A.Kavaliauskaitė, medikų profsąjungos pirmininkė: „Norime orios Lietuvos? Apginkime savo teises.“

Ramutė Bingelienė   2012 m. spalio 12 d. 13:14

0     

    

A.Kavaliauskaitė, medikų profsąjungos pirmininkė: „Norime orios Lietuvos? Apginkime savo teises.“

Tiesos.lt siūlo savo skaitytojams interviu su Albina Kavaliauskaite – Respublikonų partijos iškelta ir Lietuvos Sąrašo remiama kandidate Karoliniškių apygardoje.
Albina Kavaliauskaitė – Karoliniškių poliklinikos kineziterapeutė, Laisvės Gynėja, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkė, šių metų pavasarį po dvejų priverstinės pravaikštos metų Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) nutartimi grąžinta į darbą. Tačiau ši istorija toli gražu nesibaigė – profesinės sąjungos aktyvistės ir darbdavių konfliktas šią vasarą įsiliepsnojo iš naujo. Apie skausmingas tiesos ir teisingumo paieškas su Albina Kavaliauskaite kalbasi Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė.

Gerbiama Albina, ar galite mūsų skaitytojams priminti šio konflikto užuomazgas bei kelių metų peripetijas?

Damoklo kardas pakibo virš mano galvos, kai kreipiausi į Seimo Etikos komisiją apsvarstyti Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko Antano Matulo elgesį dėl panaudoto psichologinio smurto: jis bandė mane užčiaupti, kai 2009 metais Lietuvos medikų profsąjunga reikalavo parlamentinės kontrolės, norėdama apginti sveikatos priežiūros specialistų teisę į normalias darbo valandas bei protingą poilsio laiką, išreiškiamą adekvačiomis darbo krūviui kasmetinėmis atostogomis. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2012 m. sausį nustatė, kad savo nutarimais pailginti darbo laiką ir sutrumpinti atostogas specifinėmis sąlygomis dirbantiems sveikatos priežiūros darbuotojams Vyriausybė diskriminavo medikus.

Spaudoje buvo rašyta, kad A. Matulas ir Kęstutis Kutkauskas yra geri pažįstami, kad A. Matulas protegavęs dabartinę Karoliniškių poliklinikos vadovę Jeleną Kutkauskienę pirimant į darbą Ligonių kasoje, prieš konkursą į Karoliniškių poliklinikos direktoriaus vietą buvo atvykęs į polikliniką už ją agituoti. Galbūt norėdama atsidėkoti ji ir siekusi mane išmesti iš darbo. Bent man poliklinikos vadovė pareiškė, „Jūs įžeidėt poną Matulą“... Tai buvo 2010 m. kovo 8 d. Tą pačią dieną pažeidžiant įstatymus buvo pareikalauta medikų profsąjungos dokumentų, protokolų. Pradėta reikalauti parašų atgaline data ant įvairių dokumentų.

Atleista iš darbo buvau 2010 m. kovo 22 dieną. Jau iš ryto jautėsi, kad kažkas įvyks. Buvo pareikalauta pasirašyti atgaline data, t. y. kad dar vasario 9 d., susipažinau su atostogų suteikimo tvarka. Nesutikau pasirašyti dar ir dėl to, kad vasario 9 d. turėjau nedarbingumo pažymėjimą – juk tai būtų buvęs jiems pretekstas anuliuoti nedarbingumo pažymėjimą, taip būtų galima „įrodyti“, kad buvau atvykusi į darbą.

SODRA jau tada mane ieškojo priekabių. Buvau nubausta atgaline data už sausio 13 ir 14 dienas, nors nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarka buvo „pažeista“ sausio 15-ąją: tądien, nusprendusi eiti į darbą, nenuvykau pas šeimos gydytoją apžiūrai. Nors SODRA galėjo bausti – neapmokėti nedarbingumo tik nuo 15 d., tačiau jiems nebuvo kaip, nes aš pati netęsiau nedarbingumo. Gal todėl sugalvojo nubausti atgaline data – už sausio 13 ir 14 dienas. Sausio 13-ąją dalyvavau iškilmingame Seimo posėdyje. Bet nemanau, kad Seimo iškilmingas posėdis prilygsta girtuokliavimui, kelionėms ar darbui… Be to, buvau nubausta net už 14 d. – lyg aš tame Seime būčiau nakvojusi. Jau tada buvo bandymas daryti iš manęs pažeidėją. Tik vėliau sužinojau iš spaudos, kad „Limeta“ finansavo Rimanto Dagio rinkiminę. O juk tai pirmasis ministras, kurį mitingais privertėme atsistatydinti.

