Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (II)

Tiesos.lt siūlo   2014 m. gruodžio 6 d. 17:11

17     

    

Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (II)

Kultūros barai | 2014 (9)

Pirmąją teisės filosofo ir teoretiko, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Alfonso Vaišvilos straipsnio dalį skaitykite ČIA.

„Konstitucijos dvasia“ – būdas savavališkai išplėsti KT kompetenciją

Įstatymu nustatytų taisyklių, kaip aiškinti Konstituciją, nėra, todėl Konstitucinis Teismas tuo atveju, kai negali legalizuoti pasisavintos teisės „papildyti Konstituciją“ rašytiniu tekstu, to paties siekia remdamasis „Konstitucijos dvasia“ arba teigdamas, kad Konstitucija – tai vientisas, sisteminis teisės aktas, kurio „negalima skaityti pažodžiui “. KT iki šiol galėjo nereaguoti į jokią jo veiklos kritiką, nes ką konkrečiai reiškia „Konstitucijos dvasia“ arba Konstitucija kaip „vientisas sisteminis teisės aktas“, sprendžia pats Konstitucinis Teismas. Štai 2004 m. Prezidento apkaltos byloje, pareigūno, iš pareigų nušalinto apkaltos tvarka, rinkimų pasyviosios teisės apribojimus nustatant iki gyvos galvos, plačiai remtasi „Konstitucijos dvasia“, kuriai konkretų turinį suteikė pats Konstitucinis Teismas, ypač sureikšminęs priesaikos institutą. Toje byloje Prezidentas buvo pripažintas atsakingu net ir už priėmimą dekreto, kurį kontrasignavo vidaus reikalų ministras, taigi KT ignoravo Konstitucijos 85 straipsnį, atleidžiantį Prezidentą nuo atsakomybės net ir už neteisėtai priimtą dekretą, jeigu šis kontrasignuotas atitinkamų pareigūnų. „Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.“ 84 straipsnio 21 punktas suteikia Prezidentui teisę įstatymo nustatyta išimties tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, o šiuo klausimu priimamus Prezidento dekretus turi pasirašyti (kontrasignuoti) vidaus reikalų ministras.

Šios normos tekstinė prasmė visiškai aiški, įsakmi ir jokio papildomo aiškinimo nereikalaujanti (aiškūs dalykai neaiškinami). Ji nurodo, kad už dekretą, net ir neteisėtai priimtą, atsakingas ne Prezidentas, o tą dekretą pasirašęs asmuo, šiuo atveju – vidaus reikalų ministras. Be to, išliko ir abejonė, ar tikrai tas dekretas neteisėtas, nes pilietybė išimties tvarka buvo suteikta asmeniui, kuris tuo metu turėjo oficialiai pripažintų nuopelnų Lietuvos Respublikai – 2001 m. birželio 14 d. jis buvo Prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu. O pagal Lietuvos Respublikos apdovanojimų įstatymo (2002 m. birželio 18 d. Nr. IX-957 redakcija) 3 straipsnį asmenys, apdovanoti ordinais ir medaliais, laikomi Lietuvai nusipelniusiais žmonėmis ir pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį Prezidentas turi teisę išimties tvarka suteikti jiems Lietuvos pilietybę.

„Konstitucijos dvasia“ leido prieštaringai traktuoti konstitucinę šeimos sąvoką, t. y. laikyti ją ir teisine, atsirandančia iš juridinio fakto – santuokos, ir neteisine, kylančia iš faktinių, įstatymais nereguliuojamų santykių. Ir vienu, ir kitu atveju teisinės pasekmės tokios pačios – valstybė įpareigojama vienodai globoti abi šias šeimos formas. Bet jeigu santuokinė šeima ir faktiniai (nejuridiniai) asmenų santykiai sukelia tokias pačias teisines pasekmes, tai, visų pirma, devalvuojama pati teisė kaip reguliavimo priemonė. Antra – santuokinė šeima, įpareigojanti asmenį siekti šeimos santykių sudėtingesniu, daugiau išlaidų ir pastangų reikalaujančiu būdu, o skyrybų atveju sukelianti dar ir kitokių nepatogumų, paverčiama savotiškai iracionaliu institutu, kurį bet koks racionalus žmogus turėtų atmesti. Ar daug atsiras norinčių važiuoti iš Vilniaus į Kauną per Klaipėdą, esant tiesioginiam keliui? Po 2011 m. rugsėjo 28 d. KT pateikto Konstitucijos išaiškinimo[1] santuokinė šeima, paversta iracionaliu institutu, netenka turėtos konstitucinės apsaugos – santuoka kaip juridinis faktas šeimos santykiams sukurti tampa nebūtina.

Todėl natūraliai kyla klausimas: kuo remiantis galima Konstituciją išaiškinti taip, kad rašytinė konstitucinė norma virstų neracionalia, todėl nenaudojama arba retai naudojama, ir prarastų turėtą konstitucinę apsaugą?

Nesant nei išorinės kontrolės, nei atskaitomybės, nei teisės akto, nustatančio bent principines Konstitucijos aiškinimo taisykles, Konstituciniam Teismui netiesiogiai suteikiama neribota galia pačiam spręsti, kada laikytis rašytinio Konstitucijos teksto, o kada vadovautis „Konstitucijos dvasia“ ir kokią teisinę prasmę suteikti jai kiekvienu konkrečiu atveju. Konstitucinis Teismas gali niekieno netrukdomas pakilti aukščiau Konstitucijos, ją savintis, laisvai keisti rašytinio jos teksto prasmę, ignoruoti valdžių padalijimo principą, uzurpuoti kitų valstybinės valdžios šakų (Tautos ar Seimo) galias ir kartu išsaugoti savo veiklos teisėtumą.

