Nerasta rubrikos

Algimantas Rusteika. Černobylis ir medicina

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 27 d. 23:25

8     

    

Algimantas Rusteika. Černobylis ir medicina

Ta balandžio diena buvo karšta. Po žiemos išsiilgę saulės daug kas „deginosi“. Dar per „Vremia“ nepaskelbus visi žinojom apie Černobylį. Veikė bevielis telefonas. Nes komunistų didikai ir saugumiečiai savo kanalais susiskambindavo, kad neleistų vaikų į lauką, gertų pieną su keliais jodo lašais, uždarytų orlaides. Ta naujiena per jų žmonas, gimines ir kaimynus nutekėjo ir liaudžiai. Vieni tikėjo, kiti ne, bet žinojo dauguma.

Štai jau ir ta vasara, už lango ir vėl suomiška pirtis. Į darbą perkaitęs kurjeris atneša kvietimą. Per valandą atvykti į karinį komisariatą patikslinti duomenų. Pasirašau. Pabandyk nenuvykti.

Komisariate man į dantis – šaukimą Černobylin, atstatymo darbams. Juk chemijos kariuomenės atsargos karininkas, radioaktyviai užkrėstos vietovės ir pastatų dezaktyvacija – mano karinė specialybė. Turiu vykti į susirinkimo punktą kažkokiu adresu tiesiog dabar.

Vaidinu, kad viskas tvarkoj, šypsausi. Bet, žmonės, duokit laiko bent cigarečių nusipirkti. Atsisveikinti su šeima, susiruošti, perduoti kolegoms pradėtus darbus. Leidžia, bet tuoj pakiša pasirašyti, kad prisistatysiu rytoj 6.00, o jei ne – man bus kažkiek ten metų nelaisvės. Pasirašau.

Darbe paskubomis sudaromas mano išgelbėjimo komitetas. Randamas variantas, tačiau reikia patekti į ligoninę pačiam, nes ten iš gatvės nenueisi. O ryšių poliklinikoje nėra. Mane labai išsamiai apmoko simuliuoti simptomus. Specialistas medikas patreniruoja, keliskart pakartojam. Gal kaip nors.

Išsikviečiu, simuliuoju. Toks beveik mirštantis dejuoju, prisimerkęs, kad akių nesimatytų. Pavargusiu veidu gydytoja atsidūsta – renkitės, reikalas rimtas, vešim į infekcinę. Nori nešti su neštuvais, bet nusileidžiu laiptais pats. Ligoninėje manęs jau laukia.

Tuoj į palatą. Po kelių minučių gydytoja vedasi į kabinetą. Giliai subado nugarą ties stuburu, kad kuo labiau matytųsi dūriai. Stuburo punkcijų imitacija. Tada mikliai lekiam daryti encefalogramos. Sesutė apmoko ilgai ilgai, kuo giliau ir be perstojo kvėpuoti, kol smegenys nuo per didelio kiekio deguonies beveik atsisako veikti. Apsvaigstu kaip išgėręs litrą šnapso, grindys pasiutusiai linguoja ir kabinetas sukasi. Ant kojų nepastovėčiau. Gerai, sako, dabar encefalograma bus kaip reikiant. Ją atspausdina ir –  į bylą.

Bemat gaunu praperstą ar praskalbtą kiaurai pižamą ir atgal palaton. Su niekuo nekalbėti, gulėti užsimerkus. Man 41 karščio ir aš negaliu keltis. Galima tik miegoti ir kartas nuo karto dejuoti. Nes galva plyšta, aš beveik prarandu sąmonę ir jokie vaistai nepadeda. Sesutė atneša basoną.

Taip guliu dieną, dvi. Man leidžia vaistus, nors ten tik vitaminas C ir fiziologinis tirpalas. Ir saujomis tabletės – vien vitaminai ir polivitaminai.  Kad visi matytų, jog gydymas vyksta net dūmai rūksta. Jaunam vyrui tai gaunasi sunkenybė, akys taip ir nurenginėja vis įeinančias sesutes.

