Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kultūros politikai jau ketvirtį amžiaus patetiškai kalba apie lietuvių kultūros atsivėrimą pasauliui ir pasaulio atvėrimą lietuvių kultūrai. Bet iš tikrųjų, nukritus „geležinei uždangai“, tas procesas vyko šuoliais ir tebevyksta be jokios valstybinės kultūros politikos: žmonių nereikia raginti, kad jie ieškotų pasaulyje to, ko neranda Lietuvoje, arba kad jie norėtų sulaukti pasaulinio pripažinimo. Tačiau įsismaginę kultūros politikai tebesilaužia pro atviras duris, kad apeitų nepalyginamai sunkesnį klausimą, kaip subalansuoti paramą pasaulinės kultūros atsivėrimui su parama Lietuvos ir lietuvių kultūros ugdymui bei jos aukščiausių vertybų išryškinimui. Žodžiu, čia kalba eina apie būtinumą oficialiai nustatyti, kokiu santykiu turi būti paskirstytas dėmesys ir lėšos tarp šių dviejų kultūros sferų. Bet tai tik viena.                     

Per ilgus nelaisvės dešimtmečius visuomenės sąmonėje susiklostė šiek tiek supaprastintas supratimas tiek apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tiek apie prezidento A.Smetonos valdymo metus.

Tapo įprasta arba viską teisinti ir pateisinti, matyti vien teigiamybes, kas vyko Lietuvoje tarp 1926–1940 metų, arba viską neigti, sieti tik su blogybėmis, šalies nelaimėmis ir už viską kaltinti A.Smetoną. Manau, kad tai nelaisvės metais visuomenės sąmonėje įspausto ir įsisenėjusio, inertiškai eksploatuojamo istoriografijos įdirbio pėdsakas.

Istorija sudėtingesnė ir įdomesnė. Verta ją prisiminti be pagražinimų – be propagandos ir sąmoningo niekinimo. To kas buvo – nebepakeisime. Tačiau išmoktos istorijos pamokos padeda brandžiau žvelgti į dabartį.

Simonas Jazavita, istorikas, Misija Sibiras’16 dalyvis | Veidaknygė

Artėja gražiausios metų šventės – Kalėdos. Tai šventė, kuri dažnam mūsų siejasi su gimimu, gerumu, atlaidumu, nauja pradžia. Turime visas galimybės paminėti šią šventę šiltai ir džiaugsmingai, susitikti su visais mums brangiais žmonėmis, pasikeisti dovanomis ir gražiausiais linkėjimais.

Bet ar visada tą išnaudojame? Ar nebūna taip, kad šios šventės tampa dar vienu „maratonu“, kai skubėdami su metų pabaigoje susikaupusiais darbais pamirštame šventės esmę ir lekiame, lekiame. O dovanų keitimosi momentą neretai paverčiame tik neapgalvotų, brangių ir dažnai ne itin reikalingų pirkinių pasikeitimu, nes taip diktuoja mada ir gyvenimo skuba.

Vatikano radijas

„Jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo“, pasakojo „Apaštalų darbų“ autorius apie pirmojo krikščionių kankinio paskutines akimirkas (žr. nr. 6–7).

Pro Patria

Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai. Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę.

Tūkstančiai vokiečių kreipėsi į prezidentą Joachimą Gaucką (Joachim Gauck) ragindami pagerbti Lenkijos pilietį Lukašą Urbaną (Lukasz Urban), kuris gruodžio 19-ąją pasipriešino išpuolio kalėdinėje Berlyno mugėje vykdytojui ir taip išgelbėjo daugybę žmonių gyvybių.

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

Paklaustas, dėl ko labiausiai nerimauja žvelgdamas į nūdienos Lietuvą, žinomas šalies kompozitorius šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio brolis Algirdas Martinaitis palygino mūsų valstybę su liepsnojančiu svirnu ir prisipažino besiguodžiąs tik mintimi, kad drauge su Lietuva ir prakeiktosios „žiurkės“ pagaliau sudegs.

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje – prašykime: Viešpatie, tegul Tavo Žodžio šviesa išsklaido tamsybes, o malonės, kurios lydi šias Kalėdų iškilmes, tegul saugo, pašventina bei veda Tavo tautą teisumo takais, kad ir mūsų gyvenimuose skleistųsi Betliejaus Geroji Naujiena. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!

Kokį nuostabų slėpinį švenčiame – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14).

Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.

O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1, 67–79)

Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje pašlovinkime ir mes Viešpatį. Susėdę prie bendro stalo švęsti Kūčių, paliudyti savo viltį, meilę ir tikėjimą, padėkokime už visas Jo dovanas: už gyvenimą, šeimą, draugus, už Jį Patį, už Jo šviesą, kuri kreipia mūsų žingsnius iš tamsos į ramybės kelią.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš nuodėmių vergijos, teapvalo ją ir teveda teisumo takais, o visiems geros valios žmonėms romusis Karalius tesuteikia malonę dalyvauti šiame išganymo slėpinyje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.