Žinoma, demokratinėje valstybėje aiškinimu sukurti naują teisės normą ad hoc turi teisę visų lygmenų teismai. Bet dėl to jie netampa politinėmis institucijomis, nes tokio aiškinimo imasi tik tada, kai yra akivaizdi įstatyminio reglamentavimo spraga, kai reikia apginti pažeistą asmens teisę paisant piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo, veikos ir atsakomybės proporcingumo, kitų teisės principų. Tai teisminio precedento teisėkūra. Žemesnio teismo sukurtą teisės normą gali įtvirtinti arba atšaukti aukštesnis teismas, bendrosios kompetencijos teismų sukurtą teisės normą ad hoc gali paprastu įstatymu pakeisti Seimas. Visai kas kita yra norma, kurią sukuria Konstitucinis Teismas, neturintis apeliacijos ir kasacijos. Jo aiškinimu sukurta nauja norma įgauna konstitucinę galią, todėl pakeisti ją labai sudėtinga. Tą rodo, pavyzdžiui, bergždžios Seimo pastangos pakeisti KT sujauktą šeimos sąvoką. Be to, norint suvaldyti KT interpretacijų savivalę, tektų dažnai kaitalioti Konstituciją. Antai, kad būtų įgyvendintas EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas ir atšaukti KT 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu neproporcingai nustatyti Prezidento Rolando Pakso politinių teisių apribojimai, raginama keisti Konstituciją. KT nutarimu šeimos sąvoką apibrėžus kaip santuokinę ir nesantuokinę arba kaip teisinę ir neteisinę, Seimas, kad atkurtų pirminę šios konstitucinės normos prasmę, irgi verčiamas keisti Konstituciją. Taip sukuriamos sąlygos politinėms grupuotėms savintis Konstituciją, didinama vertybinė visuomenės sumaištis.

Teisė teikti išvadas bet kuriuo klausimu

KT savavališkai plečia savo kompetenciją ir savindamasis teisę teikti išvadas bet kuriuo klausimu bet kurioje, net parengiamojoje, projektų stadijoje. Kartais jis tą daro niekieno neprašomas (taip atsitiko EŽTT sprendimo atžvilgiu), tuo pažeisdamas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalį, kuri griežtai apibrėžia tik keturis atvejus, kai KT turi teisę teikti išvadas: „ Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.“ Tai baigtinis sąrašas, kurio plėtimas vertintinas kaip savavališka teisėkūra. Be to, visi keturi 105 straipsnio 3 dalies punktai, nurodantys, kada KT leidžiama teikti išvadas, yra visiškai aiškūs ir aiškinimo nereikalauja.

Žinoma, aiški tekstinė atskirų Konstitucijos normų prasmė nereiškia, kad toks teisiškai aiškus yra ir visas jos tekstas, kaip mano dr. Zita Šličytė, kuri teigia: „Mūsų Konstitucija yra parašyta labai aiškiai ir jos aiškinti nereikia“[2]. LR Konstitucijos straipsniai, ypač tie, kuriuose įtvirtinta žmogaus ir piliečio teisių apsauga, grynai teksto požiūriu iš tikrųjų yra suformuluoti aiškiai, tačiau teisiniu požiūriu – nekorektiškai, sakyčiau, klaidingai, nes teisės į žmogaus laisvę, asmens neliečiamybę, orumą, į privatų gyvenimą, į nuosavybę, į būstą (20–24, 26 str.) sutapatintos su tų teisių objektais, todėl atskirtos nuo vertybių turėtojo elgesio. Užuot rašius, kad teisė į tas vertybes neliečiama, skelbiama priešingai – pačios vertybės yra neliečiamos: „nuosavybė neliečiama“, „būstas neliečiamas“ ir t. t. O tai reiškia, kad konstitucinė tų vertybių apsauga garantuojama tiesiogiai, atsietai nuo žmogaus pareigų, jo santykio su tų vertybių apsauga. Vadinasi, Konstitucija tas vertybes gina nepriklausomai nuo to, ar jų turėtojas, naudodamasis jomis, vykdo su tuo susijusias pareigas, ar ne. Pavyzdžiui, jei būstas neliečiamas, tai į jį negalima įeiti ir tada, kai asmuo elgiasi teisėtai, ir tada, kai neteisėtai, tarkime, laiko bute narkotikus, sprogstamąsias medžiagas, slepia padaryto nusikaltimo įkalčius, nes Konstitucija neliečiamu laiko patį būstą, o ne asmens teisę į jį, kuri prarandama, kai būstu naudojamasi nevykdant atitinkamų pareigų. Konstitucijos 23 straipsnis nurodo: „Nuosavybė neliečiama.“ Tai reiškia, kad asmens turtas (nuosavybė) yra neliečiamas ir tada, kai jis įgytas teisėtai, ir tada, kai neteisėtai arba kai naudojamas nusikalstamai veikai. Neatsitiktinai bendrosios kompetencijos teismai, remdamiesi tokia 23 straipsnio formuluote, baudžiamosiose bylose iki 1993 m. gruodžio mėnesio netaikė turto konfiskacijos, nes manė, kad tai prieštarautų Konstitucijos nuostatai: „Nuosavybė neliečiama.“ Konstituciniam Teismui 1993 m. gruodžio 13 d. teko priimti nutarimą, kuriuo Konstitucijos tekstas „Nuosavybė neliečiama“ išaiškintas, atskleidžiant teisinę jo prasmę, t. y. tuos žodžius reikia suprasti taip: „Teisė į nuosavybę neliečiama“[3]. Ši teisė prarandama, jeigu nevykdomos ją garantuojančios pareigos. Taigi rašytinis tekstas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškai aiškus, teisiniu požiūriu gali būti suformuluotas nekorektiškai, neprofesionaliai, todėl reikia teisinio išaiškinimo, kuris atkurtų teisinę rašytinio teksto prasmę.

