Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

y-news.lt

Trečiadienį Seimas priėmė sprendimą nuo kitų metų birželio 1 d. leidžiantį tėvams šeimoje lavinti savo vaikus pagal bendrąsias ugdymo programas.  Nors panašios galimybės ugdyti vaikus namie egzistuoja daugelyje valstybių, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje daugumai tėvų mintis neleisti savo vaikų į mokyklą skamba beprotiškai.  Ir iš tiesų, yra ne viena priežastis, kodėl vaikams gali būti naudinga išgyventi įvairias mokyklos patirtis. Iš kitos pusės, Vakaruose savo vaikus namuose ugdančių tėvų skaičius pastoviai auga. Kokie argumentai juos įtikina imtis netradicinio švietimo modelio?  Jūsų dėmesiui siūlome Veronikos Winkels, Melburne (Australija) gyvenančios mamos ir tinklaraštininkės svarstymus ir abejones šiuo klausimu.

Ankstesnę Vyginto Gončio repliką apie Lietuvos statistikos departamento keistokas, švelniai tariant, pastangas parodyti, jog mokslinių tyrimų ir eksperimentinę plėtrą (toliau – MTEP) Lietuva finansuoja kur kas geriau, nei iš tikrųjų yra, skaitykite ČIA.

Esu gana kritiškas žalių valstiečių atžvilgiu. Kartu bandau suvokti jų klaidų, nesėkmių šaknis. Tačiau nesu užėmęs totalaus neigimo pozicijų. Nes esu ne tik politikas, bet ir mokslo žmogus. Politologo T.Janeliūno rašinys yra chrestomatinis pavyzdys, kaip neturėtų rašyti profesoriaus laipsnį turintis asmuo.

Minimumas analizės, terminologinės drausmės ir daug paniekos bei prakeiksmų.

Kas gali paneigti, kad profesorius atidirba ir vykdo politinį užsakymą. Mes, akademiniai žmonės, prisimenam jo veikalus apie nepakartojamą Dalios Grybauskaitės politiką, parašytus, kaip suprantu, gavus individualų valstybinį užsakymą. Gal šis rašinys yra anų užsakymų tęsinys?

Gerbiami universitetų kolegos, mes turim ne tik teisę, bet ir pareigą kritikuoti valdžios sprendimus, tačiau mūsų vykdoma kritinė analizė neturi virsti arogantišku, virtuvinio lygio totaliu neigimu, neapykantos skatinimu. Tokia elgsena nėra nei mokslinė, nei demokratiška. Tai buitinių neigiamų emocijų pliūpsnis, kuris ne stiprina, bet silpnina pilietinės visuomenės pamatus. Mums viešojoje erdvėje apie valdžią reikia TIESOS, bet ne dezorientuojančių pamazgų.

Jau nuo 1991 metų Lietuvoje veikia vieninga mokslo ir studijų sistema, mūsų institucijose atliekami moksliniai tyrimai didžiausią pridedamąją vertę kuria ugdydami kompetencijas pačiose įvairiausiose mokslo srityse ir kryptyse. Vyresnieji mokslininkai yra gyvi liudininkai to, kaip mokslo potencialas mūsų šalyje nuolat traukiasi per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį.

„Vaikas nėra Valstybės vaikas, ir laisvoje visuomenėje yra svarbu, kad tėvams būtų suteikta pakankamai didelė autonomijos laisvė nuspręsti, kaip jie įgyvendina jiems priklausančią tėvų atsakomybę.“

Trečiadienį posėdžiavęs Seimo Švietimo ir mokslo reikalų komitetas iš esmės pritarė Švietimo įstatymo papildymui, kad Lietuvoje būtų įteisinta nauja ugdymo forma – ugdymasis namuose, nepaisant Vyriausybės išvados, kad tokios mokymosi formos įteisinimas prieštarautų geriausiems vaiko interesams. Tą pačią dieną dalyvavau LR Seime organizuotoje Ugdymosi šeimoje asociacijos konferencijoje „Teugdo šeimos laimingus vaikus“, kur kalbėjau apie tai, ar iš tikrųjų ugdymas namuose prieštarauja geriausiems vaiko interesams.

Konferencijoje sakiau, jei tai būtų tiesa, tai visa eilė Europos valstybių, kurios yra ratifikavę Vaiko teisių konvenciją, negalėtų turėti ugdymosi namuose, bet jos turi. 2017 m. duomenimis, tokių valstybių buvo 19. Tad ugdymosi namuose forma automatiškai geriausiems vaiko interesams neprieštarauja.

Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys – visuomenei ir politikams!

Lietuvoje mažėja ne tik švietimui skiriamas BVP nuošimtis: 2017-aisiais jis buvo mažiausias per visus matavimo metus – 4,9%. Mažėja ir viešųjų išlaidų dalis švietimui: 1995-aisiais ji sudarė 21%, o 2013 – 13%.

Anti-lansdbergizmas Lietuvoje turi kone visuotinį pobūdį, tačiau nepasiduodant emocijoms vis dėl to kyla tokie klausimai:

1) ar apskritai moralu daryti verslą iš vaikų ugdymo?

Prisiminkim, kad moderniųjų laikų švietimas kilo iš egalitarinės idėjos: visi piliečiai yra lygūs, todėl visiems turi būti užtikrintos galimybės išsilavinti. Tai garantavo masinį egalitarinį švietimą.

Kaip žinia, nuo 2020 m. JK įsigalios teisinis reguliavimas, pagal kurį į pradinių mokyklų bendrojo lavinimo programas yra įvedamas dalykas, pavadintas „Santykių ugdymas“ (Relationship education), į kurį yra įtraukti LGBT klausimai, o šios programos lankymas tampa visiems privalomas, be tėvų teisės atsisakyti leisti į ją savo vaikus.

Prisėdau ir atidžiau paskaitinėjau naują Lygių galimybių įstatymo projektą, kurį pati sau parengė Lygių galimybių kontrolieriaus institucija. Pasirodo, projektu ne tik užsimota suteikti galimybę lygių galimybių kontrolieriui kištis į šeimos ir privatų gyvenimą, bet ir į katalikiškų mokyklų ugdomąją veiklą. Yra siūloma naikinti dabar galiojančią išlygą, jog įstatymas „netaikomas švietimo ir ugdymo srityse, jeigu šio įstatymo nuostatų taikymas nesuderinamas su valstybinių ar privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo ugdymo mokyklų ar kitų švietimo įstaigų, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nustatyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, bendruomenių siekiu ugdyti vaikus religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje“. Kitaip tariant, pagal projektą į Lygių galimybių kontrolės sritį papuola visų religinių bendruomenių mokyklų ugdymo turinys, tiek tų, kurias steigė valstybė, tiek tų, kurias valstybė steigė kartu su religinėmis bendruomenėmis, tiek ir religinių bendruomenių įsteigtos ugdymo įstaigos. Nacionalinė katalikiškųjų mokyklų asociacija turėtų sunerimti. Ir ne tik ji.

Prieš mėnesį Kukuraitis viešai pareiškė, kad norėtų įvesti privalomą darželio lankymą visiems Lietuvos vaikams. Tai esą padėtų kovai su skurdu ir socialine atskirtimi Lietuvoje. Nuo to laiko Socialinės apsaugos ministerija facebooke dalinasi statistika apie tai, kaip socialinė atskirtis didesnė ten, kur mažiau lankomi darželiai. Gana komiškai painiojama koreliacija ir priežastingumas… Na bet taip negrabiai bandoma ruošti dirvą šiai idėjai įgyvendinti.