Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas, Žmogaus teisės

Aleksandras Solženicynas. Gyventi be melo

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gegužės 20 d. 16:49

11     

    

Aleksandras Solženicynas. Gyventi be melo

Kažkada mes nedrįsome ir patylomis šnabždėti, o štai dabar rašome ir skaitome „samizdatą“. Susirinkę parūkyti, vienas kitam atvirai pasiguodžiame – kokių tik eibių jie nepadarė, kur tik jie mūsų netempia. Ir nereikalingi gyrimaisi apie kosmoso užkariavimą, kai tuo tarpu nugyventi ir vargingi namai, ir tolimų laukinių režimų stiprinimas, ir pilietinių karų kurstymas. Ir neprotingai savo lėšomis Mao Ce Duną išauginome, ir kai mus prieš jį varys, reikės eiti, – kur pasidėsi. Ir teisia, ką nori, ir sveikus į beprotnamius suvaro – vis tie patys. O mes – bejėgiai.

Jau iki kraštų prisipildė, jau gresia mums visuotinis dvasinis žlugimas, o štai – štai ištiks ir fizinis, ir sudegins mus ir mūsų vaikus, o mes, kaip ir seniau, vis bailiai šypsomės ir švebeldžiuodami vapaliojame.

O kaip mes sutrukdysime? Neturime jėgų. Mes taip beviltiškai nužmogėjome, kad už kuklų šiandieninį ėdalą atiduosime visus principus, savo sielą, visas mūsų protėvių pastangas, visas galimybes dėl būsimųjų kartų, – kad tik nesuardžius savo menkos egzistencijos. Neliko nei tvirtumo, nei savigarbos, nei užsidegimo. Mes nebijome net visuotinės atominės mirties. Nebijome trečiojo pasaulinio karo, – o gal kokiame plyšyje ir pasislėpsime. Mes bijome tik drąsių pilietinių žingsnių.

Mums svarbu neatsilikti nuo bandos, nežengti savarankiškai, – ir nepasijusti staiga be baltų batonų, be dujų plytelės, be prisirašymo Maskvoje.

Kaip mums kalė politiniuose rateliuose, taip ir įaugo: gyventi patogu, gerai visam laikui. Aplinka, socialinės sąlygos – iš jų neiššoksi. Sąmonę nulemia gyvenimas, tad kuo mes kalti? Mes – nieko negalime.

O mes galime – v i s k ą ! Mes patys sau meluojame, kad save nuramintume. Dėl visko kalti ne tik jie. Mes patys kalti. Tik mes.

Kas nors prieštaraus – juk iš tikrųjų nieko nesugalvosi. Mums užkimšo burnas, mūsų neklauso, neklausia, – kaip juos priversti mūsų paklausyti? Juos perkalbėti neįmanoma.

Natūralu būtų juos perrinkti, bet perrinkimo mūsų šalyje nebūna. Vakaruose žmonės žino streikus, protesto demonstracijas, bet mes per daug užguiti, mums baisu. O gal atsisakyti dirbti? O gal išeiti į gatvę? Kiti lemtingi keliai, išbandyti pastarajame amžiuje karčioje rusų istorijoje, juo labiau ne dėl mūsų. Iš tiesų – nereikia.

Dabar, kai visi kirviai pakankamai prisikapojo, kai išaugo pasėta sėkla, mums aišku, kad pasiklydome. Kaip apsivylė tie jauni, savimi pasitikį žmonės, kurie manė teroru, kruvinais sukilimais, pilietiniu karu padaryti mūsų šalį teisingą ir laimingą. Ne, ačiū jums, švietimo tėvai. Dabar mes jau žinome, kad metodų niekšiškumas gimdo niekšiškus ir rezultatus. Mūsų rankos tebūnie švarios.

Ratas užsidarė ir nejaugi nėra išeities? Ir lieka mums pasyviai laukti – o gal kas nors savaime atsitiks. Tačiau nuo mūsų niekad šitai neatstos. Jeigu mes visi ir visada jį pripažinsime, garbinsime ir stiprinsime. Jei neatsiskirsime nors nuo pačio jautriausio jo taško – nuo melo.

Kai prievarta įsiveržia į taikų žmogišką gyvenimą, jos veidas šviečia pasitikėjimu. Ji taip ir neša vėliavą ir šaukia: „Aš – prievarta! Išsiskirstyti! Pasitraukti! Sutraiškysiu!“

Tačiau prievarta greitai sensta. Nedaug prabėga metų – ji jau nepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, būtinai į talką šaukiasi melo. Prievartai nėra kuo prisidengti, tik melu, o melas gali laikytis tik prievartos remiamas. Ne kasdien, ne ant kiekvienų pečių prievarta uždeda savo sunkią leteną. Ji tik reikalauja paklusnumo melui, kasdieninio mūsų dalyvavimo mele. Čia – visas mūsų lojalumas.

