Savivalda

Aida Valinskienė. Lietuvos didmiesčiai – liberalūs, bet labai skirtingi

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugsėjo 22 d. 20:03

3     

    

Aida Valinskienė. Lietuvos didmiesčiai – liberalūs, bet labai skirtingi

diena.lt

Tris didžiausius Lietuvos miestus valdo merai, kovojantys su įvairiausiais suvaržymais, galima sakyti, liberalių pažiūrų asmenybės. Tačiau Vilniaus laisvės siekiai nesulyginami nei su Kauno, nei su Klaipėdos.

“Vertybių požiūriu miestai gali išsirinkti visiškai skirtingus politikus į Seimą ir į savivaldą, svarbu, kad tas žmogus savivaldai būtų ūkiškas ir tvarkytų “arti namų” kylančias problemas”, – sakė politologas Vytautas Sinica.

Ar tai reiškia, kad liberalizmas gali būti visoks?

Reikia skirti liberalizmo teorines ir praktines atmainas. Teorinės – įvairios srovės, mąstymo tradicijos. Praktinės – įvairios partijos, pasivadinančios liberalų vardu.

Lietuvoje liberalizmas tapo vardu, kurį ėmė, kas tik netingėjo, jis buvo tarsi įgrisusio sovietinio komunizmo priešingybė, išsvajotos laisvės sinonimas. Liberalų partijos jungėsi ir skyrėsi, steigėsi ir žlugo. Taip priėjome tašką, kai Lietuvoje šiandien yra bent trys liberalų partijos ir dar viena – pirmaujanti reitinguose TS-LKD, kuri liberalia nesivadina, bet tokia yra savo faktiniais veiksmais.

Taigi Lietuvoje pilna liberalų partijų. Taip pat ir partijų viduje tvyro didelė įvairovė. Ypač Lietuvos liberalų sąjūdis, dar iki pernykščio skilimo, buvo daugiau ne liberalų ideologijos, o tiesiog intereso draugėn suvestų žmonių sambūris. Tokiai partijai buvo visiškai natūralu skirtingai elgtis Vilniuje, Klaipėdoje ar provincijoje. Kol liberalai Vilniuje sveikino gėjų eitynes, liberalas Klaipėdos meras organizavo tradicinių šeimų eitynes savo mieste.

Kai pagrindinis siekis – ne partijos principai, o išlikimas, partija visiškai prisitaiko prie aplinkybių. Neatsitiktinai Seime turime porą formaliai “liberalų” Seimo narių, kurie išrinkti kaimiškose vienmandatėse ir balsuoja gerokai konservatyviau nei konservatorių pirmininkas.

Tiek apie faktinę liberalizmo įvairovę Lietuvoje.

Tačiau ir principų lygmeniu liberalizmas yra lengvai mutuojanti ideologija. Liberalizmui rūpi laisvė, tačiau jis neturi, kokį turinį pasiūlyti. Kovodamas su įvairiausiais suvaržymais, jis laimi laisvę daryti, ką nori, tačiau negali pasakyti, ką daryti ir kokiais būti būtų siektina, teisinga ir laiminga.

Liberalizmas sako, kad tai turi nuspręsti patys žmonės individualiai. Deja, realiame žmonių gyvenime visuomenėms reikia telkiančio tikslo ir krypties, reikia vizijos. Liberalizmas siūlo priešingybę – kiekvienam po savo viziją ir tegu jos konkuruoja lyg rinkoje. Žmogus yra kolektyvinė būtybė ir taip susiskaldęs gyventi nenori.

Pastaraisiais dešimtmečiais toks klasikinio liberalizmo idealas buvo išduotas. Liberalizmas pradėjo kovoti su bet kokiomis tradicinėmis moralės, krikščionybės, tautinių tradicijų ir bet kokių kitų kolektyvinių autoritetų apraiškomis visuomenėje. Tai nebėra liberalizmas, nors mes iš įpratimo jį taip vadiname. Tai neomarksizmas arba šnekamąja kalba – leftizmas.

Paprasčiausia leftizmą nuo liberalizmo atskirti pagal šį principą: ar kovojama su valstybės kišimusi į piliečių gyvenimus, ar už tai, kad būtų kišamasi “laisvės vardan”. Tarkime, nuoseklus liberalas visada bus už tai, kad valstybė nesikištų į žmonių tarpusavio santykius tiek rinkoje, tiek kitose gyvenimo srityse. Jam būtų nesuprantama bausti už pasisakymus, už “neapykantos kalbą”, nes liberali valstybė negali aiškinti žmonėms, ką mėgti ir ko nemėgti, ką gerbti ir ko ne. Liberalas pasakytų, kad kol tavo veiksmai nedaro žalos kito laisvei, tu gali jo nemėgti, ir to kaina bus tavo paties statusas ir pagarba visuomenėje, tačiau valstybė neturėtų kištis.

