Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Aldona Vilutienė. Partizanų Motinas prisiminus

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 3 d. 22:11

5     

    

Aldona Vilutienė. Partizanų Motinas prisiminus

Mielosios Partizanų Motinos, šiandien savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks Jūsų visų buvo skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbėdami apie vieną iš jūsų kalbame apie visos Lietuvos partizanų Motinas, Jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas randelis, išlikęs Jūsų veide, – tai Jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova. Tai Jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters-motinos grožis, matuotas ne „žiuri komisijos“ balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančiais matais.

Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiesiems namams ir Tėvynei skiepijote per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekada nesiskundėte, nedejavote dėl nepritekliaus, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo Jūsų gyvenimas, jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir Tėvynės ateitis. Ir kai 1940 metais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės, nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė, laiminote išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos laisvę.

Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos ir žudomos. Bet ir tremtyje kęsdamos šaltį ir badą Jūs sugebėjote deramai auginti ir auklėti savo vaikelius, kad priešas nesugebėtų ištrinti tėvynės ilgesio iš atminties.

Kas dabar supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekčių ir pažeminimo iškankintai sielai žinia, pasiekusi iš Lietuvos – žuvo sūnūs: Andrius, Kazimieras, Jonas, Antanas, Bronius, kankinamas Klemensas, suimtos dukros… (tai – vienos iš tūkstančių partizanų Motinų, Magdalenos Popierienės, išauginusios 12 vaikų, gyvenimo tikrovė ). Ji su trim mažiausiaisiais – tremtiniai. Tremtyje, kęsdami badą ir šaltį, sugebėjo visi, motinos pasiaukojimu išgyventi. Sugrįžo.  Negrįžo ir niekada negrįš sūneliai partizanai. Kur jų kauleliai ilsisi?

Čia tinka kitos partizanų MOTINOS RAUDA:

Einu per mišką, lauką, pievą, arimus. Prie medžio, akmenio, žolės prigludus klausiu, kur partizanų laisvės kovos vedė ir kur paguldė galvas sūnūs mylimiausi?

O gauski miške, gauski volungės balsu. Atskridęs, vėjau, virpink epušėlę bailią, sakyk, prie kokio medžio pirmas iš visų jauniausias rašė priesaiką krauju ir meile? Džiovink, sauluže, pilkus akmenis laukų, džiovinki ašaras pralietas už Tėvynę, prie kokio akmenio vasarvydžio laiku kautynėse suklupo mano vidurinis.

Vyriausias rytą ėjo pieva per žoles gausia rasa laukais sidabro apipiltas. Į priešus leido šūvių papliupas kelias ir krito kryžminėj ugny, kad nepakiltų. Einu ir klausiu žemę, dangų ir laukus sakykit, kur trijų sūnelių kaulai dūli, kur paslėpėt Tėvynę mylinčius vaikus, ar šilta tėviškės žemelėj jiems, Dievuli?

Prašau: pabandykite, ar galite suprasti, ką jautė Motina, sužinojusi, kad Jos vaikų išniekinti kūnai guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje, vėliau slapčia sumesti į šulinius, apkasus, durpines, užkasti šiukšlynuose…?

Partizanų Motinoms ištverti padėjo stipri valia, pasiaukojimas ir mintis, kad išniekintas kūnas – tai neišniekinta dvasia. Jos jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos Jos glaudė prie krūtinės, juos mokė, ugdė, skiepijo tėviškės, tuo pačiu ir tėvynės meilę, virto nenugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988 metais vėl pabudo, prisikėlė tauta. O Ji, jų Motina, išauginusi didvyrius, padarė ne mažesnį žygdarbį, nors Ji šito ir nesiekė, tai buvo Jos pareiga, ir kitaip Ji, kaip ir visos partizanų Motinos, gyventi negalėjo.

Motinos dieną pasimelskime, sustokime prie kapo, prisiminkime, koks sunkus ir šventas buvo Jų gyvenimas, pasisemkime išminties tvirtybės ir kantrybės.

Supraskime, kad mes išliksime tol, kol bus motinų, atiduodančių savo vaikams tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė – tai Motina, Tėvynė ir Laisvė.

Ilsėkitės ramybėje, mielosios Partizanų Motinos!

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

-> tiek       2020-05-8 8:19

Apie žuvusias stribų motinas arba gerai, arba nieko. Aš renkuosi antrąjį atvejį.

tiek>2020-05-5 9:06       2020-05-6 9:22

apie tokius kaip pats yra gerai pasakyta : kovos už save ...iki paskutinio lietuvio. O tai nepriimtina ,todėl Tautos priešinimas - labai antivalstybinis veiksmas nuo seno visais būdais naudojamas savanaudžių karjeristų.Viskas čia aišku,ko čia sieki ,brol…:(.

o to nežinojo Grybauskaitė       2020-05-5 20:09

prezidentė Grybauskaitė sakėsi, kad to ji nežinojo, kad tai jai naujiena. Kaip reikia išplauti smegenis, kad taip pasakyti? Kokia gėda, kad Lietuva turi tokią prezidentę... O tata ją vadina “Lietuvos Dalia” Dar baisiau…?

Klausimas tiek'ui       2020-05-5 9:06

Aktualu ir stribų žuvusių motinų atminimą pagerbti?

tiek       2020-05-4 12:58

Lietuvai aktualiau būtų visų žuvusiųjų pokaryje Lietuvos motinų atminimą pagerbt.


Rekomenduojame

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.