Tą kovo 22-ąją man vis buvo daromas spaudimas: net kelis kartus pas mane į kabinetą vis ateidavo po tris darbuotojus… pranešti, kad likus 5 minutėms iki darbo pabaigos užeičiau pas direktorę. Ketvirtą kartą atėjo jau keturiese: direktorė, pavaduotoja klinikiniam darbui, personalo viršininkė ir net psichiatrė, kurios darbo valandos tuo metu jau buvo pasibaigusios, ir visa tai vien tam, kad… praneštų, jog užeičiau likus penkioms minutėms iki darbo pabaigos… Spėju, tikslų būta kitokių, bet juos įgyvendinti sutrukdė mano kabinete buvęs padėjėja – jiems visai nereikalinga liudytoja…

Subliuško ir bandymas išprovokuoti bei nubausti už pasipriešinimą policijos pareigūnams. J. Kutkauskienės iškviesti policininkai klusniai vykdė jos nurodymus ir išvežė mane iš poliklinikos į nuovadą, nors, kaip patys pripažino dar įvykio vietoje, aš nieko nepažeidžiau… Vyriausias administracinis teismas pripažino policijos pareigūnų veiksmus apribojant mano laisvę neteisėtais ir priteisė atlyginti man žalą iš valstybės.

Fiasko baigėsi ir sukurpta savavaldžiavimo byla dėl antspaudo negrąžinimo asmenų grupei, užgrobusiai medikų profsąjungą. Reiderinės profsąjungos pirmininkė L. Sergejeva kreipėsi į Karoliniškių policijos nuovadą, kad policija išreikalautų iš manęs antspaudą ir nubaustų už savavaldžiavimą. Kaip įrodymą, kad ji yra tikroji medikų profsąjungos pirmininkė, L. Sergejeva pateikė J. Kutkauskienės vardu užsakytą pažymą iš Registrų centro. Policijos tyrėjas, nekreipdamas dėmesio į mano paaiškinimus bei pateiktus dokumentus ir į tai, kad Profesinių sąjungų įstatymas draudžia kištis į profsąjungų vidaus veiklą, surašė administracinės teisės pažeidimų protokolą už savavaldžiavimą. Savivaldybės administracinė komisija, net tris kartus atmetusi mano prašymą leisti susipažinti su bylos dokumentais ir prašymą pasinaudoti advokato pagalba, nubaudė mane 150 litų administracine bauda. Tačiau ir tada nepavyko padaryti mane be kaltės kaltą, nes Vilniaus m. ketvirtasis apylinkės teismas pripažino, kad mano veiksmuose nebuvo administracinės teisės pažeidimo įvykio bei sudėties ir bylą nutraukė.

O Vilniaus m. antrame apylinkės teisme laimėjome bylą prieš užgrobusius Karoliniškių medikų profsąjungą. Teismas juos pripažino ne nariais, o neeilinį susirinkimą ir naujai išrinktą tarybą – neteisėtais. Be to, jau pradėtas ir ikiteisminis tyrimas šiems užgrobėjams, kurie, klusniai vykdydami nurodymus perimti profsąjungą tik todėl, kad buvo paviešinti mirties atvejai poliklinikoje, savo veiksmais prieš mane ir profsąjungą užsitraukė baudžiamąją atsakomybę.

Kaip Jūs paaiškintumėte tą faktą, kad net ir po Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties, apgynusios Jus nuo darbdavių savivalės, išpuoliai prieš Jus tęsiasi?

Manau, daug ką lemia ir asmeninės direktorės ambicijos: teisės mokslų daktarė negali susitaikyti su pralaimėtu teismu. Ji įpratusi prie pataikavimų, jai žemai lenkiasi įvairaus lygio politikai, jos vyras vadovaujantis „Limetai“, kaip spauda rašė, yra finansavęs politikų rinkimines kampanijas… O čia –ėmė ir pralaimėjo teismą kažkokiai darbuotojai. Matyt, tai jai išties skaudus smūgis.