Šiandien visur Vakaruose, bet jau ir Lietuvoje, išryškėjo požiūris, kad valstybė privalo kištis ir priversti piliečius elgtis liberaliai, kad liberalizmas turi būti vienintelis privalomas. Taip atsiranda kova su diskriminacija, homofobija, ksenofobija ir kitais išgalvotais dalykais, lyčių kvotos įmonių tarybose ir kitose vietose, įvairios cenzūros formos. Tą darantieji vadina save liberalais, tačiau tai gryniausias leftizmas. Lietuvoje šią mintį įkūnija Aušrinės Armonaitės Laisvės partija. Štai tokia įvairovė.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

G.P.       2019-09-23 14:41

Tiem, kurie skelbia “Vejam šimašių”.

Gaila, bet turiu pasikartoti: tas portalas peticijos.lt yra niekinis tuščias laiko gaišimas. Matyt ir sugalvotas tik tam, kad žmogeliams būtų proga “nuleisti pyktį”. Neturi tos peticijos jokios nei praktinės, nei juridinės galios. Štai taip. Taigi atsimerkim ir žiūrėkim į realybę, o ne į iliuziją.

O Šimašių tikrai reikia VYTI LAUK. Bet tas procesas yra ir paprastas, ir tuo pat metu sudėtingas. O būtent - reikia eiti į gatves. Ir reikia, kad einančiųjų kiekis būtų reikšmingas.

taip, skirtingi       2019-09-23 10:37

Klaipėdoje vadovauja KGB
Kaune vadovauja GRU
Vilniuje vadovauja Komunistų nomenklatūra
——
todėl ir biski skirtingi tie “liberalai”

Vejam šimašių!       2019-09-23 10:22

Rekomenduojame

Tomas Baranauskas. Apie magišką smėlio galią

Prisiminkime ir atminkime. Goda Krukauskienė: Budavonės kankiniai

Algimantas Rusteika. Vienybės klausimu: tiesa išlaisvina

Vygantas Malinauskas. „Kaip ant tyčių...“

Vytautas Radžvilas. Sisteminė „opozicija“ – nomenklatūrinio režimo atrama

Nuo bačkos. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė: Šimašius būtų puikus prezidentas

Liudvikas Jakimavičius. Sprigtas į snapą Gaidžiui

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Valstybės pliažas

Artūras Račas. Monika pretenduoja į Metų citatos autorės titulą

Vygantas Malinauskas. Kas čia yra „tas“, kuris „gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“?

Paraštėje. Nida Vasiliauskaitė. Tai klasizmas, joks rasizmas

Vytautas Sinica. Šimašius Lukiškių aikštę nutarė paversti pliažu…

Geroji Naujiena: „Nebijokite!“

Liudvikas Jakimavičius. Skambėjimas mūsų laikais yra dalykas svarbesnis už turinį

Tomas Bakučionis. Teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalis

Kęstutis Bacvinka: „Kas apgins gyventojų lėšomis įkurtą parką“

Andrius Švarplys. Kam painioti savo politines aspiracijas su mokslu ir akademiniu pasauliu?

Andrius Švarplys. Keli štrichai Naujosios Amerikos portretui

Algimantas Rusteika. Niekas nenori nieko keisti

Nida Vasiliauskaitė. Vienintelis lemtingas dalykas – dvasinis kalibras, ontologinis rangas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas, palydėtas jo paties komentaru

Ramūnas Aušrotas. Kai bažnyčia tampa partija: Vokietijos atvejis

Antanas Kulakauskas: „Naujoji pasaulio tvarka dar neišryškėjo“

Nuo bačkos. Mažvydas Jastramskis: Konstitucinis Teismas yra demokratijos sargyboje

Raimondas Navickas. Lietuvos džiazas daug prarado, o politologija nieko neįgijo

Tomas Baranauskas. Ši valstybė gali liautis egzistavusi…

Agnė Širinskienė. Ar tai krizė? Ir jei taip –  kieno rankomis?

Arūnas Gumuliauskas. Kalba minint Gedulo ir vilties dieną

Pilietinė „Tiesos!“ akcija 2012 m. gegužės 17 d. antpuoliui atminti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.