Yra laukimas. Vienas tada, kai esi laukiamas, kitoks – kada lauki. Tada praeitis susilieja su tuo, kas bus, o tai, kas yra, jau daug kartų buvo.
Tas langas su alijošiumi kampe niekada nebuvo be žmogaus. Šaligatvio plytelės, per kurias tiek kartų žengta stengiantis neužlipti ant tarpų, pasisuka, pasikloja ilgas kiemas už restorano, ir jo gale matau lange tetę.
Jis visada laukdavo. O kai išėjo, pasikeitė paveikslėlis stikle ir matydavau mamą. Kartą buvo atvažiavęs jo brolis – jie labai panašūs – ir kai išvydau jį lange, pasaulis krustelėjo ir sugrįžo. Ir viskas tapo ateitim, kur dabar kažkokia parduotuvė. Ir mane atsimena tik tas langas su liepa.
Ir kodėl vis sapnuoju ir sapnuoju tą tą patį sapną? Vaikštau po didelį, keistai pažįstamą miestą su daugybe parduotuvių ir tramvajų, gražių moterų ir stiprių vyrų, ir krykščiant fontane vaikams karštą dieną pasuku į gatvelę, ir pamatau tą kiemą, ir tą langą su brangiu veidu. Ir visada atsibundu nepriėjęs.
Dabar būsiu vyriausias prie stalo ir reikia galvot, ką pasakysiu. Ir kaip ištarti tą laukimą ir žinojimą, kad susirinksim visi? Kad mūsų vėl bus daug ir šviesa pripildys mūsų kambarius? Kad laikas sugrįš ir viskas bus kaip buvo, ir mes pas vaikus ateisim visada?
Nuvalau rūsyje sudulkėjusius stalus ir tempiu į antrą aukštą. Tiesiam baltą staltiesę, viršum raudoną, tada gėlę su žvakėmis. Vis nepraeinam neapsikabinę, glamonė švelni ir drąsi, ir akys pravertos iki galo. Jau greitai.
Ir štai prie lango, stiklas šaldo kaktą. Sniegas ant medžių, lesykla, netoliese didžiulė upė neša savo tamsius vandenis. Laukimas toks pat, dabar matau tą patį, ką jie matydavo pro langą ir ką matysite jūs. Dabar aš esu laukimas ir greit susitiksiu su visais. Ir viskas bus, kaip buvo.
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
kodel verkiu?
Gera buvo šios dienos kun. Kęstučio Dvarecko katechezė per “Marijos” radiją. Šiaip, Kalėdos yra Jėzaus gimimo diena, o mes dažniausiai apsieiname be Jo, t.y. visus ritualus atlikome, tai ko daugiau bereikia iš mūsų? Tad ir nebežinome ko be laukti, nes širdis liko nepatenkinta nesulaukusi Jėzaus. Laukimas turi prasidėti nuo Užgavėnių, per kryžių iki prisikėlimo. Jei nepatikėsime Jėzaus prisikėlimu, tuščias laukimas per Kalėdas. Širdies neapgausi, nes ji vis tiek lauks iki depresijos lauks ir bus nepatenkinta kol jos neužpildysime Jėzumi.
O aš laukiu, kad moderniąjai visuomenei sugrįžtų protas ir vėl atgimtų Lietuva.
Visus su Šv.Kalėdom!Ačiū už visus Tamstos straipsnius,visada jų laukiu.Šiandien ...prieš akis langas su alijošium kampe:kaip panašiai gyvenome,bet tas vienodumas prie stalų buvo ir yra mūsų stiprybė.Sveikatos ir sėkmės visiems.
Blogiausia, kai nieko nebelauki ir tavęs nebelaukia. Tada nueini, kur buvo kitaip,kaip vaikystėje, ir, nubraukęs ašarą, pagalvoji, kad visada taip buvo… Ir aplinkui yra tokių, tu ne vienas
gyvi,kol juos prisimenam.Ta pirma zvaigzde nusvitus vakare ir kviecianti prie Kuciu stalo…Malda pries sedant ir dalijantis plotkelius.Mociute,nusimetusi prijuoste ir pasipuosusi.Mes visi ,kuriu daugumos jau nera,yra vaikai issibarste Pasaulyje.Bet mes dar vis prisimenam trumpam uzziebtas tikras zvakeles ant kvepiancios eglutes…Mums dar kiekvienas lupamas mandarinas kvepia Kaledu eglute…Su Kaledom !
Visada ko nors lauki, tik tie laukimai labai skirtingi, aišku gerai būtų laukti grįžtančio proto, kuris jau atrodo bebaigęs išeit, nors viltis turi visada būt.
Ką čia bekomentuoti…
Sugraudinai, Algimantai.
Sugebi ir šitaip….