Nerasta rubrikos, Demokratija ir valdymas

Algimantas Rusteika. Kai aš buvau vienintelis vyras

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gruodžio 27 d. 6:26

8     

    

Algimantas Rusteika. Kai aš buvau vienintelis vyras

Kai įeini pro duris, pasuki dešinėn ir koridoriaus gale būna baltos medžio plaušo durys: didelis, privalomasis alijošius ant palangės, apvalus stalas su pasogine, suskalbta mamos staltiese – šilko siūlais drobėje išsiuvinėtos tulpės, pilki kutai pakraščiuos, iš skiaučių, sujungtų peltakiu, kuriuos mama vadindavo mereškavimais. Čia šiaurinė miesto pusė, saulės nematyt niekada, tik kiemo gale, šalia restorano stogo, ant kurio kaip prikaltos laukia atliekų žuvėdros, kyšo vandentiekio bokštas ir sekmadienio rytais nuo ežero atsklinda baltosios bažnyčios varpas.

Kairėj pusėj – rankų darbo, geltona, poliruoto medžio lova, dešinėj – tokia pat komoda su penkiais stalčiais, rankenos – kaltos geležies, ir spinta –  viskas vieno meistro, padaryta staliaus namuose. Durys girgžda atidaromos, o viduj – šeimos patalynė ir brolio rūbai. Apatinių stalčių tai ir nesu matęs pravertų. Bobutė visada čia – dieną, jei būna padariusi šeimai pietus ir susitvarkiusi, visada palinkusi prie laikraščio ar savo maldos knygų. Dar ir dabar turiu jos Bibliją, išleistą Bostone maždaug 1934 metais, – tingiu žiūrėt kada, koks skirtumas tas tikslumas – be ž, č, š, gotiškas šriftas, su kunigo dedikacija kaligrafišku šriftu.

Bobutei – 92, ji visada buvo ir visada bus. Sruoga balzganų plaukų susmeigta viršugalvyje į kuodelį, o kai šukuoja, tai panašūs į skalpinį Čingačguko kuokštą. Mums visada juokinga, kaip raukosi šukuodama ir kaip anekdote turi du dantis: vieną viršuj, kitą apačioj, o akys išblukę kaip dangus ir geros – ji mane labai myli. O jauna tai buvo pasiutusi – kada senelį paėmė caro kariuomenėn į japonų karą ir jis tarnavo užnugario daliniuos, tai važiavo pas jį tuos tūkstančius varstų ir gyveno netoliese, ir dirbo pas rusų ūkininkus bet ką, kad tik galėtų kartais pasimatyti, o po to, kai grįžo, susituokė – jis po devyniolikos metų mirė nuo vėžio, bet spėjo pradėti mano mamą, o tuo pačiu – ir mane. Žvirblių kapinėse jo teraco paminklas apaugęs samanom ir raidės išblukę – šiais metais tai tikrai tikrai reiks raides perdažyti.

Tada buvo karšta vasara. Tą rytą miegojau kaip visada kietai, po darbo „Siūlo“ fabrike, kur reikėjo krauti ir krauti kalnais 50 kg sveriančius linų rulonus, vadinamus kipais, mes, šešiolikiniai malalietkos dirbom kipuotojais ir lankėm vakarinę, o kur dar geležų kilnojimas rūsio klube, pačių įsirengtame šalia boilerinės – namų valdyba mums leido – ten žiemą jaukiai šilta, o vasarą nepakeliamai karšta, o kur dar gitarinis svaigulys, kai grojam vengriška, žviegiančia nuo sužadinimo aparatūra roko kvadratus tuščioj kultūrnamio salėj ir pirmoji styga vis atsileidžia, ir reikia perderinti.

Tada buvo paprastas, šviesus vasaros rytas – pats miegas, bet jau išaušę, gal pusė penkių. Mama pajudina petį ir atsibundi: Algiuk, nemiegok, ateik, šiąnakt negalima miegoti, bobutė miršta, reikia būti su ja, jai baisu. Ir keliuosi, vienintelis šeimos vyras – brolis rusų kariuomenėj, tetė ligoninėj po infarkto ir mama viena. Aš dabar vienintelis šeimos vyras.

Ji kvėpuoja sunkiai – tarsi kas būtų uždėjęs nematomą dujokaukę, vis atsimerkia, o aš stoviu kaip durnas. Mama sako: sėsk, būkim visi dabar. Laikas slenka lėtai – atrodo, praėjo dvi valandos, o dar tik penkios minutės: matau laikrodyje ant komodos. Nieko nejuntu – nei baimės, nei nieko, vien laikrodis tiksi ir kvėpavimo pilnas kambarys. Dar neišaušę, nors šviesu, tiesiog esu, ir viskas. Mama klūpo prie lovos ir kažką kalba, ką – nesuvokiu, ji ir pati, matyt, nesupranta, tik nori, kad ją girdėtų. Mama, ką čia kalbi? Ji turi mus girdėti, kad žinotų – nėra viena ir čia esame mes.

Mama mamą visada vadina mamut. Mums tai juokinga – kaip kokia mamutė su dviem iltimis. Mamut, sako, gal ko nori, sakyk, mamut, ir ji netikėtai, vos suprantamai, labai sunkiai ištaria: Lenyt, noriu bulbienės. Ir mama lekia kūkčiodama virtuvėn, girdžiu, kaip skuta bulves, morkas, kaičia puodą, kaip suūžia viryklė, o aš tik sėdžiu kaip durnius ir klausaus kvėpavimo, ir žiūriu į savo baltas rankeles nukramtytais nagais, ir į bobutę, panašią į finišuojantį maratono bėgiką, gaudantį kvėpavimą, ir mama ateina, ir pila jai burnon sriubos šaukštą, kitą, trečią.