Tautos suvereniteto ribojimas

Savavališkas KT kompetencijos plėtimas pasireiškia ir tuo, kad pasisavinama teisė spręsti, ar konstitucingi rengiamų Konstitucijos pataisų, net ir tų, kurios teikiamos referendumui ir kuriomis tiesiogiai realizuojamas Tautos suverenitetas, projektai. Konstitucijos 105 straipsnis suteikia KT teisę spręsti, „ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai“, bet KT 2014 m. sausio 24 d. priėmė nutarimą, kuriuo pasisavino teisę spręsti priešingą klausimą: ar LR Konstitucija (konstitucinės pataisos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, šiuo atveju stojimo į ES sutarčiai, nors 2004 m. liepos 13 d. konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnis nustato, kad kolizijos atveju ES teisės normos turi viršenybę tik prieš Lietuvos įstatymus, kitus teisės aktus, bet ne prieš Konstituciją. Konstitucijos viršenybė ES teisės atžvilgiu išlieka vien todėl, kad išlieka Lietuvos valstybė ir iki šiol nėra atšauktas fundamentalus Konstitucijos 7 straipsnis: „Negalioja joks teisės aktas [taip pat ir tarptautinė sutartis – A. V.], priešingas Konstitucijai.“

Pasisavinęs teisę spręsti, ar Konstitucijos pataisų projektai neprieštarauja Konstitucijai ir tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams (čia kalbama tik apie tokius tarptautinius įsipareigojimus, kurie neprieštarauja Konstitucijai), Konstitucinis Teismas pakyla aukščiau ne tik už Seimą, bet ir už Tautą. Toks Konstitucijos savinimasis, bandymai apriboti Tautos suverenitetą, blokuojant jos iniciatyvą keisti Konstituciją, paneigia pačią tiesioginės demokratijos idėją, įtvirtintą Konstitucijos 4-ajame straipsnyje. Tauta, aukščiausios valdžios (suvereniteto) turėtoja, paverčiama pasyvia ir nuolankia savo sukurtų žinybų tarnaite, nors pats KT 1994 m. liepos 22 d. nutarimu aiškiai pasisakė prieš tautos suvereniteto varžymą išankstinėmis ekonominėmis ar kitokiomis projektų ekspertizėmis.

Bet 2014 m. sausio 24 d. nutarime KT išdėstė jau visai kitokį požiūrį: rengiamas referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams prieštarautų Lietuvos stojimo į ES sutarčiai [4].

Tauta, pritarusi narystei ES, šioje dalyje iš tikrųjų apribojo savo suverenitetą ir įsipareigojo nepriimti jokių Konstitucijos ar kitų teisės aktų pakeitimų, kurie prieštarautų šiai sutarčiai. Bet šis apsiribojimas labai abstraktus, nes stota į ES, reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises […], savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“ (LR Konstitucinis aktas, 2004 m. balandžio 13 d.). Vadinasi, šių vertybių atžvilgiu Tauta neapribojo savo suvereniteto, nes pagal Lietuvos „konstitucines tradicijas“, pradedant Trečiuoju Lietuvos Statutu (1588), baigiant 1922, 1928, 1938 m. ir dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija (iki 2003 m. kovo 20 d., kai Konstitucijos 47 straipsnis buvo pakeistas), nuosavybės teisė į žemę niekada nebuvo pripažįstama ir „užsienio subjektams“. III Lietuvos Statuto, III skyriaus 12 artikulas įsakmiai draudė duoti žemės užsieniečiams [5], o trys Lietuvos konstitucijos (1922, 1928 ir 1938 m.) teisę į žemę suprato kaip piliečių teisę, nes asmens teises apibrėžė kaip Lietuvos piliečių teises, o 1992 m. Konstitucija (47 str.) nuosavybės teisę į žemę (iki 2003 m. kovo 20 d.) pripažino tik Lietuvos valstybės piliečiams ir valstybei. Minėtas III Lietuvos statutas draudė žemę pardavinėti užsieniečiams, tarp jų ir lenkams, kurie čia mandagiai vadinami „kaimynais“ (суседомъ), nors Lietuva, 1569 m. sudarydama su Lenkija Liublino uniją, irgi buvo įsipareigojusi pripažinti nuosavybės teisę įsigyti žemės Lietuvoje ir lenkams: „Visi statutai ir įstatymai, bet kokie ir dėl bet kokių priežasčių prieš lenkus Lietuvoje nutarti dėl lenko Lietuvos žemės pirkimo ir laikymo, bet kokiu būdu jis ją gavo, arba iš žmonos, arba iš patarnavimo, pirkimo, kaip dovaną, keičiant arba kokiu nors įsigijimo būdu pagal paprotį ir visuotinę teisę, tie visi įstatymai galios netenka, nes prieštarauja teisei, teisingumui, abipusiškai meilei ir unijai bei susivienijimui. Todėl tegu visada lenkas Lietuvoje ir lietuvis Lenkijoje gali pagal teisę įgyti ir laikyti turtą“ [6]. Bet šiam Unijos akto skirsniui prieštaraujančių III Lietuvos Statuto nuostatų niekas tada nelaikė atsisakymu nuo unijos.