Ir čia yra mūsų paniekintas, paprasčiausias, prieinamiausias išsilaisvinimo raktas – asmeninis nedalyvavimas mele. Tegul melas viską padengia, tegul visus valdo, bet užsispirsiu bent tiek – tegul valdo ne per mane. Ir štai – plyšys mūsų įsivaizduojamajame neveiklumo rate. Dėl mūsų pats lengviausias, o melą labiausiai griaunantis. Kai žmonės atsitraukia nuo melo, jis paprasčiausiai liaujasi gyvavęs. Melas, kaip parazitas, gali gyvuoti tik žmonėse.

Prisipažinkime – mes nepribrendome eiti į aikštes ir garsiai skelbti tiesą, pasakyti balsiai, ką mes galvojame. Nereikia. Tai baisu. Tai nors atsisakykime kalbėti tai, ko nemąstome. Štai mūsų kelias. Lengviausias ir prieinamiausias mūsų išsiugdytam organiškam bailumui. Žymiai lengviau – baisu ir pasakyti – už Gandžio pilietinį neklusnumą.

MŪSŲ KELIAS – NIEKUR SĄMONINGAI NEPALAIKYTI MELO. Suvokus, kur melo pradžia – kiekvienam ji skirtingai pastebima – atsitraukti nuo šios gangrenuojančios ribos, nepaklijuoti ideologijos mirusių kaulelių ir žvynelių, nesusiūti supuvusio skuduro. Mes būsim nustebinti, kaip greitai ir beviltiškai nyksta melas – ir tas, kam priklauso būti nuogam, pasirodys pasauliui nuogas.

Ir taip kiekvienas, nugalėdamas savo nedrąsą, tegul pasirenka, ar lieka jis sąmoningu melo tarnu. Suprantama, ne dėl polinkio, bet dėl šeimos, dėl vaikų auklėjimo melo dvasioje. Ar neatėjo laikas jam pasijusti garbingu žmogumi, vertu vaikų ir amžininkų pagarbos?

Ir nuo šios dienos ateityje jis nepasirašys, neparašys, neatspausdins jokių atsiliepimų, nė vienos frazės, kuri, jo nuomone, iškreipia tiesą.

Nė vienos frazės – nei asmeniniame pokalbyje, nei viešai neišreikš nei pats, nei špargalka, nei agitatoriaus, mokytojo, auklėtojo vaidmeny, nei teatre.

Meniškai, skulptūriškai, techniškai, muzika – neišreikš, neakomponuos, netransliuos nė vienos melagingos minties, nė vieno pastebimo tiesos iškraipymo.

Nepateiks nei žodžiu, nei raštu nė vienos vyraujančios citatos dėl apsidraudimo, dėl pasisekimo darbe, jei visiškai nepritaria cituojamai minčiai arba jei ji tiksliai netinka toje vietoje.

Nesileis priverčiamas eiti į demonstraciją ar į mitingą, jei tai prieš jo norus ir valią. Nepaims į rankas, neiškels transparanto, lozungo, kuriam visiškai nepritaria.

Nepakels balsuojančios rankos už pasiūlymą, kuriam nuoširdžiai neprijaučia. Nebalsuos nei viešai, nei slaptai už asmenį, kurį laiko nevertu arba bent juo abejoja.

Nesileis nuvaromas į susirinkimą, kur laukia prievartinis, iškreiptas klausimo svarstymas.

Tuojau pat apleis posėdį, susirinkimą, paskaitą, spektaklį, kiną, kai tik iš oratoriaus išgirs melą, ideologinius tauškalus arba begėdišką propagandą.

Neišsirašys, nepirks tokio laikraščio ir žurnalo, kur informacija iškraipoma, o svarbiausi faktai nutylimi.

Suprantama, mes išskaičiavome ne visus galimus ir būtinus apsiribojimus nuo melo – tas, kuris pradės valytis, švariu žvilgsniu lengvai pastebės ir kitus atvejus.

Taip, pirmiausia išeis nekaip. Kam nors laikinai – netekti darbo. Jauniems žmonėms, norintiems gyventi tiesa, šitai iš pradžių labai sukomplikuos jų jauną gyvenimą. Juk neatsakinėjamos pamokos, prigrūstos melo. Reikia pasirinkti.

Niekam, kas nori būti garbingas, čia neliko plyšelio. Niekam iš mūsų nė vieną dieną, net pačiuose nekalčiausiuose technikos moksluose, neišsilenkti nors vieno iš čia paminėtų žingsnių. Į tiesos pusę ar į melo pusę. Į dvasinę nepriklausomybę arba į dvasinį vergavimą.

