Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Mūsų žurnalistai nuo Rusijos didžiųjų manipuliatorių (Kiseliovo, Solovjovo, RT, Sputnik)  darbo metodais visiškai nesiskiria. Jiems ir įstatymų reikalavimai yra dzin, jiems ir moralės klausimai yra dzin, jiems ir padorumo ribų nėra. Svarbiausias yra užsakymas, sutartis ir pinigai, pinigai, pinigai.
Kai užsakomieji žurnalistai išsisemia ir neturi ką rašyti apie R.Karbauskį, nes nieko jo biografijoje skandalingo neranda, tai pradeda rašyti apie jo aplinkos žmones su kuriais jis kažkada dirbo, kartu mokėsi pradinėje mokykloje, o gal net lankė darželį.  Atkreipkite dėmesį į paskelbto Delfi.lt straipsnio antraštę:

Dalijamės istoriko Tomo Baranausko komentaru iš Veidaknygės apie Eglės Mirončikienės ir kitų visuomenininkų paviešintas Seimo narės instrukcijas žiniasklaidos atstovams (skaityti ČIA), kaip „pasinaudoti“ dėl šiurpios mažojo Mato mirties sukelta emocijų banga ir daryti spaudimą Seimo nariams, kad būtų priimtos jos proteguojamos įstatymo pataisos.

Vėl grįžtam prie Tapino, turiu pridėti kelis štrichus… Nutiko gana netikėtas dalykas. Radau internete L. V. Medelio straipsnį, kuriame aprašytas Tapino sindromas (autorius netgi taip pat įvardyjo šį reiškinį!) jau prieš daugiau nei du metus… Įdomu tai, kad aš šį tekstą tik dabar pamačiau, niekada nebuvau skaitęs net antraštės. Iš pradžių pagalvojau, kad buvo nuspręsta papildyti mintis, kai mano tas tekstukas paplito po internetą, po to pamačiau publikavimo datą: 2014 07 14. Būna ir taip. Dėl to jaučiu svarbą pasidalinti.

Istorikas Tomas Baranauskas savo veidaknygėje siūlo susipažinti su ištrauka iš žurnalisto Andriaus Tapino interviu Odesos televizijai 2015 m. Atsakydamas į klausimą, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos palaikė Baltijos šalių kovą už nepriklausomybę, o Ukrainos – ne, žurnalistas kažkodėl nusprendė atlikti eksursą į praeitį ir supažindinti ukrainiečius su savo Lietuvos istorijos versija… Ir pasigirti, jog Lietuva turėjo… tik vieną politiką, susijusį su Rusija, ir tą sėkmingai neutralizavo…

Ši LRT.lt portalo žinia skamba išties karingai: „[j]au greitai LRT TELEVIZIJOS laidų arsenalą papildys nauji projektai“.

Siūlome prisiminti Aikštės TV interviu su filosofu, Vilniaus universiteto prof. Vytautu Radžvilu ištrauką. Aptardamas sąmokslo teorijos „argumentą“, paprastai taikomą norint diskredituoti idėjinio „priešininko“ poziciją, V. Radžvilas pateikė ir pavyzdį, kaip jo naujai apibrėžta „sąmokslo teorijos“ sąvoka padėtų paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl politiniai veikėjai, neva kovojantys su smurtu prieš moteris ir vaikus, visų pirma, stengiasi įteisinti kuo paprastesnę vaiko atėmimo iš tėvų procedūrą.

Veidaknygė

Martynas Baldauskas parašė keletą žodžių apie Tapino sindromą*, kur pats minimas asmuo net nėra esmė – tiesiog imamas kaip pavyzdys tos kultūros, kurioje vadinamieji nuomonės lyderiai – dažnai be menkiausio krislo atsakomybės – daro viską, kad norimą primesti nuomonę būtinai nurytų ir suvirškintų manipuliacijoms neatsparūs piliečiai (dažnai tas pats pažangusis jaunimėlis – modernieji sielos kastratai).

Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtais pastebėjimais apie Prancūzijos Prezidento rinkimus ir jų aptarimą Lietuvos žiniasklaidoje.

Įdomus LRT reportažėlis (Karolis Kaupinis, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt: „Rinkimai Prancūzijoje: ar E. Macronas atlaikys?“ – skaityti ČIA). Medžiagos prisirankiota užsienio spaudoje, bet subalansuota Lietuvos auditorijai.

Vasario 8-ąją, antradienį, LRT laidoje „Dėmesio centre“ ir vėl atsidūrė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai Seime.

Laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis, iškamantinėjęs Rimą Baškienę, Povilą Urbšį ir Virginijų Sinkevičių, galutinį verdiktą paskelbti patikėjo ... žurnalistams Ritai Miliūtei, Pauliui Gritėnui ir Rimvydui Valatkai.

Laidos įrašą galima pamatyti ČIA.

„Šiaurės Atėnai“ | 2014 m. gruodžio 2 d.

Šiomis dienomis mūsų jau neturėtų stebinti, kad viešoji erdvė darosi vis atviresnė nuomonių įvairovei, o pliuralistinis įvairovės imperatyvas svarbesnis už tokį mąstymo būdą, kuris priartintų mus prie tiesos ar savo susiaurinta prasme bent leistų nepasiklysti gausėjančios informacijos džiunglėse. Be abejonės, laisvė išsakyti žodį yra vienas didžiausių šiandieninės demokratijos nuopelnų. Teisė laisvai reikšti mintis – pamatinė demokratijos prielaida, tačiau, sukūrus jai gana netvirtus pamatus gyvenamojoje tikrovėje, mūsų laikais buvo sustota – pasaulis paliktas likimo valiai, žmonijos kultūros troškulį pakeitė technologijų troškulys, vietoj susirūpinimo žmogaus egzistencijos problemomis ar filosofinių idėjų cirkuliacijos – masiniai paradai, pramogų kultas, skrajojantys kapitalistinio rojaus pažadai.