Žemės užsieniečiams pardavimo draudimas ar nacionalinės valiutos išsaugojimas yra tik du stojimo į ES sutarties punktai, dėl kurių Lietuva gali iš naujo derėtis su ES. Negalima jų tapatinti su visa stojimo į ES sutartimi kaip daugelio punktų visuma, teigiant, neva draudimas parduoti žemę užsieniečiams reiškia, kad Lietuva išstoja iš ES. Niekas neneigia principo Pacta sunt servanda, tačiau sutartys ne tik sudaromos, bet ir koreguojamos. Tai patvirtina kitų ES valstybių praktika. Didžioji Britanija, atsisakiusi euro, o šiuo metu besirengianti britams taikyti vienokią, o kitų ES valstybių piliečiams kitokią pašalpų teikimo tvarką, netapo ir netampa ES sankcijų auka, negresia jai ir pašalinimas iš ES. Ypač smarkiai stojimo į ES sutartį yra pakoregavusi Vengrija. Sankcijas už sutarties koregavimą bandyta taikyti Austrijai, bet vėliau jos tyliai atšauktos. Ir tai suprantama, nes Europos Sąjunga yra laisvų demokratinių valstybių sąjunga, kuri nuolatos keičiasi, vadinasi, koreguojami ir nacionalinių valstybių tarpusavio santykiai, ir santykis su centrinėmis ES institucijomis. Po Lisabonos sutarties 2007 m. gruodžio 13 d. ES yra jau ne ta pati sąjunga, į kurią Lietuva įstojo 2004 m.: viena vertus, labiau orientuojamasi į federalizmą, antra vertus, stiprėja priešinga tendencija – reikalaujama labiau gerbti nacionalinių valstybių suverenitetą. ES ateitį lems ne sustingusios, bet pokyčiams atviros sutartys, o tą kaitą skatina būtent nacionalinės valstybės. Tik gerbdama nacionalinių valstybių interesus, nuolatos atsinaujindama ES išsaugos savo patrauklumą. Šią tendenciją aiškiai išreiškia Anglijos konservatorių devizas: „Europoje, bet ne po jos padu.“ Apie ES sutarties dinamiškumą 2013 m. rugsėjo 22 d. kalbėjo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel: „Esame tarp tų, kurie sako: jeigu sutartys nebėra pakankamos – plėtokime tokias sutartis. Žinau, kad kai kada valstybėms sunku pasiekti sutarčių pakeitimo. Tačiau tie, kurie nori daugiau Europos, privalo būti pasirengę naujoms taisyklėms, susijusiomis su kompetencija… Europos Sąjungos šalys turi būti pasirengusios pakeisti savo sutartį, kad sustiprintų 28 valstybių bloką.“

Galimybę koreguoti stojimo į ES sutartį numato ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ preambulė, kurioje sakoma: Seimas priima šį aktą, „pažymėdamas, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas, siekdamas užtikrinti […] Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 111-4123). Ši formuluotė kaip tik ir duoda pagrindą nuosavybės teisę į žemę pripažinti tik Lietuvos piliečiams [7], nes tai garantija, kad kartu su žeme nebus parduodamas ir tautos suverenitetas jos teritorijoms pažeidžiant Lietuvos piliečių interesus, – ateityje tai galėtų įžiebti net tarptautinius konfliktus. Neatsitiktinai visos ES šalys įvairiais saugikliais riboja savo žemės pardavimą užsieniečiams, labai atsakingai pasverdamos problemas, kokių joms dėl to gali kilti ateityje. Nepajudinamos yra tik sutartys, sudarytos tarp valstybių, susaistytų pavaldumo santykiais, nes daryti pakeitimus neleidžia jas pavergusi arba joms komanduojanti valstybė.

Taigi bandymai Konstitucijos pataisas, siūlomas referendumui, laikyti antikonstitucinėmis ne tik pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą draudimą varžyti ar apriboti Tautos suverenitetą, bet ir užkerta kelią bet kokioms iniciatyvoms koreguoti tarptautines sutartis reformuojant ES, plėtojant tiesioginę demokratiją, kuri šiandienos pasaulyje yra vienintelė išeitis iš demokratijos krizės, kilusios Vakarų Europoje ir Amerikoje dėl atstovaujamosios demokratijos absoliutinimo.

Laisvai aiškindamas Konstituciją, plėsdamas savo kompetenciją, KT nuėjo taip toli, kad jo veiksmų neteisėtumas jau akivaizdus ir tiems, kurie šiuo klausimu specialiai nesidomi. Siūloma net atsisakyti KT kaip institucijos, perduodant jo funkcijas Aukščiausiajam Teismui. Kad ir kaip būtų apsispręsta, aktuali problema išlieka pats teisės aktų aiškinimo reglamentavimas, nes nekontroliuojama veikla anksčiau ar vėliau neišvengiamai virsta savo pačios priešybe.

