Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Skelbiame Šėtos klebono kun. Roberto Gedvydo Skrinsko Pareiškimą LRT Tarybai dėl žeminančio ir šmeižikiško turinio skleidimo per visuomeninį transliuotoją.

ziniuradijas.lt

Anot Vilmorus, šiandien Lietuvos žiniasklaida pasitiki 33 proc. žmonių, o 24 proc. nepasitiki. JAV dar visai neseniai žiniasklaida pasitikėjo daugiau nei vyriausybe, o šiandien – jau atvirkščiai. Smunkantis pasitikėjimas žiniasklaida būdingas ne vienai demokratinei valstybei: ja pasitiki vos 19 proc. britų, o 57 proc. prancūzų mano, kad spauda priklauso nuo vienos ar kitos politinės partijos.

Žiniasklaidos vartotojai dažnai kritikuoja žiniasklaidą dėl objektyvumo ir skaidrumo stokos, netikslių antraščių, negatyvumo ir sensacijų vaikymosi.

Ar žiniasklaida išgirs visuomenės kritiką?

Laidos svečiai – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

Kam naudinga antirusiška isterika artėjant rugpjūčiui? Dar suprasčiau, jei savo apmaudą už sugriautus gyvenimus lietų tikrai nuo okupacijos nukentėję tremtiniai, politiniai kaliniai, rezistentai.

Bet avanscenoje matome visai kitą publiką, kilusią iš sovietinės nomenklatūros ir komsomolo, kuri nenukentėjo nei nuo sovietų, nei nuo Sąjūdžio „fašistinio“ režimo. Kažkaip sunku patikėti šios publikos uolaus patriotizmo nuoširdumu.

Veidaknygė

Paskutinės abejonės dėl Rūtos Vanagaitės kūrybos išsklaidytos! Kremliaus Agitpropas išsitraukė tūzą iš rankovės – antilietuvišką propagandinę knygiūkštę „Mūsiškiai“.

Mūsų namudiniai kontrpropagandistai, surengę trolinimo flash mobą dėl Lietuvos istorijos klastojimo Rusijos URMo FB puslapyje, susilaukė tos kontoros atkirčio. Ir, sakyčiau, gana nemalonaus.

Dalijamės didžiosios Lietuvos žiniasklaidos nutylėtomis žiniomis iš Lenkijos, parengtomis pagal Roko Tracevskio lenkų spaudos apžvalgas, šiomis dienomis paskelbtas Vidmanto Valiušaičio veidaknygės paskyroje.

LRT laidos „Teisė žinoti“ vedėja Rita Miliūtė Vytauto Didžiojo universiteto docento Rimvydo Valatkos kvietimu perskaitė paskaitą, kurioje ji su studentais, būsimais žurnalistais, dalijosi įvairiopa savo patirtimi ir išmintimi. R. Miliūtė pasipasakojo, ir kaip ji tapo žurnaliste, ir kaip ji suprantanti, kas yra tikroji žurnalistika, ir kokių būta įdomių epizodų jos žurnalistinėje karjeroje.

Veidaknygė

Išmintingoji Miliūtė ir kvailasis Radžvilas. Valdiškos televizijos ir Tapino kanalo žvaigždė atskubėjo į pagalbą EK agitatoriams bei buduliams-diplomatams.

Panašu, kad profesorius Vytautas Radžvilas galės pretenduoti į dar vieną garbingą priedėlį prie mokslo laipsnių, pedagoginių vardų bei akademinių regalijų.

Pirmoji dalis – ČIA, antroji dalis – ČIA.

Liberalmarksizmas, totalitarizmas ir transgresinės taktikos

Žurnalistų, politikų ir „nevyriausybininkų“ inspiruotą persekiojimą mokytoja L. Raudytė pakomentavo taip:

Dabar galvoju, jeigu ta tema tokia pavojinga, gal apie ją nekalbėti? Bet ar demokratijos laikais negalima kai kurių temų leisti? Nežinau, ar čia nauja ideologija, kur negali pasakyt kai ko, tampi nusikaltėliu. Man priminė sovietinius laikus iš tikrųjų.

Tada Liepos 6-toji, žinoma, dar nebuvo švenčiama. Bet Lietuvai, aišku, ne šventės tuomet buvo galvoje…

Nuo Sovietų Sąjungos ultimatumo Lietuvai ir Raudonosios armijos įsiveržimo tebuvo praėjusios trys savaitės. Jeigu bandytume suprasti, kas vyko tuo metu Lietuvoje, iš bolševikų užvaldytos spaudos – nieko nesuprastume. Karo cenzūra, okupacinio režimo savivalė ir propaganda, politinių priešininkų koneveikimas bei persekiojimas naudojant slaptąją policiją buvo to meto kasdienybė.

Bet kad tai suprastume, turime skaityti ir laisvos šalies spaudą, nevaržomą cenzūros, naudojusią neužsiangažavusių šalių informacijos šaltinius.

Pasakyti, kad tuštumos ar tuštybės prisodrinta viešoji erdvė yra tuščia, būtų daugiau negu netikslu – net ir neturininga ar nususinta, ji vis tiek „kalba“. Be to, jau kuris laikas šis „vakuumas“ nuo tikrų ar dirbtinai kuriamų įtampų, atvirų ar nutylimų, kur kas greičiau „užverda“, nei „ataušta“.

Išoriniam stebėtojui toks iš atskirų „suburbuliavimų“ ar „sustingdytų pozų“, tarsi iš mozaikos šukių dėliojamas visumos vaizdas taip ir lieka „aptrupėjęs“, nors kai kada ir „glajaus“ ar „pabarstukų“ nepagailima. Kita vertus, per ilgesnį laiką ima „kalbėti“ net ir du punktyrine linija susieti taškai, kaip ir tarpai ar atstumai tarp jų. Kad ir per tai, ką ir kaip ar kiek laiko nutyli.