Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija, vadovaujama nihilizmo profesorės Ritos Šerpytytės, de facto pripažino, kad aš esu „Karbauskio bybčiulpys“ ir „šiukšlė“ (žr. ČIA).

Verta įsidėmėti: jei kas kurį dėstytoją ar studentą išvadins necenzūriniais žodžiais, galite drąsiai reikšti pritarimą spausdami „patinka“ (o, ko gero, ir pritarti žodžiu), „nes tai gali reikšti pritarimą ne visam komentarui su jo vulgariu išsireiškimu, o tik jo daliai arba pritarimą pačiai kritikai Universiteto bendruomenės nario atžvilgiu, tačiau nebūtinai – šio komentaro pasirinktai išraiškos formai.“

Rugsėjo 19 d. Mykolo Romerio universitete įvyko konferencija „Europos likimas: integracija, suverenumas, tapatumai“. Konferencija nepatraukė nei akademinės, nei platesnės visuomenės dėmesio. Kitaip būti ir negalėjo, nes tai buvo tipiškas nuobodus akademinis renginys, kuriame visi prelegentai vieni kitus puikiausiai pažinojo, neketino nieko naujo pasakyti ir nesitikėjo nieko svarbaus išgirsti. Visi žinojo, kur pakliuvę: vykdomas projektas, į projektą yra įtraukta konferencija, atėjus laikui reikiama eilutė atsiras ataskaitose, po to bus nauji projektai ir nauji nuobodūs akademiniai renginiai, kaip tai akademinėje sferoje įprasta.

Spalio 5 d. Lietuvos mokytojų išplatintą Peticiją, reikalaujančią, kad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė nedelsdama atsistatydintų, pasirašė ir į Lietuvos Respublikos prezidento postą kandidatuojantis Sąjūdžio pradininkas, filosofas Arvydas Juozaitis. Jis paragino visus sąmoningus Lietuvos piliečius palaikyti švietimo darbuotojų reikalavimus ir pasirašyti „Peticiją dėl visuomenės solidarumo su Lietuvos mokytojais“ ČIA).

Parengė Aidanas Praleika | lzinios.lt

Trys mokslininkai sukėlė didžiulį skandalą, atlikę provokacinį eksperimentą, kuriuo įrodė, kad net autoritetingiausi socialinių mokslų atstovai nesiims ginčyti visiškos nesąmonės, jei ta nesąmonė atitinka madingą ideologiją – kovą prieš rasizmą, lyčių nelygybę, lytinį smurtą ir panašiai.

Išlieka tik tos valstybės, kurios sugeba apsiginti. Tik medžiaginių ginklų nepakanka. Reikalingi ir intelektualiniai ginklai, kuriuos pasitelkus saugoma ir prireikus apginama valstybė. Aštriausieji ir todėl svarbiausieji iš jų paprastai būna politikos mokslai. Visur, tik – ir deja – ne Lietuvoje.

Spalio 6-a diena anksčiau ar vėliau taps istorine – perlaidojome didžio Lietuvos žmogaus, Mokytojo ir Kario Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Daugeliui Lietuvos žmonių jo išlydėjimas buvo tarsi veidrodis, kuriame galėjome, jei drįsome, pamatyti ir savojo dabartinio būdo būvio bruožus. Tas veidrodis ne tik baudėsi prasitarti – „apgailėtini“, bet ir skatino – „atsipeikėkite“. Drįstu manyti, kad nemažai žmonių dar pajėgūs atsipeikėti – suvokti savo valstybės svarbą ir reikšmę, būtinumą puoselėti valstybingumo jauseną, tvirtinti dvasinius lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės saitus, ugdyti meilę gimtajam kraštui ir gimtajai kalbai. O šitai yra pirmiausia ir pamatinė Mokyklos ir Mokytojo užduotis. Tačiau labai abejoju, ar per Lietuvą su laidotuvėmis nuplevenusi pakylėjimo ir sutelktumo dvasia, kurią skleidžia ir vis įsakmiau skleis Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nors kiek paveiks europines ir biudžetines lėšas išmaniai administruoti įgudusią mūsų valdžią. Abejoju regėdamas, kaip valdžia elgiasi su nepaliaujamų reformų vergais paverstais mokytojais, kuriems sukrepšelintoje mokykloje pirmiausia jau rūpi ne valstybės ir tautos likimas, ne vaikų dvasinis ir dorovinis ugdymas, ne lietuvybės ir lietuvių kultūros tvirtinimas, o – kaip išgyventi. Taip ir įgyvendinamas didysis valdžios tikslas – kuo labiau pažeminamas ir nužeminamas mokytojas, tuo lengviau valdyti tokio mokytojo auklėtinius, tuo labiau Lietuva „europėja“.

Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos CK skyriaus vedėjas – nenuilstantis ideologinio-propagandinio fronto karys. Nepavargsta ir nė minutei neapleidžia įprasto idėjinio-auklėjamojo darbo [idejno-vospitatelnoj roboty] baro. Kaip ir įpratęs, daugiausia dėmesio skiria jaunimui. Dabar jau Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministru persivadinusio komjaunimo veikėjo galvoje gimsta viena už kitą absurdiškesnės, bet turinčios paliudyti aklą ištikimybę naujiems šeimininkams iniciatyvos, kuriomis užsimota kurti naują „europinį žmogų“ ir ideologiškai šviesti bei perauklėti lietuvius, o pirmiausia jaunąją jų kartą.

Dalijamės Veidaknygėje paplitusiu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, kaip per iškilmingą Tarptautinės mokytojų dienos minėjimą spalio 3 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje, mokytojai sutiko švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės sveikinimo žodžius išėjusią pasakyti sveikinimo kalbą. . 

Jei ministrė teisi, kad „[v]isuomenė keičiasi taip, kaip keičiasi švietimas“, čia užfiksuotos permainos viltingos. Atrodo, ir patys mokytojai tai pajuto.

Mokykla yra viena žiauriausių berniukų feminizavimo katorgų mūsų gyvenamoje aplinkoje. Niekur tiek teroro nesu patyręs prieš savo berniukišką būdą, kiek mokyklos institucijoje. Manau viena iš pagrindinių to priežasčių Lietuvoje yra lyčių lygybės idėja atkeliavusi iš sovietmečio, kurią vėliau puikiai papildė iš vakarų atėjusi mada politiniais sprendimais „stumti“ moteris į darbo rinką. Tai pasireiškia per edukacijos principus, kurie yra absoliučiai svetimi statistiniam berniukui/vaikinui (dalinuosi iš asmeninės patirties):

Gerbiamas premjere Sauliau Skverneli.

Šiuo metu Lietuvos mokyklose skaitomas „Brisiaus galas“. Jono Biliūno šedevras liūdniau negu bet kuris kitas kūrinys nusako procesą, įsibėgėjusį Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM). Apie kitą mūsų klasiko kūrinį „Laimės žiburys“ niekas nebesvajoja.