Konstitucijos aiškinimo galimos taisyklės

Žinoma, kaip reglamentuoti teisės aktų aiškinimą, reikėtų atskiros diskusijos. Bet, manau, derėtų remtis bent jau šiais principais:

1) Aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė neturėtų nuo tekstinės prasmės nukrypti taip smarkiai, kad vykdymo požiūriu virstų iracionalia teisės norma, kuri naudojama labai retai ar išvis nenaudojama, arba kad vertybės, kurias ji gina, prarastų turėtą konstitucinę apsaugą, arba kad būtų sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teisės ginama vertybe, kaip tai atsitiko, pripažinus „kitas šeimos formas“: kai asmenims naudinga, jie gali savo santykius laikyti šeima, kai nenaudinga – ne šeima.

2) Aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė privalo neprieštarauti kitų Konstitucijos normų tekstinei prasmei (taip atsitiko, pavyzdžiui, pripažinus Prezidentą atsakingu už kontrasignuoto dekreto priėmimą, ignoruojant Konstitucijos 85 straipsnį).

3) Neleistina, kad aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė prasilenktų su piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo, veikos ir bausmės proporcingumo, kitais teisės principais (taip atsitiko, kai KT išaiškino, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai).

4) Aiškinimu negali būti pratęsiamas galiojimas (taikymo teisė) to teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ši taisyklė iš dalies jau nustatyta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje, tačiau ji turėtų galioti ir kaip visuotinis teisės aktų aiškinimo principas.

5) Konstitucinis Teismas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios anksčiau jam nebuvo žinomos, privalėtų persvarstyti savo priimtą nutarimą. Prie tokių naujų aplinkybių turėtų būti priskiriami ir EŽTT sprendimai, kuriais pripažįstama, kad kuri nors KT nutarimo dalis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, bet KT, priimdamas konkretų nutarimą, galėjo nežinoti apie tokį prieštaravimą (prieštaravimo galimybę). Panaši taisyklė iš esmės yra suformuluota KT įstatymo 62 straipsnyje, bet jame nenurodoma, ką reikėtų laikyti „naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis“. Be to, pagal šį straipsnį peržiūrėti nutarimą yra ne KT pareiga, bet jo teisė. Teisę reikalauti, kad nutarimas būtų peržiūrėtas, privalo turėti ir asmenys, dalyvavę konstitucinėje byloje.

6) Jei žmogaus teisių pažeidimo, konstatuoto EŽTT, nacionalinė teisė nepašalina per metus, jis turėtų būti šalinamas aukštesniu – ES teisės arba tarptautinės teisės apskritai – lygmeniu.

7) Konstitucijos aiškinimas neturėtų sukurti naujos, savarankiškos, iki tol Konstitucijoje nebuvusios teisės normos, išskyrus tuos retus atvejus, kai reikia apginti aiškiai pažeistas pagrindines piliečių teises.

Tokių ir panašių taisyklių suformulavimas, manau, padėtų tiksliau apibrėžti Konstitucijos aiškinimo teisėtumo kriterijus, KT sprendimai taptų labiau prognozuojami, tai užtikrintų geresnį valstybės susikalbėjimą su visuomene ir socialinę santarvę.

Žinoma, tokiu atveju kiltų ir kiti klausimai: koks subjektas turėtų teisę nustatyti Konstitucijos aiškinimo taisyklių pažeidimą, kokias teisines pasekmes turėtų sukelti tokio pažeidimo konstatavimas. Tai irgi galėtų būti atskiros diskusijos objektas. Manyčiau, nustatyti, ar koks nors Konstitucinio Teismo nutarimas nepažeidė kurios nors taisyklės, nustatančios, kaip aiškinti Konstituciją, galėtų Seimas kvalifikuota balsų dauguma. Tokia parlamento teisė sektų iš konstitucinės jo teisės vykdyti parlamentinę visų Seimo sudarytų institucijų, taigi ir Konstitucinio Teismo, kontrolę. Teisinėje valstybėje nėra ir negali būti institucijų ar pareigūnų, kurie atsidurtų visiškai anapus kontrolės, nes Konstitucija ir teisė pirmiausia priklauso ne Konstituciniam Teismui, o Tautai ir jos demokratiškai išrinktiems atstovams. Valdžių padalijimo principas privalo veikti kiekvienos institucijos atžvilgiu kaip abipusė atsvara ir sąveika. Tokiu atveju turėtume abipusę Seimo ir KT kontrolę, kuri sumažintų KT galimybę nelegaliai plėsti savo kompetenciją, kurti naujas Konstitucijos normas arba silpninti konstitucinę joje įtvirtintų vertybių apsaugą.

Konstitucinė teisės aktų priežiūra – tai pažangi idėja, kaip užtikrinti Konstitucijos viršenybę visų kitų Lietuvos teritorijoje galiojančių teisės aktų atžvilgiu, tačiau palikta be jokios kontrolės iš šalies, ji neišvengiamai degraduoja.

[1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės žinios. 2011, Nr. 118-5564.