Namie ir darbe manęs ieško su milicija. Kitą dieną prie namų ima budėti „viliukas“ su pareigūnais. Laukia, kada grįšiu, nes dar niekam nepranešta. Na, išėjo žmogus į darbą ir dingo.

Po poros dienų gydytoja sako – ačiū Dievui, suspėjom, kraujo ir šlapimo tyrimus paėmėm iš kitų, viskas kaip reikia, tegu tikrina kiek patinka. Galima pranešti. Tai ir pranešu į darbą ir namo, kad esu ligoninėje, nes ten, atseit, to nežino. Meningitas – rimta liga, žmogus buvo praktiškai prie mirties, dabar ima atsigauti. Galimas net lankymas.

Kažkas atvyksta, peržiūri popierius. Gydytoja nieko nesako, tik sesutė perduoda – viskas gerai, nesinervink,  bet dar savaitę guli kaip didelis su basonu. Ištverti sunku, tai kai visi kur išeina ar palatos kaimynus išveža tyrimams ar procedūroms, staigiai pašoku ir darau pritūpimus, atsispaudimus. Po savaitės jau leidžia iš lovos atsikelti. Lekiu į dušą kaip išprotėjęs.

Smegenų uždegimų palatą vadina buožgalviais. Čia gulim vien vyrai. Aukštu aukščiau įsikūrę žarnyno infekcijos. Tai – trizniai. Ten daug moterų. Viršutiniame aukšte yra visiems prieinama koplytėlė. Sekmadieniais ten mišios. O atidaryta visą parą, kad bet kas kada nori galėtų pasimelsti – tokia gorbačioviška modernybė.

Tai palatos kaimynas iš rajono mikliai susiranda simpatišką triznę ir naktimis su ja sėlina laiptais į koplytėlę pabendrauti. Grįžta paryčiais išgręžtas ir laimingas, visada pramiega vizitacijas. Mes, irgi sveikstantieji, per naktis pliekiam kortomis ir jam žiauriai pavydim. Ir aplamai čia linksma.

Kartais ateina studentai su dėstytoju – jiems pratybos, mat čia klinikinė ligoninė. Turi apklausti ligonius ir nustatyti, kuo serga. Juokas ima begalinis, sunku susilaikyti. Apstoja mano lovą kaip viščiukai su baltais chalatais. Bet savo giesmę žinau mintinai. Ir kaip kojas kelti, ir kaip smakrą lenkti. Ir kaip sakyti, ką kur skauda.

Studenčiukė arklio uodega ir didelėmis akimis tokia išsigandusi. Vis klausinėja ir bijo, kad suklys. Vadina mane jūs, nors mes vienmečiai. Pagaliau nedrąsiai spėja – meningitas! Dėstytojas patenkintas linksi galvą ir aiškina visiems padarytas anamnezės klaidas. Jam už nugaros vaikinai kibina merginas. Į mane žiūri užjaučiamai.

Tai masiškai vyko visose Kauno ligoninėse. Nebežinau tos gydytojos pavardės, jau užmiršau. Vėliau sužinojau, kad taip ne mane vieną išgelbėjo. Niekas nieko už tai neprašė. Bet išrašytas nunešiau ir įbrukau į apatinį stalčiuką prancūziško konjako butelį ir 100 rublių. Tuos apatinius rašomųjų stalų stalčiukus, jei kas pamenat, tada darydavo didesnius, kad butelis lengviau tilptų.

Tai va, ir aš esu davęs kyšius, ne vien buvusi ministrė su konditerijos skyriaus pardavėjos šukuosena. Ir apskritai –su manim atsargiau. Po meningito galimi liekamieji reiškiniai, ūmus būdas ir agresyvumas. Tai jeigu kas – man nieko nebus.

algimantasrusteika.wordpress.com

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nuoroda > Kt....       2016-04-29 8:37

Kartoju. Užeik.

