Budėjimo, susikaupimo pasiruošimo Prisikėlimui metas.
Tikiu, jog Prisikėlimas ateis į mūsų namus ir Vasario 16-ją džiaugsmingai sušuksime Alialiuja! Tai įvyks kai D-vas prisikels mūsų visų širdyse, kai ne zombių, o gyvų žmonių daugumą sudarys šio krašto gyventojai.
Vasario 16-ją pasitinku širdimi.
Aš neisiu į aikštes ir nemojuosiu tribūnoms. Šimtmečio nesureikšminu.
Tai tik mirtingiesiems svarbus susikurtas simbolis.
Kas yra šimtelis prieš Amžinybę? Viena smiltis Viešpaties smėlio laikrodyje.
Esu labai nuoseklus žmogus. Esu davęs Įžadą Vėliavą iškelti Laisvoje Lietuvoje.
Šiandien, kaip ir kasmet, su juozapiene, atsidarysime skrynią, paimsime Trispalvę, palaikysime ant rankų ir pabučiavę šventenybę, vėl užklosime močiutės austomis drobėmis.
Lauksime Prisikėlimo. Tuomet ir kelsime Vėliavą. KaiTėvynės Velykų rytą Šv. Mišiose nuskambės”- Aukštyn širdis!”.
Tuomet kartu su širdimis pakelsime dangun Trispalvę.
O kol kas, kol mano Tėvynės danguje dar nematau Viešpaties Arkos, aš, paprastas juozapas, lieku budėti. Man Gavėnia. Metas maldai.
Tegul šoka ir dainuoja tie, kas kitaip Šventės nesupranta.
Su Šventa Diena, su Vasario- 16-ja širdyje!

Svarbu

 

 

Kiekvienas       2018-02-16 11:06

Algimanto žodis - išjaustas ir iškentėtas. Todėl jie sminga į širdį ir atmintį. Tai reta Dievo dovana - jausti gyvenimo pulsą ir visa tai talentingai perteikti savo straipsniuose. Šiandieninio pasaulio ir Lietuvos ritimąsi į akligatvį jaučiame ir mes, o tą pilnai įsisamoniname skaitydami tokius žodžius. Istorija kartojasi. Kaip ir anksčiau, nutautėjusi, supuvusi, apsivogusi ponija vėl pigiai pardavinėja Tėvynę, o kad nebūtų, kaip ankstesniais laikais, kam ją ginti, aktyviausią trečdalį tautos išvijo į užsienius. Tačiau pardavėjų dalia irgi nepavydėtina nors gal tai juos ir tenkina: “Užbaigdamas puotą Polifemas juos suės paskiausiai”

Pagarba       2018-02-16 10:56

Didžiulė pagarba autoriui. Su švente, gerbiamieji.

oho.       2018-02-16 10:44

oho kaip viskas baisiai nupiešta,beveik kaip gernika.pabaiga jau atėjo,tik velionę dar tampom už rankų,daužom per veidus,pilam šaltą vandenį,gal dar atsigaus.deja .sekantis etapas likusio turto dalybos tarp giminių ir kaimynų.

Nuomonė       2018-02-16 10:08

Liūdnas straipsnis, bet žadina viltį. Pasikeis kartos, jaunimas atgaivins Lietuvą. Jei mūsų nepriklausomybė - stebuklas, tai Dievulis padės mums!

Liepa       2018-02-16 10:01

Gražiai tiesos.lt portalas sutinka mūsų, lietuvių Lietuvos, šimtmetį: pirmose gretose išsirikiavo net keturi vėliavnešiai: Rasa, Algimantas, Jonas ir Liudvikas. // Nebūtų Lietuvos, nebūtų ir manęs. Nebūtų manęs ir tuo atveju, jei būdame lietuve tikėčiau plastmasinėm šypsenom, pritemptom kalbom ir šiandieniniais moderniaisiais “naujaisiais” ponais iš rūmų.//
Ar jaukiai jaučiuosi šimtmečio proga? Prisipažinsiu ne: ir skaudu, ir pikta, ir neviltis dūšion spraudžiasi. Užuovėją galiu rasti tik panašiuose į save. Kol mylėsim save po vieną, nesulipdysim jokio “Mes”. Tad linkiu sau ir Jums skirti savo mintis, energiją bei konkrečią veiklą telkimuisi ir permainoms.//

Viltis miršta paskutinė       2018-02-16 9:34

Tikėti ir tikėtis be abejo reikia nenustot, laikytis įsikibus vilties. Tik neapsigaukim ir aiškiai matykim, kad griuvus sovietų imperijai sovietų Lietuva negriuvo, o sėkmingai, ačiū profesoriui, išliko su visu sovietiniu tautiniu kolaborantų ordinu inkorpore, kuris per pastaruosius bemaž 30 metų tik stiprino savo pozicijas. Taip kad sovietiniai pančiai niekur nedingo, jie vis labiau veržemi.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.