Juk tas, kuris neišdrįs apginti savo sielos, tegul nesidžiaugia, nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, tenesigiria, kad jis akademikas arba liaudies artistas, nusipelnęs veikėjas arba generolas. Tegul sau ir pasako – aš esu niekingas bailys. Svarbu, kad man šilta ir sotu.

Tačiau ir šitas, pats nuosaikiausias iš visų pasipriešinimo kelių, nebus mums, užsisėdėjusiems, lengvas. Tačiau žymiai lengvesnis už susideginimą ar bado streiką! Ugnis neapglėbs tavo kūno, akys nesprogs nuo karščio, o juodos duonos su grynu vandeniu tavo šeimai visada atsiras.

Mums ištikima, mūsų apgauta, tikrai didi Europos tauta – čekoslovakai – argi neparodė mums, kad net prieš tankus atsilaiko krūtinė, jei joje – garbinga širdis.

Tai bus nelengvas kelias, bet pats lengviausias iš visų galimų. Nelengvas pasirinkimas kūnui, bet vienintelis – sielai. Nelengvas kelias, tačiau yra pas mus žmonių, net dešimtys jų, kurie metų metais lieka ištikimi šitiems principams ir gyvena tiesoje.

Taigi, ne pirmam reikės eiti šituo keliu, o tik prisijungti. Tuo lengvesnis ir tuo trumpesnis atrodys mums visiems šis kelias, juo sutartiniau ir gausiau juo pradėsime žengti. Bus mūsų tūkstančiai, ir nesusitvarkys, niekam nieko nepadarys. Atsiras mūsų dešimtys tūkstančių – ir neatpažinsim savo šalies.

Jeigu sudrebėsime, tai gana skųstis, kad kažkas mums neduoda kvėpuoti. Mes patys neduodame. Susigūšime dar – palauksime. O mūsų broliai biologai priartins mūsų minčių skaitymo ir genų pertvarkymo laiką.

Jei ir tada pabijosime, tai mes niekingi, bevilčiai, ir mums tinka Puškino panieka:

Kam bándai laisvės dovana:

Jos paveldėjimas iš kartos į kartą –
Jungas su barškučiais ir botagas.

Aleksandras Solženicynas
Nobelio premijos laureatas

1974 m. vasario 12 d.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2018-05-25 10:05

Manau sikart etiska pasiremt asmenine patirtimi: kai emiau siekt gyvent tiesoj,t.y. vadovautis “nekalbek netiesos” - reikalai eme staigiai blogeti,tiek, kad emigracija i JAV tapo siaudu uz kurio griebiaus. O stai ten sios pastangos buvo labai aukstai vertibamos.Visom prasmem.

Bet puikybė protą temdo       2018-05-22 19:34

Apie ką dar turi rašyt portalas Tiesos.lt, jei ne apie dramą žmogaus, kuris ir nori tiesos, suvikia, jog be jos gyvenimas praranda prasmę, ir suvokia, kad reikalaudamas tiesos iš kitų, ir pats turi rastis drąsos liudyti tiesą? kuo čia dėti žydai, tautų apsisprendimo teisė ir kt. blūdai?

Tvankstas       2018-05-22 19:03

skiriu’kodėl nerašot’
A.Solženicynas buvo Rusijos imperatoriaus garbintojas. Ir kas čia blogo, jei dar Voltaire pasakė apie demokratiją, kaip pačią blogiausią santvarką, neprilygstančiai nė iš tolo monarchijai : ~“Geriau jau paklusti išdidžiam lūtui, negu 200 žiurkių mano paties rūšies’.
‘Raudonajame rate’ pirmajame tome yra daug puslapių, skirtų P. Stolypinui, kurio reformos vedė į Rusijos suklestėjimą, kai žmonės savo gerovės staigiu kilimu stojosi už reformatorių. Matome, kokia netvarka buvo Dūmoje, matome, kaip P. Stolypinas caro leidimu apeidavo apeidavo Dūmą, šiai atostogaujant ar paleidus ikirinkiminiu metu pateikdavo įstatymus, kuriuos pasirašinėjo caras ir reformos ėjo kaip iš pypkės.
Visa savo kūryba A. Solženicynas įrodė, kad buvo karštas caro gerbėjas, matydamas ir Nikolajaus II silpnybes.
P. Stolypinas įgyvendino teisės normas prieš teroristus - revoliucionierius, tiesa per teismus, kurias po 100 metų atgaivino Filipinų prezidentas R. Duterte ‘mirties eskadronų’ būdu, visai kaip Lietuvoje susidorojama su Garliavos antipedofilais.
Visa Rusijos imperijos nelaimė buvo tautų kalėjimas ir Rusija paspringo Mandžiūrijos geležinkeliu pagal premjero masono Vitės planą - kilo karas su Japonija, kurio pasekmės Rusijai buvo negailestingos.
Reikia žinoti, kad pirmas Rusijos paklupdymas buvo masonų įtakotos Jekaterinos II valdymas, po to sekė Napoleono žygis, 1831 m. sukilimas, Krymo karas 1853-56 m., 1863-64 m. sukilimas, o 1914 m. I pasaulinis karas buvo skirtas Rusijai parklupdyti galutinai, užgrobiant banksteriams aukso ir grūdų monopolį pasaulyje.
Rusijai būdinga su carų užkariavimais dvi problemos - tautų kalėjimas ir kam duoti tautų apsisprendimo teisę, kad taikiai išspręsti sambūvį su užkariautomis tautomis.

