Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kolega Marius Markuckas kelia labai nepatogų klausimą, kurio Rusijos agresijos kontekste, rodos, dar niekas nekėlė. Politikos analitikų kompetencijos ir lygio klausimą.

Karo pradžioje visas pasaulis stebėjosi agresijos mastais ir pretenzijomis okupuoti kone visą Ukrainą. Niekas nesako, kad reikėjo tai nuspėti. Tačiau dažnų ekspertinių diskusijų turinys buvo baisėjimasis ir smerkimas - tie patys dalykai, dėl kurių taip pagrįstai pašiepiame Vakarų lyderius ir tarptautines organizacijas.

Baisėtis ir smerkti yra tuščias reikalas. O štai suprasti, kas vyksta Rusijoje, Ukrainoje ir - lemiamai svarbu - Vakarų šalyse, būtina.

Marius tekste akcentuoja Radžvilo atvejį. Primena, kad jį TSPMI išėdė atvirai už tai, kad kritikavo ES ir jos neįgalumą, lygino su SSRS jos griūties iškvakarėse. Kaip tik nuo 2016 metų Radžvilas daug viešai kalbėjo apie Macrono-Merkel-Putino paktą, t.y. nerašytą jų solidarumą ir tarpusavio priklausomybę, įtakos zonų dalinimąsi. Pažangūs žmonės (ir ypač ekspertai) sukiojo pirštu lyg girdėtų kliedesius. Prasidėjus karui visi pamatėme, kad Vokietija ir Prancūzija yra pagrindinės Putino atramos Europoje (taip taip, ir Vengrija, bet visi suprantame, ko palyginti teverta šios įtaka).

Praeitą kartą pabandėme labai trumpai, kraštutinai lakoniškai apibrėžti banalybės esmę, pateikiant banalybės raiškos paradigminius pavyzdžius. Dabar žvilgtelėkime į banalybės žemėlapį, keldami sau uždavinį įsižiūrėti į labiausiai imlias banalybei, patogiausias jos telkimuisi vietas, kur banalybė greitai dėl padidintos koncentracijos įgyja tirštesnę nei įprastą konsistenciją, tampa, jeigu leisite taip pasakyti, savotiškomis banalybės krekenomis.

Tokiu privilegijuotu banalybės telkimosi užutekiu šiandien neabejotinai yra universitetas. Kur ne kur, o Lietuvoje tai jau tikrai mūsų dienomis vedantieji šalies universitetai tapo pasileidimo nuosmūkio linkme farvateriais, draugę tą kritimą į nuosmūkio bedugnę pabandant užkalbėti progreso terminais. Būtent šiandieninės Lietuvos universitetuose telkiasi visos naujuoju progresyvizmu besivadinančios pajėgos arba bent didžioji vadinamųjų pažangiečių dalis. Kitas klausimas – ar čia tiražuojama progreso samprata išties yra tokia nauja iš šviežia, kaip kartais mus bando įtikinti mūsų dienų progresyvistai?

Savo laiku Michelis Foucault atkreipė dėmesį į tokį didinantį apsukas reiškinį kaip akademinis marksizmas. Jeigu būtų leista čia persakyti tarp eilučių pasilikusią, taigi iki galo nepasakytą M.Foucault mintį, akademinis marksizmas yra minties sustabarėjimo forma, tarpstanti tarp universiteto sienų. Kita vertus, nekelia abejonių ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais universitetas tapo privilegijuota akademinio marksizmo telkimosi vieta, kur naujai išperėtas gegužiukas jau išstumdė iš lizdo kitus kiaušinius.

Niekur kitur nepasidėsime, gyvename intensyvėjančio nuosmūkio laikais. XXI amžius atvėrė anksčiau neregėtus nuosmūkio horizontus, kai būtent banalybės totalinė statyba tampa svarbiausiu civilizacinės dinamikos faktoriumi. Taip ir apibrėžkime nuosmūkio eoną, nurodydami, kad čia viską nustelbianti jėga yra pergalingas banalybės žengimas per pasaulį.

