Demokratija ir valdymas, Krikščionių pilietinis veikimas

Adolfo Damušio politinių studijų dienos: Vytautas Radžvilas: „Katalikybė ir politinė laisvė“ (papildyta išrašu)

Tiesos.lt redakcija   2017 m. liepos 1 d. 13:00

12     

    

Adolfo Damušio politinių studijų dienos: Vytautas Radžvilas: „Katalikybė ir politinė laisvė“ (papildyta išrašu)

Siūlome filosofo dr.  Vytauto Radžvilo, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriaus, pranešimą „Katalikybė ir politinė laisvė“, perskaitytą Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“, vykusioje birželio 16–17 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Šiame video rasite ir diskusiją, kilusią išklausius antrosios konferencijos dienos iki pietų perskaitytus pranešimus.

Reportažo autorė – Aušra Gabalytė (Aikštės TV).

Šio pasisakymo temą įkvėpė kai kurių visuotinai žinomų faktų apmąstymas. Visi gerai žinome, kad kovoje už Lietuvos laisvę dalyvavo įvairių politinių pažiūrų žmonės, tačiau nepaneigiama yra tai, kad lemtingiausiais momentais, tokiais kaip 1941 m. birželio sukilimo atveju, pagrindinė jėga buvo katalikai. O šiandien, kaip žinome, milžiniškos politinės kovos Europoje epicentru tapo Lenkija, kuri yra vertinama labai kritiškai ir puolama. Bet jei atsiribojame nuo viso šio puolimo ir išsikeliame principinį klausimą, kas yra Lenkijos „maištininkai“, atsakymas yra akivaizdus: tai prieš komunizmą kovojusio Lenkijos „Solidarumo“ branduolys ir smogiamoji jėga. Ir vėl keistas sutapimas, tas branduolys daugiausia yra katalikai. Šis faktas nėra atsitiktinis. Matyt, jis liudija, kad katalikai turi ypatingą jautrumą tam, ką pavadinčiau pavojumi laisvei.

Kitas dalykas, kuris paskatino prabilti šia tema, yra nuolatinė kontroversija dėl 1941 m. sukilimo. Visi jaučiame, kad už visos šitos polemikos ir nuolatinio sukilimo juodinimo turi slypėti kažkokia fundamentalesnė priežastis nei oficialiai įvardinama. Ir vėl – šitas sukilimas nuolatos svarstomas iš esmės tarptautiniame kontekste, o ką tai reiškia? Kad galbūt dėl jo atminties kova vyksta todėl, kad šis sukilimas gali priminti kažką nepaprastai svarbaus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Galbūt net pasauliui.

Kad tai suprastume, pirmiausia turime pasiaiškinti: o kas apskritai yra politika? Šiame pranešime politiką apibrėžiu kaip praktinį žmogiškumo įtvirtinimo būdą, t.y. kaip įrankį, kurio pagalba žmogus apsibrėžia tai, kas jis yra. Ši apibrėžtis atsiskleidžia per konkrečiai įkūnijamą ir sukuriamą politinėmis priemonėmis žmogiškų santykių lauką. Visi politiniai klausimai, jeigu mes juos apmątome ne paviršutiniškai, galiausiai yra klausimas, kas yra žmogus ir ką reiškia būti žmogumi. Jeigu mes ginčijamės, kokie turi būti valstybėje mokesčiai, atrodo, jog tai klausimas, neturintis net menkiausių sąsajų su žmogaus esme, bet iš tikrųjų aiškėja, kad ta sąsaja yra. Nes šio klausimo tikroji potekstė yra: kas yra teisingumas? Visi šiuo požiūriu politiškai svarstomi tarsi labai konkretūs klausimai galiausiai reikalauja kiekvieną akimirką apsibrėžti, kas yra žmogiška ir kas nežmogiška. Ir būtent dėl tos priežasties esminis dalykas čia tampa tiesa, kurią nuostabiai išsakė dar Aristotelis. Jis pasakė, kad jeigu žmogui nereikia filosofijos, jis yra gyvulys arba Dievas. Ir labai keistas, nors natūralus sutapimas, kad pagalvojus atidžiau, jeigu žmogui nereikia politikos ir polio, jis yra gyvulys arba Dievas.