Kt ....Letui Palmačiui       2016-04-29 1:13

Kalbate labai išmintingai. Akcentus sudėliojote teisingai. Anais gūdžiais laikais kai sovietija net nerodė stipimo ženklų, kasdien papraßydavau Viešpaties kad padarytų šėtonijai galą, kad sovietijos galybė griūtų. Labai tikėjau, kad Jis išklausys ir išpildys prašymą. Žinau, kad to meldžiančių buvo ir daigiau.
Ir Viešpats padarė tai. Sovdepija subyrėjo kaip kortų namelis. Tikiu kad Tėvas , nors ir baudžia mus už nuodėmes, bet vis dar mus tebemyli. Tereikia sugrįžti į pasitikėjimo Juo kelią, tikėti Jo Pažadu. Tai kas vyksta dabar, liausis kai žmonės atsigręš į Šaltinį. Kai žmonės liausis klaidžioti labirintais ir supras, jog nėra tiesesnio Kelio į Tiesą ir Gyvenimą, kaip tik per Jį.
Blogis, Mirtis - šios jėgos stiprios tik prieblandoje. Blogis ir Mirtis tai šešėliai. Visatos paveiksle mes galime pamatuti Viešpaties galybės esminius mums duotus patikinimus. Sutvėrėjas tam davė mums akis. Tik ne visi nori matyti. Net mažas vaikas greitai perpranta, jog šešėlis yra amžinai pasmerktas slėptis už stulpo. Bologis yra ne galybė! Blogis yra bailus.  Blogis yra…vergas. Ir mumyse blogio yra tiek, kie savyje esame vergai.
Orda- tūkstančius metų genetiškai išvesta vergų banda. Jie pasmerkti.
O mes, lietuviai nesame gimę su vergo ženklu. Laikinai buvę uždaryti kartu su ordos vergais, daugelis iš mūsų įprato nešioti šėtonijos insignijas, nors bet kada galėtų tuos mėšlus nusivalyti.
Viešpats padarytų ką reikia, bet Tėvui sunku mus apkabinti ir globoti, kuomet mes bėgam nuo jo tolyn.
Grįšim pas Viešpatį, Jis viskuo pasirūpins. Jis visada pasirūpina Savo vaikais, nes yra mylintis Tėvas. Patikėkime Lietuvą Viešpačiui, o ne “rinkimų cirkui” ir gyvensime savo krašte laimingi iki dienų Pabaigos.

Letas Palmaitis Autoriui       2016-04-28 23:32

Tikrai keista, kad teisinatės. Maskoliai niekad negailėjo nieko - nei savų, nei svetimų, t.y. svetimi visi, kurie ne chano baskakai. Jei koks nors gorkis pasako „Žmogus! Tai skamba išdidžiai!“ - suprask priešingai: paskutinis šūdas. Savų gyventojų nesistengė laiku gelbėti nuo radiacijos ir slėpė tiesą, kol „centro komitetas“ leido sakyti. O juk degeneratai per karo atsitraukimą šaudė ligoninėse savo sužeistus karius, kad nepatektų į nelaisvę: http://gulag.ipvnews.org/new/article20091017.php (skaityti kantriai iki pat galo!) - tai normalių žmonių istorijoje neįmanomi neregėti dalykai! „Komunistai“ čia niekuo dėti, jie nenukrito jiems iš Mėnulio. Tai ir yra „didžioji rusų tauta“, mongoloidinis konglomeratas, pavogęs vardą iš Kijevo. Suįžūlėję kremliai dabar jau bando šantažuoti visą pasaulį atominiu karu žinodami, kad pasaulyje tik jie vieni gali aukoti savus, kitur rūpinamasi, kaip savus išgelbėti. Todėl girtas pitekantropas tikrai turi šansų paversti žemę pelenais ir didžiuojasi tai suprasdamas.
Komentatoriai tačiau teisingai pastebėjo, kad anuo sovietmečiu lietuviai buvo daug padoresni ir galėjo vienas kitą suprasti ir net su rizika sau paremti, būdami skirtingose socialinių laiptų pakopose.
Ne pinigai dabar lemia, ne! Tai suruskėjimo procesas, kuris, kaip keista, nesustojo 1990 m., tačiau regimai paspartėjo net jau pačioje ES. Ne lietuvių kalbos, bet lietuvių doros čia esmė: visa dabartinė LTSR-2 atmosfera yra paniekinanti žmogų, t.y. azijatinė maskoliška. Aišku, kad ją padarė „Vakarų“ tyčia paliktas sovietinis elitas bei jo atžalos, nes globalizmui ruskių konglomeratas yra idealus numatyto tautų maišymo pavyzdys, o kas geriau dorosis su sveikos tautos likučiais, jei ne buvusieji komunistai?
Deja, Jūsų novelėje yra momentukas, išpranašaujantis anos sąžiningos krikščioniškos tautos žūtį: koplyčios išniekinimas, kuris ir Jums švilpt. Su D-vu neišeina švilpt, D-vas pažeminamas nebūna. Už viską tenka mokėti.

