Pagaliau užgriuvo vasara, atostogos. Kalendorinis gamtos ciklas nelyg gelbėjimosi ratą mums meta galimybę ištrūkti iš slogaus, valstybę krečiančio politinio šaršalo. Pasitraukt į sodybas, paupius ir paežeres, į jūros paplūdimius – padykinėti ir atsipūsti, išsivėdinti perkaitusias galvas nuo įtampų ir skandalų, kokių dar nebuvom regėję per pastarąjį amžiaus ketvirtį.
Nežinau, kas, bet gerai sugalvojo, kad vasara prasideda nuo Tėvo dienos. Šis „proginis“ literatūrinis etiudas ir bus Tėvo ir Tėvynės tema. Apie tuos didelius, amžinus dalykus gali svarstyti ramiai, be jokio erzelio ar susinervinimo. Priešingai nei apie valstybę ir netikusius jos reprezentantus – valdininkus, kurie vis paslysta, apsimeluoja, apsivagia.