[2] Zita Šličytė, Konstitucinis Teismas priima politikų užsakymus, 2014 m. kovo 22 d. Parengta pagal dienraštį Respublika [interaktyvus]. Žiūrėta 2014-05-30. http://www.respublika.lt

[3] Plačiau apie tai žr. Alfonsas Vaišvila, Teisinis personalizmas: teorija ir metodas. Vilnius: Justitia, 2010, p. 84–93.

[4] Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 170 straipsnio (2012 m. kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2014 m. sausio 24 d. byla Nr. 22/2013 [interaktyvus]. Žiūrėta 2014-05-30.

[5] „Мы государъ … што жъ въ томъ паньстве Великомъ Князстве Литовскомъ и во всихъ земляхъ (…) кгрунътовъ, староствъ, державъ, врядовъ земъскихъ и дворныхъ, посесый, або въ деръжанье и поживанье, и вечностей жадныхъ чужоземцомъ и заграничникомъ ани соседомъ того паньства давати не маемъ, але то все мы и потомъ наши великие князи Литовские давати будемъ повини только Литве, Руси, Жомойти, родичомъ старожитнымъ и уроженцомъ Великого Князства Литовъского и иныхъ земель, тому Великому Князству належачихъ“. – J. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas. II tomas, tekstas, Kaunas, 1938, p. 129.

[6] Liublino unijos paskelbimo aktas [interaktyvus]. Žiūrėta 20014-05-31.

[7] „Pilietis“ reiškia ne tik fizinį asmenį, kaip oficialiai bandoma pateikti, bet ir juridinį asmenį, nes juridinis asmuo yra ne kas kita, kaip ūkinis piliečių susivienijimas.

„Kultūros barai“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

R.L.       2014-12-12 16:28

Geras, aiskus ir konkreciais pavyzdziais paremtas straipsnis. Aciu Autoriui.

Įdomiausia ,       2014-12-8 14:08

o kartu ir juokingiausia skaityti ką vieni rašo o kiti skaito, nors vieni jau mėgina rašyti apie “automobilį “, bet jis viso labo mokytas apie “vežimą”.Atrodo ir tas ir tas su keturiais ratais , bet kažkodėl vieną vadina automobiliu , o kitą vežimu , taip yra ir su teisėtvarka sovietinė (tarybinė)ir laisvojo pasaulio demokratinė vadinasi teisėsauga, bet Lietuvoje , tokios kaip teisėsauga kol kas neegzistuoja, o padaryta tarsi nuomojamas įrankis už pinigus"reikalingam “darbui nudirbti. Kol kas tie nuomos punktai veikia puikiai , o juos kaip neteisėtus panaikinti Lietuvoje kaip tik ir nėra tokios institucijos.

VaidasVDS       2014-12-7 18:28

prezidentūros atstovui internautui,
nieko aš neduodu. Tauta nušalinta visais atžvilgiais. Išrenkami daugiausiai ne tautos atstovai, o tautos mulkintojai, kurie beveik susipirko visas žiniasklaidos priemones ir prastūminėja į tą Seimą, ką tik panorėję. Tai ypač matėsi per prezidento rinkimus - iš anksto parinkti žurnalistai, jų parinkti klausimai, parinktos temos, draudžiant “nukrypti” į nepalankias temas, ir tai buvo daroma tik dėl vieno kandidato, o kitų partijų “mulkiai” iš anksto buvo susitaikę su pralaimėjimu, siūlė į kandidatus kuo silpnesnius atstovus. 
Kaip tikras prezidentūros atstovas neužmiršai apie atlyginimų skirtumus leptelti, geriečiu nori atrodyti, nuo temos nukreipti. Blogai dirbi, tamsta, ryt papeikimą gausi…

Joachimas       2014-12-7 17:11

pagarba mielam Profesoriui. Puikus straipsnis. Skaidrūs ir svarūs argumentai. Nuoseki, logiška kalba. Profesionalas savo srities. Žodžiu, talentinga galva.

internauts Vaidui        2014-12-7 13:55

nu tamstytė ir duodi.
Kodėl nušalinta? Ji valdo per savo išrinktus atstovus.
Kaip valdo - štai klausimas koksai. Reiktų kad visuomeninės organizacijos sukurtų savo išrinktųjų kontrolės mechanizmą. Seime yra seimo kontrolieriai, kurie prižiūri tik kaip seimo kurti statymai vykdpmi. Bet tauta beveik nedalyvauja įstatymų siūlymuose, nes Trišalėj taryboj dalyvauja tik vienas prfesinių sąjungų atstovas, kurį lengva papirkt ar įtikint jam na[žįstamais klausimais ir laimi darbdavių pasiūlymai. Kurie užkrauna   didelę naštą dirbantiesiems.
Taip “nepakeičiamų specialistų” darbdavių, tiek biudžetinėse, tiek ne, atlyginimai išauga nuo 5 iki 100 kartų didesni už elinių darbuotojų,kurie paliekami ant minimumo, terorizuojant, kad “nepakeičiamų nėra” bedarbystės sąlygomis. O reiktų pririšt prie minimumo ` ir darbdavių atlyginimus draudžiant jiems minimumą viršyt kokiais penkiais kartais.