Mes, būdami žmonės, esame be galo įvairūs ir skirtingi. Maža to, mes iš tikrųjų galime norėti begalės dalykų, todėl politikos klausimas yra toks: kaip sukurti žmogišką tvarką sąlygomis, kai iš principo galime norėti ir siekti bet ko. Taigi tam, kad tvarka būtų teisinga, reikia sampratos, kas yra žmogus. Išankstinės sampratos, kuri dvasiškai įsteigia politinių diskusijų lauką. Graikai savo filosofija mėgino šitą lauką įsteigti. Ką davė Vakarų politikai katalikybė? Ji davė žmogaus viziją arba sampratą, kuri privalo galioti universaliai. Ką tai reiškia politikai? Kuomet vyksta konkretūs politiniai ginčai, ką daryti ar nedaryti vienoje ar kitoje situacijoje, visus šiuos ginčus grindžiantis pamatas yra tas nebyliai jų fone esantis tikrojo arba tobulojo žmogaus vaizdinys arba idealas.

Šiam vaizdiniui yra būdingi du klodai. Pirmiausia, jis galioja kiekvienam iš mūsų, nes pretenduoja į universalumą. Antras lemiamai svarbus dalykas yra tas, kad norint apsispręsti politiškai net pačiu konkrečiausiu klausimu, pirmiausia reikia padaryti išankstinį judesį – apsispręsti to vaizdinio atžvilgiu. O apsispręsti vaizdinio atžvilgiu yra be galo sunku. Kaip jau Platonas intuityviai suprato, norint apsispręsti reikia, kad tavo aukštesnė sielos dalis priverstų klausyti žemesnę, kuri tave skatina, net stumia apsispręsti taip, kaip tau patogiau, kaip tau patinka, naudinga, bet ne pagal visuotinę normą. Būtent šia giliausia prasme katalikiška politika buvo iš tiesų politinės laisvės erdvė, nes tai, kas vyko tarsi žemiškame politikos pasaulyje, buvo grindžiama nematoma dvasine erdve, kuri suteikia politiniams veiksmams reikalingus orientyrus ir gaires. Baigiant šitą istorijos atkarpą galima pasakyti, kad modernusis pasaulis, kai jis pradėjo pakeisti katalikybę, neišvengiamai turėjo sugriauti būtent šitą nematomą dvasinių orientyrų erdvę. Sugriauti tobulo žmogaus etaloną arba viziją.

Šitą žmogų pakeitė vadinamasis modernus individas, kurio esminis skirtumas nuo tradicinio kataliko yra labai paprastas, bet kartu lemtingai svarbus – jis tiesiog nebežino, ką reiškia būti žmogumi. Net nesuvokia, kas tai yra, nors save ir toliau iš inercijos šitaip vadina. Vadinasi, tokioje situacijoje iš esmės keičiasi pati politinė erdvė ir joje galiojančios žaidimo taisyklės. Jeigu neturiu mato, kuriuo matuoju savo dalyvavimą politiniame gyvenime, ginčuose, net ir kovose, tokiu atveju aš tampu laisvas visiškai nauju ir anksčiau neregėtu būdu. Laisvė tokiu atveju yra beatodairiškai siekti, ko noriu arba ko trokštu. Ir tokiu atveju kliūtis mano laisvei jau nebegali būti žmogaus viduje keliamos normos ir reikalavimai. Ta kliūtis, kaip jau aiškiai suprato moderno politinės filosofijos pradininkas Hobsas, iš esmės yra išorės kliūtys. Kitaip tariant, tokią laisvę gali riboti tik išorinė fizinė prievarta arba, kalbant paprasčiau, galios stoka. Tokiu būdu, praradus katalikybės laiduotą dvasinės tvarkos viziją, politika iš esmės tampa grynu galios santykių lauku. Čia nėra bendro pagrindo, kuriuo žmonės galėtų susitarti ir bendrauti. Kitaip tariant, apeliuojama ne į universalią žmogišką tvarką, bet priešingai, nauja žmogiška tvarka yra kuriama prievartos aktais. Ir žmogus tampa tuo, ką jis šitais aktais sugeba įtvirtinti. Bet kuris žmogaus troškimais, jeigu tik turi galios pakankamai įtvirtinti, tampa oficialiai pripažinta vadinamąja žmogiška savybe. Tokiu režimu funkcionuoja vadinamosios žmogaus teisės.