Jei ir toliau taip,        2018-05-22 14:01

Tiesos.lt ims skelbti ir paskutines Solzenycino knygos citatas - apie žydus.

o ar ne Solzenicinas       2018-05-21 21:32

sumielavo apie Stalino represiju skaiciu?!

Šeimoje galima       2018-05-21 8:13

išlaikyti Tiesos lauką,nemeluoti ir vaikus to mokyti.Todėl jie ir siekia kontroliuoti šeimą,nes ten jiems neprieinamas dvasinis laukas.Dar daugiau-jiems geriau ,kad šeima išnyktų.Juk šeimose susirenka ir draugai ir visi diskutuoja virtuvėse iki paryčių...

to kodėlnerašot       2018-05-20 23:57

nusipaistei - kaip galima iškirpti tai, ko dar nebuvo?...
tai, kas buvo po to, kai senatvinis marazmas užgulė smegenis, yra viena, o kas buvo tada, kai realiai kvietė sukilti dvasioje, yra kita, dar kita - pats sukilimas dvasioje - atmesti melą, jame nedalyvauti net menkuose dalykuose likti ištikimam - ar yra koks vertesnis tikslas?..
ir dar - pasiryžimas gyventi be melo ir gyvenimas be melo nesukuria “nuopelnų”, nenusipelnai ir indulgencijų, tai, žinoma, neapsaugo ir nuo senatvinių marazmų - gundytojas kiekvienam randa raktą, bet tai nepaneigia esmės - mes neturime kito ginklo, tik šį - dvasinį.
aišku tik viena - tikroji žmogaus vertė atsiskleidžia tik tada, kai diena iš dienos liekame Jam ištikimi, ir tik Jis vėl pakelia suklupusius

Jules       2018-05-20 22:46

Gyventi neosovietikai be melo, be dezi propagandos negali.

kodėlnerašot       2018-05-20 20:20

kaip solženicynas grįžęs iš Amerikos į Rusiją, pravažiavo visą Sibirą traukiniu iš Vladivostoko ir kuo pars pavirto po tokios triumfatoriaus kelionės: tapo Rusijos imperijos garbintoju. Štai toks jo apgailėtinas finalas. Iškirpot gabaliuką ir publikuojat ...

Dzeikas       2018-05-20 19:24

Kas atsitiks kai zmones nustos meluoti? A.Solzenicynas visiskai teisus - rezimas zlugs.
Taciau, o , bet…!
1) Kita karta meluojame todel, kad jauciame kad tai melas, taciau nenorime tuo PATYS tiketi.Ir itikime.
2) Dideliu skaiciu desnis: Jeigu tu , as, jis, ji nustos meluoti - neprazusim.Isliksim. Taciau socialiniame dugne.Nes rezimas tokiu nezudys , bet ir kilt neleis. Nekilsi tu nepamelaves ir tiek.Tu busi paskutinis.Tavo vaikai bus paskutiniai ir gyvensite sunkiai, bet neilgai. Melo kastus padidnsite.Rezimui teks dosniau apmokes meluojancius, o tokiu - pagal dideliu skaiciu desni - butinai atsiras.
Bet gal ir tiek geriau negu nieko, nes dabar melo kastai Lietuvoje juokingai menki.Trupinuku pabarstoma ir norintys meluoti alkunemis stumdosi. Konkursai rengiami,kas graziau pameluos.

čiagrybšt,       2018-05-20 17:40

čia grybšt. Iki ko dasiritot. Ko siekiat? Jaunimas jūsų sugrabaliotų publikacijų neskaito. Pensininkų į gatves nesuagituosit. Pavėlavot ...


Rekomenduojame

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Geroji Naujiena: Palaiminti tie, kurie rūpinasi tapti turtingi pas Dievą

Stasys Jakeliūnas: Bankų ir jų atstovų gerovės valstybė sukurta ir puikiai veikia!

Vilniaus merui Remigijui Šimašiui gresia baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas iki 3 metų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.