Nuoroda kitam       2016-04-28 23:28

  Vienu laipteliu žemiau. Prekyboj naujas pirkėjas…

Kitas irgi       2016-04-28 20:46

P. Algimantai, nėra reikalo teisintis. Viskas gerai. Dżiaugiuosi, kad Jums pavyko nenumirti už sovietų idėjas. Šia prasme esame kolegos. Man taip pat pasisekė išvengti beprasmiškos mirties. Tris kartus.
Pirmą kartą turėjau atsidurti pirmojoje Černobylio rekrūtų bangoje. Ištrūkau paskutinę sekundę prieš laipinamas į traukinio vagoną. Išgelbėjo greita reakcija, išradingumas ir įžūlumas.
Po pusmečio vėl- “važiuosi!”. O čia jau aš buvau pasiruošęs. Žinojau, kad ramybėje nepaliks, svoločiai. Taigi, buvau paruošęs Jūsų papasakotą variantą.
Viskas vyko labai panašiai. Planas suveikė tobulai. Kas įdomu- dabar taip stebuklingai susirgti bútų daug sudėtingiau, o tuo metu suvekė tautinis solidarumas. Gydytojai viską suprato, padėjo dykai nors jokių blatų neturėjau.
Vėliau visgi taip pat nunešiau butelį ir saldainių. Dabar, jeigu taip atsitiktų, daktarai užgiedotų kosminius pinigus. Dabar viskas tik už pinigus.
O tada dar daugelis buvome lietuvis lietuviui broliais. Dabar jau nebe…
Trečią kartą mane bandė susemti į Černobylį po metų nuo avarijos.
Trečiam kartui îdomesnio varianto neturėjau. Teko improvizuoti.
Tai buvo naktį. Atvažiavo manę tiesiai į namus, ( ot atkaklūs rupenos!).
Buvo po vidurnakčio, o aš kaip tik dar nemiegojau. Išeinu laukan pasivaikščioti- žiūriu, mūsų kaimo keliuku mašina atlinguoja.
Aha, keliukas baigiasi mūsų kieme, reiškia pas mus atrieda. Ne, galvoju, vargu bau geri žmonės su dorais ketinimais po vidurnakčio trankosi.
Mikliai apsirengiau, šeimyną pažadinau ir atią, nubėgau už sodo ir tūnau ausis ištempęs. Klausau.
Taigi, nuojauta nepgavo rusai atvażiavo su milicija. Tik špygą gavo!
Žmona su mamuke buvo nepėsčios- vos pamatė, iškart piktdžiugiškai išsiviepė, ir įsirėmę į šonus viena per kitâ porina:
- Nu, tai jau prisidirbo kažko mūsų alkašas?! Gerai, gerai, kai pagausit, tai dar nuo mūsų duokit gerai į skūrą, tipo. Ir t.t. ir pan.
Rusai aišku, vidun įsiprašė, namus apžiúrėjo, na ir paliko šaukimą ir išsinešdino.
Ryte darbe buvau pats pirmutinis. Su valdžia tiesiai prie reikalo.
Normalūs buvo, ne bolševikai. Apiformino man atbuline data tipo, neapmokams atostogas, paruošė protokolų apie baudimą manęs už pravaikštas ir girtuokliavimus.
Vienu žodžiu, taip manęs ir nepričiupo. Aišku, teko kitam krašte Lietuvos pas draugą miško namelyje pagyventi keletą mėnesių, bet vertėjo, nes likau gyvas.
Tarp Černobylio rekrūtų turėjau draugų, pažįstamų... Turėjau. Būtent. Išmirė.
Kas po metų , kas po kelių. Kodėl taip priešinausi? Morti nesinorėjo, bet tai nebuvo vienintelė priežastis. Sovietų tiesiog nekenčiau. Neapykanta ta buvo keleriopai didesnė už baimes ir pan. O neapkęsti buvo ir yra už ką...