Iš to galima suprasti, kad tokioje politikoje negali būti politinės laisvės. Ta laisvė, kuri vadinama laisve, iš tikrųjų reiškia, kad žmonių santykis grindžiamas gryna galia ir kiekvieną akimirką funkcionuoji politikos lauke, kaip sakytų Hėgelis, arba pono, arba vergo režimu. Šis naujas politikos bruožas būdingas visai moderniai politikai ir visoms ideologijoms: marksizmui, nacionalsocializmui, fašizmui ir galiausiai grynai sekuliaristiniam nacionalizmui. Tokiais atvejais tai, kas yra žmogiškumas, apibrėžia partija, valstybė ir pan. Kiekvienu atveju tai yra galios agentūra. Taip reliatyviu tampa pats supratimas, kas yra žmogus. Tai paaiškina, kodėl tik katalikai – kurie jaučia, kad politiką turi grįsti tam tikra objektyvi dvasinė tvarka - gali taip jautriai pajusti ateinančią prievartą. Jeigu žmogaus vaizdinys yra sureliatyvinamas, jeigu viskas remiasi galia, tai tokiu atveju atsiranda galimybė žmogų apakinti ir užhipnotizuoti, pažadant, kad jo troškimai bus išpildyti nepriklausomai nuo jų teisingumo.

Čia glūdi priežastis, kodėl didelė dalis Lietuvos visuomenės 1940 m. nepajėgė susiorientuoti iš karto, kol nepatyrė prievartos savo kailiu. Tai politikos sampratai ji buvo visiškai neparuošta. Ji nebuvo parengta susidurti su tokio tipo politika. Ir visiškai nuoseklu bei logiška, kad būtent katalikiški sluoksniai pirmieji pajuto ir suprato, kas iš tiesų vyksta, kad vyksta pirmiausiai žmogaus sielos naikinimas. Štai kodėl sukilimas neišvengiamai turėjo būti pirmiausia jų pastangų rezultatas.

O kokia yra šios katalikiškos laisvės sampratos ir sukilimo pamoka Europai? Lietuvoje katalikai vadovavo tiek antisovietinei, tiek antinacistinei rezistencijai. Kitaip tariant, jie reprezentuoja visą kovos prieš tai, ką sąlygiškai pavadinsiu moderniuoju totalitarizmu, lauką. Tuo tarpu Europoje šito niekur neįvyko dėl paprastos priežasties. Didžioji Europos tragedija buvo Hitlerio pergalės, kurios parklupdė Europą. Savaime tai buvo milžiniškas blogis, bet yra nesuvokiama, kokia prasme Hitlerio pergalės buvo paslėptas blogis. Mes užmirštame, kad 4 dešimtmetyje dėl viešpatavimo Europoje kovojo nacionalsocializmas ir komunizmas. Hitlerio pergalė Europoje lėmė, kad komunizmas niekur, išskyrus trumpai vadinamąją respublikinę Ispaniją, neparodė savo veido. Nes jis negavo progos. Štai kodėl kai visoje Europoje buvo kalbama apie nacistinę rezistenciją, buvo labai patogu nutylėti, kad antinacistinės rezistencijos branduolys tokiose šalyse kaip Prancūzija taip pat milžinišku mastu buvo katalikai. Bet joje dėl visai kitų motyvų ir priežasčių dalyvavo ir komunistai. Todėl neatsitiktinai 6 dešimtmečio viduryje buvo nepastebimai perrašyta antinacistinės rezistencijos istorija, visiškai sureikšminant dviejų totalitarinių ideologijų kovą – tarp nacionalsocializmo ir bolševizmo – kuri paradoksaliai buvo giminingų mentalinių ir politinių dalinių kova. Ir sureikšminus šitą kovą buvo užgožtas ir paslėptas tikrasis katalikų vaidmuo, kad katalikiška dvasinės erdvės ir žmogaus samprata grindžiama politinė laisvė yra vienintelė įmanoma autentiška laisvė ir dabar.