Iš darbo buvau atleista septynių tarnybinių pranešimų pagrindu. Teismų praktika pasisako, kad atleisdamas iš darbo darbdavys privalo nurodyti konkretų teisės aktų pažeidimą. Mano atveju buvo tik septyni tarnybiniai pranešimai, kuriuos turėjo darbdavys išanalizuoti pats, sudaręs komisijas: juk jei kas nors iš bendradarbių parašo tarnybinį, tai dar nereiškia, kad jau esi kaltas. Tačiau darbdavys ėmėsi ginti net privačius kai kurių darbuotojų interesus. Net Apygardos teisėjų kolegija pasisakė, kad darbdavys peržengė kompetencijos ribas ir ėmėsi teisėsaugos institucijų vaidmens. Teismų procesas užtruko ilgai, nes šis darbdavys turi „stogą“ ir tai jautėsi nuo pirmos akimirkos, kai teisėjai rimtais veidais svarsto atskirai kiekvieną tarnybinį, o po to – jų visetą, bandydami surasti bent menkiausią pažeidimą peržengia net atsakovo apeliacinio skundo ribas ir nagrinėja net tai, ko šis neskundžia. Vien paskaičius atsakovo kasacinį skundą Aukščiausiam teismui ima juokas žinant, kad LAT nagrinėja tik nukrypimus nuo teismų praktikos, tačiau šiame skunde teikiami nauji kaltės įrodymai, šiurkščiausiu pažeidimu laikomas mažamečio vaiko atsivedimas į darbą. Ir šis skundas buvo priimtas… LAT teisėjų kolegija kažkodėl uoliai ieškojo mano kaltės ir bandė „prikabinti“ man kaltę už domėjimąsi, kodėl darbuotojai buvo išmokėta premija – nors aš tai dariau kaip profsąjungos pirmininkė – mane apkaltino prašius asmens duomenų (bet juk domėtis įstatymas nedraudžia). Tačiau neišdrįso tai įvardyti teisėta atleidimo priežastimi – tiek dar suprato, kad už asmens duomenis atsakingas duomenų saugotojas, o ne gavėjas, tuo labiau, kad kaip profsąjungos pirmininkė, aš privalau domėtis, ar visiems darbuotojams taikomi vienodi skatinimo kriterijai.

Ar tai ir buvo viena iš priežasčių, nulėmusių Jūsų sprendimą eiti į Seimo rinkimus?

Vyriausybei 2009 m. balandžio 29 d. priėmus nutarimus, kuriais buvo pailgintos darbo valandos ir sutrumpintos atostogos specifinėse sąlygose dirbantiems medikams, mes, Lietuvos medikų profsąjunga, kaip darbuotojų atstovai, įžvelgėme medikų teisių pažeidimus. Mūsų įžvalgas dėl medikų diskriminacijos patvirtino ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Kreipėmės į visas valstybines institucijas, prašėme parlamentinės kontrolės Vyriausybei, Sveikatos apsaugos ministerijai. Deja. Teko skaudžiai nusivilti, nes Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas, išsikvietęs mane į susitikimą Seime (beje, visi šio susitikimo dalyviai dėl psichologinio smurto prieš mane vėliau buvo apsvarstyti Seimo Etikos komisijoje), pareiškė, kad jis nežinąs, kaip tą parlamentinę kontrolę reikėtų vykdyti, tačiau pagąsdino, kad jei toliau reikalausiu atšaukti tuos Vyriausybės nutarimus, mane gali užsipulti tie medikai, kuriems sąlygos buvo pagerintos. Tačiau mane užsipuolė darbdavys…

O juk mane, kaip darbuotojų atstovą, saugo ir gina ne tik įstatymai, bet ir Tarptautinės darbo organizavimo (TDO) konvencijos. Neteisėtas atleidimas iš darbo, neteisėtas laisvės apribojimas, kai net organizacijos sąskaitą banke gali perimti pašaliniai žmonės, tik dar kartą įrodo, kad valstybėje jau prieita riba, kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius: „Materijos triumfas, jos pergalės šokis ant dvasios lavono“.

Juk policija nuvežė mane į nuovadą vien todėl, kad ... į mane pirštu bedė poliklinikos direktorė... Policija buvo panaudota prieš mane privatiems įgeidžiams tenkinti. Patyrusi tokią neteisybę nesėdėjau rankų sudėjusi. Kreipiausi į visas įmanomas institucijas. Deja, teko nusivilti. Visų atsakymas beveik vienodas – skundą atmesti, o jei nepatinka kreipkitės į teismą. Kreipiausi ir į Seimo narius: tiek pozicijos, tiek opozicijos. Galima sakyti, visus apėmęs visiškas neįgalumas – visi tik skėsčioja rankom „ką aš galiu padaryti“... Įstatymuose mes turime labai daug teisių, deja, jos ir lieka popierinės.

Esate viena iš Lietuvos Sąrašo remiamų ir piliečiams siūlomų remti kandidatų į Seimą. Kurie Lietuvos Sąrašo siūlomi darbai Jums atrodo reikalingiausi Lietuvai, jos žmonėms?


Atskaitos taškas ir turėtų būti Seimas, deja, juo pasitiki vis mažiau žmonių. Seimas, buvęs tautos šventove, už kurią daugelis buvo pasiryžę gyvybę atiduoti, dabar tapo pajuokos objektu. Tad kur dar galima kristi žemiau. Seimo rinkimai – tai yra galimybė keistis ir keisti. Todėl pirmiausia ir turi ateiti į Seimą žmonės norintys ir galintys keisti padėtį valstybėje – paversti jį, kaip kad ir siūlo Lietuvos Sąrašas, Tautos atstovybe.

Todėl ir kandidatuoju į Seimo narius, nes nusibodo prašyti parlamentinės kontrolės žmonių, kurie nesupranta, kaip ją vykdyti, kurie nesugeba atlikti tinkamai savo darbo pareigų. Belieka juos pakeisti.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.