Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Prasidedant paskutinei prieškalėdinei savaitei, pirmadienį (gruodžio 19 d.), Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo daug aistrų ir diskusijų sukėlusias Civilinio kodekso 2.24 str. pataisas (pakeičiant 6-ą dalį), kurios naikino civilinės atsakomybės lengvatą kritikuojant viešuosius asmenis. Ši iniciatyva buvo gimusi iš ankstesnės kadencijos Vyriausybės, jos 2016 m. liepos 20 d. Nutarimo pagrindu, tačiau suprantama, kad „etatiniai“ viešosios erdvės kalbėtojai ietis ir akmenis laidė į dabartinę valdančiąją daugumą.

Seimui pritarus Prezidentės veto, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo vėl gražiai – Prezidentė pamokė nesusipratusius ir nežinia už ką balsuojančius Seimo narius, demokratija ir žodžio laisvė triumfuoja, ketvirtoji valdžia joja ant balto žirgo, politikus vėl galima be jokių skrupulų taršyti, sakytum: 2016-ieji baigiasi prasmingai ir gražiai.

„Naujasis židinys-Aidai“

Ar galima Lietuvoje reikšti savo nuomonę? Kiek esama žodžio ir nuomonės laisvės? Apskritai nemažai priklauso nuo to, kaip ją matuojame, ar vertiname teoriją, ar tikrovę. Teisiniu požiūriu padėtis nebloga, bet ir netobula. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina žodžio laisvę, nors ir su daug išlygų. Pasak Konstitucijos 25 str., galima riboti žodžio laisvę, „jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką“. Žodžio laisvė „nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Pirmaisiais nepriklausomybės metais dažnai buvo piktnaudžiaujama šiomis išlygomis. Politikai kaltindavo kitus politikus ir žurnalistus šmeižtu, garbės ir orumo žeminimu. Lietuvos teismai subrendo, neleido valdžiai ir asmenims tildyti savo oponentų. Bet naujausios (2016-12-08) Civilinio kodekso pataisos gali sukti laikrodį atgal, nes leis taikyti civilinę atsakomybę asmenims, kurie savo ne visiškai tikslia kritika žemina viešojo asmens garbę ir orumą.

Veidaknygė

Įdomiai sklinda informacija viešojoje erdvėje. Matosi politikų ir politkorektiškumo populiarintojų įtaka.

Amerikos žurnalistai išpuolį Berlyne įvardina tiesiai šviesiai – teroro aktu. Pabėgėlis užmušė sunkvežimio vairuotoją, pavogė sunkvežimį ir rėžėsi į būrį žmonių užmušdamas ir sužeisdamas dešimtis jų.

vdu.lt

Beveik 40 procentų Lietuvos gyventojų socialiniai tinklai yra pagrindinis naujienų šaltinis. Tai parodė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų atliktas tyrimas. Mokslininkai taip pat patvirtino hipotezę, kad aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose skleidžiamą informaciją vertina kritiškiau ir atidžiau. Jie taip pat naudojasi ir nepalyginamai įvairesniais informacijos šaltiniais bei kanalais – nuo televizijos, interaktyvių medijų iki radijo bei spausdintinės žiniasklaidos (nors pastarosios išlikimo perspektyva yra itin miglota).

Indrė Makaraitytė informuoja savo stovyklą – Vilniaus elitistų Lietuvą, su kuo ši susidūrė R.Karbauskiui atėjus į valdžią, kokia ta kitoji Lietuva, stovinti anapus plentinio Vilniaus, anapus blizgaus ekrano:

„Tad žmonių akyse moterys ir vyrai, pasirašę prieš Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, negražiai kalbantys apie Seimo narę Gretą Kildišienę, nes ji vis dar nebaigusi aukštojo ir gan stipriai susimovė vienoje iš savo ankstesnių darboviečių, gaudantys Seimo narį Kęstutį Smirnovą gudriais klausimėliais, kokio dydžio yra šalies biudžetas, ir geliate R. Karbauskiui už idėją vaikams iki septynerių metų padovanoti tautinius drabužius, esate tiesiog menki miesčionys. Turčiai. Verslininkai, bet būtinai bjaurūs tipai. Neištikimi savo žmonoms, neišauklėję savo vaikų ir apgaudinėjantys ne tik svetimus, bet ir savo artimą.“ (daugiau skaityti „Naisių vasaroje“ - atsakymas, kas jūsų laukia).