 

jei kam        2016-04-28 16:15

tarybine tevyne tokia brangi kad ja reikejo ginti aukojant musu vaikinus tai as tyliu gyvenat paraleliniame pasaulyje net pagal tarptautine teise prievartinis emimas i okupacine kariuomene yra neteisetas ir bet koks nepaklusnumas tam teisetas

Algimantas       2016-04-28 15:07

Visi autoriai kartas nuo karto paskaito komentarus po savo tekstais. Tik komentuoti komentarus kažkodėl bijo ar pasikėle vaidina, kad tai, atseit, ne lygis. Nesu toks ir pasakysiu, ką galvoju.
Temos apie avariją, atsakomybes ir pan. aš net nebandžiau gvildenti, nes ten per daug ir taip viskas aišku. Ir daugybę kartų pasakyta ir parašyta.
Mane domino mažiau žinomi dalykai, kas vyko už to ir po to. Kai jauni vaikinukai vyko mirti gelbėjimo darbuose ar netrukus po jų, nes buvo dirbama be jokių apsaugų, pažeidžiant visas leistinų dozių normas ir visi tai žinojo. Ir jie kaip įmanydami stengėsi likti gyvenime, kiekvienas kaip galėjo, mokėjo, sugebėjo ir priklausomai nuo begalės aplinkybių.
Aš irgi buvau toks vaikinukas, ką tik baigęs KPI. Ir labai norėjau gyventi. Aprašiau viską, kaip buvo, kiekvienas žodis čia teisybė. Nes gal kam įdomu, kaip iš tikrųjų buvo ir kaip žmonės gyveno. Čia, jeigu ką, net ne straipsnis, o sąžininga realistinė novelė be melo.
O smerkti tai kas norit - smerkit, visi čia gudrūs kitus po laiko iš saugaus atstumo teisti. Teisėjų juk dabar nors vežimu vežk. Nesu koks politikierius ir vaidinti didvyrį dėl reitingų nesiruošiu.
Tik labai norėčiau pamatyti, kaip tas smerkikas, būdamas dvidešimtmečiu vaikinuku, pats pultų didvyriškai aukoti gyvybę dėl tavo šalį nuniokojusios, okupuojančios, mirštančios komunistinės imperijos technogeninių katastrofų likvidavimo.

Va, kur tikras vyras!       2016-04-28 14:57

Dar vienas blatniakas. Ne į mišką išėjo. Ir ne triznius. Buožgalvis.
Taip toliau ir gyvenam. Tik kitame sojuze.
Jei ir čia kas, jis savo daktarką už 100 eurų ir bonką susiras. O mes eisime Tėvynės ginti. Eisim. Ir ką jūs mums padarysit!


Rekomenduojame

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Geroji Naujiena: Palaiminti tie, kurie rūpinasi tapti turtingi pas Dievą

Stasys Jakeliūnas: Bankų ir jų atstovų gerovės valstybė sukurta ir puikiai veikia!

Vilniaus merui Remigijui Šimašiui gresia baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas iki 3 metų

Vidmantas Valiušaitis. Išdavystės anatomija

Kviečiame pasirašyti CitizenGO peticiją, skirtą Amsterdamo merei: STOP pedofilijos propagandai „Gay Pride“ renginiuose

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.