Klausimai

Simonas Jazavita: Užsiminėte, kad Birželio sukilimas gali būti svarbus Europai ir pasauliui. Man atrodo, kad tie žmonės, kurie ėmėsi to darbo, matė grėsmes nevienareikšmiškai. Aišku, didžiausia grėsmė matyta iš bolševikų pusės. Kita vertus, net Kazys Škirpa, paklaustas savo šalininkų, sako: tai negi jūs taip pasitikit vokiečiais? Jie mums kliudys. Gal tai ir yra tas nepatogusis klausimas? Visada yra patogiau parodyti žmones, kurie vienai santvarkai labai palankūs buvo, o priešinosi tik kažkuriai vienai.

Vytautas Radžvilas: Jūsų įžvalga tiksli, bet sakyčiau, kad ji ne visiškai išsami. Jeigu kalbame apie Europą, tai reikia turėti galvoje, kad 8 dešimtmečio viduryje, apie 1975 metus, lyg mostelėjus burtų lazdele, visos Europos sovietinio tipo kompartijos staigiai pradėjo demokratizuotis, liberalizuotis ir atsirado vadinamasis eurokomunizmas. Jeigu šiandien kalbame apie dabartinę Europos Sąjungos struktūrą ir net jos pareigūnus, kodėl jiems svarbu ištrinti sukilimo atminimą? Todėl, kad šitaip galima būtų ištrinti suvokimą, kad komunizmo šmėkla ir šiandien kybo virš Europos. Kad komunizmas įgijo tik naują pavidalą. Šie klausimai nekeliami, nes ta atmintis yra gana sėkmingai ištrinta. Pavyzdžiui, visai neseniai Europos Komisijos pirmininku buvo Barroso, o juk jis yra buvęs vienas iš Portugalijos komunistų partijos lyderių. Maža to, net ne sovietinio tipo, o iš esmės maoistinės partijos, taigi dar radikalesnės. Kol šito nesuvokiame, klykiame apie Gorbačiovą ir komunistus Rytuose ir nematome, kas dedasi. Yra dar akivaizdesnių pavyzdžių. Tarkime, dabartinė Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrė (taip vadinu dėl patogumo) F. Mogherini buvo Italijos komunistinio jaunimo lygos lyderė. Kitaip tariant, pirmoji komjaunuolė. Laisvos, demokratiškos, antikomunistinės ir taip toliau Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras yra buvęs Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos centro komiteto darbuotojas. Niekam neužkliūna ir tai, kad šalių prezidentais tampa iki pat galo ištikimi anai imperijai buvę žmonės. Sužaidus su vadinamąja jaunojo Markso tematika, įtikinėjama, jog buvo kažkoks labai keistas komunizmo nukrypimas, kuris pasireiškė Rusijoje žiauriais nusikaltimais, bet tai esą buvo ne komunizmo nusikaltimai, ne jo prigimtyje slypinčios galimybės, o viso labo kažkokio žmogėdros Stalino reikalas. Šitaip buvo meistriškai reabilituota komunistų valdžia dabartinėje Vakarų Europoje ir Europos Sąjungoje. Todėl jau pats Sukilimo faktas yra gyvas įrodymas, kad tai buvo lygiaverčiai dalykai. Štai kodėl jį norima priversti pamiršti.

Boguslavas Gruževskis: O gal čia ne komunizmo problema? Gal tai, kas dabar randama Barroso ir kitų nuostatose, nieko bendro neturi su komunizmo sistema? Gal čia yra kažkas giliau, ko jūs nė vienas neįvardinot? Galbūt čia žmogiškos prigimties, žmogiškumo, jo esmės, kuriuos prof. Radžvilas paminėjo ir savo pranešime, problema? O kaip mes jį pavadinsim, tai jau kitas klausimas. Yra kažkas, kas stumia tą kažką, ko tik šiandien nemokame įvardinti.