Kas be ko, su nauju epochos turiniu neatskiriamai yra susijęs bandymas išvaryti krikščionybę iš mūsų pasaulio, nes krikščionybė, mažiausiai, ką čia prabėgomis galime pasakyti apie tai, yra ontologinės gelmės iškėlimas į kasdienybės vitriną, nebanaliojo virsmo galimybės priminimas. Taigi neatsitiktinai, siaurėjant krikščionybės domenui, banalybės imperija plečiasi kaip biblijinių laikų tvanas, smelkiasi pro visus plyšius kaip nuodingos smalkės.

Klystume, jeigu ir toliau tebegalvotume, kad totalinė banalybės atsiranda tarsi savaime, iš inercijos, tingumo, apatijos, iš nepadarytų darbų.

Žinoma, žmogus pagal savo psichofiziologinę prigimtį yra panardintas banalybės sferoje, o tokio savo defektyvumo atpažinimas yra individualaus atsimerkimo ir prabudimo, labiau autentiško gyvenimo ilgesio pirmasis požymis, tačiau čia kalbame apie totalinę banalybę, kuri yra kuriama mūsų pasaulyje mobilizuojant visus jo resursus, apie tą atvejį, kai mūsų būties defektas yra konstruojamas su baisiu užsidegimu, yra patogiausia netramdomo aktyvizmo pritaikymo vieta, – jeigu norite, mūsų laikų banalybės statybos savo titaniškumu gali prilygti nebent senųjų laikų piramidžių statytojų didingiems užmojams.

Dr. Marius Markuckas yra politologas, filosofijos mokslų daktaras, Nacionalinio susivienijimo narys

Karas Ukrainoje kaip niekada aiškiai atskleidė Lietuvos politikos ekspertų negebėjimą suprasti besiformuojančių geopolitinių tendencijų ir numatyti galimų grėsmingų įvykių, kurie, laimė, vis dar nėra tiesiogiai užgriuvę mūsų šalies. Tuo nebandoma pasakyti, kad tokio masto Rusijos agresija prieš Ukrainą buvo nesunkiai prognozuojama. Daug kas, įskaitant Ukrainos valdžią, laukė karo apskritai, bet beveik niekas nelaukė šitokio.

Prognozuoti tokius dalykus vadovaujantis įprasto proto nuostatomis išties nėra paprasta, jei apskritai įmanoma. Absoliuti dauguma žmonių yra „normalūs žmonės“ ir, kaip sakė nacių koncentracijos stovyklas išgyvenęs prancūzų rašytojas Davidas Roussetas, normalūs žmonės nežino, kad įmanoma viskas. Pasaulis yra (ir taip turi būti) normalių žmonių vieta. „Normalių“ reiškia: tokių žmonių, kurie nesitiki vieną rytą pamatyti karo siaubų.

Tačiau, kad normaliame pasaulyje galėtų ramiai gyventi normalūs žmonės, tarp jų privalo egzistuoti ir toks mąstymas, kuris užbėgtų šiems įprastą žmogiškąją egzistenciją griaunantiems procesams ir neleistų įvykti tokioms tragedijoms, kaip dabar Ukrainoje, ar sugebėtų sušvelninti jų pasekmes. Tai gali tik mąstymas, orientuotas ne į buką nupasakojimą to, kas jau įvyko, bet į tai, kas gali įvykti. Tai tikrasis analitinis mąstymas, vienintelis perspėjantis apie grėsmes ir paaiškinantis, kaip turėtų elgtis pirmiausia politinių sprendimų priėmėjai, kad šių grėsmių būtų išvengta.

Turbūt kaip ir daugelis skaitytojų, puikiai prisimenu Rusijos karinės invazijos į Ukrainą dieną. Iš pačio ryto vykau iš Panevėžio į Vilnių ir visą tą laiką automobilyje klausiausi įvairių radijo programų – apie tai, kur juda Rusijos kariuomenė, kur vyksta intensyviausi susirėmimai, kokios Ukrainos teritorijos yra okupuojamos ir t. t. Faktinių įvykių įvardijimo jūroje nuskambėjo pokalbis su vienu iš Lietuvos politikos ekspertų, kuris rimtu balsu atsakinėjo į klausimą, kaip čia atsitiko, kad Putinas melavo ir ar už tai dabar jis turėtų būti pasmerktas.

Aušra Filipavičiūtė-Navikauskė | Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga

Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės pavardė per visas žiniasklaidos priemones nuvilnijo prieš penkerius metus. Kilo skandalas, kai viena absolventė socialiniame tinkle pasidalijo tikybos mokytojos per pamokas rodytomis skaidrėmis apie homoseksualus.