VaidasVDS       2014-12-7 11:26

Problema čia yra kitame.
Mokesčiai nėra kieno nors nuosavybė.
Koks skirtumas, kur kas slėps nuosavybę. Jei nuosavybė yra Lietuvoje, ji, jei jau apmokestinama, negali tuo pačiu metu atsidurti ofšore. Jei taip atsitinka, reiškia kažkas piktnaudžiauja, o normalios valstybės reikalas tą nedelsiant sutvarkyti.
Mokestis už nuosavybės turėjimą iš tiesų yra šiek tiek absurdiškas. Bet nuosavybė turi tik neliečiamumo statusą, bet neturi nepriklausomybės ar suvereniteto (nors ir ši sąvoka šiais laikais irgi yra iškraipyta) statuso, tad ji teoriškai gali priklausyti nuo mokesčių ar apmokestinimo. Kitas klausimas, kaip nuosavybė turi būti apmokestinama. Čia protinga valstybė įstatymu galėtų sureglamentuoti taip, kad turi būti žiūrima į einamuoju metu gaunamas savininko pajamas ir tik į jas. Juk žmogus, tapęs pensininku, tikrai neišgalės sumokėti turto mokesčių vien tik iš savo pensijos. Tad viskas priklauso tik nuo mūsų ne visai šiai dienai protingų Seimo narių, nes tauta kaip ir nušalinta nuo valstybės valdymo…

bravo, Vaidai!       2014-12-7 10:21

“Teisėtai įgyta nuosavybė neliečiama”. Man tai patinka.
Bet va, paveldėjau žemės gabalą ir už ją turiu mokėti mkesčių tiek,kiek užsimano amokestint kiekviena naujai atėjusi vyriaustbė. Kai taip reketuojama mano nuosavybė, kyla natūralus klausimas - tai mano ar ne mano ta žemė? Kam moku mokesčius tas ir yra tikrasis sąvininkas, kuris man gali uždraust ir ją parduot kam noriu. Kad ir užsieniečiui.
Darau išvadą - VISIŠKOS PRIVAČIOS NUOSAVYBĖS NĖRA. Nes tave gali reketuot ir už kilnojamą ir už nekilnojamą turtą.
Todėl turtuoliai, patys įtakojantys įstatymus, slepia savo turtą nuo mokesčių ofšoruose. Po to, įregistravę kokį holdingą kokioj Švedijoj,  jau į savo šalį ateina kaip “užsienio investuotojai” ir gauna privilegijų. Šitaip pasislėpė daugybė KGB verslo priedangos organizacijų. Tai, kad slepiami tikrieji bankų ar stambių  kompanijų savininkai, tą tik patvirtina.

VaidasVDS       2014-12-7 9:39

Straipsnis gana įdomus, gana plačiai argumentuotas, bet vis tiek diskutuotinas.
Visos teisės normos, tame tarpe ir konstitucinės, turi būti aiškios ir suprantamos visiems. Kaipgi kitaip aiškinti teisės reikalavimą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Jeigu koks nors konstitucinis teismas nustato, kad kažkuri Konstitucijos teisės norma yra neaiški, tai tą trūkumą turi taisyti ne pats konstitucinis teismas, bet tam įgalioti subjektai - tauta arba Seimas.
Iš tiesų gali kilti neaiškumų dėl nuosavybės neliečiamumo. Tam juk nereikia rašyti kilometro ilgio traktatų. Pakaktų taisyti tuos du žodžius į tris: “Teisėtai įgyta nuosavybė neliečiama”. Štai ir viskas.
Išmintis glūdi paprastume. Bet mes turime daug visokių pseudoprofesorių (čia ne apie autorių), kurių amatas yra daugžodžiavimas, esmės neatskleidimas, prasmių supainiojimas, tiesos vertimas netiesa ir t.t.

Beta       2014-12-7 7:49

Konstitucijos teksto „negalima skaityti pažodžiui “!!!
Tai kaip ją skaityti? Kas antrą žodį, sukeičiant žodžius, praleidžiant žodžius?
“1 straipsnis
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.”
Reikia skaityti: Lietuvos valstybė yra priklausoma nedemokratinė respublika?
Lietuvos yra demokratinė?
Lietuvos nėra?
smile smile smile

Arvydui        2014-12-6 22:09

neverk Arvydai, būk vyras.
Lietuvos parlamentas neturi dvejų rūmų, tad Konstitucins teismas atstoja LORDŲ RŪMUS.
Na ir kas čia tokio, kad neleidžia svavaliauti seimo kremliniams lobistams?:)

Arvydas       2014-12-6 21:50

Profesorius ilgokais išvedžiojimais pasakė tai, kas jau senokai aišku bet kuriam galvojančiam Lietuvos piliečiui. KT tapo (sukurtas?) institucija, perimančia absoliučią valdžią Lietuvoje. Nebėra nei tiesioginės, nei atstovaujančios demokratijos. Likučiai bus “suvirškinti” artimiausiu metu, manau.

nėr nei konstitucijos nei KT       2014-12-6 21:09

polikarpovnos susodinti stribų vaikučiai KT “teisėjai” bet kokią nesąmonę gali parašyti - bus VSIO ZAKONNO - net dvasios smile

obuolys nuo obels        2014-12-6 19:04

jei Zigmukas obuolys… tai pagal skonį ir obelį galima atskirti
smile

Saulius        2014-12-6 19:01

Rusijoje po spalvingo komunistų bonzos B. Jelcino atėjo pilkųjų kagėbistų epocha. Pilkieji „kardinolai“, atrodo, ima valdžią ir Lietuvoje. Net jei čia ir nėra tiesioginės Rusijos rankos, esmė ta pati. Valdžios svertus bandoma slėpti neaiškiuose užkaboriuose, o demokratijai paliekamas tiktai Potiomkino fasadas.