Vytautas Radžvilas: Tai tik rodo, kad nebūdamas politologas turite puikią nuojautą, kurios šaltinis yra bendras išsilavinimas. Be jokios abejonės, mano kalboje tai numanoma, bet turėjau 20 minučių ir todėl nemačiau galimybės ir prasmės šnekėti negalėdamas to aptarti išsamiau. Nėra joks atsitiktinumas, kad vykstant diskusijoms dėl Lisabonos sutarties, pirmuose jos variantuose, kuriuos pats mačiau, dar figūravo teiginys, kad krikščionybė yra Europos ištakos. Galutiniam variante tai išnyko. Ką tai reiškia? Katalikybė įkūnija Vakarų krikščionijos žmogaus idealų tipą, jeigu atsiribosime nuo religinių dimensijų. O kas prasideda nuo Renesanso? Vadinamoji Revoliucija, kurios esmė – šitą tipą visiškai likviduoti. Todėl nuo XV a. vyksta permanentinė revoliucija, kuri realizuojama per skirtingus utopinius projektus. Kitaip tariant, tradicinį katalikišką žmogaus tipą norėjo likviduoti visi: komunistai, liberalai ir t.t. Europoje šitas projektas yra tęsiamas toliau. Čia jau yra antropologinės inžinerijos reikalai. Vadinamoji „ortodoksinė“ rusiškoji komunizmo versija buvo pakeista kita, vadinamojo vokiškojo kritinio komunizmo versija, kurią įkūnija Frankfurto mokykla. Įdomiausia tai, kad šita versija yra radikalesnė už sovietinę, bet įgyvendinama jau be prievartos. Rusiškoji komunizmo versija iš dalies žlugo todėl, kad pradėję 1917 m. nuo nepaprastai radikalių dalykų, pvz., seksualinės revoliucijos, jie vėliau pasidavė kultūrinės krikščioniškos tradicijos spaudimui ir šia prasme buvo nepakankamai revoliucingi. Todėl garsioji 1968 m. revoliucija pasakė: Marksas senukas, jį reikia išmesti į istorijos šiukšlyną, jis buvo nepakankamai revoliucingas. Ir todėl Revoliucija dabar tęsiasi dar radikaliau. Todėl tokių sukilimų prisiminimas šiai Revoliucijai yra lyg nuodai.

Laurynas Kasčiūnas: Kodėl krikščioniškoji tradicija yra tai, ką siekiama eliminuoti iš Europos gyvenimo ir nustumti į paraštes? Kai eliminuoji Europos sielą, jos tapatybę, po to gali tą tokią neaiškią mūsų socialinę masę naudoti įvairiems socialinės inžinerijos projektams. Tam pirmiausia reikia eliminuoti nacionalinę valstybę, krikščionybę, o tada jau gali pradėti įgyvendinti savo projektus. Visada gerai tokius sudėtingus intelektualinius dalykus išvesti į palyginimus. Dabar Kaczynskis daromas antieuropietiškumo simboliu ir grėsme. O koks nors Cohn-Benditas – žaliasis, kuris dar prieš 30 metų kalbėjo, kaip reikia pedofiliją įteisinti - šiandien vertinamas kaip vienas iš jų žaliosios tradicijos ideologų. Taip yra perkainojamos vertybės. Žmogus, buvęs „Solidarumo“ branduolyje, Lenkijos tėvas, dabar yra stumiamas į tokią poziciją. Arba pažiūrėkime, kaip Europos Parlamente yra vertinama istorija. Šarlis de Golis nėra Europos tėvas tik dėl to, kad kažkada kalbėjo apie nacionalinį interesą, nacionalines valstybes, o įvairūs federalistai, Spinelli ir panašūs komunistai yra laikomi Europos tėvais įkūrėjais. Buvusiems komunistams labai lengva dabar kalbėti, jie neturi nacionalinių valstybių suvokimo ir labai lengvai tampa federacinės Europos šalininkais. Tai gerai parodo, kaip čia susijungia ideologijos.