„Regis, nuoširdžiai ir sąžiningai dirbi savo darbą, santarvėje su aplinkiniais ramiai gyveni, o per dieną tampi didžiausia nusikaltėle. Emociškai atlaikyti tokią puolimo ir smerkimo laviną buvo itin sunku. Jei ne aplinkinių dėmesys ir atjauta, nežinau, kaip visa tai būčiau ištvėrusi”, – sako L. Raudytė.

Nacionalinis Švietimo susitarimas, kurį pasirašė parlamentinės partijos, siekė pusiausvyros visose švietimo dėmenyse, - ir ikimokykliniame, ir įtraukiajame, ir bendrajame, ir profesiniame ugdyme, aukštajame moksle bei moksle apskritai. Tikėta, kad šis susitarimas bus ta kelrodė žvaigždė, kurios partijos laikysis per kelis ateinančius metus. Sutarėme, kad neįtrauksime tų klausimų, dėl kurių mes negalėsime susitarti.

Susitarimas buvo pasirašytas, ir praėjus laikui, kad ir, palyginti, neilgam, mes, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, galime pasakyti sau, ko pasiekėme. Iš tiesų yra ką gero pasakyti apie Švietimo susitarimą: padidėjo visų pedagogų, mokyklų vadovų atlyginimai, bendrų pastangų dėka geriau finansuojamas bendrasis ir profesinis ugdymas, koleginės ir universitetinės studijos bei mokslas. Tai gerai, tačiau Vyriausybės parengta vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų programa” reikalauja atskiro dėmesio, ir mūsų jos vertinimą norėtųsi trumpai pristatyti Lietuvos visuomenei.

I. Ar tikslas pateisina priemones?

Efektingai iškomunikuota ir su didžiule gerėjančios ugdymo kokybės viltimi startavo „Tūkstantmečio mokyklų” programa. Užgimusi kaip TS-LKD rinkiminė idėja, ji kūną įgavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrei 2022 m. sausio 31d. pasirašius įsakymą „Dėl „Tūkstantmečio mokyklų” programos patvirtinimo” Nr. V-137.

Kaip skelbiama viešai, „Tūkstantmečio mokyklų” (toliau - „TM”) programos tikslas - iki 2030 m. nuosekliai atnaujinti visas Lietuvos mokyklas, kad jos taptų atviros vaikų įvairovei bei jų poreikiams, kad visi vaikai turėtų lygiavertes sąlygas mokytis, o kiekvienoje savivaldybėje sukurti integralias, optimalias ir kokybiškas ugdymo(si) sąlygas mokinių pasiekimų atotrūkiams mažinti. Įgyvendinant tokį kilnų tikslą kiekvienoje savivaldybėje bus skatinami pokyčiai, nukreipti į veikiančių mokyklų stiprinimą ir mokinių pasiekimų gerinimą jose.

Šiandien Ukrainai didvyriškai besipriešinant orkų ordoms iškyla vienas teisėtas klausimas. Iš kur Ukraina tiek turi dvasios jėgų priešintis tokiai karo mašinai, kokia yra Rusija?

Gal jie gina partnerystės institutą, gal genderinę ideologiją, gal vartotojišką vakarų civilizacijos gyvenimo būdą? Ne, ne ir tūkstantį kartų ne. Ukrainos žmonės gina Ukrainos valstybingumą, nepriklausomybę ir šalies vientisumą.

Rinkdamas postui medžiagą ir matydamas šiuos šviesius Ukrainos jaunimo veidus, supratau vieną - mūsų tauta, savos valdžios pastangomis yra nuginkluota, jaunimas praradęs ryšį su garbinga tautos praeitimi, mes esame lengvas grobis agresoriui. Žmonės tiesiog paruošti būti vergais ir priimti naują okupaciją.

Ukraina 2021 m. patvirtino valstybinę patriotinio ugdymo programą laikotarpiui iki 2025 m. Šios programos tikslas – ugdyti piliečius meilės ir pasididžiavimo savo šalimi principais, taip pat paruošti juos ginti Ukrainos teritorinį vientisumą.