Galime praleisti tą amžiną ir visuotinį elitistų bandymą šaržuoti visus, kurių jie nesupranta, nenori suprasti ir tik nori uždusinti. Jis akivaizdžiai matyti. Verta atkreipti dėmesį į kitą – esminį – „Vilniaus mokyklos“ bruožą: jie gyvena įvaizdžio pasaulyje. Viskas jiems yra tiktai manipuliacija, tiktai „viešieji ryšiai“, tiktai gudrus žaidimas simboliais, aliuzijomis, paveldais, prototipais – viskas tik dėl populiarumo ir valdžios.

Pirmadienį Lietuvos informacinę erdvę užpildė žinia, jog paskirtasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas turįs planų apmokestinti vienkartinę tarą – dėl to tektų brangiau mokėti už gėrimus, pilamus į vienkartinius plastiko ar popierinius puodelius (skaityti ČIA).

Tai, kaip šią žinią pristatė informacijos rengėjai ir skleidėjai, o svarbiausia – ką nutylėjo, tapo ne vieno aplinkosaugininko komentaro Veidaknygėje tema. Keletą jų siūlome ir Tiesos.lt skaitytojų dėmesiui.

Kviečiame susipažinti su Vidmanto Valiušaičio Veidaknygės paskyroje šiomis dienomis užsimezgusia diskusija apie vis atsinaujinančius bandymus perrašyti lietuvių tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę istoriją ir „naujai“ įvertinti valstybę kūrusių ir gynusių asmenybių apsisprendimus ir pozicijas. Impulsu tokiai diskusijai tapo pastangos iš istorinės atminties ištrinti nepriklausomybės gynėjo, savanorio ir diplomato Kazio Škirpos nuopelnus Lietuvos valstybingumui.

Veidaknygė

Seimo narių grupei pateikus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas siūlančias naudoti pažangesnes technologijas, padedančias išvengti etiniu požiūriu kontraversiško perteklinių embrionų naikinimo bei apsaugoti vaiko interesus, Delfis ir kita „progresyvi“ žiniasklaida pasiuto. Į darbą paleista propagandinė mašina, kurios metodai labai jau primena Kremliaus propagandistų. Siekiant išgąsdinti ir nutildyti Seimo narius palaikančius pataisas, pasitelktas „ekstremistų“ epitetas, kurį Rusijoje Kremlius naudoja nutildyti kitokiai nuomonei. Išsamiai cituojami tik vienos pusės „ekspertai“. Nėra jokios sąžiningos „už“ ir „prieš“ analizės. Į visuomenės sąmonę kalama, kad siūlomos pataisos neva „moksliškai nepagrįstos“. Viskas daroma siekiant demonizuoti ir diskredituoti įstatymo projekto teikėjus. Į kampanija įtraukiami net skaitytojai (visai, kaip sovietmečiu), kurie raginami netylėti ir rašyti pasipiktinimo laiškus. Žodžiu, tikra hibridinė žiniasklaida.

Kone savaitę skambios antraštės skelbė, jog savo disertacijoje neva pasisakiau, kad AIDS yra „Dievo bausmė“.

Taip niekada neteigiau ir tikrai neteigsiu. Priešingai. Mano disertacijos tikslas buvo atskleisti, kad AIDS, kaip ir bet kuri kita liga, NĖRA „Dievo bausmė“. Ligos ir bausmės sutapatinimas yra visiškai svetimas krikščionybei. Taip pat disertacijoje siekiau parodyti, kad krikščionių pareiga yra liudyti socialinį jautrumą, gydyti sergančiuosius AIDS, teikti jiems kitą pagalbą, kovoti su šių žmonių diskriminacija ir juos supančiais mitais.

Ilgus metus kūrė žurnalistas savo reputaciją – ir per vieną dieną ja prašiko. Belieka patarlių tinklalapyje atitinkamą tautos išmintį iliustruoti jo portretu

Vos vakar garsus Delfio žurnalistas, tolerantiškasis Mindaugas Jackevičius jojo ant juodos sensacijos žirgo mosikuodamas liepsnojančiu patyčių kalaviju.  Jo paskelbta seimūnės dr. Agnės Širinskienės teologijos mokslinio darbo recenzija virto virusiniu internetų skaitalu.

Tūkstančiai internautų ir net keli Seimo nariai su dideliu pasitenkinimu žvygavo ir taškydamiesi seilėmis šaipėsi iš mokslininkės reikštų neva neadekvačių šiuolaikinei realybei nuostatų.