Išrašą parengė propatria.lt.

* * *

Kiti šios konferencijos pranešimai:

Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencija Nacionalinėje bibliotekoje: įžanginiai žodžiai

Dr. Augustinas Idzelis: „Dr. Adolfas Damušis – rezistentas ir istorijos gynėjas“

Kęstutis Girnius: „Nelaukta tauta“

Vidmantas Valiušaitis: „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940–1941-ieji“

Alvydas Jokubaitis. Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro

Vytautas Sinica. „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją?

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Visiškai        2017-07-2 9:46

pritariu “Nuomonei”. Religijų esama įvairių įvairiausių. Ir visos jos skirtingos. Vienos draugiškos taikingos. Kitos agresyvios. Tos, kurios siekia “pasaulinio viešpatavimo” jau kraštutinai, fanatiškai agresyvios. Prie kurių religijų priskirtumėt Romos katalikų Bažnyčią? Prie taikiųjų, prie agresyvių ar prie fanatiškai agresyvių? Paklaustas katalikas - fanatikas atsakys vienaip, netikintis kitaip, o istorijos žinovas dar kitaip. Sena išmintis: nežinantys istorijos lieka vaikais. Bet iš kur vaikai ir suaugę gali istoriją žinoti, jeigu kažkieno įvesta Šventoji inkvizicija ir dabar veikia kaip veikusi. Tik žinoma pakeitusi pavadinimą.   

Lietuvos bažnyčia       2017-07-1 21:08

labai susipaniojusi su konservatoriais.Žinoma,tai neturi nieko bendro su tikėjimu.Apgailėtina.

Popiežius parodė humanizmą       2017-07-1 20:11
joitvingis       2017-07-1 18:00

Kai į  Damušio dienų renginį įsibrauna Laurynas Kasčiūnas, tai jau renginys pakvimpa neoliberalizmo dvoku.