Ukrainos vienybė ir nepriklausomybė yra raktas į saugumą ir stabilumą Europoje.

laikmetis.lt

Dar 2018-iaisias teko rašyti pirmuosius tekstus apie sparčiai augančią Kinijos karinę ir ekonominę galią, akcentuojant Lietuvos nacionalinio saugumo aspektus. Dėl to buvo susilaukta Kinijos ambasadoriaus Lietuvoje Shen Zhifei pasipiktinimo reakcijos į išsakytus teiginius, kuriais buvo atkreipiamas dėmesys apie milžiniškas Kinijos investicijas į strateginės reikšmės infrastruktūrą Vidurio ir Rytų Europoje ir tiesioginę to žodžio prasme perkamus – parduodamus Graikijos ir Italijos uostus.

Tuo metu, Lietuvoje niekas strategiškai nesvarstė apie ilgalaikius Kinijos įtakos aspektus Baltijos jūros regione. Istorinis, kultūrinis ir net politinis šios Azijos milžinės pažinimas buvo ganėtinai menkas ir plačiau aptariamas tik siauro rato akademinėse diskusijose.

Tuo tarpu, Lietuvos verslo atstovai sėkmingai plėtojo ekonominius santykius su Kinija: pieno produktų pramonės eksporto srautai sparčiai augo, tekstilės, drabužių, baldų, interjero dizaino gaminiai sėkmingai konkuravo Kinijos rinkoje, o lazerių sektorius siekė aukštumas ne tik didindamas Lietuvos investicinės verslo aplinkos patrauklumą, bet ir sudarydamas 12 proc. viso šalies lazerių eksporto į Kiniją.

laisvavisuomene.lt

Portalo Mercatornet.com apžvalgininkas Michaelas Cookas aptaria situaciją Australijos mokyklose, kur šalies vyriausybė priverstinai diegia genderizmo ideologiją, bei lygina situaciją su ta, kuri buvo prieš kelis dešimtmečius. Šis palyginimas atskleidžia, kaip efektyviai su vyriausybės diktatu kovojusios krikščioniškos mokyklos galiausiai pasidavė spaudimui, ir nurodo pamokas, kurių iš Australijos pavyzdžio gali pasimokyti šeimos kitose šalyse. Dalinamės publikacija, parengta pagal šį straipsnį.

Vyriausybė ima finansuoti privačias mokyklas

1962 m. Australijos vyriausybė nurodė Šv. Brigitos pradinei mokyklai, veikusiai Goulburno mieste, Naujojo Pietų Velso regione, dėl didelio mokinių skaičiaus iš savo pinigų įrengti tris naujus tualetus. Tai sukėlė tikrą studentų, darbuotojų ir tėvų maištą, kuris galiausiai lėmė tai, kad vyriausybė pradėjo dosniai finansuoti privačias mokyklas.

Kuomet vyriausybė atsisakė finansuoti tualetų įrengimą, prieš tai protestuodamas vietos arkivyskupas Goulburne uždarė šešias veikusias katalikiškas mokyklas. Du tūkstančiai vaikų pasirodė ant valstybinių mokyklų slenksčio, iš jų buvo įmanoma priimti tik 640. Šis streikas parodė, kokios svarbios Australijos švietimo sistemai yra privačios mokyklos. Politikai greitai pasimokė ir streikas baigėsi dosniu privačių mokyklų finansavimu bei naujų privačių mokyklų, kurių 90% yra krikščioniškos, steigimo vajumi.

laisvavisuomene.lt

Kembridžo universitete, jau pagarsėjusiame radikalaus feminizmo propagavimu, pristatyta netikėta naujiena: moterims bus vedami vaisingumo ir vaikų auginimo kursai, pradėjus viešai baimintis dėl Jungtinėje Karalystėje itin sparčiai mažėjančio gimstamumo.

Kembridžo universiteto Murray Edwards koledžo, į kurį gali stoti tik moterys, naujoji prezidentė Dorothy Byrnes pareiškė, jog klausti moterų apie planus turėti vaikų tapo „beveik draudžiama“. Jos teigimu, „jaunos moterys yra mokomos, kad viskas, ką joms reikia daryti, tai gerai mokytis mokykloje, gauti diplomą, pasiekti sėkmės karjeroje ir būti gražiomis. Reikalas tas, kad per visą tai lengva pamiršti turėti vaikų, kaip kad vos nenutiko man“.