Ir tada ji ima kvėpuoti su pertrūkiais, pauzės vis ilgesnės ir atrodo – jau. Bet ir vėl pradeda, ir tarsi viskas gerai. Tada staiga atsimerkia ir sako, sunkiai sunkiai, su ilgom pauzėm ištaria mamai: Lenyt ... žiūrėk ... vaikų! – ir nutyla, ir dar vis įkvepia, bet nebegali iškvėpti. O mama neverkia, ji klūpo ir bučiuoja rankas ir sako: ačiū tau, mamut, ačiū, mamut, ačiū. Ji lėtai lėtai iškvepia, ir staiga pasidaro tylu.

Stoviu, kaip durnas, mama klūpo, tyla – ir nežinau, ką daryt. Kai žmogus išeina, kūnas dar prisimena čia buvęs: kartais krusteli ranka, sujuda akys po vokais, dar pirštai susigniaužia, bet viskas jau tolsta, rimsta ir prasideda praeitis, ir rankos tokios raukšlėtos raukšlėtos. Mama ilgai ilgai, tyliai meldžiasi, tik lūpomis, negirdžiu nieko, ką ištaria. Tada atsistoja ir sako: Algiuk, dabar tu vienintelis šeimos vyras, darykim, ką reikia. Ir aš toks esu, nors man tik šešiolika.

Jokių tyrimų nereikės, gydytoja poliklinikoj parašys, sako mama, renkim, ir mes parišam jai veidą žaliuoju mamos šaliku. Palaikyk, Algiuk, ranką, paduok iš vaistinėlės vatą, nurengiam ir mama prausia jos baltą kūną pamirkydama vatą į spiritą rudam dubenėlyje, kur dėdavo mišrainę. O aš žiūriu ir matau ją senelio akimis – ji graži ir jauna, ir tai yra tikrai taip. Tada aprengiam tamsiai ruda suknele, užrišam baltąją skarelę ir mama sako: surask adresus viršutiniam komodos stalčiuj, pinigai rudajame rankinuke, eik telegramų į paštą, tuoj atidarys, nors telegrafas tai dirba visą parą.

Aš viską padariau, kaip reikėjo, visur visur – ir sėdėjau bortinio sunkvežimio kėbule, lyg per niekas nenorėjo mirti, dešine laikydamas karstą, kad per posūkius nevažinėtų, ir įkėlėm ją tokią lengvą, kaip pūkas, šaltą ir kietą, ir buvo gaila palikt vieną bažnyčioj, bet palikom. Ir viską padariau, kaip reikėjo, ir matau, kaip mama sako tetei palatoj: Algiukas buvo vyriausias šeimos vyras, ir tetė nieko nieko nesako, bet jo akys šviesios ir žiūri kažkodėl į mamą, ne į mane. Ir mirė jis tik po penkerių metų – jau antrajame mano kurse, ir aš tada tikrai buvau vyriausias, vienintelis šeimos vyras.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Misteris       2017-12-27 16:27

Kai mirė baba aš irgi buvau šešiolikos.
Stebėjau mirties agoniją “kaip durnius”,o po to ėjau “meistraut” šarvojimo stalo.

Julius       2017-12-27 14:59

Jo, kažko tai sudrėko akys, nors lyg ir ne mergaitė ar koks šešiolikinis…

Ringys       2017-12-27 13:13

Prisilietimas prie mirties jaunimą subrandina ir padeda
įprasminti gyvenimą. Todėl ne veltui senovėje vienuoliai
sveikindavosi - Memento mori!

Brandos ratas       2017-12-27 11:23

Vyrai užauga iš berniukų.
O kai kurie nugyvena, numiršta taip ir neužaugę.
Dauguma.
Bėda su vyrais Lietuvoje.
Todėl ir mūsų moterys blaškosi po pasvietes nerasdamos sau vietos po saule.
Be brandžių vyrų nebūna brandžių moterų.
Be brandžių moterų nebūna gerų motinų.
Ir vėl ratu.

Atrodo,sunku būtų       2017-12-27 10:45

emigruoti,nes reiktų palikti kapus.Tenka matyti emigrantų,kurie negrįžta į tėvų laidotubves,nors galėtų.

Liepa       2017-12-27 9:44

Ačiū..//

s.m.       2017-12-27 9:06

po paraliais, - net sugraudino kietuolis Algis Rusteika tokiu neįprastai jautriu išgyventų jausmų pasakojimu…
Ramybės ir dvasios stiprumo Tau, šviesus žmogau. Su šv.Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais.

Juozapas       2017-12-27 8:03

Labai asmeniškas ir jautrus tekstas, parašytas turtinga lietuvių kalba, liudija neabejotiną Autoriaus rašytojo talentą.
Bet ne tik.
Tai Alegorija apie mus ir mums:
Alegorija apie metą kai likome vieni, kai tie kurie galėjo kažką daryti yra išemigramę arba išėję anapiliuosna.
Kai reikia daryti ką reikia, o nebėra kam kitam be mūsų.
Kai ateina metas subręsti ir priimti būtinus sprendimus- padaryti vyriškus darbus nesislepiant už savo silpnumo, imtis asmeninės atsakomybės už krašto likimą.
Tai pasakojimas apie akistatos su Tiesa ir Likimu metą.
Ačiū Tau Algimantai.


Rekomenduojame

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.