VaidasVDS       2017-06-30 12:21

Straipsnis būtų aktualus, jei jis būtų pateiktas žodine forma, bet jis pateiktas vaizdine forma.
Radžvilo pasisakymas iš tiesų yra labai aktualus. Bet jo atsakymai į klausimus iš esmės yra dar geresni už pasisakymą.
Kai kas bando kritikuoti Radžvilą dėl to, kad jis nenurodo, ką daryti. Bet galima pasakyti, kad Radžvilas, tiek ir kai kurie kiti intelektualai siūlo remtis tomis geresnėmis krikščionybės ar katalikybės tiesomis. Ir tai būtų visai neblogai, bet tuomet jie sulaukia kritikos, kuri atsispindi ir šios temos komentaruose, tokiuose kaip 2017-06-30 7:11, 2017-06-30 7:54, 2017-06-30 8:01 ar 2017-06-30 8:05.
Retai kada kritika būna visiškai nepagrįsta.
Kaip ir kiekvienas su žmogumi susijęs reiškinys, katalikybė arba krikščionybė turi ir gerąsias, ir blogąsias puses. Kuomet ryškinama tik geroji, vaizdas gražus, kada ryškinama blogoji - vaizdas visai nesimpatiškas. Ir viską tame reiškinyje apsprendžia tikrosios dvasinės (dieviškos) tiesos laipsnis (procentai) reiškinyje. Beveik visi evoliuciniai tikėjimai egoistiškai pareiškia, kad tik jie yra teisūs 100 %. Ir būtent tai yra didžiausia to bet kokio tikėjimo klaida, vedanti į religinį dogmatizmą, o kartu kartais perauganti į fanatizmą. Tiesa, ne visi tikėjimo tikintieji taip pareiškia ir žemiau pateiktas vyskupo R.Skinkaičio pavyzdys tą parodo.
Ne visi tikintieji garbina tik materialias bažnyčias. Kitoje temoje yra pateiktas arkivyskupo Teofiliaus Matulionio pavyzdys, “kad gyvoji Bažnyčia – žmonės jam buvo šiuo sunkiu laikmečiu kur kas svarbesni”.
Ir niekas iš komentatorių, pasisakančių šiame portale tokių kaip Juozapas, Jules, Jota (į religiją žiūrinti(s) itin dogmatiškai), Dzeikas, Prašalaitis, Letas (į savo ar kažkokios grupės susigalvotą religiją žiūrintis dogmatiškai ir apokaliptiškai) jums nenurodys tikrojo gero kelio, nes jie visi nesuvokia tikrojo Jėzaus mokymo. Komentaruose kartais pasitaiko žmonių (beveik visada anonimų), kurie tikrai jaučia tą tikrąjį Jėzaus mokymą (tokiems galima priskirti 2017-06-30 7:25 komentarą, kartą kažkas labai gražiai pamokė Raigerdą), bet vėlgi vien jausmo kartais nepakanka.
Aš puikiai suprantu, kad manęs beveik niekas nesupranta, kuomet pradedu kalbėti apie Apreiškimą - Urantijos Knygą. Ir nelabai laukiu, kad supras. Tai itin sudėtingas Apreiškimas žmogaus suvokimui. Studijuoju labai įdėmiai jį 9 metus, ir vis tiek vos ne kiekvieną dieną atrandu jame ką nors naują, ypač dalyvaudamas diskusijose (dažniau kaltinimuose) su kokiais nors oponentais.
Galiu tik pasakyti, kad dvasinę tiesą, tiek, kiek jos reikia žmogui, galima atrasti ir netgi galima suvokti, bet niekada joks Apreiškimas neapreikš Dievo iki galo. Kada žmonija kokiu nors būdu įsisavina ankstesnį Apreiškimą (tokį, kaip Jėzaus gyvenimas), vėliau jai pateikiamas kitas Apreiškimas, o dar vėliau bus ir dar kitų Apreiškimų. Bet, vos tik žmogus prisiliečia prie Apreiškimo, jis arba tik dalį suvokia gerai, arba pradeda gadinti bei iškreipti Apreiškimą. Tad tikru Apreiškimu pasitikėti reikia, bet žmonėmis, aiškinančiais bet kokius apreiškimus reikia pasitikėti tik sąlyginai ir būtinai tikrinti, tiek dvasios, tiek logikos (intelekto) pagalba…

Religijos,bažnyčios       2017-06-30 8:05

krizė.Kiek krikščioniška katalikybė šiuolaikinėje Europoje ir Lietuvoje?

Religija yra tik       2017-06-30 8:01

instrumentas ,pagalba tikėjimo kely.Tikslas yra tikėjimas.Tai metafizika.Tai pasąmonė,tai ryšys su Aukščiausiuoju.Bet kam gilintis?Kol neištinka badas,karas,maras…Žmogus pavertė save stabu.Mano ,kad jo paties užteks apsisprendimams .Kokia saviapgaulė.Kodėl žudosi tiek mūsų vaikų?Jie nesaugūs materijos burbule.

Šiaip       2017-06-30 7:57

Kas važinojote po Europą ar atkreipėte dėmesį į gaidelį ant bažnyčių bokštų kryžių?  Kam įdomu pasiieškokit kaip itališkai gaidys.

Nuomonė       2017-06-30 7:54

Nuomonė: Visos trys religijos judaizmas, islamas ir krikščionybė yra agresyvios - todėl nieko stebėtino kad Lisabonos sutartyje religijos neliko - ačiū protams.
Tik susipažinęs su judaizmu, islamu, krikščionybe gali suvokti kiekvienos religijos paskirtį ir funkciją atskiroms tautų rūšims biblijiniai koncepcijai pasiekti.Todėl mokyklose turėtų būti įvesta mokymas religijų istorija ir supažindinama su religijų pagrindais,sugretinus religijas lyginama ko siekia kiekviena religija, jaunuomenės pasaulėžiūrai formuoti