    Įnirtingas, jokiais sveiko proto argumentais nepagrindžiamas akivaizdžiai netinkamo VSD vadovo, buvusio KGB -  Pociaus gynimas kelė baimę. Koks aukso puodas ar gyvačių kamuolys slypi po ta kėde? Kodėl jis tapo toks nepakeičiamas A.PAulauskui ir co? Kokią velniavą ten atrado paskirti nauji vadovai?

    Arvydo Pociaus beatodairiškas gynimas išduoda labiau nei griežtos komiteto išvados. Negi iš tikrųjų Lietuvos Seime yra ir dabar tiek daug lengvai manipuliuojamų ir pažeidžiamų žmonių? Gal kokiame slaptame seife guli visa krūva tokių popiergalių, iš kurių vienas buvo ištrauktas prieš Algimantą Matulevičių? Ištrauktas tiesiog iki šleikštaus primityvumo reikiamu momentu. Kur tas seifas yra: A. Pociaus, A.PAulausko, A. Marcinkaus kabinete? Kokioje nors kagėbistų kontroliuojamoje verslo bendrovėje? Ar tolimoje artimoje Rusijoje?

    Įvykiai aplink VSD rodo ne vien saugumo krizę. Kaip niekas kitas, ši įnirtinga kova atskleidė viso, ne vien politinio mūsų elito ir jo struktūrų bejėgiškumą, pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo neaiškių įtakų.

    Kai svarbiausi politiniai sprendimai priimami „po kilimu“, juos lemia ne piliečiai, o slaptosios jėgos. Ir kas tada žino, ar tos jėgos nėra priklausomos nuo persitvarkiusio KGB, kuris vis dar šnopuoja į nugarą? Šnopuoja, tarsi būtų čia šeimininkas…

Saulius        2014-12-6 18:54

Iš Lietuvos KGB tarsi ir pasitraukė, tačiau liko žmonės, ryšiai ir galimybė manipuliuoti. Svarbiausi archyvai buvo išvežti, tad kalbėti turime ne vien apie savo šalyje slaptai veikiančias grupuotes, kaip Rusijoje, bet ir apie didžiulį išorinės įtakos pavojų.

    Tiesą sakant, svarbesnis nei okupacijos žalos atlyginimas Lietuvai būtų reikalavimas grąžinti slaptuosius archyvus. Kodėl to nebuvo bandoma padaryti net gana draugiškais su Rusija Boriso Jelcino laikais? Ar šis klausimas jums nekelia jokių minčių?

    Klaidinga būtų manyti, kad kuo toliau, tuo labiau KGB šleifo grėsmė mažės. Labai ilgoje perspektyvoje – taip. Vis dėlto dabartinis laikas gali būti pats intensyviausias. Juk pokomunistinė maišalynė vis dar tęsiasi, nors epochos simbolis Algirdas Brazauskas ir pasitraukė...Dabar gi matome kaip antrojo ir trečiojo nomenklatūros ešelono smulkmė stengiasi susigriebti silpstančių partijos mamutų palikimą. Akivaizdu, kad Lietuvoje neproporcingai didelę galią yra išsikovoję sovietinių teisės ir teisėsaugos struktūrų palikuonys. Rusijos slaptosios tarnybos būtų labai kvailos, jei nepasinaudotų šita palankia maišalyne ir nepabandytų dar labiau įtvirtinti savo kontroliuojamų žmonių.

internauts        2014-12-6 18:50

beje, ir Statutu besinaudojantiems teisėjams   iškildavo klausimų. Todėl jie naudojosi PAPROTINE TEISE - kviesdavosi Senių išminčių tarybą. Ja iki šiol naudojamasi užsienio teisėsaugoj ir vadinasii PRISIEKUSIŲJŲ TEISMU. Netgi daugiau - teismo procesas filmuojams ir retai kada būna uždaras.  Kodėl iš Lietuvos teisėsaugos išguiti tautos atstovai, o dėmesys nukreipiamas faktiškai į Konstitucijos naikinimą, keičiant ne tik 47 straipsnį, bet kartu ir 147 taip, kad užtektų tik 1/4 seimo narių kaitaliot konstituciją kaip panorėjus. Tad kam tokios ilgos kalbos apie “tautos suvereniteto ribojimus”?

internauts        2014-12-6 18:37

malonu, kad bent vienas teisininkas pavarto Statutą. Bet,  šiuo atveju, tas tur būt priklauso pagal pareigas Riomerio universitete.

Konstitucija interpertuojma - sako profesorius. O kurio įstatymu ne, leiskite paklausti. Nes kone kiekvienas jų apraizgytas pataisymais ir norminiais aktais, kad net pats velnias koją nusilaužtų. Gali pasodint nekaltą ir išteisint kaltą. O mums sakoma, kad įstatymų nežinojimas nuo kaltės neatleidžia.
Manding, visas straipsnis irgi panaši interpretacija. Juk, kiek pamenu 47 str, Paulausko seimas pataisė taip, kad Ambasados galėtų nusipirkt ir žemę, kuomet perka pastatą su kiemu.


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.