Demokratija ir valdymas

Algimantas Rusteika. Kai reformų troškulys virsta dar didesnės, bet jau „teisingos“ kontrolės ilgesiu

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gegužės 20 d. 21:53

2     

    

Algimantas Rusteika. Kai reformų troškulys virsta dar didesnės, bet jau „teisingos“ kontrolės ilgesiu

Valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, jo tikrųjų laisvių suvaržymas argumentuojant abstrakčiomis kitų laisvėmis, teisėmis ir visuotiniu gėriu. Tai faktiškai naujai iškeptas, postindustrinis komunizmo variantas pilietinės visuomenės ir prigimtinių teisių padaže.

Vardant nevaržomo turtėjimo bet kokios didžiųjų korporacijų veiklos kontrolės atsisakęs valdančiųjų luomas nepatenkintųjų maišto prevencijai susikoncentruoja į proto ir aplamai visuomenės sąmonės totalinę kontrolę.

Totali visuomenės kontrolė tampa pačios visuomenės mentaliteto dominante ir reformų troškulys virsta dar didesnės, bet jau „teisingos“ kontrolės ilgesiu. Protestuojantys prieš nelaisvę ateina prievarta įgyvendinti kitas, „geresnes“ laisves ir kontrolę ir jokių kitų būdų nepripažįsta.

Sakot, be to revoliucijų nebūna? Taip, su sąlyga, jei tai tikras atsinaujinimas, o ne spektaklis esamai padėčiai sutvirtinti.

Permainų imitacijose politinis diktatas yra tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis lieka tuščia iškaba ir mokinukų egzaminų klausimėliu. Ir politiškai organizuotas protestas prieš diktatą įgauna dar didesnio diktato pavidalus – pakeičiami vien ideologiniai lozungai ir kitos dūmų uždangos.
Tuo pasinaudoja miklūs tribūnai ir prisiplakantys prie bet ko reitingų lyderiai. Iš fanatizmo ir masinio tikrų permainų noro užmaišyta tešla neišvengiamai gimdo imitacijas ir beprasmiškus judesius, vedančius į sumaištį.

Kiekvieną vakarą su panekantravimais laukiu žinių žinelių ar įsijungiu naujienų portalus – ką dar jie šiandien uždraus mums daryti, kalbėti ar mąstyti? Ką dar iš mano asmeninio gyvenimo užsimanys sureguliuoti, reglamentuoti ar man nurodyti, kas teisinga ir kas man galimai negalima?

Ar yra gyvenime dar kas nors savaime kiekvienam suprantamo ir visiems aiškaus, kam jie nenustatys kokių nors beprotiškų tvarkų ar biurokratinių procedūrų? Už ką dar, kiek ir kam reikia sumokėti, kad tie, kurie privalo apie tave galvoti ir tau dirbti, imtų tai daryti nemekendami dėl lėšų trūkumo?

Ar dar liko mano ir jūsų gyvenimo kasdienybėje nors kas nors tokio, kam dar nereikia gauti leidimo, suderinti su kaimynais ar pranešti valdininkui? Mano privatumo sritis, kurios valstybė nešnipinėtų, nenustatytų elgsenos taisyklių ir baudų už pažeidimus „mano paties labui“? Ir ar yra kada nors kur nors kaip nors visam šiam marazmui ribos?

Manau, kad nėra. Vienintelė viltis, kad kai idiotizmas pasiekia patį dugną, jis ima maitintis savimi ir palaipsniui virsta sieros vandeniliu ir vandeniu. Lieka tik balutė ir bezdalų smarvė.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kodėl vyksta SPROGDINIMAI?       2017-05-23 20:21

A?
Nepagalvojote?
Galiu Jums atsakyti.
Šitaip Tamstos lengviau leisitės apieškoti visas intymias savo skylutes vardan ‘saugumo”.

Egidijus       2017-05-21 22:18

Viskas, deja, taip. Tik nesutinku, kad idiotizmas gali savaime numirti pasiekęs kažkokią beprotystės ribą. Idiotai nenugalimi, kaip virusai.


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.