Vyskupas       2017-06-30 7:25

R.Skinkaitis,mokydamasi Vatikane,grįždavo į Lietuvą ir geranoriškai dalyvaudavo privačiuose ar platesniuose pokalbiuose,diskusijose.Kartą jo buvo paklausta apie krikščionišką žmogų,ar jis neatrodo senamadiškas,atvirkščiai,vyskupas paaiškino,kad tikintis žmogus yra visada modernus žmogus.Tai vertybių žmogus.Tada buvo paklausta,bet kaip susiorientuoti ir elgtis kiekvienoje situacijoje krikščioniui,kaip žinoti savo pasirinkimų teisingumą,nes gyvenimas gana sudėtingas,nors ir žinant Dekalogą  ir pan..R.Skinkaitis paaiškino ,kad žmogus turi širdį ir jei pasirinkime ji kelias dienas nenurimsta,reikia rinktis jos diktuojamą kelią,nors jis ir keistai atrodo ,yra nepatogus.O jei nerimas, kiek palaukus, išblėsta ar nežinai,kaip elgtis,tada geriau palaukti.Aplamai,vyskupas R.Skinkaitis labai įdomus,gilus dvasininkas,žmogus.Gaila,kad jis kažkaip dingo iš viešumos.

Kokios yra laisvės ribos?       2017-06-30 7:11

Liberaliai krikščioniška ar krikščioniškai liberalu?Kodėl varžomasi būti krikščionimi?Kodėl islamas didžiuojasi savimi?

Tokie susitikimai,diskusijos       2017-06-29 20:14

prilygsta Katalikų bažyčios kronikų platinimo veiklai kaip tada.


Rekomenduojame

Rastas 1920 m. Mickevičiaus-Kapsuko laiškas atskleidžia Rusijos tikslus Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas. Liūdna, nes juk ES pradžia buvo visai kitokia

Raymond Ibrahim. Hagia Sophia: Turkų pasakos prieš istorinius faktus

Algimantas Matulevičius. Lietuvoje galima išgyvendinti skurdą

Nida Vasiliauskaitė. Žmonija progresuoja. Iš kur žinome?

Algimantas Rusteika. Lempučių filosofija

Neringa Venckienė informuoja

Algirdas Endriukaitis. Kas laukia nacijos, jei jos politikams nerūpi valstybės egzistencinis likimas?

Nuo bačkos. Majauskas: Su Ingrida už Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra moteris

Tomas Čyvas. Įdomu, kada radikaliai kairioji minia uždraus Bulgakovą?

Algimantas Rusteika. Ar turi teisę atbuvę tremtį žinoti savo skundikus?

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Rasa Čepaitienė. Verygos paradoksas

Raimondas Navickas. Tai NE fontanas, tai kitaip vadinasi!

Liudvikas Jakimavičius. Covido simptomas: „Aplink nosį vaikšto šeškas – nieko neužuodžiu“

Vytautas Sinica. Siūlyčiau, priešingai, Lietuvai pagaliau viešai ir deramai pagerbti LAF’ą

Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Arvydas Anušauskas Fainai Kukliansky: „Tai jau su J.Lukša-Daumantu viskas gerai?“

Audrius Bačiulis. Lukašenka žodžių tuščiai nešvaisto…

Skaitiniai. Vidmantas Valiušaitis rekomenduoja: „Svarbus aukščiausio JAV diplomato pareiškimas ir svari politinė parama Baltijos valstybėms“

Algimantas Rusteika. Pakelkim, pakelkime taurę kvailybės, kad Lietuvai būtų geriau!

Nuo bačkos. F. Kukliansky: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą

Nikolajus Nielsenas. Rinkimai Baltarusijoje: Lukašenka prieš COVID-19

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra vyriausieji „Facebook“ cenzoriai?

Karolis Kaklys: Kaip Vijūnėlės dvaro statybos atskleidė visai Lietuvai opias problemas?

Kas mes? Vytautas Sinica apie Nacionalinį susivienijimą

Rasa Čepaitienė. Gyvename totalinio freimingo laikais

Skaitiniai. Andrius Švarplys rekomenduoja: Tiems, kam rūpi akademinė laisvė ir universiteto likimas ‘Black Lives Matter’ epochoje

Vytautas Radžvilas. Laisvė, arba Kodėl NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS dalyvauja rinkimuose?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.